Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto N. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-02-10 nutarties, kuria netenkintas N. J. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025-11-21 nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. J. 2025-10-16, 12.44 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi mobiliojo ryšio priemone ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), 20 punktą. Institucijos 2025-11-21 nutarimu N. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 80 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 2 mėnesiams. Nesutikdamas su priimtu nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktas N. J. pateikė skundą apylinkės teismui.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-02-10 nutartimi N. J. skundas atmestas. Teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog N. J. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, o įvertinus jį charakterizuojančius duomenis, paskirta administracinio poveikio priemonė yra proporcinga. Teismas pažymėjo, kad N. J. interesai ir nepatogumai, susiję su darbu ar šeimos narių poreikių tenkinimu, yra tokio administracinio nusižengimo pasekmė, atitinkanti administracinės atsakomybės taikymo tikslus.

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas N. J. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-02-10 nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

3.1. Teigia, kad nutartis ir jo kaltė pagrįsti prielaidomis, nesurinkus pakankamai patikimų ir objektyvių N. J. kaltę patvirtinančių duomenų. Nurodo, kad buvo nesilaikyta teismų praktikos, pagal kurią, visi neaiškumai turi būti aiškinami jo naudai. Aptariant ANK 569 straipsnio 1 dalį nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus, įskaitant e-sveikatos duomenis bei darbo sutartį. Pažymi, kad vairuodamas transporto priemonę mobiliuoju telefonu nesinaudojo, matė pareigūnus važiuojančius iš paskos, todėl teisės pažeidimo darymas būtų buvęs nelogiškas. Be to, teismas turėjo kritiškai įvertinti Institucijos atsiliepimą ir liudytojo paaiškinimus apie tai, kad tariamo administracinio nusižengimo padarymo metu „neveikė“, „išsijungė“ jo kūno kamera. Jei pareigūnams buvo matomas jo tariamai daromas nusižengimas, jie tokius jo veiksmus galėjo užfiksuoti ir pateikti vaizdo įrašus iš pareigūnų automobilio arba iš miesto gatvių stebėjimo kamerų, kas būtų laikoma objektyviais ir neginčijamais įrodymais.

3.2. Mano, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad paskirta bauda ir specialiosios teisės atėmimas viršija ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytą specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, be to specialiosios teisės atėmimas šiuo atveju nebuvo privalomas. Mano, kad paskirta administracinio poveikio priemonė yra neadekvati, nesuprantamai viršijanti vidurkį ir nesutinka, kad jo daromi administraciniai nusižengimai yra sistemingi, kadangi jis, aptariamo nusižengimo nepadarė. Kartu nurodo, kad jam vairuojant transporto priemonę nebuvo sukelta avarinė situacija, nepadaryta jokios žalos trečiųjų asmenų turtui ar sveikatai ir nebuvo vertinta, kad dėl tokio Institucijos nutarimo apeliantas neteks darbo, dėl ko pasunkės jo šeimos materialinė padėtis ir jai bus sukeltos itin neigiamos pasekmės.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovė O.Uždalevičienė prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad apylinkės teismo nutartis priimta visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, o apeliantas nepateikė naujų ar esminių faktinių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi pirmosios instancijos teismui ir kurių jis nebūtų įvertinęs skundžiamoje nutartyje.

Administracinėn atsakomybėn patraukto N. J. apeliacinis skundas atmestinas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu N. J. nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir mano, kad jo kaltė padarius ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą yra neįrodyta objektyviais duomenimis, o nagrinėjant jo skundą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, sprendimas priimtas remiantis išimtinai Institucijos paaiškinimais ir klaidingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apelianto teigimu jam paskirta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga, priimta klaidingai nustačius nusižengimų pakartotinumą ir nevertinant jos sukeliamas pasekmes apeliantui ir jo šeimai. Institucijos atstovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydama, kad visi apelianto skundo argumentai buvo išsamiai išnagrinėti apylinkės teismo, kurio nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. J. apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu dėl ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, o paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra teisingos ir proporcingos tiek padarytam administraciniam nusižengimui, tiek apelianto asmenybei. Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek apelianto nurodytus argumentus, tiek byloje esančius įrodymus ir įrodymų tyrimo klaidų nepadarė, todėl padarytos išvados dėl N. J. kaltės, nors ir nėra plačiai detalizuotos, tačiau yra pagrįstos visapusišku, išsamiu bei objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Kitaip vertinti bylos duomenis, daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas ar pripažinti, kad skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-02-10 nutartyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvadomis dėl įrodymų vertinimo bei pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, keldamas abejones dėl įrodymų nepakankamumo, savaime nereiškia, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl kaltės

7. ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už alternatyvių KET pažeidimų padarymą, be kita ko ir už draudimo, vairuojant transporto priemonę, naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą) nesilaikymą.

8. Institucijos 2025-11-21 nutarimu N. J. pripažintas kaltu padaręs ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, dėl to, kad vairuodamas automobilį, pažeisdamas KET 20 punktą, kaire ranka naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas N. J. mano, kad tiek Institucijos nutarimas, tiek apylinkės teismo nutartis, iš esmės grindžiami prielaidomis, kadangi viena vertus, jis matė jam iš paskos važiuojančius pareigūnus, dėl ko teisės pažeidimo darymas būtų nelogiškas, kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, t. y. vaizdo įrašų, patvirtinančių, kad jis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Nors apelianto teigimu byloje liko nepaneigta jo nurodyta versija, kad jis vairuodamas transporto priemonę į ausis lašinosi ausų lašus, todėl ši abejonė, nesant vaizdo įrašuose užfiksuoto teisės pažeidimo, turi būti vertinama jo naudai, apygardos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti neturi objektyvaus pagrindo.

9. Pažymėtina, jog kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, ANK 596 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinio nusižengimo padarymo faktas ir aplinkybės, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė, jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei kitos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti nustatomos šiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Įstatymas nenumato, kad visi duomenų rinkimo būdai byloje būtų panaudoti, priešingai, byloje turi būti surinkta įrodymų tiek, kad jų pakaktų teisingai išnagrinėti bylą. Dėl to aplinkybė, kad byloje nėra vaizdo įrašo, kuriame būtų tiesiogiai užfiksuotas N. J. padarytas administracinis nusižengimas, nėra teisiškai reikšminga ir nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamai atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. J. kaltę patvirtinančios faktinės aplinkybės yra nustatytos įstatymu leidžiamais būdais: 2025-10-16 administracinio nusižengimo protokolu, kuriame užfiksuotos visos esminės administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės, Institucijos nutarimu bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 1-ojo poskyrio specialisto E. G. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog policijos pareigūnai, važiuodami keliu pamatė, kaip N. J. kaire ranka, atsukta į tarnybinio automobilio pusę, laikė mobilaus ryšio telefoną, o kadangi pareigūnai buvo 5-6 metrų atstumu ir matomumui kliūčių nebuvo, ši aplinkybė gerai matėsi. Pažymėtina, jog nors N. J. neigė savo kaltę nuo pat jo sustabdymo momento, tačiau, kaip nurodoma minėtame tarnybiniame pranešime, jis iš pradžių pripažino tik žvilgtelėjęs į telefoną norėdamas pažiūrėti laiką, o vėliau nurodė, kad lašinosi ausų lašiukus. Be to bylos nagrinėjimo Institucijoje metu, N. J., nors kaltės nepripažino ir teigė neprisimenantis ar buvo paėmęs telefoną į ranką, tačiau nurodė, jog „galbūt tai įvyko“. Tai gi šiuose rašytiniuose įrodymuose yra užfiksuotos visos esminės Institucijos nustatytos ir pirmosios instancijos teismo ištirtos administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

11. Pažymėtina, jog bylą pagal apelianto skundą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklaustas tiesiogiai įvykį matęs policijos pareigūnas E. G., kuris teismui nurodė analogiškas tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Nors apelianto teigimu šie liudytojo parodymai bei Institucijos pateiktas atsiliepimas turėjo būti vertinti kritiškai, tačiau apeliaciniame skunde nenurodomos tokio argumento priežastys. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta, kad apklaustas liudytojas, tiek surašydamas tarnybinį pranešimą, tiek duodamas parodymus teisme, buvo suinteresuotas bylos baigtimi ar turėjo tikslą apkalbėti apeliantą, todėl nesivadovauti šiais duomenimis sprendžiant N. J. kaltės klausimą nėra pagrindo. Tuo tarpu apelianto elgesys įvykio vietoje (skirtingų aplinkybių nurodymas) tik patvirtina pastarojo gynybinę poziciją, tačiau nepaneigia objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai kitaip vertinti byloje esančių duomenų, pagrindžiančių apelianto tyčia padarytą administracinį nusižengimą, pagrįstai Institucijos ir apylinkės teismo pripažintų įrodymais, nėra pagrindo.

12. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto keliamos prielaidos apie tai, kad policijos pareigūnai, važiuodami jam iš paskos, negalėjo matyti jo atliekamų veiksmų ar kad apeliantas gydėsi nuo stipraus ausų uždegimo, ko pirmosios instancijos teismas neįvertino. Pažymėtina, jog pats apeliantas neneigia matęs policijos pareigūnus, tuo tarpu, kaip jau aptarta šios nutarties 10 punkte, (duomenys neskelbtini), Vilniuje važiavę policijos pareigūnai nurodė aiškiai matę apeliantą naudojantis mobiliuoju telefonu ir nematę jokių akių lašiukų, kadangi jiems ne tik nebuvo užstotas matomumas, bet ir pats apeliantas teisės pažeidimą padarė kaire ranka, atsukta į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį. Tuo tarpu kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti e-sveikata medicininiai išrašai apie tai, kad apeliantas, paskutinį kartą prieš beveik tris savaites iki įvykio, t.y. 2025-09-26 lankėsi sveikatos priežiūros įstaigoje dėl šlapiuojančios kairės ausies, teisinės reikšmės neturi. Ir nors šie duomenys apylinkės teismo nebuvo detaliai aptarti ir dėl jų skundžiamoje nutartyje nebuvo pasisakyta, kas nėra laikytina teisinga praktika, vis tik tai nedaro skundžiamos teismo nutarties neteisėtos ar nepagrįstos. Atsižvelgiant į tai, aukštesniojo teismo vertinimu tiek Institucijos administracinio nusižengimo protokolas ir nutarimas, kuriais konstatuotas padarytas administracinis nusižengimas, tiek apylinkės teismo nutartis, kuria atmestas N. J. skundas yra motyvuoti ir pagrįsti, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje, dėl jo pripažinimo kaltu padarius administracinį nusižengimą, atmestinas.

Dėl paskirtos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės

13. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas N. J., kaip supranta apygardos teismas, nesutinka su paskirta nuobauda ir administracinio poveikio priemone ir mano, kad, viena vertus, jų dydis viršija vidurkį, todėl yra neproporcingas, kita vertus nurodo, kad specialiosios teisės atėmimo paskyrimas yra neprivalomas, todėl prašo šią priemonę panaikinti. Nors apelianto vertinimu paskirta administracinio poveikio priemonė ir nuobaudos dydis yra neproporcingi, paskirti klaidingai nustačius administracinių nusižengimų pakartotinumą ir neigiamai paveiks tiek jį, tiek jo šeimos narius, tačiau apygardos teismo vertinimu šie skundo argumentai yra nepagrįsti.

14. ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už jame nurodyto administracinio nusižengimo padarymą skiriama nuo 60 iki 90 eurų bauda, o šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad už minėto administracinio nusižengimo padarymą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vieno iki trijų mėnesių.

15. Nagrinėjamu atveju Institucijos 2025-11-21 nutarimu N. J. buvo paskirta 80 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas 2 mėnesiams. Pažymėtina, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 2 dalis), kurie nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo.

16. Institucija, tiek nustatydama nuobaudos dydį, tiek priimdama sprendimą taikyti administracinio poveikio priemonę ir nustatydama jos trukmę, atsižvelgė į visas ANK 34 straipsnyje numatytas aplinkybes, kurių vertinti kitaip ar, kaip prašoma apeliaciniame skunde – suteikti išskirtinę reikšmę N. J. darbinei veiklai bei šeimos poreikiams – nėra pagrindo. Institucija tinkamai įvertino padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, asmens kaltę, jo asmenybę (per penkerius metus ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio KET pažeidimus, turi galiojančią nuobaudą už analogiško administracinio nusižengimo padarymą). Byloje nebuvo nustatyta N. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena ją sunkinanti aplinkybė – administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

17. Pažymėtina, jog ANK 40 straipsnyje įtvirtintas administracinių nusižengimų pakartotinumas nustatomas tuo metu, jei administracinį nusižengimą padaręs asmuo: 1. per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba 2. nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos, iki sueis vieni metai nuo administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos, padarė tame pačiame straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Šiuo gi atveju, priešingai nei nurodo apeliantas, iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad N. J. 2025-09-29 nutarimu buvo pripažintas kaltu padaręs ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, t. y. dėl to, kad 2025-07-01, magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini) vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Tai gi, nustačius, kad apelianto kaltė dėl šioje byloje nagrinėjamo administracinio nusižengimo padarymo konstatuota pagrįstai, ši aplinkybė patvirtina, kad N. J. aptariamą administracinį nusižengimą padarė pakartotinai.

18. Apygardos teismas kaip nepagrįstus laiko apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad viena vertus administracinės nuobaudos dydis ir administracinio poveikio priemonės terminas yra didesni nei vidurkis, kita vertus, nebuvo pagrindo skirti specialiosios teisės atėmimą. Pažymėtina, jog ANK 34 straipsnio 2, 3 dalyse nurodyti baudos ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymo kriterijai, pagal kuriuos, tiek baudos dydis, tiek specialiosios teisės atėmimo terminas nustatomas pagal minimalios ir maksimalios ribos vidurkį, tačiau, esant tik atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, kas ir buvo nustatyta šiuo atveju, tiek baudos dydis, tiek specialiosios teisės atėmimo terminas nustatomi ne mažesni kaip vidurkis. Sprendimą dėl nuobaudos dydžio ir specialiosios teisės atėmimo termino priima bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti Institucija ar teismas, atsižvelgiant, be kita ko, į šios nutarties 15 punkte aptartus principus. Įvertinus tai, kad N. J. dirba, turi šeimą, tačiau ne tik per 4 mėnesius pakartotinai padarė analogišką nusižengimą, bet per paskutinius 5 metus administracine tvarka iš viso yra baustas 19 kartų, iš kurių didžiąja dalimi už nustatyto greičio viršijimą, taip pat ir už naudojimąsi telefonu vairuojant automobilį, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad toks N. J. elgesys ne tik nėra atsitiktinis, tačiau akivaizdu yra nusistovėjęs ir jau susiformavęs, o taikomos švelnesnės nuobaudos teigiamos įtakos N. J. elgesiui nepadarė. Kartu pažymėtina, jog apeliantas, sistemingai darydamas administracinius nusižengimus, savo kaltės šioje byloje nepripažįsta, tai gi atliktų veiksmų nevertina kritiškai. Dėl to tiek vidurkį atitinkančios nuobaudos dydis, tiek ir specialiosios teisės atėmimo termino trukmė, N. J. atžvilgiu būtų neteisinga ir formuotų nebaudžiamumo jausmą.

19. Pažymėtina, jog iš tiesų specialiosios teisės atėmimas už ANK 417 straipsnio 3 dalyje padarytą administracinį nusižengimą nėra privalomas, o įstatymas tiesiogiai nenustato konkrečių kriterijų, kada administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui turėtų būti skiriama aptariama administracinio poveikio priemonė, kai ANK specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką, nenumatytas privalomas šios specialiosios teisės atėmimas. Vis tik, tokiais atvejais administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija ar teismas turi vadovautis administracinių nuobaudų paskirtimi (ANK 22 straipsnis), o taip pat administracinių nuobaudų ir administracinių poveikio priemonių skyrimo pagrindais (ANK 32 straipsnis) ir šios nutarties 15 punkte aptartais principais. Sprendžiant administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo klausimą, atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).

20. Kaip minėta, analizuojant N. J. asmenybę nustatyta, kad jis dirba, turi šeimą, kurios interesams patenkinti, pagal prisiimtas atsakomybes, yra įsipareigojęs vežti sūnų į sporto treniruotes. Vis tik, N. J., kaip jau nustatyta, administracine tvarka per 5 metus, buvo baustas dar 19 kartų, iš viso už naudojimąsi telefonu baustas dar tris kartus, tai gi dėl analogiško administracinio nusižengimo padarymo atsakomybėn yra traukiamas jau ketvirtą kartą. Be to, N. J. ne visas paskirtas nuobaudas yra įvykdęs. Aptarti duomenys apie apelianto baustumus neabejotinai rodo, kad jis nėra pavyzdingas vairuotojas. Priešingai, jie leidžia spręsti, kad N. J. yra linkęs nesilaikyti su eismo dalyvių elgesiu susijusių privalomų elgesio taisyklių, o nusižengimas, už kurį jis buvo nubaustas šioje administracinio nusižengimo byloje, yra ne atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio. Be to, apeliantas savo kaltės ir teikdamas apeliacinį skundą nepripažino, tuoj po įvykio ir bylos nagrinėjimo Institucijoje metu davė nenuoseklius parodymus iš kurių nėra pagrindo spręsti apie jo kritiškai vertinamą savo paties elgesį. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo vertinimu tiek Institucija, tiek apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad specialiosios teisės atėmimas N. J. atžvilgiu, vertinant jo nuolatinai daromus įvairius KET pažeidimus, yra būtinas ir atitinka tiek teisingumo, tiek proporcingumo principus.

21. Apygardos teismo vertinimu švelnesnės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės paskyrimas būtų neteisingas ir neužtikrintų nuobauda siekiamų tikslų. N. J. nei skunde apylinkės teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl jam paskirta nuobauda ar administracinio poveikio priemonė turi būti švelninamos, o vien tai, kad su tokiu sprendimu nesutinka apeliantas ar tai, kad jam teisė vairuoti kelių transporto priemones reikalinga darbinei veiklai ir šeimos poreikiams patenkinti, nėra pagrindas nukrypti nuo nuobaudos skyrimo principų ir įstatymo leidėjo siekiamų tikslų – užtikrinti saugumą keliuose, todėl šioje dalyje jo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

22. Nors specialiosios teisės atėmimas neabejotinai turės pasekmes N. J. ir/ar jo šeimai, tai yra neišvengiamos administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas jis pats. Pažymėtina, jog šios aplinkybės egzistavo ir administracinio nusižengimo padarymo metu ir apeliantui buvo žinomos, tačiau tai nesustabdė jo nuo teisės pažeidimo padarymo. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusižengimu. Skiriama administracinio poveikio priemonė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kitokio sprendimo priėmimas šioje byloje nepadėtų užtikrinti administracine nuobauda siekiamų tikslų ir viešojo intereso.

23. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad objektyvių faktinių duomenų visetas neabejotinai patvirtina, kad N. J. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-02-10 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus faktinius bylos duomenis bei teisingai išsprendus N. J. kaltės ir administracinės atsakomybės klausimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-02-10 nutartį nepakeistą ir N. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis yra neskundžiama.