- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-14
- Bylos Nr.
- 1A-476-309-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00083-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- A. J.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-16 nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. J. buvo nuteista už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje, tačiau ne anksčiau kaip 2010 m. spalio 5 d., dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) direktore, UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio 2010 m. lapkričio mėnesio ir 2010 m. gruodžio mėnesio (be numerių) žiniaraščių skiltyse „Parašas“ eilutėse Nr. 3 pasirašydama A. B. vardu, patvirtino jai žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, jog A. B. buvo išmokėtas apskaičiuotas darbo užmokestis, tokiu būdu suklastojo du tikrus UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji A. J. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-16 nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo iškviesti liudytoją J. S., dirbantį UAB (duomenys neskelbtini), gyvenantį (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) r., ir atlikti pakartotinę ekspertizę.
Skunde nurodo, kad teismas ją nuteisė remdamasis tik nukentėjusiosios A. B. parodymais ir neįvardyto „specialisto“ išvada, bei „kitais ištirtais įrodymais“, kurie, apeliantės teigimu, nedetalizuojami. Taip pat nurodo, jog teismas atmetė jos prašymą pakviesti liudytoją, kuris, pasak nuteistosios, gali patvirtinti, kad A. B. buvo sumokėtas atlyginimas, ir kad teismas nepaisė jos parodymų, vertindamas juos kaip „pasirinkta gynybos taktika siekiant išvengti atsakomybės“. Mano, kad taip teismas pažeidė BPK 7 straipsnį – jog bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Be kita ko, nurodo, kad specialisto išvada Nr. 11Š-88 negali būti laikoma patvirtinančia arba paneigiančia aplinkybe, turinčia reikšmės bylai išspręsti teisingai, nes išvadoje, nuteistosios teigimu, numanoma arba spėjama (Lietuvių kalbos žodynas, žodžio tikėtina reikšmės: numanoma, spėjama), kad ji pasirašė A. B. vardu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistosios A. J. apeliacinį skundą nukentėjusioji A. B. prašo palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir neskirti pakartotinės ekspertizės, ir nekviesti į teismo posėdį J. S.. Atsiliepime nurodo, kad ji atlyginimo negavo ir darbo užmokesčio žiniaraščiuose nepasirašė. Taip pat nurodo, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) niekada negirdėjo J. S. pavardės ir jo nematė, todėl mano, kad jis neturėtų būti kviečiamas liudytoju.
Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. apkaltinamais nuosprendis naikintinas, neįrodžius, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios A. J. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis dėl A. J. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, jog baudžiamojoje byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių A. J. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir A. J. pripažindamas kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, konstatavo, jog faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2010 m. spalio 5 d. nukentėjusioji A. B. pagal darbo sutartį pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbtini) vadybininke. Darbdavys įsipareigojo A. B. mokėti 200 litų mėnesinį darbo užmokestį. Darbo užmokesčio išmokėjimas darbuotojams įmonėje buvo patvirtinamas atitinkamų darbuotojų parašais darbo užmokesčio žiniaraščiuose. Toliau apylinkės teismas nurodė, kad neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. B. parodymais, jog jai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, ir kad ji nepasirašė UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio 2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių žiniaraščiuose, kadangi nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo vienodi ir nuoseklūs. Taip pat nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio 2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių be numerių žiniaraščių skiltyse „Parašas“ eilutėse Nr. 3 A. B. vardu pasirašė ne pati A. B., o būtent kaltinamoji A. J.. Tai, apylinkės teismo nuomone, patvirtina specialisto išvada, kurioje įvertinus parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus, konstatuota, kad jie yra esminiai, pastovūs ir sudaro požymių visumą artimą individualiai ir pakankamą tikėtinai išvadai, kad tirti pateiktuose UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio 2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių be numerių žiniaraščiuose skiltyje „Parašas“ eilutėje Nr. 3 A. B. vardu pasirašė A. J., o parašų bendrųjų ir specialių požymių skirtumai yra neesminiai ir vertinti kaip A. J. rašysenos požymių variantiškumas. Kaltinamoji teisme patvirtino, kad įmonėje dirbo tik ji, nukentėjusioji ir J. S.. Specialisto išvadoje nurodyta, kad žiniaraščiuose ties nukentėjusiosios A. B. pavarde pasirašė ne A. B. ir ne J. S.. Taip pat teismas padarė išvadą, kadangi įrodymai dėl tikruose dokumentuose suklastotų nukentėjusiosios parašų yra gauti Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis, teisėtais būdais, kitais įrodymais jie nepaneigti, todėl teismui nėra pagrindo abejoti specialisto išvada ir konstatavo, kad A. J. savo veiksmais pakeitė UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio 2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių be numerių žiniaraščių turinį, t. y. pasirašė vietoje kito asmens, A. B., neturėdama tam įgaliojimų. Tokiu būdu A. J. įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, kad atitinkamų dokumentų pasirašymo metu dalyvavo A. B.. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad priimdamas nuosprendį, vadovaujasi nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada ir kitais ištirtais įrodymais, o kaltinamosios A. J. parodymus, kad ji išmokėjo nukentėjusiajai A. B. 400, 00 Lt atlyginimą, ir kad žiniaraščiuose pasirašė pati A. B., atmeta, kaip prieštaraujančius byloje ištirtų įrodymų visumai, ir vertina juos, kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Taigi, iš šių aptartų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas A. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, iš esmės grindė tik specialisto išvada ir nukentėjusios A. B. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir nuteistosios apeliacinį skundą, su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka ir laiko ją nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Apkaltinamajame nuosprendyje atskleidžiant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, turi būti nustatyta, kurios iš dispozicijoje numatytų nusikaltimo sudėties alternatyvių veikų yra inkriminuojamos (tikro dokumento suklastojimas ar netikro dokumento pagaminimas arba ar disponavimas suklastotu dokumentu), ir nurodyti konkretūs kaltininko veiksmai, kuriais ta veika buvo padaryta, ir kitos svarbios veikos padarymo aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti.
Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės bylos Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007).
Šiuo nagrinėjamu atveju, bylos aplinkybės liudija, kad nuteistoji A. J. nei apklausiama specialiąja liudytoja (54 b. l.), nei įtariamąja (92 b. l.), nei teisiamajame posėdyje (123–124 b. l.) savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog nukentėjusios A. B. parašų darbo užmokesčio žiniaraščiuose neklastojo, atlyginimą jai išmokėjo. Apklausiant ją apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji parodė, kad darbo užmokesčio žiniaraščiai buvo segami atskirame aplanke, kuris buvo laikomas kabinete esančioje spintoje. Taip pat parodė, kad jai klastoti darbo užmokesčio žiniaraščius dėl 400 litų nebuvo jokio tikslo. Be to, nurodė tai, kad visi trys UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai – ji, A. B. ir J. S. – dirbo viename kabinete. Jie dažnai darbo reikalais išvykdavo, nebūdavo kabinete ir kabinete likęs darbuotojas lengvai galėjo prieiti prie darbo užmokesčio žinaraščių. Tokias nuteistosios A. J. nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojas J. S., kuris, priešingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo nukentėjusioji A. B., dirba UAB (duomenys neskelbtini), ir matė, kad nuteistoji A. J. nukentėjusiajai darbo užmokestį išmokėjo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausta ir ekspertė A. J., kuri parodė negalinti patvirtinti, jog darbo užmokesčio žiniaraščiuose vietoje A. B. pasirašė nuteistoji A. J., o tik padarė prielaidą, jog nuteistoji galėjo tai padaryti. Be to, specialisto išvadoje, kuria teismas rėmėsi kaip vienu iš įrodymų pagrindžiančių nuteistosios A. J. kaltę, nurodyta, jog kategoriškai atsakyti į klausimą nebuvo galima, kadangi tiriamieji parašai trumpi, savo santaroje neturi sudėtingų elementų (86 b. l.).
Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta nuteistosios A. J. tiesioginė tyčia suklastoti dokumentą, t. y. nenustatyta, kokiu tikslu ji tai darė. Priešingai, bylos duomenimis nepaneigta nuteistosios A. J. versija, kad jai klastoti nukentėjusios A. B. parašus, kai tarp jų nebuvo normalūs darbo santykiai, dėl 400 litų darbo užmokesčio sumokėjimo nebuvo jokio tikslo. Byloje nėra duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) būtų nemoki, jai grėstų bankroto byla. Ir kaip jau minėta, aplinkybę, kad nukentėjusiajai A. B. vis dėlto buvo mokamas darbo užmokestis apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojas J. S..
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir vertindama byloje surinktus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistosios A. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir sprendžia, jog specialisto išvadoje nurodytas teiginys, kad nuteistoji A. J. galėjo darbo užmokesčio žiniaraščiuose pasirašyti už A. B. – tik prielaida, kuri negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu kaltę. Jokių kitų įrodymų, paneigiančių abejonę, jog mokestiniuose žiniaraščiuose nuteistoji A. J. nepasirašė už A. B., nėra. Be to, kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, kad mokestiniuose žiniaraščiuose A. B. ir J. S. nepasirašė, neįrodo, jog pasirašė būtent nuteistoji A. J..
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, nepašalino juose esančių abejonių, neanalizavo kitų bylos įrodymų.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma kolegija konstatuoja, jog byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad A. J. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, todėl nuteistosios A. J. apeliacinis skundas tenkintinas, o apylinkės teismo nuosprendis naikintinas.
Tuo pačiu aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog kaltinamosios A. J. parodymus, kad ji išmokėjo nukentėjusiajai A. B. 400, 00 Lt atlyginimą, ir kad žiniaraščiuose pasirašė pati A. B., atmeta, kaip prieštaraujančius byloje ištirtų įrodymų visumai, ir vertina juos, kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, negali būti laikoma tinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Ir pažymi, jog kaltinamajai neatimama teisė teikti vienus ar kitus parodymus arba iš viso atsisakyti juos duoti, o teismo išvada, jog tai yra tik gynybinė taktika, galbūt laikytina teismo šališkumu. Pastebėtina ir tai, kad, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nurodė, kad A. B. parodymus atmeta, kaip prieštaraujančius byloje ištirtų įrodymų visumai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokie tie kiti įrodymai, išskyrus nukentėjusiosios A. B. parodymus ir specialisto išvadą, nuosprendyje nepasisakyta.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad kaltinamoji padarė šią nusikalstamą veiką.