Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Tintrade Limited atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ bankroto byloje Nr. B2-216-555/2013, iškeltoje pagal pareiškėjų (kreditorių) Trintrade Limited ir UAB „Energolinija“ pareiškimus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Kreditorius Trintrade Limited, nesutikdamas su minėta nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo ją panaikinti ir jo prašymą patenkinti – uždrausti administratoriui tęsti BUAB „Vakuolė“ administravimo veiksmus, šaukti bendrovės kreditorių susirinkimus bei neleisti vykti BUAB „Vakuolė“ pakartotiniam kreditorių susirinkimui, numatytam 2013-08-07 15:00 val. Skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas vertino tik aplinkybes, susijusias su administratoriaus nešališkumu, bet nevertino šių visumos, t. y. jo neatitikimo keliamiems aukštiems nešališkumo reikalavimams ir sąsajumo su BAB Ūkio banku bei V. R.. Bankroto administratorius turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti administratoriui toliau tęsti administravimo veiksmus. Teismas nepagrįstai bankroto bylos operatyvumo tikslą iškėlė aukščiau kitų ne mažiau svarbių šio proceso tikslų ir dėl to atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors ir nurodytą principą bankroto administratorius įgyvendina netinkamai – bankroto byla tęsiasi beveik 4 metus. Akivaizdžiai šališkas ir su vienu kreditoriumi artimais ryšiais susijęs administratorius turi galimybę neteisėtai daryti įtaką bankroto procesui, pakeisti kreditorių reikalavimų balansą, apsunkinti neatliktų bankroto procedūrų įgyvendinimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą padaryti neįmanomu ir kt.

Skundas neturėtų būti nagrinėjamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas, nes jį padavė neturintis tam teisės subjektas – apelianto teismo patvirtintas finansinis reikalavimas yra žymiai mažesnis nei pusę visų patvirtintų reikalavimų (ĮBĮ 21 str. 2 d. 4 p.). Apelianto atskirojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti, nes administratorius gina visų kreditorių interesus: 1) yra pareiškęs civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-156-493/2013 Kauno apygardos teisme, prašydamas įmonės naudai priteisti iš buvusio įmonės vadovo beveik 65 mln. Lt.; 2) sandorių teisinės analizės klausimus nuolat kėlė kreditorių susirinkimuose nuo pirmojo – 2010-03-25; sandorių teisinio audito atlikimo klausimas nuolat buvo atidedamas kreditorių valia, kreditoriams susirinkimuose priimant atitinkamus nutarimus; Trintrade Limited nė karto neskundė šių nutarimų, tuo pačiu pritardamas tokiems sprendimams; administratorius atliko sandorių analizę ir pareiškė minėtą ieškinį; 3) yra pateikęs atsiliepimą į Trintrade Limited pareiškimą dėl BUAB „Vakuolė“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuo taip pat prašo šį pripažinti tyčiniu. Pakartotinis kreditorių susirinkimas, turėjęs vykti 2013-08-07, jau yra įvykęs. Kreditorius nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nedelsiant kai apskritai yra pagrindas tokias priemones taikyti, o nesant pagrindo – šios netaikomos.

Kreditorius Petrotrans trading Ltd su paduotu atskiruoju skundu sutinka, pritaria jame išdėstytiems argumentams dėl teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo bei prašo šią panaikinti ir tenkinti kreditoriaus prašymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad remdamasis teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nustatė, jog Kauno apygardos teismas 2013-09-13 nutartimi ex officio išnagrinėjo klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo nagrinėjamoje byloje ir jį atstatydinti atsisakė (CPK 179 str. 3 d.). Kaip minėta, kreditorius prašė taikyti anksčiau nurodytas laikinąsias priemones iki bus teismo iniciatyva išspręstas klausimas dėl administratoriaus tinkamumo eiti BUAB „Vakuolė“ administratoriaus pareigas. Taigi teismui išsprendus administratoriaus tinkamumo eiti bankroto administratoriaus pareigas, galima būtų teigti, jog patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo metu prarado aktualumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų, kad ši nutartis yra jau įsiteisėjusi (CPK 178 str., 179 str.). Todėl atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina iš esmės (CPK 301 str. 320 str. 1 d.). Kartu pažymėtina, kad nepagrįsti administratoriaus atsiliepime nurodyti argumentai, jog kreditorius neturi teisės paduoti atskirtąją skundą. Apeliacinio teismo nuomone, jis yra tinkamas subjektas CPK 144 straipsnio taikymo prasme.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti bankroto administratoriui tęsti BUAB „Vakuolė“ administravimo veiksmus, šaukti bendrovės kreditorių susirinkimus ir kt. iki bus teismo iniciatyva išspręstas klausimas dėl administratoriaus tinkamumo eiti BUAB „Vakuolė“ administratoriaus pareigas.

Kaip žinoma, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, o jų taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti prašantis jas taikyti subjektas (CPK 12, 178 str.). Todėl teismas, spręsdamas jų taikymo klausimą, turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą.

Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtame kreditoriaus prašyme išdėstytus argumentus, sprendė, kad jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes tokiu būdu būtų sustabdytos bankroto procedūros, o tai prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui – kuo operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, be to, remiantis ĮBĮ nuostatomis, kreditorių susirinkimas sprendžia dėl įmonės turto pardavimo ir jo kainos bei priima nutarimus įmonei bankroto procese aktualiais klausimais, teismui patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, šis gali dalyvauti kreditorių susirinkimuose, skųsti šio nutarimus ir etc. (ĮBĮ 21 str., 24 str. 5 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, o apelianto atskirtajame skunde nurodyti motyvai dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti administratoriui toliau tęsti administravimo veiksmus yra nepagrįsti, jie nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 185 str.). Kaip minėta, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 12 str., 178 str.), tačiau, nagrinėjamu atveju, apeliantas nurodytų aplinkybių dėl jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar tapimo neįmanomu neįrodė, o apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių pagristų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir, kad jų nesiėmus, realiam busimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė (CPK 178 str., 185 str., 314 str.). Todėl spręstina, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinybės nebuvimo ginčo atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str., 301 str. 320 str. 1 d.). Kita vertus, minėta, Kauno apygardos teismas 2013-09-13 nutartimi ex officio išnagrinėjo klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir jį atstatydinti atsisakė.

Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemones taikymas prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui – kuo operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, nes, kaip žinia, teisminio bankroto procese siekiama kaip įmanoma efektyviau, ekonomiškiau ir operatyviau užbaigti vykdyti visas bankroto procedūras. Be abejonės, bankroto proceso operatyvumas per se nėra savitikslis, jis yra tik vienas iš siektinų tikslų, kartu nepaneigiantis nei administratoriaus, nei kreditorių susirinkimo, nei teismo pareigos užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos tinkamai pagal įstatymus ir atsižvelgiant tiek į pačios įmonės, tiek į kreditorių interesus, nes bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas ir tik įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais.

Tuo pačiu kaip nepagrįstus apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad administratorius turi galimybę neteisėtai daryti įtaką bankroto procesui, pakeisti kreditorių reikalavimų balansą, apsunkinti neatliktų bankroto procedūrų įgyvendinimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą padaryti neįmanomu ir kt. Apeliacinio teismo įsitikinimu, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, remiantis ĮBĮ nuostatomis, kreditorių susirinkimas sprendžia dėl įmonės turto pardavimo ir jo kainos, o bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka įstatymų leidėjo reglamentuota imperatyviomis teisės normomis (ĮBĮ 33 str.). Be kita ko, įstatymų nustatyta tvarka bankroto administratorius turi teisę ir pareigą valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu (ĮBĮ 11 str. 3 d. 3 p.). Taigi kreditoriai turi galimybę per kreditorių susirinkimą kontroliuoti administratoriaus veiklą, teismui patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, šis gali dalyvauti kreditorių susirinkimuose, skųsti šio nutarimus ir etc. (ĮBĮ 21 str., 24 str. 5 d.), o administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius (ĮBĮ 11 str. 6 d.). Todėl konstatuotina, kad nurodytos aplinkybes neleidžia teigti, kad yra grėsme teismo sprendimo įvykdymui bei spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, aktualias nagrinėjamam klausimui (CPK 144 str., 145 str., 185 str.).

Kaip nurodyta anksčiau, apeliantas taip pat prašo neleisti vykti BUAB „Vakuolė“ pakartotiniam kreditorių susirinkimui, numatytam 2013-08-07 15:00 val. Pažymėtina, kad šis susirinkimas jau yra įvykęs. Dar daugiau, Kauno apygardos teismas 2013-09-18 nutartimi yra taikęs laikinąsias apsaugos priemones – uždraudęs administratoriui UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ iki teismo nutarties, kuri bus priimta išnagrinėjus pareiškėjo (kreditoriaus) Tintrade Limited skundą dėl BUAB „Vakuolė“ 2013-08-07 ir 2013-08-30 kreditorių susirinkimų nutarimų pripažinimo negaliojančiais, įsiteisėjimo pardavinėti ar kitaip perleisti BUAB „Vakuolė“ priklausančią reikalavimo teisę į debitorių Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos įmonę „Belaja Rus“ (CPK 179 str. 3 d.).

Taigi esant paminėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str., 338 str.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimų į skundą argumentų nepasisakoma, nes jie laikytini neesminiais nagrinėjamos bylos kontekste.

Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjo (kreditoriaus) Tintrade Limited atstovui Robertui (Robert) Juodkai grąžintinas 2013-08-05 Mokėjimo nurodymu Nr. 1218 sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis, nes kreditorius, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį nepakeistą.

Grąžinti kreditoriaus Tintrade Limited atstovui Robertui (Robert) Juodkai, (duomenys neskelbtini), 2013-08-05 Mokėjimo nurodymu Nr. 1218 sumokėtą 100 Lt (vieno šimto litų) žyminį mokestį.