Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „DC Holdingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „DC Holdingas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Finansų partnerių grupė“, ieškinį atsakovui A. N. dėl žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Teismas neįsigilino į bylos esmę ir nesiekė teisingo bylos išnagrinėjimo, nes sprendime neįvertino aplinkybės, kad atsakovas dalį ieškiniu prašomos priteisti žalos sumokėjo pats sau (1200 Lt). Teismas, pripažinęs, kad ieškovas dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo turi teisę kreiptis tiesiogiai į šį turtą gavusius kreditorius, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, turėjo pagrindą iš atsakovo priteisti jo be pagrindo įgytą turtą – 1200 Lt. Aplinkybės, kad atsakovas yra ir ieškovo kreditorius, teismas visiškai nevertino.

2) Teismas rėmėsi teismų formuojama praktika, bet neanalizavo konkrečių bylos aplinkybių. Nėra aišku, kokiais motyvais ir įrodymais teismas vadovavosi, spręsdamas, kad atsakovas nėra savo neteisėtais veiksmais ieškovui žalą padaręs asmuo, kad ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas (reikalavimas atlyginti žalą iš atsakovo) yra ydingas. Atsakovo elgesys bankroto bylos iškėlimo metu ir šios civilinės bylos nagrinėjimo metu įrodo, kad atsakovas sąmoningai tyčia pažeidė įstatymo nuostatas, taip padarydamas žalą ieškovui. Todėl teismas turėjo tinkamai įvertinti šias aplinkybes. Teismas privalėjo įsitikinti, kad sprendime nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atitinka ir nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismas nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių negalimumą taikyti žalos institutą šioje byloje. Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose ginami bankrutuojančios įmonės teisės ir interesai, privalo būti aktyvus, nes šiose bylose yra ginamas viešas interesas.

3) Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktos išvados ir argumentai neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nurodyto privalomo motyvuojamosios teismo sprendimo dalies turinio. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodytos tik bylos nagrinėjimo metu teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriomis vadovaudamasis teismas atmetė ieškinį. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra nurodyti įrodymai, kuriais yra grindžiamos teismo išvados, įrodymų atmetimo argumentai bei motyvai, nepateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas. Teismas įpareigojo ieškovą pateikti papildomus dokumentus, tačiau šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės vadovo atsakomybės dėl įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo po teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „DC Holdingas“ direktoriumi buvo paskirtas nuo 2010 m. liepos 20 d. (t. I, b.l. 21). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7251-578/2010 (dabar Nr. B2-845-823/2014) UAB „DC Holdingas“ iškėlė bankroto bylą. Minėta nutartis įsiteisėjo 2011 m. sausio 27 d. Taigi, nuo nurodytos datos pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą bankrutuojančiai įmonei buvo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, išieškoti skolas iš įmonės turto, įskaityti tarpusavio reikalavimus ar kitaip vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles.

Atsakovas 2011 m. sausio 27 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIOl 1-050 grynaisiais pinigais iš ieškovo kasos UAB „Vilniaus centrinis knygynas“ už sausio mėnesio patalpų nuomą išmokėjo 5000 Lt (t. I, b.l. 13), o 2011 m. sausio 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIOl 1-054 grynaisiais pinigais iš ieškovo kasos išdavė 1200 Lt l.e.p direktoriui A. N., tai yra sau (t. I, b.l. 17).

Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje buvo detaliai aptartos teismo nustatytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurie buvo šalių pateikti į bylą. Pirmos instancijos teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi buvo įpareigojęs ieškovą pateikti UAB „Vilniaus centrinis knygynas“ sąskaitą-faktūrą už 2011 m. sausio mėnesio nuomos paslaugas, kreditorių tiekėjų sąskaitas-faktūras už 2011 m. sausio, 2011 m. vasario mėnesiais suteiktas paslaugas ir prekes, avansines apyskaitas pagal patirtas išlaidas nuo 2011-01-01 iki 2011-01-31 (t.I, b.l. 168). Teismo posėdžio, vykusio 2013 m. sausio 16 d., metu atsakovas pateiktais įrodymais grindė aplinkybę, jog jis nepasisavino ieškovo reikalaujamos 6200 Lt, o sumokėjo juos ieškovo kreditoriams (t.II, b.l. 44-47).

Skundžiamame sprendime teismas rėmėsi iš ieškovo išreikalautais dokumentais, kurie buvo susiję su atsakovo iš ieškovo kasos paimtų 6200 Lt grynųjų pinigų faktiniu panaudojimu. Motyvuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad atsakovas 2011 m. sausio 27 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIOl 1-050 grynaisiais pinigais iš ieškovo kasos UAB „Vilniaus centrinis knygynas“ už sausio mėnesio patalpų nuomą išmokėjo 5000 Lt (t. I, b.l. 13). UAB „Vilniaus centrinis knygynas“ 2011 m. sausio 14 d. PVM sąskaita faktūra, serija VCP, Nr. 11-0002, išrašyta UAB „DC Holdingas“ už sausio mėnesio patalpų nuomą, nurodyta mokėtina suma 15.000 Lt (t. II, b. l. 6). Atsakovas 2011 m. sausio 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIOl 1-054 grynaisiais pinigais iš ieškovo kasos išdavė 1200 Lt l.e.p direktoriui A. N., tai yra sau (t. I, b.l. 17). Iš 2011 m. sausio 31 d. Avanso apyskaitos matyti, kad iš kasos 2011-01-31 ir 2010-12-29 gauti pinigai išmokėti pagal dokumentą T4020889 LH1-12/2010 (t. II, b. l. 1). Iš byloje pateiktos 2010-12-09 SIA DC Trade išrašytos sąskaitos-faktūros Nr. LH1-12/2010 matyti, kad ši sąskaita-faktūra yra išrašyta pirkėjui UAB „BC Holdingas“ už pirktas prekes (t. III, b.l. 12-13). Taigi pirmos instancijos teismas aptarė įrodymus ir iš esmės nustatė, jog ieškovo reikalaujama 6200 Lt suma buvo faktiškai sumokėta ieškovo kreditoriams: UAB „Vilniaus centrinis knygynas“ ir SIA „DC Trade“. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundo argumentas, jog skundžiamas sprendimas yra be motyvų, yra nepagrįstas. Taip pat, aukščiau minėto teismo posėdžio metu buvo analizuojama, kam buvo panaudoti kasos pajamų orderiu iš ieškovo kasos paimti 1200 Lt. Pirmos instancijos teismas, aptardamas minėtą dokumentą, taip pat išvardino ir kitus rašytinius įrodymus (2011 m. sausio 31 d. avanso apyskaitą ir 2010-12-09 SIA „DC Trade“ išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. LH1-12/2010), kurie patvirtina, kad 1200 Lt buvo sumokėti ieškovo kreditoriui. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skunde nurodoma aplinkybė apie atsakovo 1200 Lt pasisavinimą buvo paneigta skundžiamame teismo sprendime. Taigi ir reikalavimas priteisti šią sumą iš atsakovo, remiantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, yra nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai ir CPK 4 straipsnis nustato, jog vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Pirmos instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika 2007 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2007 ir 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008. Pastarojoje byloje buvo nustatyta, kad teismo nutartimi iškėlus bankroto bylą bendrovei, jos direktorė, po teismo nutarties įsiteisėjimo, atsiskaitė su kreditoriais. Taigi, pripažintina, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo analizuojama analogiška teisinė situacija, kokia yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybę, kad bankrutuojančios bendrovės direktorė su dviem kreditoriais atsiskaitė iškėlus bankroto bylą bendrovei ir jų neįtraukus į kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, padarė išvadą, kad buvo pažeistas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Šios sumokėtos lėšos yra kreditoriaus be pagrindo įgytas turtas. Dėl to įmonės bankroto administratorius turi teisę išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas) iš jas gavusių asmenų, bet ne iš buvusios įmonės direktorės. Tokio kreditoriaus reikalavimas turi būti patvirtinamas ir tenkinamas pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo kartu su kitais tos pačios eilės kreditoriais (LAT 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2007, 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aukščiau nurodyta ir skundžiamame teismo sprendime cituota kasacinio teismo praktika dėl įmonės vadovo atsakomybės už kreditorių reikalavimų patenkinimą po nutarties iškelti bankroto bylą įmonei įsiteisėjimo nėra pasikeitusi. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos analogiškos aplinkybės, todėl pagal teismų praktiką ieškovo reikalavimai buvo atmesti teisėtai, jam išaiškinant, jog 6200 Lt sumos jis turi reikalauti iš ją gavusių kreditorių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundai netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.