Panevėžio apylinkės teismo nutartis

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Ingrida Kirsnytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui S. V. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo, išvadą teikiančiai institucijai - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme priimtas ieškovės E. V. ieškinys, kuriuo prašoma šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti nepilnamečių šalių vaikų I. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams, nustatyti bendravimo su vaikais tvarką ir padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui – nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškove bei bendravimo tvarką tarp atsakovo iš šalių nepilnamečių vaikų.

Panevėžio apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje nurodė, kad socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (toliau - SPIS) duomenimis, šalių nepilnametė I. V., gim. (duomenys neskelbtini), nelanko jokios ugdymo įstaigos nei Panevėžio mieste, nei Lietuvos Respublikoje. Duomenys patvirtina, jog nepilnametė Lietuvoje mokėsi (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. gegužės 31 d.. Kitas šalių vaikas J. V., gim. (duomenys neskelbtini), niekuomet nėra lankęs jokios ugdymo įstaigos Lietuvos Respublikoje. Sodros duomenų bazės išrašas patvirtina, kad E. V. pagimdžiusi sūnų, Lietuvoje darbinių santykių netęsė, buvo vaiko priežiūros ir motinystės atostogose. Atsakovas turėjo darbinius santykius, tačiau jie tesėsi tik iki 2012 m. balandžio 30 d. Tarnybos specialistams apsilankius ieškovės gyvenamuoju adresu (duomenys neskelbtini), duris atsidariusi ieškovės mama D. M., nurodė, kad E. V. su šeima daugiau nei 6 metai gyvena Vokietijoje. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, jog šalių nepilnamečiai vaikai negyvena Panevėžio miesto savivaldybėje, jie nėra ugdomi Panevėžio miesto savivaldybės administracijai priklausančioje ugdymo įstaigoje, todėl Tarnyba neturi galimybių įvertinti dabartinių šeimos aplinkos sąlygų, išsiaiškinti vaikų gyvenimo aplinkos. Nagrinėjamu atveju, Tarnybos dalyvavimas byloje yra netikslingas. P. T., kaip išvadą teikiančią instituciją, pašalinti iš proceso.

Susipažinęs su šalių pateiktais procesiniais dokumentais, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada, teismas sprendžia, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, t. y. ir Panevėžio apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.59 straipsniu, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga. Pagal CPK 784 straipsnį, 785 straipsnį, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams.

CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. ES institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra ir 2003 m. lapkričio 27 d. T. R. (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo“. Š. R. yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Gyventojų registro departamento duomenys patvirtina, kad ieškovė E. V. ir atsakovas S. V. išvyko į Vokietiją. R. S. duomenų bazės išrašu, tiek ieškovė, tiek atsakovas Lietuvoje nedirba ir jokių pajamų negauna. R. T. išvada, šalių nepilnamečiai vaikai negyvena Panevėžio miesto savivaldybėje, jie nėra ugdomi Panevėžio miesto savivaldybės administracijai priklausančioje ugdymo įstaigoje, nei Lietuvos Respublikoje. Tarnybos specialistams apsilankius ieškovės nurodytu jos gyvenamosios vietos adresu, ieškovės mama D. M. nurodė, kad E. V. su šeima daugiau nei 6 metai gyvena Vokietijoje. Be to, ir pati ieškovė pateiktame ieškinyje nurodo gyvenamąją vietą ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir Vokietijoje.

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia; tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu. Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija reikalavimams dėl santuokos nutraukimo. V. R. 3 straipsnio 1 dalies a papunkčio nuostata, bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurioje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Vokietiją jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.

Nors nagrinėjamu atveju abiejų sutuoktinių pilietybės kriterijus yra pakankamas civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo jurisdikciją priskirti tos valstybės teismams (Reglamento 3 str. 1 d. b p.), tačiau šioje byloje pareikšti reikalavimai ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl tėvų pareigų. Todėl remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 8 straipsniu, bylų, susijusių su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikciją turi tos valstybės teismai, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente Nr. 2201/2003, yra suformuluoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (preambulės 12 punktas). Vadinasi, pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta. Vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, kuri sutampa ir su ieškovės gyvenamąja vieta, kriterijaus taikymas, nustatant jurisdikciją, garantuoja teisinį aiškumą. Kaip jau minėta, tiek ieškovė su nepilnamečiais vaikais, tiek atsakovas gyvena Vokietijoje. Be to, aplinkybę, kad nepilnamečiai vaikai negyvena Panevėžio miesto savivaldybėje, jie nėra ugdomi Panevėžio miesto savivaldybės administracijai priklausančioje ugdymo įstaigoje, nei Lietuvos Respublikoje, patvirtina ir Tarnybos pateikta išvada.

Nustatęs, kad šalių ir nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o Vokietijoje, atsižvelgdamas į tai, kad jurisdikcija nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo suteikiama atsižvelgiant į vaikų interesus vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismui, taip pat į tai, kad šalys nėra susitarusios dėl jurisdikcijos Lietuvoje išimčių, kuriomis vadovaujantis ieškovė gali pakeisti jurisdikciją, teismas sprendžia, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o Vokietijoje, todėl byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šioje situacijoje svarbu pažymėti ir tai, jog tuo atveju, jeigu byla dėl santuokos nutraukimo esant ginčui, būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme – Panevėžio apylinkės teisme, šalims (su vaikais) gyvenant kitoje valstybėje (Vokietijoje), teismui nebūtų įmanoma imtis priemonių šalims sutaikyti taikant mediacijos procedūrą ar tiesiogiai, kviečiant šalis asmeniškai dalyvauti procese, kai iš atsakovo teismui pateikto atsiliepimo matyti, jog pagal vokietijos teisę galėtų būti taikomas šalims palankesnis įstatymas, nustatantis iki vienerių metų laikotarpį (pagal Lietuvos teisę, maksimalus 6 mėnesių terminas, CPK 384 straipsnio 3 dalis) įvertinti šalių apsisprendimą nutraukti santuoką. Būtent kitos valstybės teise nutraukiant santuoką, nori vadovautis atsakovas, kurio (nuolatinė) gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Teismo vertinimu, vien tik ta aplinkybė, jog Lietuvoje yra šalių santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas bei registruotinas kilnojamasis turtas, negali lemti bylos priskyrimo nagrinėti Lietuvos teismui, kadangi kaip matyti iš šalių pozicijų, išdėstytų raštu (ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį), ginčo dėl turto padalinimo nėra, todėl teismui, šioje dalyje nebus būtinybės papildomai rinkti įrodymus, kurių buvimo vieta Lietuvoje, juo labiau, kai turto padalinimo klausimą šalys gali išsispręsti ir sudarydamos sutartį notarine tvarka. Esant ginčui dėl kitų reikalavimų (sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos, bedravimo tvarkos), Lietuvos teismas privalės rinkti papildomus įrodymus, kurių buvimo vieta yra ne Lietuvoje: teismas į procesą turės įtraukti užsienio valstybės vaikų teises ginančią instituciją, šalis kvies dalyvauti asmeniškai procese, rinks kitą reikalingą bylos nagrinėjimu medžiagą, o tai pareikalaus nemažų finansinių lėšų šalims darant procesinių dokumentų, skirtų atsakingai už vaikų teises institucijai, vertimus į vokiečių kalbą, taipogi šalims atvykstant į Lietuvą dalyvauti teismo posėdžiuose, be to, itin užsitęs bylos nagrinėjimas. Dėl aukščiau pasakyto, teismas daro išvadą, kad byla dėl santuokos nutraukimo turi būti nagrinėjama Vokietijos teisme, kur yra pagrindinių įrodymų buvimo vieta.

Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsakovui, ieškinį palikus nenagrinėtu, naikintinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė šioje byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Teismui pateikta 2018 m. rugpjūčio 23 d. atstovavimo sutartis ir bylinėjimosi išlaidas – žyminio mokesčio sumokėjimą (666,00 Eur), patvirtinantys dokumentai.

Žyminio mokesčio grąžinimas, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, reglamentuojamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Šioje teisės normoje nenustatyta, kad žyminis mokestis grąžinamas visais ieškinio palikimo nenagrinėto atvejais. Priešingai, CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti konkretūs pagrindai, kuriais palikus ieškinį nenagrinėtą, įstatymo nustatyta galimybė žyminiam mokesčiui grąžinti: kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka; kai ieškinį padavė neveiksnus asmuo; kai šalis neprimokėjo žyminio mokesčio. CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą, skundą arba kai šie grąžinami be sprendimo. Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju ieškinio palikimas nenagrinėtu atvejis ir nepatenka į CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte išvardytų pagrindų žyminiam mokesčiui grąžinti sąrašą, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei atsižvelgiant į tai, kad dėl bylos užbaigimo nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės nėra ieškovės kaltės, sumokėtas žyminis mokestis 666,00 Eur (už ieškinio pateikimą) grąžinamas ieškovei.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi.

Grąžinti ieškovei E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 666,00 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt šešių eurų 00 ct) sumokėtą žyminį mokestį (mokėtą 2018 m. rugpjūčio 22 d. per Perlo paslaugos), mokesčio grąžinimą pavesti atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Nutartis per 7 dienas nuo įteikimo gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.