Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-85-278/2008

75.4.3; 75.6.2; 75.8; 78.2.1;

121.15; 121.18;

2008m. kovo 12d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007m. gruodžio 18d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui A. M., trečiajam asmeniui Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo dydžio pakeitimo, neturtinės žalos priteisimo, santuokinio turto padalijimo ir atsakovo A. M. priešieškinį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovės, jos atstovo ir atsakovo paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu ieškovė I. M. skundžia sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti nekilnojamąjį turtą jos asmenine nuosavybe ir atsakovui priteista 1/3d. nekilnojamojo turto. Prašo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir tenkinti jos reikalavimą - pripažinti 35/100d. gyvenamojo namo ir jo priklausinių bei 0,2568ha žemės sklypą asmenine nuosavybe, o jos reikalavimą atmetus, sprendimo dalį dėl atsakovui priteisto 1/3d. nekilnojamojo turto natūra, panaikinti, nekilnojamąjį turtą priteisti jos nuosavybėn, o atsakovui iš jos priteisti 37333Lt piniginę kompensaciją už jai natūra tenkančią nekilnojamojo turto dalį. Nurodo, kad teismo išvada, jog ji nepateikė įrodymų, kad nekilnojamąjį turtą įsigijo asmenine nuosavybės teise, yra nepagrįsta, nes šį faktą patvirtina teismui pateikta rašytinė ir notariškai patvirtinta, 1997 06 12 asmeninės nuosavybės teise, iki santuokos sudarymo su atsakovu, įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Tą pačią dieną, už mažesnę sumą, ji įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą. Nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų prisidėjęs prie ginčo turto įsigijimo, ar už ginčo pastatus būtų mokami kiti šeimos pinigai, išskyrus gautus už parduotą jai asmeniškai priklausiusį butą. Mano, jog ta aplinkybė, kad atsakovas prisidėjo prie namo remonto, taip pat negali reikšti, kad įsigytas namas su priklausiniais, kurių rinkos vertė 112000Lt, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Nurodo, jog turto padalijimas natūra pažeidžia jos sūnaus ir jos motinos teises, nes atsakovas netinkamai elgiasi, todėl jo gyvenimas kartu, daro nepataisomą žalą nepilnamečiui vaikui, šalys nesugeba bendradarbiauti spręsdami bendrus klausimus, todėl jų gyvenimas viename name neįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad šalių 1995m. rugsėjo 6d. sudaryta santuoka, kurios metu 1996 09 24 gimė sūnus A. M., yra iširusi (1t. b.l.12,13). Šią aplinkybę pripažįsta abi šalys, tačiau skirtingai nurodo, kas dėl santuokos iširimo yra kaltas. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatyme ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas (CK 3.60str. 2d.). Civilinio kodekso (toliau CK) 3.27str. nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo. Tai reiškia, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo. Lojalumo pareiga reikalauja iš sutuoktinio abipusio pasitikėjimo vienas kitu ir atvirumo, kartu tai reiškia ir protingą toleranciją ir pakantumą, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Pareiga gerbti vienas kitą reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, spręsti gyvenimo klausimus bendru sutarimu. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, nes pažeidė minėtas įstatymo nuostatas, tačiau A. M. teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji buvusi neištikima, atsisakiusi santuokinio gyvenimo. Teiginiui, kad ieškovė yra neištikima, nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų atsakovas nepateikė (CPK 178str.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas nepagarbiai elgėsi su šeimos nariais, dėl tėvų nesutarimo, nepilnametis sūnus tapo nervingas, jam tapo sunku mokytis ir susikaupti. Esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimų laikytinas elgesys, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, šeimoje vartojama fizinė ar psichinė prievarta ir pan.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Tai iš dalies patvirtina teismui pateikti įrodymai - liudyt. D. G. parodymai, jog šalių sūnui užleidžia kabinetą ruošti pamokas, nes vaikas vienas bijojo būti su tėvu namuose, D. G. parodymai, jog dėl netinkamo atsakovo elgesio dažnai buvo kviečiama policija ir šią aplinkybę patvirtina teismui pateikta Panevėžio rajono Policijos komisariato surinkta medžiaga, atsakovui 2007 08 28 skirta administracinė nuobauda bei Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus patikrinimo aktai (1t., b.l. 129, 193-101, 2t., b.l.94, 129-132, 3t. b.l. 27). Nors A. M. nurodo, kad ieškovė dėl jo elgesio į policijos komisariatą kreiptis tik po ieškinio dėl ištuokos teismui pateikimo, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, jog nesutarimai tarp šalių prasidėjo daug anksčiau. Tai iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2006m. sausio 30d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo (1t. b.l.15). Esant minėtiems duomenims, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl šeimos iširimo yra kaltas atsakovas, nepaneigta (CPK 178str.).

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio teisė reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Prievolė atlyginti neturtinę žalą nustatyta įstatyme, dėl to ši žala turi būti atlyginama ją patyrusiam sutuoktiniui. Kai vieno sutuoktinio kalti, pažeidžiantys santuokines pareigas, veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį ar emocinį skausmą. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikomos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos. Neturtinė žala yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, o šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas nustatydamas atsakovo A. M. kaltę dėl santuokos iširimo, atsižvelgė į reikšmingas bylai aplinkybes, ieškovės, liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė patyrė dvasinių išgyvenimų, todėl pagrįstai I. M. priteisė neturtinės žalos atlyginimą ir keisti sprendimą šioje dalyje nėra pagrindo.

CK 3.192 str. numato, jog abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, tačiau nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo. Šio principo esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas pirmiausia privalo atsižvelgti į vaiko interesus, į tą aplinkybę, jog išlaikymas turi užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (CK 3.3str., 3.192str. 2d., 3d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad sūnaus Andrius išlaikymui Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 03 09 nutartimi buvo priteistas išlaikymas po 200Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Prašydama padidinti priteisto išlaikymo dydį ieškovė nurodė, kad padidėjo nepilnamečio poreikiai. CK 3.201str. numato, jog, pasikeitus šalių turtinei padėčiai, priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti pakeistas. Atsižvelgiant į tai, jog šalių sūnus yra 11 metų amžiaus bei tą aplinkybę, jo vaikui skiriamas išlaikymas turi būti pakankamas tenkinti kasdieninius jo poreikius maistui, aprangai, būstui, poilsiui, sveikatai, kitokiam vaiko ugdymui, kolegija daro išvadą, jog būtiniems nepilnamečio A. M. poreikiams patenkinti šiuo metu reikalinga didesnė išlaidų suma, nei išlaikymo priteisimo metu. Apeliantas ginčija sprendimo dalį, kuria padidintas išlaikymas nepilnamečiam sūnui, tačiau įvertintina aplinkybė, kad atsakovas neturi kitų nepilnamečių išlaikytinių, jo gaunamos pajamas šiuo metu yra ženkliai didesnės nei priteisiant išlaikymą vaikui, tuo tarpu ieškovės pajamos iš esmės nepakito, kas duoda pagrindą daryti išvadą, jog padidėjus vaiko poreikiams teismas darė pagrįstą išvadą, kad yra tikslinga padidinti iš atsakovo sūnaus išlaikymui priteistą sumą (1t., b.l. 68-69, 2 t.b.l. 100-105). Apeliantas A. M. nurodo, kad teismas nenustatė papildomų vaiko priežiūros išlaidų, tačiau įvertintina aplinkybė, kad vaikui augant didėja jo poreikiai bei išlaidos tiek maistui, avalynei, mokymosi priemonėms, todėl pagal amžių didėjančios išlaidos yra visiems suprantamos ir neįrodinėtinos. Be to, atsakovas nepaneigė, jog ieškovei atsirado papildomų išlaidų, siekiant atstatyti sutrikusią vaiko sveikatos būklę. Ta aplinkybė, kad priteistas išlaikymas yra indeksuojamas kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, nėra pakankamas pagrindas atmesti I. M. ieškinį šioje dalyje, nes ir indeksavus priteistą išlaikymo dydį, priteista suma negali kompensuoti ieškovės turėtų išlaidų, skirtų vaiko išlaikymui (CK 3.208str.).

Byloje nustatyta, kad iki santuokos sudarymo su atsakovu I. M. buvo įsigijusi butą Parko gt., kurį pardavus nusipirko 1250/2568d. žemės sklypo ir 35/100d. gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, kad šį turtą ji įsigijo už asmenines lėšas, todėl teismas be pagrindo atmetė jos prašymą pripažinti nekilnojamąjį turtą asmenine nuosavybe ir nedalintinu. Atsakovas nurodo, kad parduotas ieškovei priklausęs butas buvo suremontuotas abiejų lėšomis, kas įtakojo buto kainos dydį jį parduodant, o santuokoje įgytas nekilnojamas turtas, tiek namo dalis, tiek ir kiemas taip pat buvo ženkliai pagerinti ir suremontuoti iš santuokinių lėšų bei dalinai jo asmeniniu darbu. Iš šalių paaiškinimų, bylos medžiagos, fotonuotraukų, liudytojų P. V., D. G., S. G., V. K., R. J. paaiškinimų matyti, jog šalims nusipirkus namo dalį, jame buvo atliktas kapitalinis remontas, sutvarkyta aplinka, kiemas (2t., b.l.15-17, 129-132, 172). Ieškovė A. M. bei liudytojų parodymų nepaneigė. Įvertinus, jog butas buvo parduotas esant santuokoje, jo būklė bei vėliau įsigyto nekilnojamojo turto būklė buvo pagerinti bendromis sutuoktinių lėšomis, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ta aplinkybė, jog atsakovas nėra registruotas ginčo name, esminės reikšmės sprendžiant nuosavybės klausimus neturi, todėl I. M. reikalavimas pripažinti nekilnojamąjį turtą jos asmenine nuosavybe, pagrįstai atmestas.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad santuokoje šalys įsigijo ne tik nekilnojamąjį, bet ir kilnojamąjį turtą. Atsakovas neginčija, kad dalimi šio turto naudojasi nepilnametis sūnus, todėl šis turtas (sekcija - 700Lt, rašomasis stalas - 200Lt) pagrįstai nėra priskirtas prie dalintino šalių turto, nes yra skirtas vaiko poreikiams tenkinti (CK 3.120str.1d.). Priteisdamas nuosavybėn šalių įsigytą turtą, pirmosios instancijos teismas 2/3dalis turto priteisė ieškovei, atsižvelgus į tai, kad su motina lieka gyventi sūnus ir sūnaus gyvenamosios vietos nustatymui su ieškove A. M. neprieštarauja. Atsakovas iš dalies sutinka, kad sūnui yra reikalingas atskiras kambarys, tačiau nesutinka su jam priteistos 1/3d. turto nustatymu. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, jog sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios. Sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas taikomas ir tuo atveju kai dalijamas bendras sutuoktinių turtas, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 str. 1 d.). Šioje teisės normoje pateikiamų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sąrašas nėra baigtinis, ir teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, gali pripažinti svarbiomis bet kurias kitas aplinkybes. Sutuoktinių bendras turtas dalijamas natūra, jeigu taip galima padalyti, arba natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (CK 3.127 str. 3 d.). Teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su sutuoktinių bendro turto padalijimu (dėl bendro turto dalių, padalijimo būdo), privalo siekti skirtingų interesų pusiausvyros, tačiau taip pat turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, atsižvelgti į konkrečioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, atsižvelgus į tai, kad su ieškove lieka gyventi nepilnametis sutuoktinių sūnus, darė pagrįstą išvadą, kad yra teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, atsakovui priteisiant mažesnę santuokoje įgyto turto dalį. Be to, kolegija įvertina ir tą aplinkybę, kad nekilnojamąjį turtą šalys įsigijo pardavę I. M. iki santuokos priklausiusį butą, esantį Parko gt. 91-23, Panevėžio m. (1t., b.l.17-19). Dėl paminėto, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje teismas tinkamai taikė sutuoktinių bendro turto padalijimą reglamentuojančias teisės normas ir nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto A. M. išdėstytus su šiuo klausimu susijusius argumentus dėl šalims priteistinų turto dalių principo. Teismas, priteisdamas nuosavybėn šalims jų įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turi nustatyti šio turto vertę. CK 3.119 straipsnyje nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Šioje įstatymo normoje nereglamentuojama, kaip turi būti nustatoma rinkos kaina, todėl namo dalies, ūkinių pastatų ir žemės sklypo rinkos kaina, su kuria iš esmės apeliantas A. M. nesutinka, nustatoma remiantis CPK reglamentuojamu įrodinėjimo procesu. Turto rinkos vertė gali būti nustatoma remiantis inventorizaciniais duomenimis, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Kolegija pažymi, jog byloje yra trys skirtingi šio turto įvertinimai: Nekilnojamo turto registro 1999 11 24 nustatyta pastatų vidutinė rinkos vertė ir 2000 09 12 nustatyta indeksuota žemės sklypo vertė, ieškovės pateikta UAB „Liturta“ turto vertės nustatymo ataskaita, atlikta 2006 01 25 ir atsakovo pateikta UAB Korporacijos „Matininkai“ 2007 05 28 turto vertės nustatymo pažyma (1t., b.l. 21, 24-66; 2t., b.l.45-47, 181-182). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nekilnojamojo turto vertę, vadovavosi UAB „Liturta“ turto vertės nustatymo ataskaita, konstatuodamas, kad ši ataskaita yra išsamesnė ir detalesnė. Įvertinus, kad nekilnojamojo turto rinkos kainos nuo 2006m. yra ženkliai padidėjusios, kolegija daro išvadą, kad atsakovo pateiktas UAB Korporacijos „Matininkai“ įvertinimas, atliktas 2007 05 28, realiausiai atitinka šalių turimo nekilnojamojo turto rinkos kainą, nei 2006 01 25 daryto UAB „Liturta“ turto vertinimo metu. Dėl paminėto, kolegija konstatuoja, kad šalims priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 240 000Lt (CPK 178str., 185str.). Apeliacinės instancijos teisme šalys patvirtino, kad šiuo metu jiems priklausančiame name negyvena ir pripažįsta, jog kartu gyventi negali, o rekonstruoti namo dalį ir padaryti atskirus įėjimus yra pernelyg brangu. Bylos medžiaga nustatyta jog nepilnametis A. M. dėl atsakovo elgesio 2007 02 08 buvo siųstas pas nervų gydytoją, iš medicininių dokumentų išrašo matyti, jog šalių sūnui tikslinga reguliari psichologo pagalba (1t., b.l.188, 3t. b.l.26). Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus akte nurodyta, kad šeimoje turi būti sudarytos visos sąlygos sūnaus protiniam, fiziniam, doroviniam vystymuisi (3t., b.l.27). Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, tai, kad šalims kartu gyvenant name ir naudojantis bendromis patalpomis nebus užtikrinamos normalios pačių šalių bei jų vaiko gyvenimo sąlygos, kas gali įtakoti ir vaikos sveikatos būklės pablogėjimą, kolegija daro išvadą, kad normalios vaiko gyvenimo sąlygos bus užtikrintos tik tuo atveju, jeigu vaikas liks gyventi su ieškove ginčo name, kuris priklausys tik ieškovei ir ji galės prisiimti visą atsakomybę už sūnaus sveikatos būklę. Dėl paminėto bei įvertinus, kad namo ir jo priklausinių dalis įgyta pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, kolegija daro išvadą, kad teisingiausia visą nekilnojamąjį turtą natūra priteisti ieškovei, o atsakovui priteisti 80 000Lt piniginę kompensaciją (CK 3.127str.3d.).

Kolegija pažymi, jog teismas pagrįstai pripažino I. M. asmenine nuosavybe dalį kilnojamųjų daiktų (sekciją ”Freda“, minkštų baldų komplektą, spintą), o likusį kilnojamąjį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais bei jų būtinumu ieškovei ir sūnui, teisingai paskirstė tarp šalių. Atsakovas nepaneigė, jog dalis daiktų yra būtini ieškovės ir vaiko poreikiams tenkinti, todėl keisti šią sprendimo dalį nėra pagrindo.

A. M. apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada dėl automobilio Mitsubishi Galant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinimu, nes turto vertintojas jo turimą transporto priemonę įvertino 2400Lt. Kolegija pažymi, jog apeliantas pirmosios instancijos teismui automobilio įvertinimo nebuvo pateikęs, todėl teismas sprendimą priėmė ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, o transporto priemonės vertę nustatė vadovaudamasis UAB „Darsna“ pateikta pažyma (1t., b.l. 67). Bylą nagrinėjant iš esmės, apeliantas priešieškinyje nurodė jog nesutinka su automobilio rinkos verte, tačiau teismo skirti ekspertizės ginčo automobilio rinkos vertei nustatyti neprašė, įrodymų, patvirtinančių kitą ginčo automobilio rinkos vertę, nepateikė, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ta transporto priemonės verte, kuri buvo pateikta byloje sprendimo priėmimo metu (1t., b.l. 67, 2t., b.l. 40). CPK 314 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šias išimtines sąlygas turi nurodyti ir privalo jas pagrįsti atsakovas. Duomenų, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus dėl automobilio įvertinimo ir teismas atsisakė juos priimti nėra, todėl vadovautis naujais įrodymai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl aukščiau paminėtų motyvų, sprendimas dėl nekilnojamojo turto padalijimo keistinas (CPK 376str. 3d.,4d.). Kitoje dalyje keisti ar naikinti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

Nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007m. gruodžio 18d. sprendimą dalyje dėl nekilnojamojo turto padalijimo iš dalies pakeisti ir sprendimą šioje dalyje išdėstyti sekančiai:

Pripažinti, kad I. M. santuokoje įgyto nekilnojamojo turto dalį sudaro 23/100d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bei 66,7/100d. gyvenamojo namo priklausinių (duomenys neskelbtini); garažo (duomenys neskelbtini); malkinės (duomenys neskelbtini); 66,7/100d. 1250/2568 dalių žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 0,2568ha, viso 160 000Lt vertės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir priteisti šį turtą I. M. asmeninėn nuosavybėn natūra.

Pripažinti, kad A. M. santuokoje įgyto nekilnojamojo turto dalį sudaro 12/100d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių, (duomenys neskelbtini) bei 33,3/100d. gyvenamojo namo priklausinių: tvarto (duomenys neskelbtini); garažo (duomenys neskelbtini); malkinės (duomenys neskelbtini); 33,3/100d. 1250/2568 dalių žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 0,2568 ha, viso 80000Lt vertės nekilnojamojo turto. Šią turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), priteisti asmeninėn nuosavybėn natūra ieškovei I. M. ir už atsakovui tenkančią nekilnojamojo turto dalį iš I. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui A. M. (a.k(duomenys neskelbtini) 80 000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių Lt) piniginę kompensaciją.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.