Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-19 · Civilinė byla Nr. 2S-1470-431/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-19
Bylos Nr.
2S-1470-431/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-43049-2015-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
R. P.
Ieškovas
UAB „REON“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1470-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43049-2015-6 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „REON“ ieškinį atsakovui R. P. dėl baudos likučio už nekonkuravimo nuostatų pažeidimą priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo skolą. Taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą ar pinigines lėšas ieškinio ribose ir tokiu būdu užtikrinti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovo R. P. nuosavybės teise priklausantį 21.811,39 € vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias atsikaitomosiose sąskaitose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždrausti disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leisti iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei ieškovu, ieškovo ieškinio reikalavimui užtikrinti.

Teismas, atsižvelgė į ieškovo prašyme išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad ieškinys šioje byloje yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas (CPK 144 straipsnio), todėl ieškovo prašymą dėl atsakovo turto ar piniginių lėšų arešto tenkino (CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi nutarties priėmimo dieną nebuvo tiksliai žinoma, kiek ir kokio turto bei piniginių lėšų visumoje turi atsakovas, todėl surasti ir aprašyti areštuojamą atsakovo konkretų turtą ar pinigines lėšas teismas pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui (CPK 148 straipsnio 4 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepranešus atsakovui, nes iš ieškinio turinio bei ieškovo ieškinyje dėstomų aplinkybių buvo pagrindo manyti, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį ir atmesti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, leidžiant atsakovui kiekvieną mėnesį laisvai disponuoti 500,00 € suma, esančia (duomenys neskelbtini) sąskaitoje.

Nurodo, jog reikalavimas atlyginti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti tenkinamas tik nustačius, jog atitinkamoje rinkoje ieškovo atžvilgiu kitas subjektas atliko tyčinius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujančius veiksmus, o šie veiksmai tiesiogiai paveikė ieškovą ir padarė jam žalą. Ieškovas sumokėti baudą reikalauja už tai, kad atsakovas įsidarbino su ieškovu konkuruojančioje įmonėje (jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas atliko sąžiningos konkurencijos standartams prieštaraujančių veiksmų, ieškovas nepateikė). Atlyginimo už nekonkuravimą atsakovas nėra gavęs (ieškovo reikalaujama sumokėti bauda tris kartus viršija ieškovo iš atsakovo gauto atlyginimo sumą), todėl susitarimu nustatyta ribojimų apimtis, nenumatant už juos jokio atlyginimo, neatitinka proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei įtvirtina esminę šalių nelygybę bei pažeidžia imperatyviąsias CK 1.5 straipsnio nuostatas. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išskyrus ieškinio sumą, nenustatė faktinių aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas kokiu nors būdu jam priklausantį turtą, lėšas slepia ar slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas UAB „REON“ nesutinka su skundu ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai ir melavo ieškovui dėl pagrindinės Bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priežasties, kad susirado darbą pagal architekto išsilavinimą. Iš tikrųjų atsakovas pradėjo dirbti ne pagal specialybę, o užsiimti analogiška Bendradarbiavimo sutartyje aptarta veikla – įsidarbino su ieškovu tiesiogiai konkuruojančioje UAB „INREAL“. Sutarties su ieškovu galiojimo metu atsakovas dirbo su komercinės paskirties objektais, su kuriais dirba iki šiol tik jau UAB „INREAL“ vardu. Ieškovas savo reikalavimą grindžia ne deliktinės atsakomybės taisyklėmis, bet prašo priteisti sutartyje numatytas netesybas. Atsakovas neturi jokio registruotino turto, todėl antstolis, vykdantis teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra areštavęs tik kol kas neidentifikuotą kilnojamąjį atsakovo turtą. Todėl pripažintina, kad yra didelė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas taikyti atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui (kreditoriui) galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui (kreditoriui) palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 20.925,30 € baudą, 886,09 € palūkanų ir 8,4 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Reikalavimo pagrindu ieškovas nurodė 2013 m. lapkričio 4 d. su atsakovu sudarytą Bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo bendradarbiauti teikiant tretiesiems asmenims tarpininkavimo, konsultavimo ir kitas paslaugas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo ar nuomos, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, nuomos ir kitokius su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius, veikloje naudojant ieškovo pavadinimą bei prekės ženklą. Taip pat ieškovas prašė taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti jam nuosavybės teise priklausantį 21.811,39 € vertės turtą.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Be to, teismo atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutarties X dalimi šalys susitarė dėl nekonkuravimo tvarkos, pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties galiojimo laikotarpį, taip pat penkerius metus po sutarties nutraukimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruoti su ieškovu. Pagal šios dalies 3 punktą atsakovas, pažeidęs šio sutarties skyriaus nuostatas, privalo ieškovui per 5 dienas nuo įspėjimo apie padarytą šio sutarties skyriaus pažeidimą išsiuntimo dienos sumokėti 75.000,00 Lt dydžio baudą. Ieškovas taip pat pateikė teismui duomenis apie, jo nuomone, atsakovo padarytus minėto sutarties skyriaus pažeidimus. Taigi pripažintina, kad ieškovo reikalavimas yra pareikštas šalių sudarytos sutarties sąlygų bei atsakovo atliktų veiksmų po sutarties nutraukimo pagrindu. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose, taip pat nesudaro pagrindo abejoti teismo, sprendžiančio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamoje nutartyje preliminariai buvo teisingai įvertintas ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas ar kitas proceso dalyvis, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo 21.811,39 €. Atsakovas atskirajame skundė nenurodė jokių duomenų, galinčių patvirtinti jo materialinę padėtį ir galėjimą atlyginti ieškovui reikalaujamo dydžio nuostolius. Priešingai, antstolio, vykdančio skundžiamą teismo nutartį, 2015 m. balandžio 9 d. atliktas turto aprašas, patvirtina, kad atsakovas neturi nuosavybės teise jokio nekilnojamojo ar registruotino kilnojamojo turto. Taip pat teismas neturi jokių duomenų apie atsakovo lėšas banko sąskaitose, jo gaunamą darbo užmokestį bei kitas pajamas. Taigi pripažintina, kad skolos suma atsakovui yra didelė. Atsakovas taip pat nepagrindė savo prašymo leisti jam kiekvieną mėnesį laisvai disponuoti 500,00 € suma, esančia (duomenys neskelbtini) sąskaitoje. Teismas neturi jokių duomenų apie šioje sąskaitoje esančių lėšų dydį, į ją kas mėnesį pervedamų sumų dydį, todėl negali išspręsti atsakovo pateikto prašymo.

Apeliacinės instancijos teismas išaiškina atsakovui, kad bet kurioje proceso stadijoje, pateikęs pirmos instancijos teismui įrodymus, jis gali pareikšti pakartotinį prašymą dėl leidimo kas mėnesį disponuoti tam tikra piniginių lėšų suma.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė