- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-132/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- V. M., M. R., I. M.
- Nukentėjusysis
- O. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir M. R. (M. R. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 str. 1 d., 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 140 str. 1 d. – 6 mėn.;
pagal BK 129 str. 1 d. – 10 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 m., ją atliekant pataisos namuose;
M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 str. 1 d., 129 str. 1 d., 145 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 140 str. 1 d. – 6 mėn.;
pagal BK 129 str. 1 d. – 10 m.;
pagal BK 145 str. 1 d. – 1 m.;
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 m., ją atliekant pataisos namuose.
Iš V. M. , M. R. ir I. M. solidariai priteista 45307 Lt nukentėjusiajai O. K. .
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista I. M. pagal BK 138 str. 1 d., paskyrus laisvės atėmimo bausmę 6 mėn. ir vadovaujantis BK 75 str. jos vykdymą atidėjus 1 m., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. ir M. R. pripažinti kaltais bei nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 19 val., veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, name (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su A. K. metu bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą ir galvos sritį, padarydami poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje su kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, paviršinę muštinę žaizdą ir kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje, odos nubrozdinimą smakre, kraujosruvą veido dešinės pusės minkštuose audiniuose, kraujosruvas kaklo odoje, tuo sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą;
be to, V. M. ir M. R. pripažinti kaltais bei nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 21³⁰ val., prie namo (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikė kartu: asmeninio konflikto metu V. M. priėjo prie lauke buvusio A. K., rankoje laikiusio medinę lazdą, ir ją atėmęs sudavė A. K. ne mažiau kaip du smūgius minėta lazda į galvą, tuo pat metu suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 2 smūgius rankomis ir kojomis; M. R., siekdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, tuo pat metu taip pat sudavė A. K. ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. M. perdavė medinę lazdą M. R., ir šis ja sudavė A. K. dar ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir kūną. Tuo būdu bendrais veiksmais V. M. ir M. R. padarė nukentėjusiajam A. K. kraujosruvą kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, dvi poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, kraujosruvas dešinio dilbio odoje, poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, kraujosruvą minkštuose audiniuose galvos dešinėje, dešinio momenkaulio žvyno, pakauškaulio žvyno dešinėje, dešinio smilkinkaulio žvyno lūžius su kaukolės pamato kaulų lūžiu dešinės vidurinės duobės srityje, kraujo išsiliejimą į dešinės vidurinės ausies ertmę, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio pusrutulio srityje, kraujosruvą po voratinkliniu dangalu kaktinių skilčių srityje, galvos smegenų sumušimą, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu bei suspaudimu kaukolės ertmėje. To pasėkoje nuo galvos sumušimo 2005-02-13, apie 1 val., A. K. ligoninėje mirė.
Be to, M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 21⁴⁰ val., prie namo (duomenys neskelbtini), iš karto po to, kai kartu su V. M. sužalojo A. K., prie jų pribėgus O. K. ir pamačius sužalotą A. K. pradėjus šaukti, koja spyrė pastarajai vieną smūgį į krūtinę bei pagrasino nužudyti ją ir jos šeimą, jeigu ši kam nors praneš apie padarytą nusikaltimą.
I. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 19 val., name (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. K. metu jam sudavė ranka ir koja po vieną smūgį į veidą, padarydama muštinę žaizdą nosyje su poodine kraujosruva dešinės akies vokuose, nosies kaulų lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo tirti. Nurodo, kad baudžiamosios bylos tyrimas vyko vienašališkai, dėl to buvo pažeistos jo teisės. Visi byloje surinkti faktai įrodo, jog apeliantas neturėjo jokių ketinimų daryti nusikaltimo. Nukentėjusysis pats provokuojančiais ir pavojingais veiksmais sukėlė rimtą grėsmę jam bei jo šeimai, todėl jis buvo priverstas ginti savo gyvybę ir būsto neliečiamybę, t. y. gynė BK 28 str. ir Konstitucijoje numatytas savo teises. Ikiteisminio tyrimo metu pažeistos apelianto teisės į gynybą: neatlikta jo drabužių ekspertizė, nors jie buvo kruvini dėl žaizdos ant veido; ekspertas iškviestas daug vėliau, negu jis reikalavo, t. y., kai žaizda veide jau buvo užgijusi; neatlikta įvykio vietos apžiūra, kadangi po kurio laiko toje vietoje rastas peilis; neatlikta peilio ekspertizė; peilio atpažinimą atliko, tik parašius skundą prokurorui, ir nukentėjusioji atpažino peilį; tyrimo metu nenustatyta nukentėjusiojo A. K. charakteristika, nors apeliantas kreipėsi su tokiu prašymu; nebuvo tirta ir atsižvelgta, kad nukentėjusysis jam bei jo šeimai sukėlė realų pavojų gyvybei jo paties namuose; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jo kaltė grindžiama tik suinteresuotos pusės bei šešiamečio liudytojo, kurio apklausa atlikta, pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 186 str. 2 d. reikalavimus, parodymais; ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriuos tyrėjui nurodė prokuroras; pabaigus ikiteisminį tyrimą, apeliantas nesupažindintas su visa tyrimo medžiaga, dėl to iš jo atimta apskundimo teisė, taip pat teisė pateikti prašymus, t. y. pažeistos BPK 21 str. 3 d. numatytos teisės. Visi šie veiksmai ir pažeidimai aiškiai rodo vienašališką bylos tyrimą ir jos sufabrikavimą, pažeidžiant visas apelianto teises, numatytas Baudžiamojo proceso kodekse, Konstitucijos 31 str. 6 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Pakto 14 straipsnyje. Apeliantas taip pat nurodo, jog neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neatsižvelgta į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad po įvykio jis nukentėjusiajam suteikė pagalbą, t. y. padėjo jo žmonai O. K. nunešti nukentėjusįjį į jų namus.
Nuteistasis M. R. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą ir dėl skundo priimti teisingą sprendimą. Nurodo, jog teismas jo kaltę grindė tik šešiamečio liudytojo parodymais ir neatsižvelgė į jį išteisinančius įrodymus dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Nuteistieji I. M., V. M., liudytojos A. S. ir A. P. patvirtino, kad apeliantas jokių nusikaltimų nepadarė. Teismas rėmėsi tik tuo, jog šešiametis liudytojas neva matė, kad apeliantas mušė nukentėjusįjį A. K. , tačiau šį faktą visiškai paneigė V. M., parodęs, jog nusikaltimą padarė jis vienas. Teismas neatsižvelgė, kad apelianto parodymai nuo pat pirmos apklausos sutampa su V. M. ir kitų asmenų parodymais.
Teismo posėdyje nuteistieji V. M., M. R. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo abu skundus atmesti, tačiau sumažinti priteistą civilinį ieškinį. Nukentėjusioji prašo abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. M. ir M. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. ir M. R. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau padarė klaidą priteisdamas civilinį ieškinį.
Nuteistoji I. M. nepadavė apeliacinio skundo, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Dėl to teisėjų kolegija negali tinkamai ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos klaidos, nukentėjusiajai priteisus civilinį ieškinį solidariai iš visų trijų nuteistųjų, nors dėl A. K. mirties nėra I. M. kaltės.
Tačiau sutinkamai su BPK 320 str. 5 d. nuostatomis teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso nuteistosios I. M. atžvilgiu tiek, kad nepablogintų apeliacinius skundus padavusių nuteistųjų V. M. ir M. R. padėties.
Dėl BPK normų taikymo
Priešingai, nei nurodyta nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis V. M. teigia, kad nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nes po kurio laiko toje vietoje rastas peilis, kuriuo apeliantas buvo sužalotas ir kurio ekspertizė taip pat neatlikta.
Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.
Įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedai (t. 1 b. l. 29-51) įrodo, jog įvykio vieta buvo apžiūrima daugiau kaip dvi valandas, ji fotografuota, sudarytas planas-schema. Iš foto lentelių matyti, kad sniegas nuo takelio, kuriuo atėjo nukentėjusysis, nuvalytas, o šalia takelio esantis sniegas, kuriame rasti kai kurie nusikaltimo pėdsakai, nėra purus.
Taigi, konflikto metu nukritęs peilis, jei nukentėjusysis jį būtų turėjęs, įvykio vietoje būtų matomas ir surastas, kadangi konfliktas vyko ant nuvalyto takelio ir šalia, kur išmindžiotas sniegas, o iš bylos duomenų nustatyta, jog jau po pirmo smūgio nukentėjusysis parkrito, todėl peilis būtų buvęs jo kritimo vietoje.
Dėl to nėra jokių patikimų įrodymų, kad nuteistosios I. M. po kelių mėnesių kieme rastas peilis yra tas, kuriuo, pasak V. M. , nukentėjusysis A. K. jam sužalojo lūpą konflikto metu. Juo labiau, jog buvus peilį nuosekliai paneigė ne tik ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustas mažametis liudytojas A. K. (t. 1 b. l. 118-121), bet ir specialisto išvados Nr. G 1024/05 (01) duomenys (t. 2 b. l. 58), iš kurių matyti, kad V. M. nustatyta paviršinė muštinė (taigi, ne durtinė ar pjautinė, kaip teigia V. M. ) žaizdelė apatinės lūpos pereinamojoje dalyje.
Negalima sutikti su nuteistojo V. M. apeliacinio skundo motyvu, jog nukentėjusioji O. K. atpažino nuteistosios I. M. pateiktą peilį.
Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo bei jo priedų duomenys (t. 1 b. l. 79-82) įrodo O. K. patvirtinus, kad tokio tipo peilis (Nr. 4) buvo jų namuose, tačiau ar būtent šis peilis, ji negalėjo pasakyti.
Taigi, šio procesinio dokumento duomenys, priešingai, nei teigia nuteistasis V. M., neįrodo konflikto metu nukentėjusįjį turėjus peilį, kėlusį pavojų V. M. gyvybei ar sveikatai.
Dėl to nepadarytas BPK pažeidimas, netyrus I. M. pateikto peilio, kuris, pagal nuteistųjų versiją, apie du mėnesius gulėjo sniege, t. y. drėgmėje, ir ant kurio dėl to negalėjo likti tyrimui tinkamų pėdsakų.
Nepagrįstas ir kitas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo motyvas, jog jį apžiūrėti ekspertas iškviestas daug vėliau, negu jis reikalavo, t. y., kai žaizda veide jau buvo užgijusi.
Iš bylos duomenų matyti, kad V. M. sulaikytas 2005-02-13 (t. 2 b. l. 33), apklaustas 2005-02-14 (t. 2 b. l. 42-43), užduotis atlikti žmogaus kūno tyrimą surašyta 2005-02-15 (t. 2 b. l. 57), o teismo medicinos ekspertas pateikė jau aptartą specialisto išvadą Nr. G 1024/05 (01) 2005-02-17, t. y. pirmą darbo dieną po to, kai buvo surašyta užduotis.
Dėl to nėra pagrindo teigti, jog dėl praėjusio ilgo laiko tarpo iki apelianto apžiūros žaizda veide užgijo ir ekspertas ją buvus nebenustatė.
Atkreipiamas dėmesys, kad teismo medicinos ekspertas nustatė muštinę žaizdelę, kurios atsiradimo aplinkybės nežinomos, kadangi sužalojimas padarytas prieš 4-7 dienas ir jis galėjo būti padarytas tiek konflikto, tiek kitu metu. Tai rodo, jog jei žaizda būtų buvusi durtinė ar pjautinė, jos palikta žymė kūne taip pat būtų rasta. Beje, rašydamas skundą prokuratūrai, apeliantas žaizdą įvardino kaip plėštinę, iškreipdamas specialisto išvados duomenis (t. 2 b. l. 62-64).
Dėl išdėstytų motyvų nebuvo tikslinga atlikti V. M. drabužių tyrimo, nes jau aptartas kitas tyrimas dėl jo sužalojimo paneigė nukentėjusįjį A. K. peiliu užpuolus apeliantą.
Apeliantas teisus, kad byloje nebuvo nustatinėjami duomenys apie nukentėjusiojo A. K. asmenybę, tačiau to negalima vertinti kaip BPK pažeidimo.
Įstatymas nenumato rinkti nukentėjusiojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nebent jie turi išskirtinės reikšmės tyrimui. Byloje nustatyta aplinkybė, kurią pirmosios instancijos teismas įvertino savo nuosprendyje, jog nukentėjusysis A. K. sugrįžo į nuteistųjų gyvenamąją aplinką su lazda rankoje. Tačiau taip pat nustatyta, kad nuteistasis V. M. lazdą tuoj pat atėmė, ja pačiam nukentėjusiajam nesudavus nė vieno smūgio, ir kartu su M. R. ėmė pastarąjį mušti. Tokioje situacijoje nukentėjusiojo asmenybė neturi esminės reikšmės, kadangi įvykio aplinkybės visapusiškai įvertintos.
Nepagrįstas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo motyvas, jog apklausiant mažametį liudytoją A. K. pažeistos BPK 186 str. 2 d. nuostatos ir jis apklaustas du kartus.
Aptariama teisės norma iš tiesų numato, kad jaunesni kaip 18 metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Taigi, įprastais atvejais tokio proceso dalyvio apklausa būna viena. Tačiau žodis ,,paprastai” reiškia, jog tam tikromis aplinkybėmis nepilnametis asmuo gali būti apklaustas ir daugiau kaip vieną kartą.
Būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad mažamečio liudytojo A. K., gim. 1998-01-08, apklausa buvo numatyta 2005-04-25, 13 val., Vilniaus m. 3 apylinkės teismo patalpose. Tačiau nebuvo atsižvelgta į vaiko amžių, jam neįprastą aplinką, kurioje buvo suplanuota apklausa, todėl ji nepavyko, vaikas nekalbėjo. Tik praėjus daugiau kaip mėnesiui, su vaiku dirbant psichologui, parinkus tinkamą apklausos vietą – VĮ ,,Vaiko namas”, dalyvaujant vaikų psichologiją išmanantiems specialistams, 2005-05-30 mažametis liudytojas buvo apklaustas (t. 1 b. l. 118-121).
Taigi, BPK 186 str. 2 d. nuostatos nepažeistos. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta apklausa prilygsta teismo atliekamai apklausai teisiamajame posėdyje. Nepilnamečių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, gali būti paskelbiami ir jais galima pasiremti priimant nuosprendį. Įrodinėjant nuteistųjų kaltę, taip ir buvo pasielgta: į pirmosios instancijos teismo teisiamąjį posėdį mažametis liudytojas A. K. nebuvo kviečiamas, o jo anksčiau duoti parodymai buvo vienas iš įrodymų šaltinių.
Nuteistasis V. M. be pagrindo savo apeliaciniame skunde teigia, jog pažeistos jo teisės į gynybą, nes tyrėjas nevykdė prokuroro nurodymų.
Byloje iš tiesų yra apelianto skundas Vilniaus m. apylinkės prokuratūrai, kuris persiųstas Vilniaus apygardos prokuratūrai (t. 2 b. l. 61-64). Skyriaus prokuroras tyrėjui nurodė atlikti skunde prašomus ikiteisminio tyrimo veiksmus (t. 2 b. l. 60), juos patikslinęs savo rezoliucija ant minėto skundo vertimo į lietuvių kalbą (t. 2 b. l. 64).
Bylos duomenys įrodo, kad prokuroro nurodymas buvo vykdomas: apklaustos liudytojos V. K. (t. 1 b. l. 141-142), Č. S. (t. 1 b. l. 152-153), S. R. (t. 1 b. l. 154-155), o liudytojos A. P. rasti nepavyko (t. 1 b. l. 156-157), beje, pastaroji liudytoja apklausta pirmosios instancijos teisme; nukentėjusiajai O. K. pateiktas atpažinti peilis (t. 1 b. l. 79-82); nuteistasis V. M. supažindintas su specialisto išvada Nr. 1024 (t. 2 b. l. 59).
Nepagrįstas ir kitas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo motyvas, jog jo teisės, numatytos BPK 21 str. 3 d. (iš tiesų jos numatytos 4 dalyje) pažeistos, pabaigus ikiteisminį tyrimą jo nesupažindinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip užkirtus kelią pateikti prašymus, apskųsti pareigūnų veiksmus.
Iš paskelbimo suimtam įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolo duomenų (t. 2 b. l. 154) matyti, kad įtariamasis V. M. pareiškė pageidavimą, jog su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei daiktiniais įrodymais susipažintų gynėjas, ką šis ir padarė (t. 2 b. l. 156). Taigi, šią savo procesinę teisę apeliantas delegavo gynėjui.
Iš to daroma išvada, kad BPK 218 str. nuostatos dėl susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga nepažeistos, kadangi šis procesinis veiksmas yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga. Beje, pirmosios instancijos teisme kaltinamasis pats susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 3 b. l. 35).
Išdėstytais argumentais paneigiama nuteistojo V. M. apeliacinio skundo dalis, kurioje jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu tariamai padarytus BPK, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 6 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Pakto 14 str. pažeidimus, sąlygojusius vienašališką ikiteisminį tyrimą ir apelianto teisių pažeidimą.
Apelianto minimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 6 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. tariami pažeidimai atskirai nevertinami, nes šių teisės normų nuostatos, liečiančios nagrinėjamą aspektą, perkeltos į ikiteisminį tyrimą ir teisminį bylos nagrinėjimą reglamentuojantį teisės aktą – BPK, kurio 44, 50 str. ir kt. numato asmens teisių apsaugą, įskaitant teisę į gynybą. Tai, kad nuteistojo V. M. teisės apeliaciniame skunde išdėstytais aspektais nepažeistos, šioje nutartyje jau aptarta.
Apeliantas nesukonkretino, kokio Pakto pažeidimą jis turi galvoje, todėl vien tarptautinio akto rūšies paminėjimas, neįvardinant jo konkretaus pavadinimo ir neatskleidžiant pažeidimo turinio, laikomas deklaratyviu.
Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. K.
Nuteistasis M. R. ginčija padaręs šį nusikaltimą. Pagal jo parodymus, įvykio dieną jis V. M. namuose iš viso nematė A. K. šeimos. Tiesa, tai jis tvirtino savo apklausos pirmosios instancijos teisme pabaigoje, nors tos pačios apklausos pradžioje pripažino, kad atėjus A. ir O. K. su vaiku, jis kambaryje buvo.
Aplinkybę, jog atėjus A. ir O. K. šeimai, M. R. buvo, teisme parodė kartu girtavę nuteistieji V. M. , I. M. , liudytoja A. P.
Taigi, paties M. R. to neigimas vertinamas kaip pasirinktas gynybos būdas, siekiant sušvelninti savo padėtį.
Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde dėl savo kaltės darant šį nusikaltimą konkrečiai nepasisakė, tačiau pirmosios instancijos teisme parodė namuose A. K. nesudavęs nė vieno smūgio.
Nors abu apeliantai savo kaltę neigia, ją įrodo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai.
Nukentėjusioji O. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme nuosekliai parodė, kad konfliktas bute kilo dėl to, jog ji netyčia išpylė iš taurelės alkoholį. Tokią konflikto priežastį patvirtino nuteistieji V. M. ir I. M., tik pastarieji neigė O. K. veiksmo netyčinį pobūdį. Nukentėjusioji tvirtino, kad ją bandžiusį užstoti vyrą A. K. visi ėmė mušti, šis parkrito, o pačią nukentėjusiąją išstūmė pro duris. Konflikto metu kambaryje buvo ir jame tikrai dalyvavo M. R. .
Aplinkybę, jog A. K. kambaryje mušė ir V. M. , ir M. R. (nuteistosios I. M. atlikti veiksmai – padaryta muštinė žaizda nosyje su nosies kaulų lūžiu, vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas – neaptariami, kadangi ji nuosprendžio neskundė), patvirtino ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiojo mažametis sūnus A. K. (t. 1 b. l. 118-121).
Šio liudytojo apklausos pagrįstumas ir apklausos protokolo pripažinimas tinkamu įrodymų šaltiniu aptartas anksčiau, dėstant teisėjų kolegijos poziciją dėl BPK normų taikymo, todėl nekartojamas.
Nuteistasis V. M. savo apeliaciniame skunde teigia, kad mažametis liudytojas A. K. apklausiamas davė pažodinius kitų proceso dalyvių parodymus, jis dėl savo amžiaus negali duoti tikrų ir teisingų parodymų, be to, gali būti išmokytas duoti neteisingus parodymus arba kokiu nors būdu būti paveiktas.
Šie apeliacinio skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepatikslino, kieno parodymus mažametis liudytojas pažodžiui atkartojo, o teisėjų kolegija tokios aplinkybės nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėta vaizdajuostė, kurioje užfiksuoti ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti liudytojo A. K. parodymai. Iš šios vaizdajuostės matyti, jog mažamečio liudytojo elgesys, kalbos maniera yra natūralūs, atitinka septynerių metų amžiaus vaiko sugebėjimus reikšti mintis. Psichologės dalyvavimas, jos naudoti metodai leido vaikui jaustis laisvai. Apklausoje matyti akivaizdus vaiko pasakojimas, o ne išmokto teksto pakartojimas.
Dėl to teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad mažametis liudytojas pasakojo tai, ką nusikaltimo dieną pats matė V. M. namuose ir lauke.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme abu apeliantai teigė, jog liudytojo A. K. išankstinį supažindinimą su bylos medžiaga rodo apklausos metu jo ištarta frazė ,,Ratomskij meluoja, kad jis miegojo. Ratomskij nemiegojo” (pagal nuteistųjų versiją, M. R. nedalyvavo, kambaryje nežymiai sutrikdant sveikatą nukentėjusiajam A. K., kadangi miegojo savo namo pusėje).
Toks apeliantų tvirtinimas tėra niekuo nepagrįsta jų prielaida.
Nėra jokių duomenų, be to, tai ir nerealu, jog mažamečiui būtų prieinama bylos medžiaga. Tačiau padarytas labai sunkus nusikaltimas neabejotinai turėjo atgarsį tarp suaugusiųjų, kurie apie jį kalbėjo. Nuteistasis M. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo (ir iki šiol yra) nesuimtas, todėl turėjo galimybę aplinkiniams laisvai skleisti savo įvykių versiją, kurią girdėjo vaikas. Dėl to savo parodymuose niekieno neklausiamas, tiesiog prisiminęs, mažametis liudytojas paneigė iš suaugusiųjų girdėtą aplinkybę, kad M. R. miegojo, kadangi tai prieštaravo jo paties matytai aplinkybei, jog šis kartu su kitais mušė tėtį.
Nepagrįstas ir kitas apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytas apeliantų teiginys, kad po konflikto kambaryje vaikas su motina pirmas atsidūrė lauke, todėl negalėjo matyti, kas iš kambario išstūmė tėvą.
Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog šios aplinkybės mažametis liudytojas nesukonkretino. Iš bylos medžiagos matyti, kad konflikte kambaryje dalyvavo visi nuteistieji. Nukentėjusioji O. K. tą situaciją apibūdino žodžiais ,,ten vyko košė”. Pirmiausia I. M. pro duris išstūmė O. K., o netrukus A. K. nukrito ant sniego netoli namo durų. Vaikas tuo metu jau buvo lauke. Jis nematė, kas konkrečiai pro duris išstūmė tėtį, o matė tik patį rezultatą. Pagal savo amžių suvokęs situaciją, jis ir teigė, jog tėtį išstūmė visi, kadangi matė, kad jį kambaryje mušė visi nuteistieji.
Išdėstytas mažamečio liudytojo A. K. parodymų vertinimas taikomas jo parodymams ir dėl kitų nusikaltimų, todėl, juos vėliau aptariant, nebus kartojamas, tik papildomas naujais argumentais. Nuteistoji I. M. ikiteisminio tyrimo metu apklausose ir akistatoje su nukentėjusiąja O. K. parodė, jog jos brolis V. M. kambaryje pastūmė A. K. , jam kumščiu sudavė 1-2 smūgius į veidą ar kūną; ji tvirtino, kad mažametis A. K. visa tai turėjo matyti (t. 1 b. l. 239-240, 242-243, 246-248; t. 2 b. l. 8-9). Tiesa, ji neigė tuo metu kambaryje buvus M. R. Pirmosios instancijos teisme I. M. sušvelnino savo parodymus ir jau tvirtino nemačiusi brolio suduotų A. K. smūgių.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistosios I. M. pirminiai parodymai dėl nuteistojo V. M. veiksmų atitinka nukentėjusiosios O. K. ir mažamečio liudytojo A. K. parodymus, todėl yra teisingi. Jos parodymai dėl M. R. nedalyvavimo darant šį nusikaltimą prieštarauja aptartiems O. K. ir mažamečio A. K. parodymams. Pastarųjų asmenų parodymais nėra pagrindo netikėti. I. M. yra M. R. sugyventinė, todėl turi interesą duoti jam palankius parodymus (tas pat pasakytina dėl jos teisme nemotyvuotai pakeistų parodymų apie brolio veiksmus).
Dėl to teisėjų kolegija atmeta nuteistosios I. M. parodymus, kad konflikto metu kambaryje nebuvo M. R., ir laiko teisingais nukentėjusiosios O. K. bei mažamečio liudytojo A. K. parodymus dėl M. R. veiksmų ir kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkybę, jog nukentėjusįjį sumušė abu apeliantai, įrodo ikiteisminio tyrimo metu duoti ir pirmosios instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka perskaityti liudytojo R. K. parodymai (t. 1 b. l. 133-135), iš kurių matyti, kad A. K. tuoj po jo sumušimo kreipėsi į policiją, parašė pareiškimą, kaltininkais nurodęs ir V. M., ir M. R. .
Iš specialisto išvados Nr. M 323/05 (01) duomenų (t. 1 b. l. 54-61) matyti, jog A. K. padaryti sužalojimai, atmetus I. M. padarytą nosies sužalojimą ir kitų nuteistųjų padarytus sužalojimus į galvą, nuo kurių jis mirė, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl to ir V. M., ir M. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 dalį.
BK 140 str. 3 d. nuostatos nustato, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Bylos duomenys įrodo (t. 1 b. l. 6), jog ikiteisminis tyrimas dėl šioje nutarties dalyje aptartų V. M. ir M. R. veiksmų A. K. atžvilgiu pradėtas prokuroro reikalavimu, taigi, įstatymas nepažeistas. Dėl A. K. nužudymo
Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde neigia padaręs šį nusikaltimą, o nuteistasis V. M., pripažindamas savo kaltę, tvirtina neturėjęs jokių ketinimų nusikalsti, A. K. sudavęs tik vieną smūgį ir tik gindamas savo gyvybę bei būsto neliečiamybę.
Nežiūrint į nuteistųjų pasirinktą poziciją, jų kaltė nužudžius A. K. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Teisme abu apeliantai vienodai teigė iš namų išėję į lauką atlikti gamtinių reikalų. Grįždami atgal, pamatė kažką ateinant. Pasak M. R. , jis į tai nekreipė dėmesio ir nuėjo į savo namo pusę pažiūrėti miegančio vaiko, o po keleto minučių sugrįžęs pamatė ant sniego gulintį A. K.; V. M. paaiškino, kad pastarasis jį užpuolė, todėl jis gynėsi.
V. M. teisme situaciją nusakė taip: einant atgal į namus, pamatė su vaiku ateinantį A. K., mojuojantį panašia į beisbolo lazda; šiam užsimojus suduoti, apeliantas atėmė lazdą; tada A. K. pradėjo mosikuoti kita ranka ir metaliniu daiktu dūrė jam į lūpas; V. M. išsigando, atimta lazda vieną kartą sudavė jam per galvą, ir jis nukrito.
Teisėjų kolegijos neįtikina čia išdėstyta nuteistųjų versija, nes ją paneigia byloje esantys įrodymai, be to, nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs.
Mažametis liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 118-121) parodė, jog iškviestai policijai nėjus pas V. M. aiškintis, kodėl ten iš namų buvo išmestas tėtis, šis labai supyko, paėmė beisbolo lazdą ir grįžo atgal pas juos, o liudytojas ėjo kartu; lauke buvo Vitalikas (Malinauskas) ir Miška (Ratomskij); pradžioje Vitalikas, po to Miška tėčiui sudavė koja; tada Vitalikas atėmė iš tėčio lazdą ir pirma jis, o po to Miška ja mušė tėtį; tėtis parkrito ant sniego; mažametis liudytojas bėgo kviesti mamos ir grįžo kartu su ja.
Iš šių parodymų seka, kad vaikas neabejotinai matė, kaip abu nuteistieji mušė jo tėvą.
Mažamečio liudytojo parodymų patikimumas šioje nutartyje jau aptartas anksčiau, todėl abiejų apeliacinių skundų motyvai dėl apeliantų kaltės įrodinėjimo netinkamomis priemonėmis atmetami.
Tačiau tikslinga aptarti apeliacinės instancijos teisme išsakytus naujus apeliantų motyvus, susijusius su šio liudytojo parodymais.
Apeliantai teigė, jog konfliktas vyko labai trumpai, lauke buvo tamsu, todėl mažametis A. K. negalėjo matyti, kur ir kiek smūgių nukentėjusiajam buvo suduota.
Atmetant šį motyvą, negalima neįvertinti aplinkybės, kad vaikas buvo betarpiškas įvykio stebėtojas iš arti. Jis ne viską matė, kadangi netrukus bėgo pas mamą, todėl tiksliai neparodė, į kokias konkrečiai vietas ir kiek kartų buvo suduota tėčiui. Tačiau jis matė faktą, jog abu nuteistieji sudavė ne po vieną kartą, taip pat ir lazda.
Galimas smūgių skaičius, apibūdintas frazėmis ,,mažiausiai”, ,,ne mažiau” ir pan., bei jų lokalizacija nustatyti pagal specialisto išvados Nr. M 323/05 (01) duomenis (t. 1 b. l. 54-61), kuriems mažamečio liudytojo parodymai neprieštarauja.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme apeliantų išsakytas motyvas, kad vaiko parodymų nepatikimumą rodo tai, jog jis painiojosi, taip pat atmetamas.
Priešingai, ši aplinkybė rodo vaiko pastangas prisiminti. Vaizdajuostėje matyti, kad mažametį liudytoją apklausiantis asmuo keletą kartų grįžta prie esminių klausimų, norėdamas patikslinti detales. Naudojant skirtingus žaislus, simbolizuojančius kiekvieną įvykio dalyvį, vaikas vizualiai rodė, kas kur lauke stovėjo ir ką darė.
Taigi, mažamečio liudytojo A. K. parodymai paneigia nuteistojo M. R. tvirtinimą, jog pastarojo nebuvo mušant A. K., o jam atėjus, A. K. jau gulėjo ant sniego.
Žemesnės instancijos teismas
Beje, ikiteisminio tyrimo metu M. R. nebuvo nuoseklus: pirmos apklausos pradžioje (t. 1 b. l. 185-186) jis teigė iš V. M. dar lauke išgirdęs, kad šis sumušė A. K., nes ,,nėra reikalo vaikščioti su pagaliais”, o namie Vitalijus pasakė, jog, jam atrodo, jis užmušė Algį (Kierą); baigiant šią apklausą, nuteistasis pakeitė parodymus ir ėmė teigti nežinąs, kodėl Vitalijus sumušė Algį; kitoje apklausoje po kelių mėnesių (t. 1 b. l. 191-192) M. R. taip pat teigė nežinąs, kodėl V. M. sumušė A. K., nes jis nieko nepasakė; akistatoje su nukentėjusiąja O. K. (t. 1 b. l. 193-194) jis patvirtino pirminę versiją iš V. M. išgirdęs, kad greičiausiai šis A. K. užmušęs.
Ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 1 b. l. 239-240) nuteistoji I. M. parodė, jog M. R. kartu su V. M. kažkurio iniciatyva išėjo į lauką neva aiškintis santykių su Algiu (Kieru); maždaug po 10 min. jie kartu grįžo, ir brolis pasakė, kad Algis (Kieras) atsinešė kažkokią lazdą, o kitoje rankoje turėtu kažkokiu aštriu daiktu sužalojo jam lūpą; jis nepasakė, jog sumušė Algirdą; Vitalijui (Malinauskui) iš veido nebėgo joks kraujas.
Kitoje apklausoje (t. 1 b. l. 242-243) nuteistoji I. M. jau teigė anksčiau pati sugalvojusi, kad V. M. ir M. R. į lauką ėjo aiškintis santykių su A. K., nes jai to niekas nesakė; abiem vyrams maždaug po 20 min. sugrįžus, kažkuris iš jų papasakojo, jog lazda sumušė A. K. .
Dar vėliau (t. 1 b. l. 246-248) nuteistoji I. M. pakartojo paskutinius parodymus juos papildžiusi, kad A. K. rankoje turėtu aštriu daiktu, lyg atsuktuvu, sužalojo broliui lūpą.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2 b. l. 42-43) nuteistasis V. M. įvykio kieme aplinkybes parodė analogiškai, kaip vėliau teisme, tačiau kai kas esmingai skyrėsi nuo kitų nuteistųjų parodymų: sudavęs smūgį A. K. ir parėjęs į namus, V. M. R. jau rado savo namuose.
Kitos apklausos metu (t. 2 b. l. 44-45) V. M. nebuvo įsitikinęs, jog sugrįžęs namie rado M. R.
Išdėstyti nuteistųjų parodymai, jų nemotyvuotas keitimas rodo norą vėlesnėse apklausose suvienodinti visų parodymus, kadangi juose skyrėsi svarbios detalės. Teisėjų kolegija tai vertina kaip nuteistosios I. M. bandymą padėti broliui ir sugyventiniui, o nuteistojo V. M. – savo draugui ir sesers sugyventiniui.
Nuteistojo M. R. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nekreipė jokio dėmesio į jį teisinančius parodymus, nepagrįstas. Tokių parodymų, išskyrus jau aptartus, byloje nėra, nes niekas, be apeliantų ir mažamečio liudytojo, nematė, kas vyko lauke.
Nukentėjusioji O. K. parodė iš parbėgusio mažamečio sūnaus A. K. sužinojusi, jog nuteistieji V. M. ir M. R. muša jos vyrą bei vaiko tėvą A. K. Nubėgusi prie jų namo, rado kraujo klane gulintį vyrą, o šalia abu nuteistuosius. Jai išsigandus ir ėmus rėkti, M. R. koja jai smūgiavo į krūtinę sakydamas, kad jei ši netylės, gulės šalia savo vyro.
Tai rodo M. R. žinojus, kas atsitiko, o jau aptarti įrodymai – ir dalyvavus nusikaltime.
Byloje nepaneigta nuteistojo M. R. versija, jog ant jo kelnių rastas A. K. kraujas (t. 1 b. l. 170-171) ten pateko, kartu su V. M. nukentėjusįjį nešant į namus. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyta įrodymų visuma įrodo apelianto kaltę naudojus smurtą prieš nukentėjusįjį, nepriklausomai nuo kraujo ant kelnių atsiradimo aplinkybių.
Niekuo nepagrįstas ir bylos duomenimis paneigtas nuteistojo V. M. teigimas, kad jis A. K. sudavė tik vieną smūgį iš jo atimta lazda, juo labiau, jog jis sakė, kad pastarojo daugiau niekas nemušė.
Iš jau minėtos specialisto išvados Nr. M 323/05 (01) duomenų matyti, jog A. K. kūne nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių, iš jų mažiausiai vienas padarytas į galvos dešinę pusę, vienas – į kairį smilkinį, du – į kaktą, šeši – į veido įvairias sritis, po vieną – į kaklą, dešinį žastą, dešinį dilbį ir dešinę plaštaką.
Be to, toje pačioje specialisto išvadoje Nr. M 323/05 (01) nurodyta, kad poodinės kraujosruvos nukentėjusiojo kaktoje ir dešiniame žaste padarytos, veikiant kietais bukais, galimai pailgą formą turinčiais daiktais. Mažai tikėtina, jog kaukolės skliauto kaulų lūžis su kaukolės pamato kaulų lūžiu, kraujosruvomis po minkštaisiais ir kietuoju galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu padaryti griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą.
Šie objektyvūs duomenys patvirtina mažamečio liudytojo A. K. parodymus, kad V. M. ir M. R. jo tėtį spardė bei mušė atimta lazda. Taip pat jie leidžia daryti išvadą, jog trauminiai poveikiai į nukentėjusiojo skirtingas kūno puses rodo jį mušus ne vieną žmogų. Tai atitinka nustatytas bylos aplinkybes.
Niekuo nepagrįstas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo motyvas, kad jis, suduodamas smūgį lazda A. K., tik gynėsi nuo kilusio pavojaus jo gyvybei ir gynė būsto neliečiamybę.
BK 28 str. nuostatos numato, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį, gindamas save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarime Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” išsamiai išdėstyta, kad būtinajai ginčiai atsirasti reikia kelių sąlygų visumos: asmens teisės ir visuomenės ar valstybės interesai turi būti saugomi įstatymo ar kitų norminių aktų; kėsinimasis turi atitikti baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius; kėsinimasis turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.
Šioje nutarties dalyje aptariamas tik A. K. elgesys: ar buvo kėsinimasis, o jei buvo – ar jis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, kadangi teisė ginti savo gyvybę bei būsto neliečiamybę yra neginčijama.
Mažametis liudytojas A. K. parodė, jog tėtis ėjo į V. M. namus, nešinas beisbolo lazda. Nukentėjusioji O. K. patikslino, kad lazda buvo panaši į beisbolo lazdą. Iš bylos duomenų matyti, jog ta lazda skirta kopūstams suslėgti, juos raugiant.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarta, kad nukentėjusiojo A. K. sugrįžimas su lazda nekėlė pavojaus nuteistiesiems. Galima galvoti, jog tai buvo jo atsakas į ankstesnius įvykius, kai jo šeima buvo išmesta iš V. M. namų dėl menkavertės dingsties – iš taurelės netyčia išpilto alkoholio.
Pasak mažamečio liudytojo, tėtis niekam nesudavė lazda, o V. M. ir M. R. ėmė jį mušti paklausę, ko šis sugrįžo. Lazdą jie atėmė iš karto.
Taigi, vien atėjimo su lazda fakto negalima vertinti kaip pavojingo kėsinimosi, o atėmus lazdą nebeliko ir kėsinimosi realumo bei akivaizdumo.
Tiesa, nuteistasis V. M. teigia, kad atėmus lazdą, A. K. į jį kėsinosi peiliu, tačiau to nepatvirtina bylos duomenys.
Jau minėtos specialisto išvados Nr. G 1024/05 (01) duomenys (t. 2 b. l. 58) įrodo, jog V. M. nustatyta paviršinė muštinė žaizdelė apatinės lūpos pereinamojoje dalyje.
Tuo paneigiama A. K. turėjus peilį ar kitą aštrų daiktą. Ši žaizdelė galėjo atsirasti bet kokiomis aplinkybėmis. Atlikto V. M. kūno tyrimo savalaikiškumas ir rezultatų objektyvumas šioje nutartyje jau aptartas, vertinant BPK normų taikymo teisingumą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad su lazda sugrįžęs, tačiau tuoj pat ,,nuginkluotas” nukentėjusysis A. K. nekėlė V. M. ir M. R. jokio realaus bei akivaizdaus pavojaus.
Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro savo apeliaciniame skunde nuteistasis V. M., jog jis gynė būsto neliečiamybę. Nukentėjusysis A. K. su sūnumi neabejotinai sugrįžo prie nuteistųjų gyvenamojo namo, tačiau byloje nėra nė mažiausių užuominų, kad jis būtų prieš apelianto valią brovęsis į namą ir taip kėsinęsis į būsto neliečiamybę.
Taigi, nesant būtinosios ginties būklės, negalėjo būti ir jos ribų peržengimo.
Abiems nuteistiesiems nustatytas (t. 2 b. l. 36; t. 1 b. l. 179) sunkus girtumo laipsnis (V. M. – 3,23 promilės, M. R. – 3,28 promilės etilo alkoholio), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl to jų reakcija buvo neadekvati susidariusiai situacijai.
Tiesa, nukentėjusysis A. K. taip pat buvo neblaivus (t. 1 b. l. 54-61), jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1, 81 promilės etilo alkoholio). Tačiau jo girtumas buvo žymiai mažesnis, negu nuteistųjų, nors, tikėtina, turėjo įtakos sumanymui sugrįžti į girtaujančių kaimynų kompaniją. Tai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino, V. M. ir M. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinęs, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
Jau minėtos specialisto išvados Nr. M 323/05 (01) duomenys įrodo, jog A. K. mirė nuo galvos sumušimo, ją paveikus ne mažiau kaip 10 trauminių poveikių. Nustatyta, kad nukentėjusįjį mušė abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe. Šiuo atveju tarpusavio susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, t. y. V. M. ėmus smurtauti, tą patį darė ir M. R.
Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 8 punkto 6 dalies nuostatomis, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.
Dėl to abiejų apeliantų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. kaip kito žmogaus nužudymas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog abu nuteistieji nusikaltimą padarė, veikdami netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.), t. y. smurtaudami prieš A. K. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininkų abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Tai, jog abu nuteistieji, nukentėjusiojo žmonai reikalaujant, A. K. parnešė į jo namus ir paliko, negali būti vertinama kaip pastangos tuos padarinius sumažinti ar suteikti realią pagalbą, nes jos nebuvo laisvanoriškos ir sąmoningai suvoktos.
Dėl grasinimo nužudyti O. K.
Šioje nutartyje jau buvo išsamiai išdėstyti nukentėjusiosios O. K. parodymai, kad jai atbėgus prie nuteistųjų namo, pamačius sniege gulintį sukruvintą vyrą ir išsigandus ėmus rėkti, M. R. koja smūgiavo jai į krūtinę sakydamas, jog jei ši netylės, gulės šalia savo vyro.
Grasinimą nužudyti girdėjo ir šalia buvęs mažametis liudytojas A. K.
Pagal bylos aplinkybes nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi, atbėgusi į įvykio vietą po sūnaus pasakojimo apie mušamą tėtį, ji akivaizdžiai matė nuteistųjų jau panaudoto fizinio smurto pasekmes – gulintį kruviną vyrą, be to, M. R. prieš grasinimą žodžiu jai stipriai spyrė.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais, nes byloje nėra duomenų, jog jie galėtų būti melagingi.
Bendranuteistasis V. M. teigė grasinimo negirdėjęs, pats nuteistasis M. R. pasirinko gynybos poziciją viską neigti, tačiau tai nepaneigia įrodytos jo kaltės.
Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 str. 1 d., nes grasinimas nužudyti laikomas baigtu nusikaltimu nuo jo išsakymo, girdint nukentėjusiajam ar kitam asmeniui.
BK 145 str. 3 d. nuostatos nustato, kad už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Bylos duomenys įrodo (t. 1 b. l. 3-4), jog nukentėjusioji O. K. parašė pareiškimą prokurorui, prašydama iškelti baudžiamąją bylą dėl M. R. išsakyto grasinimo nužudyti ir jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taigi, įstatymas nepažeistas.
Dėl bausmių
Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai motyvavo bausmių skyrimą kiekvienam nuteistajam.
Teismas įvertino, kad V. M. padarė du, o M. R. – tris nusikaltimus, vienas iš apeliantų padarytų nusikaltimų yra labai sunkus (BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį.
Beje, tėvo nužudymas sukėlė neigiamas pasekmes ir nepilnamečiams vaikams – abu jie buvo gydomi Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centre, Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje (t. 1 b. l. 111-112).
Visi nusikaltimai padaryti tyčia.
Nuteistasis V. M. baustas administracine nuobauda (t. 2 b. l. 128).
Abu apeliantai po tris kartus teisti. Atkreiptinas dėmesys, jog visus kartus jie nusikalto drauge. Tai rodo jų vienodą neigiamą požiūrį į įstatymų saugomas vertybes ir nenorą laikytis visuotinai priimtų elgesio normų.
Pagrįstas teismo sprendimas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad A. K. nužudymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusio asmens elgesys – sugrįžimas į girtavimo vietą su lazda rankoje.
Nuteistasis V. M. savo apeliaciniame skunde teigia teismą neatsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau šio savo teiginio nesukonkretino, į kokias dar atsakomybę lengvinančias aplinkybes teismas turėjo atsižvelgti.
Apeliacinės instancijos teismas tokių naujų aplinkybių nenustatė. Tai, jog nuteistieji pačių sumuštą nukentėjusįjį A. K. , pastarojo žmonai reikalaujant, parnešė į namus, negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi jie tai darė ne savo iniciatyva, o aplinkybių verčiami.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jie veikas padarė bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, nes pastaroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Abiem nuteistiesiems už visus nusikaltimus paskirtos vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmės.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. ir M. R. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje M. R. du kartus paskirta bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 dalyje. Tačiau tai laikoma akivaizdžia technine klaida, padaryta rašant kompiuteriu, kadangi tuo pačiu sakiniu baigtas nuosprendžio 10 lapas (t. 3 b. l. 96) ir pradėtas 11 lapas (t. 3 b. l. 97).
Dėl civilinio ieškinio
Nuteistasis M. R. savo apeliaciniame skunde teigia nepadaręs nė vieno jam inkriminuoto nusikaltimo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu skundo turiniu jis ginčija visą dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įskaitant priteistą civilinį ieškinį.
Nuteistasis V. M. prašo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo tirti, todėl laikoma, jog ir jis nesutinka su visu dėl jo priimtu nuosprendžiu.
Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio priteisimo peržiūrėjimas neprieštarauja BPK 320 str. 3 d. nuostatoms, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinio ieškinio visišką patenkinimą motyvavo vienu sakiniu, jog nukentėjusiosios O. K. pareikštas 45307 Lt civilinis ieškinys pagrįstas konkrečiais padarytos žalos dydžio paskaičiavimais.
Su tokia minimalia teismo motyvacija negalima sutikti, juolab, kad priimtas sprendimas yra klaidingas.
Byloje esančiame nukentėjusiosios O. K. ieškinyje dėl žalos atlyginimo (t. 1 b. l. 105-106) iš tiesų pateiktas prašomos priteisti pinigų sumos pagrindimas, tačiau jis neatitinka įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, taip atsitiko ne dėl pačios nukentėjusiosios, bet dėl ieškinį surašiusio asmens kaltės.
Ieškinyje nenurodyta teisės norma, kuria remiantis jis apskaičiuotas, tačiau iš ieškinio turinio galima daryti išvadą, jog turimos galvoje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.192 str. nuostatos, reglamentuojančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus.
Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje ši teisės norma negali būti taikoma, kadangi ji reglamentuoja visai kitus – atsirandančius tarp tėvų ir vaikų – teisinius santykius.
Apeliantai, nužudę A. K., padarė nukentėjusiajai O. K. materialinę žalą, nes šeimoje augantys du nepilnamečiai vaikai – duktė Monika, gim. 1989-09-07, ir sūnus Arvydas, gim. 1998-01-08, neteko tėvo, kuris juos kartu su motina privalėjo išlaikyti.
Nuteistųjų atsakomybė yra deliktinė, t. y. kilusi iš žalos atlyginimo. Tokios atsakomybės nuostatos negali būti tapatinamos su teisės norma, reglamentuojančia tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus.
Atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, atlygintinos žalos dydį nustato CK 6.284 str. nuostatos. Jomis ir turi būti vadovaujamasi.
Žuvusysis A. K. nedirbo, todėl atskaitos taškas, skaičiuojant išlaikymo vaikams dydį, yra minimali mėnesinė alga (MMA), kuri iki 2005-07-01 buvo 500 Lt. Ši pinigų suma turėtų tekti pačiam A. K. ir jo išlaikomiems dviems vaikams, t. y. kiekvienam po 166,6 Lt/mėn. (500 : 3 = 166,6 Lt).
Dviejų vaikų išlaikymui tenkanti pinigų suma sudaro 333,2 Lt/mėn. (166,6 x 2 = 333,2 Lt).
Už 2005 m. vasario mėnesį ši suma yra perpus mažesnė, nes skaičiuojama nuo maitintojo netekimo dienos, t. y. 2005-02-13, ir sudaro 166,6 Lt.
Iš viso nuo 2005-02-13 iki 2005-07-01 dviems vaikams tenkanti tėvo išlaikymo dalis yra 1499,4 Lt [166,6 + (333,2 x 4) = 1499,4 Lt].
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimu Nr. 361 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” nuo 2005-07-01 patvirtinta MMA yra 550 Lt.
A. K. ir jo išlaikomiems dviems vaikams kiekvienam tektų po 183,3 Lt/mėn. (550 : 3 = 183,3 Lt).
Dukra M. K. taps pilnamete 2007-09-07. Nuo 2005-07-01 iki pilnametystės jai tėvo išlaikymas būtų skiriamas 26 mėnesius, išlaikymo suma sudarytų 4765,8 Lt (183,3 x 26 = 4765,8 Lt).
Sūnus A. K. taps pilnamečiu 2016-01-08. Nuo 2005-07-01 iki pilnametystės jam tėvo išlaikymas būtų skiriamas 126 mėnesius, išlaikymo suma sudarytų 23095,8 Lt (183,3 x 126 = 23095,8 Lt).
Iš viso abiem vaikams iki jų pilnametystės tėvo A. K. išlaikymo tektų 29361 Lt (1499,4 + 4765,8 + 23095,8 = 29361 Lt). Ši suma ir turėtų būti priteista iš kaltų dėl A. K. mirties asmenų.
Tačiau apeliacinės instancijos teisme gautas Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2006-02-06 raštas Nr. 17-34/1382, iš kurio matyti, jog nukentėjusioji O. K. nuo 2005-02-13 gauna 200 Lt dydžio per mėnesį šalpos našlaičių pensiją už vaikus M. K. ir A. K. . Ši pensija paskirta iki 2007-09-07 (t. 3 b. l. 138).
Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, priimto 2005-05-19, 10 str. nuostatos numato, kad šalpos našlaičių pensija skiriama ir mokama 0,5 bazinės pensijos dydžio kiekvienam vaikui.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-05-25 nutarimu Nr. 584 ,,Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo ir einamųjų 2005 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio patvirtinimo” 200 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis patvirtintas tik nuo 2005-07-01. Iki tol jis buvo 172 litai.
Suabejojus jau minėtame 2006-02-06 rašte Nr. 17-34/1382 išdėstytų duomenų teisingumu, papildomai gauta Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2006-02-08 pažyma apie pajamas Nr. 17-34/1557, iš kurios matyti, jog O. K. už du nepilnamečius vaikus iki 2005-07-01 paskirta šalpos našlaičių pensija po 172 Lt kiekvieną mėnesį (vasario mėnesį – 98,28 Lt). Iš viso per laikotarpį nuo 2005-02-13 iki 2005-07-01 O. K. išmokėta 786,28 Lt šalpos našlaičių pensijos (t. 3 b. l. 150).
Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-07-01 nutarimu Nr. 757, 32 str. numato, kad šalpos našlaičių pensijos skiriamos, iki našlaičiui vaikui sukaks 18 metų.
Iš šalpos našlaičių pensijos dydžio matyti, jog nuo 2005-07-01 kiekvienam vaikui tenkanti jos dalis yra 100 Lt/mėn.
Už dukrą M. K. nuo 2005-07-01 iki pilnametystės (t. 1 b. l. 114) šalpos našlaičių pensija bus mokama 26 mėnesius. Per tą laiką O. K. bus išmokėta 2600 Lt (100 x 26 = 2600 Lt).
Už sūnų A. K. nuo 2005-07-01 iki pilnametystės (t. 1 b. l. 113) šalpos našlaičių pensija bus mokama 126 mėnesius. Per tą laiką O. K. bus išmokėta 12600 Lt (100 x 126 = 12600 Lt).
Iš viso už du vaikus per laikotarpį nuo 2005-02-13 iki 2016-01-08, t. y. iki jauniausio vaiko – sūnaus A. K. pilnametystės, O. K. bus išmokėta šalpos našlaičių pensijos 15986,28 Lt (786,28 + 2600 + 12600 = 15986,28 Lt).
CK 6.290 str. 1 d. nuostatos numato, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.
Nukentėjusioji O. K. gauna išmokas iš Socialinės paramos centro, tačiau jų įskaitymui taikomos tos pačios nuostatos.
Dėl išdėstytų motyvų iš kaltininkų priteistina nepilnamečių vaikų (vėliau – vieno nepilnamečio vaiko) išlaikymui tenkanti pinigų suma turi būti sumažinta šalpos našlaičių pensijos, mokamos iki vaikų pilnametystės, dydžiu, t. y. 15986,28 Lt.
Nukentėjusiajai O. K. iš kaltų asmenų solidariai priteistinas civilinis ieškinys nepilnamečių vaikų išlaikymui sudaro 13374,72 Lt (29361 – 15986,28 = 13374,72 Lt).
Laidojimo išlaidoms atlyginti nukentėjusiosios prašoma 1057 Lt suma yra reali, todėl nekeičiama.
Iš viso nukentėjusiajai O. K. solidariai priteistinas civilinis ieškinys sudaro 14431,72 Lt (13374,72 + 1057 = 14431,72 Lt).
Dėl civilinio ieškinio priteisimo nepagrįstumo solidariai iš visų trijų nuteistųjų pasisakyta šios nutarties pradžioje, aptariant BPK 320 str. taikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos negali ištaisyti, nes, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų V. M. ir M. R. apeliacinius skundus, pablogintų jų padėtį, o tai prieštarautų BPK 320 str. 4 d. nuostatoms.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendį pakeisti:
iš V. M., M. R. ir I. M. solidariai priteistą civilinį ieškinį nukentėjusiajai O. K. sumažinti iki 14431,72 Lt (keturiolikos tūkstančių keturių šimtų trisdešimt vieno lito 72 centų).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.