- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-17
- Bylos Nr.
- e2-1337-790/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00966-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Statybos projektų studija“
- Ieškovas
- „ERGO Insurance“ SE
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Statybos projektų studija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės „ERGO Insurance“ SE ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Statybos projektų studija“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „LitCon“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė „ERGO Insurance“ SE kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Statybos projektų studija“ 424 735,12 Eur, 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo prašomos priteisti sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji, trečiasis asmuo UAB „LitCon“ ir atsakovė UAB „Statybos projektų studija“ 2014 m. rugsėjo 18 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 2014/09/18-2, kuria atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovei, neviršydama bendros 22 000 000 Lt (6 371 640,41 Eur) laidavimo sumos, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal visus ieškovės trečiajam asmeniui išduotus laidavimo draudimo raštus. Po laidavimo sutarties pasirašymo ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė draudimo sutartis, kurių pagrindu buvo išduoti laidavimo draudimo raštai. Įvykus draudžiamiesiems įvykiams ir ieškovei išmokėjus draudimo išmokas, nei trečiasis asmuo, nei atsakovė neatlygino ieškovei jos išmokėtos 424 735,12 Eur sumos.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę ar kitus asmenis, kurių bendra suma sudaro 424 735,12 Eur. Ieškovė nurodė, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo ir atsakovė nevykdė prisiimtų įsipareigojimų atlyginti ieškovei jos sumokėtas sumas pagal išduotus laidavimo draudimo raštus, taigi, jos reikalavimas yra preliminariai pagrįstas. Šiuo atveju taip pat egzistuoja grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė prašo priteisti didelę pinigų sumą, o tai objektyviai padidina grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, atsakovės įstatinis kapitalas sudaro tik 86 880 Eur, atsakovė nuo 2016 metų neteikia šiam registrui duomenų apie savo finansinę padėtį, todėl negalima konstatuoti, kad jos finansinė padėtis yra gera. Iš Hipotekos registro duomenų matyti, kad atsakovės valdomas vertingas nekilnojamasis turtas (žemės sklypai) 2017 m. birželio 28 d. hipotekos sandoriu buvo įkeistas kito asmens naudai, o 2017 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutartimi 924 000 Eur vertės nekilnojamasis turtas buvo neatlygintinai perleistas su atsakove susijusiam juridiniam asmeniui. Atsakovė nepranešė ieškovei apie šiuos sandorius ir negavo jos sutikimo. Tai parodo, kad atsakovė buvo nesąžininga ieškovės atžvilgiu ir kad toks jos elgesys gali pasikartoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 5 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir areštavo 424 735,12 Eur vertės atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai – atsakovės lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose.
4. Teismas, įvertinęs ieškinyje išdėstytus argumentus, šioje proceso stadijoje laikė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.
5. Teismas, vadovaudamasis viešuosiuose registruose esančiais duomenimis, kad paskutiniai atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti už 2016 metus ir atsakovė neturi apdraustųjų asmenų, nurodė, kad atsakovė galimai nevykdo veiklos. Atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus įrodymus, kad atsakovė sudarė turto perleidimo ir hipotekos sandorius, į tai, kad šioje proceso stadijoje byloje nėra pakankamai duomenų apie atsakovės ketinimus ir finansinę būklę, siekdamas, kad nesumažėtų atsakovės turtas, teismas sprendė, jog yra būtinybė užtikrinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. 2014 m. rugsėjo 18 d. laidavimo sutartis buvo sudaryta viršijant kompetenciją – sudarant laidavimo sandorį, kai laidavimo suma viršija 1/20 dalį atsakovės įstatinio kapitalo, buvo reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas ir valdybos sprendimas – todėl atsakovė ginčija šį sandorį. Teismui pripažinus laidavimo sutartį negaliojančia ieškovė neturės reikalavimo teisės atsakovei. Be to, trečiasis asmuo ginčija visas ieškovės išmokėtas draudimo išmokas (424 735,12 Eur) pagal sudarytas laidavimo draudimo sutartis. Tikėtina, kad teismas pripažins ieškovės atliktus mokėjimus nepagrįstais ir neteisėtais, todėl ir dėl šios priežasties ieškovė neturės teisėto pagrindo reikšti atsakovei reikalavimus pagal laidavimo sutartį.
6.2. Priešingai nei teigia ieškovė, aplinkybė, kad atsakovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų ir neturi apdraustųjų asmenų, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji nevykdo veiklos. Be to, šios aplinkybės neįrodo atsakovės nesąžiningumo, jos ketinimo paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Atsakovė yra turto valdymo įmonė, todėl dėl savo veiklos pobūdžio neturi apdraustųjų asmenų. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, atsakovės turimas nekilnojamasis turtas yra labai vertingas, todėl atsakovė neturi realios galimybės paslėpti šį turtą, greitai jį realizuoti ar atlikti su juo kitus veiksmus.
Atsiliepimas
7. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Laidavimo sutartis, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimus, galioja, nėra nuginčyta ar ginčijama teisme, todėl ši sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Atsakovė nėra pareiškusi ieškinio ar priešieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Vien tai, kad atsiliepime į ieškovės pareikštą ieškinį atsakovė pareiškė, kad sandoris prieštarauja juridinio asmens teisnumui ir suformulavo reikalavimą pripažinti jį negaliojančiu, nesudaro pagrindo tenkinti šį prašymą. Atsakovės argumentas, kad trečiasis asmuo ginčija visas ieškovės tretiesiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas, yra nepagrįstas, paremtas tik prielaidomis ir spėlionėmis.
7.2. Ieškovės pateikti įrodymai, kad atsakovė be jos sutikimo įkeitė dalį vertingo nekilnojamojo turto, o kitą dalį – neatlygintinai perleido, objektyviai pagrindžia atsakovės nesąžiningą elgesį ieškovės atžvilgiu iki ieškinio pateikimo. Šie faktiškai veiklos nevykdančios atsakovės veiksmai nėra suderinami su sąžiningo asmens elgesio standartu ir galimai buvo nulemti siekio išvengti pareigos atsiskaityti su ieškove, kuri yra didžiausia atsakovės kreditorė. Tai patvirtina, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos nustačius šias sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios (viena kitą papildančios), todėl nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
10. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas šioje proceso stadijoje vertino, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir nustatė, kad siekiant užtikrinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą yra reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas vertino, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, nes atsakovė galimai nevykdo jokios veiklos (atsakovė pateikė viešajam registrui finansinės atskaitomybės dokumentus tik už 2016 metus ir, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai teikiamų duomenų, neturi apdraustųjų asmenų), be to, pagal ieškovės pateiktus duomenis, ji perleido kitam asmeniui ir įkeitė savo turimą turtą.
11. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Grįsdama savo poziciją, atsakovė nurodo, kad byloje pateiktame atsiliepime į ieškinį ji ginčija laidavimo sutartį, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimus atsakovei, nes ši sutartis yra sudaryta viršijant suteiktą kompetenciją, savo ruožtu trečiasis asmuo ginčija visas draudimo išmokas, kurias ieškovė išmokėjo pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytas laidavimo draudimo sutartis. Anot atsakovės, teismams patenkinus šiuos reikalavimus, ieškovė neturės pagrindo reikšti reikalavimų atsakovei, todėl ieškinio negalima laikyti preliminariai pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia atsakovės pozicija.
12. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Teismas gali pripažinti ieškinį preliminariai nepagrįstu tik tuo atveju, jeigu nenagrinėdamas pareikštų reikalavimų iš esmės, bet tik preliminariai juos įvertinęs, nustato aplinkybių, dėl kurių galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ieškinyje išdėstyti reikalavimai negalės būti patenkinti.
13. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateiktame ieškinyje suformulavo aiškų reikalavimą dėl įsiskolinimo iš laiduotojos (atsakovės) priteisimo, išdėstė teisinius ir faktinius argumentus, jos nuomone, sąlygojančius ieškinio pagrįstumą, kartu su ieškiniu pateikė išdėstytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, be kita ko, laidavimo sutartį, iš kurios yra kildinami jos reikalavimai. Teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu, kad ieškinyje išdėstyti argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti, kad ieškovė savo interesus gina aiškiai netinkamu būdu. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji nesutinka su laidavimo sutartimi ir laiko ją sudaryta viršijant konkretiems valdymo organams suteiktą kompetenciją ar kad trečiasis asmuo kitoje byloje ginčija ieškovės mokėjimus, atliktus pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytas draudimo laidavimo sutartis, kurių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės sudaryta laidavimo sutartimi, pačios savaime nereiškia, kad laidavimo sutartis ar trečiojo asmens ginčijami mokėjimai yra neteisėti, o ieškovės šioje byloje pareikšti turtiniai reikalavimai nėra pagrįsti ir negalės būti teismo patenkinti. Šios aplinkybės galėtų būti įvertintos teismui nagrinėjant ginčą iš esmės.
14. Pirmiau minėta, kad siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepakanka nustatyti tik preliminarų ieškinio pagrįstumą. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas taip pat turi nustatyti, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
15. Teismų praktikoje dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018 ir kt.). Taigi, sprendžiant dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esminės reikšmės turi aplinkybė, ar asmuo, kurio atžvilgiu siekiama taikyti šiuos apribojimus, yra sąžiningas. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiančiam subjektui kyla pareiga jį įrodyti.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, kaip minėta, grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui grindė aplinkybe, kad atsakovė, nežinant ieškovei, perleido ir įkeitė savo turimą nekilnojamąjį turtą, be to, atsakovė galimai nebevykdo jokios veiklos, nes ji neturi apdraustųjų asmenų ir neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nepagrindžia atsakovės nesąžiningo siekio išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
17. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 424 735,12 Eur kildina iš ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. rugsėjo 18 d. sudarytos laidavimo sutarties, kuria laiduotoja (atsakovė), neviršydama 22 000 000 Lt (6 371 640,40 Eur) sumos, įsipareigojo atsakyti kreditorei (ieškovei), jeigu skolininkė (trečiasis asmuo) neįvykdys visų savo prievolių ar jų dalies pagal ieškovės atsakovei išduotus laidavimo draudimo raštus. 2017 m. gruodžio 1 d. ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė 3 laidavimo draudimo sutartis (šiomis sutartimis suteikto laidavimo draudimo galiojimo terminas buvo pratęstas 2018 m. spalio 15 d. sutartimis), kuriomis ieškovė suteikė laidavimo draudimą naudos gavėjai akcinei bendrovei (toliau – AB) Šiaulių bankui, kad trečiasis asmuo išpildys visus reikalavimus, nurodytus naudos gavėjos išleistose banko garantijose dėl trečiojo asmens ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudarytų sutarčių įvykdymo. 2018 m. vasario 27 d. ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė laidavimo draudimo sutartį (laidavimo draudimo galiojimo terminas buvo pratęstas 2018 m. rugpjūčio 29 d. ir 2018 m. lapkričio 5 d. sutartimis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, susijusius su trečiajam asmeniui suteikto avansinio apmokėjimo panaudojimu, numatytus trečiojo asmens ir UAB „Trakų vandenys“ sudarytoje sutartyje, o 2018 m. birželio 8 d. – laidavimo draudimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė išdavė AB „Šiaulių bankui“ laidavimo draudimo raštą, kad trečiasis asmuo išpildys visus reikalavimus, nurodytus naudos gavėjos išleistoje banko garantijoje dėl trečiojo asmens ir Kauno miesto savivaldybės administracijos sudarytų sutarčių įvykdymo. 2019 m. vasario 14 d., 2019 m. kovo 14 d. ir 2019 m. gegužės 7 d. ieškovė sumokėjo naudos gavėjoms išmokas, kurių bendra suma sudaro 424 735,12 Eur.
18. Išmokėjusi laidavimo draudimo raštuose nurodytas sumas, 2019 m. gegužės 28 d. ieškovė kreipėsi į trečiąjį asmenį, informuodama, kad išmokėjo naudos gavėjoms pagal laidavimo draudimo raštus bendrą 424 735,12 Eur sumą ir prašydama trečiąjį asmenį per nustatytą terminą pervesti šią sumą į ieškovės sąskaitą. Trečiajam asmeniui nesumokėjus prašomos sumos, 2019 m. birželio 20 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su reikalavimu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio rašto gavimo sumokėti jai 424 735,12 Eur. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė neįvykdė ieškovės reikalavimo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.
19. Taigi, nors laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovei už trečiojo asmens prievoles pagal laidavimo draudimo raštus, buvo sudaryta 2014 m. rugsėjo 18 d., reikalavimas atlyginti ieškovei jos sumokėtas sumas buvo pareikštas laiduotojai (atsakovei) tik 2019 m. birželio 20 d. Savo ruožtu sandoriai, kuriais buvo perleistas ir įkeistas atsakovei priklausantis turtas, buvo sudaryti anksčiau, nei ieškovė pareiškė reikalavimus atsakovei – iš byloje pateikto Hipotekos registro išrašo matyti, kad sutartinės hipotekos sandoris, kuriuo, užtikrinant trečiojo asmens prievolių įvykdymą, kreditorei AB Šiaulių bankui buvo įkeistas, be kita ko, atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (penki žemės sklypai), buvo sudarytas 2017 m. birželio 28 d., o iš ieškovės pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad trys iš pirmiau minėtų įkeistų žemės sklypų 2017 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutartimi buvo perleisti UAB „Skanseno statyba“. Tai reiškia, kad sudarydama ieškovės nurodytus turto perleidimo ar įkeitimo sandorius, atsakovė nežinojo apie ieškovės reikalavimus jos atžvilgiu (atsakovė negalėjo neabejotinai žinoti, kad ieškovei iškils būtinybė sumokėti laidavimo draudimo raštuose nurodytas sumas ir trečiasis asmuo, ieškovei pareikalavus, šių sumų neatlygins). Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė, perleisdama ar įkeisdama turtą, sąmoningai siekė jį paslėpti ar apsunkinti ir tokiu būdu išvengti pareigos atsiskaityti su ieškove jai išmokėjus pirmiau minėtose laidavimo draudimo sutartyse nurodytas sumas naudos gavėjams. Nurodytos aplinkybės nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu, o kartu ir grėsmės, kad šioje byloje priimtas ieškovei galimai palankus teismo sprendimas dėl atsakovės kaltės negalės būti įvykdytas.
20. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė neturi apdraustųjų asmenų ir galimai nevykdo veiklos, taip pat nepagrindžia atsakovės nesąžiningo siekio išvengti pareigos atsiskaityti su ieškove teismui patenkinus jos reikalavimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė nustojo vykdyti veiklą ieškovei pareiškus jai reikalavimą atsiskaityti pagal laidavimo sutartį ar pateikus ieškinį šioje byloje. Be to, kaip nurodo pati atsakovė, dėl savo veiklos pobūdžio (atsakovės teigimu, ji yra turto valdymo bendrovė), jai nėra būtina turėti darbuotojų, taigi, galimai atsakovė nėra nutraukusi veiklos. Jokių kitų patikimų duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kad atsakovė yra nesąžininga ir siekė ar sieks ateityje išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, byloje nėra. Vadinasi, ieškovė neįrodė, kad egzistuoja grėsmė, jog teismui patenkinus jos reikalavimus, dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų šis teismo sprendimas negalės būti įvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas.
21. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Dėl šios priežasties skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis, kuria teismas taikė atsakovės turtui areštą, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės „ERGO Insurance“ SE prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.