Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliaciniu skundu dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 MGL (1883 Eur) bauda.

Civilinio ieškovo V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jam iš R. Š. 6 971,16 Eur turtinės žalos ir 400 Eur neturtinės žalos, taip pat 1 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu būdu jas pagrobė, taip padarė nukentėjusiajam V. A. 6971,16 Eur turtinę žalą.Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad R. Š. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, įrodyta surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.Apeliaciniame skunde nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas Ugnius Čižiūnas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis priimtas netinkamai (neišsamiai) ištyrus ir įvertinus byloje surinktus duomenis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi savo paties padarytomis prielaidomis, kurių nepatvirtina bylos duomenys ir kaltinimui palankia linkme interpretavo byloje nustatytas aplinkybes,. Be to, teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad R. Š. veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl skundžiamas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstatuotina, kad skundžiamas nuosprendis priimtas teismui padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. Š. parodymus, kad jis tebuvo medienos atliekų pardavimo tarpininkas O. P. prašymu padėjęs jam (O. P.) ieškoti medienos atliekų pirkėjo. Nesutinkant su teismo R. Š. parodymų vertinimu kaip gynybine versija, kurios nepatvirtina kiti bylos duomenys, skunde tvirtinama, kad toks vertinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja bylos duomenims. Anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad medienos atliekas O. P. pasiūlė 2013 m. vasarą, vertino kaip prieštaraujančius liudytojų O. P., A. Z. ir R. A. parodymams, kurie teigė, kad R. Š. apie biokurą (duomenys neskelbtini) pradėjo kalbėti gerokai prieš A. Z. su R. A. apžiūrėjo biokurą vietoje, tačiau išanalizavus bylos duomenis matyti, kad ši teismo išvada nėra pagrįsta ir R. Š. duoti parodymai ne prieštarauja kitiems bylos duomenims, o sklandžiai juos papildo. Pažymima, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad O. P. biokurui skirtas medienos atliekas jam pirkti pasiūlė 2013 m. vasaros pradžioje. Cituojami V. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti paradymai apie tai, kad O. P. pradėjo dirbti darbus (duomenys neskelbtini) dirbti 2013 m. kovą-balandį ir dirbo maždaug iki birželio-liepos, taip pat O. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad V. A. jam davė darbo (duomenys neskelbtini), kur jis dirbo iki 2013 m. liepos mėn. ar pan., taip pat R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad R. Š. apie (duomenys neskelbtini) parduodamas medienos atliekas jam paminėjo 2013 m. vasaros pradžioje, taip pat A. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad gegužės pabaigoje-birželio pradžioje jam paskambino R. A. ir paklausė ar jis nenupirktų apie 1000 kietmetrių kirtimo atliekų, kurios yra (duomenys neskelbtini), ir pabrėžiama, kad aptartų duomenų analizės matyti, kad R. Š. parodymai, jog pasiūlymą surasti medienos atliekų pirkėją O. P. jam pateikė būtent 2013 m. vasarą (vasaros pradžioje) ir jis iš karto šį pasiūlymą pateikė (perdavė) R. A., yra teisingi. Nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuos R. Š. parodymus paneigia kiti bylos duomenys nėra pagrįsta. Ši teismo padaryta išvada nėra pagrįsta, jau vien todėl, kad jei imti už pagrindą teismo pateiktą išvadą, kad pasiūlymą R. A. įsigyti medienos atliekas R. Š. pateikė gerokai anksčiau, tokiu atveju R. Š. turėjo siūlyti medienos atliekas R. A. dar iki joms būnant sukrautoms į krūvas (bylos duomenimis nustatyta, kad medienos krovimo į krūvas darbai buvo pradėti 2013 m. kovo - balandžio mėn. ir baigti birželio mėn.). Todėl R. Š. negalėjo siūlyti R. A. medienos atliekų, kol jos dar nebuvo sukrautos į krūvas, nes jis negalėjo žinoti kada tos medienos atliekos bus sukrautos į krūvas, kad būtų galima jas paimti. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis sakė R. A., jog biokurą parduoda traktoristas, t. y., O. P., vertino kaip paneigtus R. A. paaiškinimai, jog suprato, kad R. Š. siūlė pirkti jam priklausantį biokurą, tačiau toks vertinimas neatitinka R. A. 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d duotų parodymų, iš kurių matyti, kad jis suprato ir žinojo, jog R. Š. nėra medienos atliekų savininkas ir suvokė, kad šios medienos atliekos priklauso ne R. Š., o kitam asmeniui (ar bent jau jiems dviems). Skundo autoriaus manymu būtent šie R. A. parodymai yra teisingi, kadangi jie užfiksuoti pirmesnėse liudytojo apklausose. Be to, jei R. Š. būtų vienas, t. y. be O. P. pasiūlymo, ketinęs parduoti V. A. priklausančias medienos atliekas, kam tada jam reikėjo R. A. minėti, kad tas šakas parduoda kitas asmuo (kaip nurodė R. A. „asmuo iš Š. ar Š.“). Atkreipiamas dėmesys ir tai, kad teisme nukentėjusysis V. A. taip pat nurodė, kad R. A. telefoninio pokalbio metu paminėjo traktoristą, turbūt tai buvo O. P., nes kito traktoristo nėra. Taigi, apelianto nuomone, akivaizdu, kad R. A. žinojo apie traktoristą, kuris parduoda medienos atliekas, nes priešingu atveju nebūtų apie tai minėjęs V. A.. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis nežinojo apie medienos šakų savininką ir neturėjo tyčios pagrobti, vertino kaip nelogiškus, prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms, kad R. Š. žinojo, jog O. P. dirbo V. A. įmonėje traktoristu, tačiau tokie motyvai nepagrįsti. Pabrėžiama, kad R. Š. žinojo, jog O. P. darbdavys V. A. leidžia savo darbininkams dirbti su jo technika (traktoriumi), atliekant darbus kitiems asmenims, ką patvirtina R. Š. 2014 m. sausio 2 d. parodymai. Būtent tokiu pagrindu O. P. ir V. B. dirbo pas R. Š., kai 2012 m. pabaigoje-2013 m. pradžioje traukė medieną iš R. Š. priklausančio miško. Šią aplinkybę teisme patvirtino tiek V. A., tiek O. P.. Todėl akivaizdu, kad R. Š. atvykęs į (duomenys neskelbtini), kur dirbo O. P., neturėjo realaus pagrindo manyti (suvokti), kad O. P. dirba būtent V. A. sklype ir tvarko V. A. priklausančias medienos atliekas. Iš savo asmeninės patirties R. Š. žinojo, kad O. P. yra samdomas darbuotojas įmonėje, kuri teikia medienos ruošos darbų paslaugas įvairiems klientams ir vyksta dirbti ten, kur yra pasiunčiamas arba pats susiranda darbą. Taigi, skundžiamame nuosprendyje teismo padalyta išvada, kad R. Š. atvykęs į (duomenys neskelbtini), kur su traktoriumi dirbo O. P., turėjo suvokti, kad šis dirba V. A. sklype, yra nelogiška ir nepagrįsta. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis nežinojo, jog medienos atliekos yra V. A. turtas ir neturėjo tyčios pagrobti svetimą turtą, nes galvojo, kad O. P. turi teisę realizuoti medienos atliekas už skolą, vertino kaip nelogiškus, paneigtus O. P. parodymais, kad R. Š. tai žinojo, taip pat, jog R. Š. reiškė savo nepasitenkinimą, kad V. A. neleido O. P. grįžti dirbti į R. Š. mišką, dėl ko jo mediena supuvo, tačiau toks vertinimas prieštarauja bylos duomenims. Akcentuojama, kad teismas neįvertino ir nepagrįstai atmetė nuoseklius R. Š. parodymus, jis nepatyrė jokių nuostolių dėl V. A. kaltės ir jam (R. Š.) nebuvo jokio motyvo grobti V. A. turtą, kadangi nors aptariamu atveju V. A. traktoriumi medienos traukimo iš jam (R. Š.) priklausančio miško iš tiesų nebuvo užbaigti, tačiau R. Š. pasamdė kitus darbininkus, kurie užbaigė darbus ir nuostolių nepatyrė, kadangi medieną ištraukė laiku ir ji nesupuvo. Be to, priešingai nei nurodė teismas, V. A. parodymai teisme, kad kaltinamasis jam niekada nereiškė pretenzijų, patvirtina R. Š. parodymus, o ne O. P.. V. A. nepatvirtino O. P. parodymų, kad R. Š. reiškė pretenzijas dėl nebaigtų darbų jo miške ir dėl to neva supuvusios medienos. Šių O. P. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl O. P. teiginiai, kad nebaigus medienos traukimo darbų R. Š. miške supuvo dalis medienos, yra tik O. P. sugalvota versija, siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nebaigtų darbų galėjo supūti R. Š. mediena. O R. Š. parodymai, kad darbams užbaigti jis pasisamdė kitą firmą ir šie visus darbus užbaigė laiku ir jis neturėjo jokių nuostolių yra nepaneigti, ir nėra pagrindo jais netikėti. V. A. patvirtino, kad R. Š. jam niekada nereiškė jokių pretenzijų ir jis nėra skolingas R. Š.. Taigi, akivaizdu, kad R. Š. neturėjo jokio motyvo grobti V. A. turtą. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti O. P. parodymais, kad R. Š. galėjo turėti motyvą pagrobti V. A. priklausančias medienos atliekas. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis atidavė O. P. 20 000 Lt ir to jokiu būdu neįformino, vertino kaip prieštaraujančius logiškai, tačiau su šia išvada negalima sutikti. Pabrėžiama, kad dalį pinigų R. Š. O. P. perdavė dar negavęs jų iš R. A.. Kaip nurodė R. Š., jis norėjo išsaugoti gerus (draugiškus) santykius su O. P., nes norėjo nupirkti O. P. uošvės mišką. Suvokdamas, kad tai būtų geras sandoris R. Š. norėdamas užsitarnauti O. P. palankumą 1000 Lt O. P. davė, kad būtų apmokėtas uošvienės miško kirtimo projekto parengimas. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys O. P. ir R. Š. banko sąskaitų išrašai. Dar 4000 Lt R. Š. perdavė O. P. dar negavęs pinigų iš R. A., bet jau gavęs iš jo patvirtinimą, kad tas medienos atliekas paims. R. Š. šiuos pinigus O. P. davė, nes šis kreipėsi į jį, kad labai reikia pinigų, nes sugedo jo automobilis. Šie pinigai O. P. buvo perduoti Ramygaloje, Panevėžio rajone. Likusią dalį pinigų R. Š. perdavė O. P. jau gavęs juos iš R. A.. Šie pinigai O. P. buvo perduoti kai O. P. dirbo miške, esančiame (duomenys neskelbtini). Pažymima ir tai, kad R. Š. teisme nurodė, kad R. A. iš joneprašė jokio rašto, kad perduoda pinigus O. P.. Kai jis jau paprašė, tada ir nusiuntė žinutę O. P.. Taigi, skundo autoriaus manymu, teismas nepagrįstai konstatavo jog R. Š. paaiškinimas, jog jis O. P. perdavė 20 000 Lt ir to niekaip neįformino, yra neįtikinamas ir nelogiškas. Teismas padaręs tokią išvadą nebuvo nuoseklus, nes neįvertino, kad R. A. šiuos pinigus R. Š. taip pat perdavė jų niekaip neįforminęs, tačiau šių R. A. parodymų teismas nelaiko neįtikinamais ir nelogiškais, nors R. A. patirtis miško ruošos ir prekybos mediena versle yra ne mažesnė nei R. Š.. Akivaizdu, kad R. Š. be jokio patvirtinimo (raštelio) gavęs pinigus iš R. A., juos perduodamas O. P. neturėjo pagrindo reikalauti iš O. P., kad šis raštiškai patvirtintų, jog gavo šiuos pinigus. R. Š. apklausų metu nurodė, kad R. A. paprašė iš jo (R. Š.) patvirtinimo, kad šis gavo pinigus, tik kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuomet R. Š. davė R. A. O. P. telefono numerį, o O. P. pasakė, kad šis parašytų raštelį, kad pinigus jis gavo iš R. A. ir nusiuntė jam SMS žinutę su užrašu „R. A.“. Šie R. Š. paaiškinimai yra logiški ir dera su kitais bylos duomenimis, todėl nėra pagrindo laikyti juos neįtikinamais, kaip kad nusprendė pirmosios instancijos teismas. Taip pat, anot apelianto, nors teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys (O. P. ir R. Š. telefoninių skambučių išklotinė) patvirtina O. P. parodymus, jog R. Š. darė jam poveikį ir todėl jis R. Š. nurodymu ir jo duotu numeriu skambino įmonei „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymima, kad šiuo atveju teismas neįvertino aplinkybės, jog telefoninių pokalbių išklotinė patvirtina, kad R. Š. ir O. P. bendravimas telefonu buvo abipusis, o situacija, kad asmuo kuriam neva daromas poveikis, pats skambinėtų tam asmeniui, kuris iš jo reikalauja nepagrįstai prisiimtini kaltę ar pan., sunkiai įsivaizduojama. Be to, teismas kažkodėl neįvertino ir neatsižvelgė į R. Š. duotus parodymus, kad telefoninių pokalbių su O. P. metu jis nedarė jam jokio poveikio, o tik pasakė O. P., kad R. A. nori, jog jis pasirašytų ant pinigų gavimo lapo ir tik dėl to skambino O. P., o vėliau nusiuntė jam SMS su R. A. vardu ir pavarde. Teismas kažkodėl atmetė R. Š. parodymus, bet vadovavosi O. P. parodymais, kurių taip pat nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad neva A. Z. nurodyta aplinkybė, kad jam skambino vyriškis, kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini) (O. P. telefono numeris) ir kalbėjo, kad tai jis neva parodė biokurą, taip pat patvirtina O. P. parodymus, kad R. Š. darė jam poveikį ir todėl jis R. Š. nurodymu skambino įmonei „(duomenys neskelbtini)“, tačiau aplinkybė, jog O. P. skambino A. Z. niekaip nepatvirtina tariamo R. Š. poveikio O. P.. Netgi priešingai, jei O. P. niekaip nebuvo susijęs su V. A. medienos atliekų pardavimu, jis nebūtų skambinęs A. Z. ir nenurodinėjęs kaip šiam elgtis ir kokius parodymus reikia duoti. Pažymima, kad A. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam skambino O. P. ir prašė nurodyti, kad tai jis parodė jiems tas medienos atliekas. Iš byloje esančių telefonų pokalbių išklotinių matyti, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. O. P. du kartus skambino A. Z.. Įvertinus šiuos duomenis kyla klausimas, jei O. P. nebuvo susijęs su minėtų medienos atliekų dingimu, tai kokiu tikslu jis skambinėjo A. Z. ir prašė jo nurodyti visai kitokias aplinkybes, nei buvo iš tikrųjų. Jei asmuo nėra prisidėjęs prie veikos padarymo, jam nėra jokio reikalo skambinti kitiems asmenims ir nurodinėti kokius jiems reikia duoti parodymus. Skundo autoriaus tvirtinimu, O.P. tai darė, nes pats buvo susijęs su V. A. medienos atliekų pardavimu. Kaip nurodė R. Š., būtent jis (O. P.) pasiūlė jam įsigyti tas medienos atliekas, teigdamas, kad jos jam priklauso už skolą, ir paprašė padėti surasti joms pirkėją. Dėl medienos atliekų vagystės pradėjus ikiteisminį tyrimą O. P. bandė derinti šį klausimą su A. Z., bet šiam atsisakius ėmė teigti, kad jis A. Z. skambino R. Š. nurodymu. Tačiau A. Z. parodymai nepatvirtina tokių O. P. parodymų. Taigi, teismas netinkamai įvertino A. Z. ir O. P. parodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad A. Z. parodymai patvirtina O. P. parodymus apie R. Š. jam darytą poveikį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teigiama, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į R. Š. parodymus, laikydamas juos gynybine versija. R. Š. parodymai viso tyrimo metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti ir juos atmesti kaip nepagrįstus. Priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas netinkamai įvertino bylos duomenis (įrodymus) ir nuosprendyje nepateikė jokių aiškių motyvų, kodėl R. Š. parodymus laikė nepagrįstais.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi O. P., R. A. ir A. Z. parodymais, šiuos asmenis įvardijant kaip liudytojus, tačiau neįvertino kad visiems jiems šioje byloje buvo pareikšti įtarimai ir jų statusas byloje ilgą laiką buvo kaip įtariamųjų. Iš kaltinamojo akto matyti, kad prokurorė taip pat šių asmenų parodymus vertino kaip liudytojų, nors šie asmenys duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu turėjo įtariamųjų statusą ir juos apklausiant jie nebuvo įspėjami apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Teigiama, kad toks šių asmenų parodymų vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikai, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas yra neutralus, t. y. kaip liudytojas gali būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Šioje byloje liudytojais įvardintų O. P., R. A. ir A. Z. prisidėjimas prie medienos atliekų dingimo yra net ne tikėtinas, o akivaizdus. Jų dalyvavimo forma ir pobūdis šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė, nes pagal LAT praktiką pakanka vien dalyvavimo fakto konstatavimo. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo turi būti tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, o tuo atveju kuomet asmenys duoda parodymus ir apie savo pačių atliktus veiksmus, šie asmenys negali būti laikomi nesuinteresuotais bylos baigtimi liudytojais, nes jie turi interesą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje tiek R. Š., tiek O. P., R. A. bei A. Z. atžvilgiu buvo pradėtas dėl to paties fakto – įtariant juos pagrobus V. A. priklausančias medienos atliekas. Įtarimai byloje buvo pareikšti visiems keturiems paminėtiems asmenims, tačiau ikiteisminis tyrimas O. P., R. A. bei A. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas konstatavus, kad nesurinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių jų kaltę. Nepaisant to, bylos duomenys patvirtina, jog visi šie asmenys yra susiję su V. A. priklausančių medienos atliekų paėmimu. Todėl O. P., R. A. bei A. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, negalima vertinti kaip nesuinteresuotų liudytojų parodymų. Šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi turi interesą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl O. P., R. A. bei A. Z. parodymai negali būti laikomi nešališkais bei patikimais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šios aplinkybės neįvertino ir nesilaikydamas LAT suformuotos teismų praktikos šių asmenų parodymus vertino kaip nešališkų liudytojų parodymus.Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas bylos duomenų nevertino kaip visumos ir nesugretino tarpusavyje, o selektyviai atrinko tik tuos duomenis, kurie bent iš dalies galėtų pagrįsti R. Š. pareikštą kaltinimą. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad kai kurių asmenų skirtingu metu duoti parodymai yra skirtingi ir prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek kitiems bylos duomenims. Nepaisant to, teismas selektyviai išrinko iš tokių parodymų tik tas detales, kurios bent iš dalies galėtų pagrįsti kaltinimą, kartu ignoruodamas ir nevertindamas bylos duomenų, kurie paneigia R. Š. kaltę. Anot skundo autoriaus, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino R. A. parodymus. Pažymima, kad R. A. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė net 7 kartus. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad R. A. parodymai nuolat keitėsi ir jis paskutinėse apklausose davė visai kitokius parodymus, nei pirminių apklausų metu. Teismas rėmėsi tik tais R. A. parodymais, kurie buvo naudingi kaltinimui pagrįsti, nevertindamas tų jo parodymų, kurie paneigia R. Š. kaltę ar patvirtina R. Š. duotų parodymų teisingumą. Įvertinus aplinkybę, kad ir R. A. buvo pareikštas įtarimas dėl vagystės, akivaizdu, kad jo parodymai keitėsi ta linkme, kad visa kaltė dėl padarytos veikos tektų R. Š., o jis pats išvengtų atsakomybės. Pakartojama, kad 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d. pirmosiose apklausose ikiteisminio tyrimo metu R. A. nurodė, jog jis suvokė, kad medienos atliekos priklauso ne R. Š., o kitam asmeniui (ar bent jau jiems abiems). Vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose ir teisme R. A. pakeitė savo poziciją ir teigė, kad jis suprato, jog medienos atliekų savininkas yra R. Š.. Tačiau duomenys, užfiksuoti pirmesniuose R. A. parodymuose tikėtina yra teisingesni, nei vėlesniuose parodymuose, nes po to kai jam buvo pareikšti įtarimai jis buvo suinteresuotas duoti parodymus, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi R. A. parodymais, kad R. Š. jam (R. A.) turėjo išrašyti kasos pajamų orderį nuo savo įmonės, kuris patvirtintų, kad R. Š. gavo pinigus iš R. A., tačiau šie R. A. parodymai neteisingi, nes R. Š. objektyviai negalėjo išrašyti tokio orderio, kadangi nebuvo galima buhalteriškai pagrįsti tų pinigų įnešimo į R. Š. vadovaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, šią aplinkybę R. A. pirmą kartą nurodė tik apklausiamas ketvirtą kartą 2016 m. sausio 14 d. apklausos metu, t. y. nuo tiriamų įvykių ir ikiteisminio tyrimo pradžios praėjus 2,5 metų. Nesutinkant su teismo R. A. parodymų, kad jis pranešė R. Š. apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo smulkinti šakas, taip pat nuolat informavo R. Š. apie darbų eigą kaip, vertinimu kaip atitinkančius faktines bylos aplinkybes, nuoseklius ir patvirtintus kitais bylos duomenimis, skunde teigiama, kad toks vertinimas neteisingas ir jo nepatvirtina bylos duomenys. Pakartojama, kad R. A. parodymai keitėsi ne kartą, tačiau R. A. niekada nenurodė, kad jis informavo R. Š. apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo medienos atliekų smulkinimo darbus. Priešingai, iš R. A. 2013 m. spalio 21 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2016 m. sausio 14 d., 2016 m. balandžio 5 d. apklausų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad būtent iš R. Š. sužinojo apie tai, kad medienos atliekos jau yra susmulkintos (ką nurodė ir R. Š.). 2017 m. vasario 9 d. duodamas parodymus teisme R. A. dėl šios aplinkybės parodė, kad neprisimena, ar jam buvo žinoma apie „(duomenys neskelbtini)“ atliekamus medienos smulkinimo darbus tų darbų atlikimo metu. Apie tai, kad ,,(duomenys neskelbtini)“ susmulkino mediena, kiek prisimenu, sužinojau iš R. Š.. Apelianto teigimu, iš šių duomenų, akivaizdu, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino R. A. parodymus ir nepagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. Š.. Taip pat, anot skundo autoriaus, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino A. Z. parodymus. Akcentuojama, kad būtent A. Z. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ savavališkai, be medienos atliekų savininko žinios, pasisavino medienos atliekas, dėl kurių vagystės kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti R. Š., todėl teismui reikėjo itin kruopščiai vertinti A. Z. parodymus, ko teismas nepadarė. Teismas nesulygino A. Z. parodymų su kitais bylos duomenimis, dėl to nenustatė, kad A. Z. parodymai neatitinka kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl negali būti laikomi teisingais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis R. Š.. Nesutinkant su teismo A. Z. parodymų kaip patvirtinančių, kad apie siūlomas parduoti medienos atliekas jis sužinojo iš R. A., jie kartu važiavo į (duomenys neskelbtini) jų apžiūrėti, dėl atliekų sandėliavimo vietos R. A. tikslinosi telefonu susisiekęs su kitu asmeniu, A. Z. galvojo, kad R. A. yra medienos atliekų savininkas, todėl jam nekilo įtarimas, kad atliekos parduodamos neteisėtai, skunde teigiama, kad toks vertinimas padarytas, neatsižvelgus į tai, kad šie A. Z. parodymai nesutampa su R. A. duotais parodymais, kad jis dalyvavo tik kaip tarpininkas, ką nustatė ir apylinkės teismas. Sugretinus šias teismo nustatytas aplinkybes matyti, kad jos prieštarauja viena kitai ir realybėje abi objektyviai negalėjo egzistuoti. Jei tikėti A. Z. parodymais, kad jis suvokė R. A. kaip medienos atliekų savininką, tai R. A. elgėsi ne kaip pardavimo tarpininkas, o kaip medienos atliekų savininkas, t. y. nepasakė A. Z., kad parduodamos medienos atliekos priklauso ne jam, o kitam savininkui. Jei vis tik tikėti R. A. parodymais, kad jis buvo tik tarpininkas ir tą aiškiai deklaravo A. Z., tai A. Z. neturėjo pagrindo manyti, kad R. A. yra tų medienos atliekų savininkas ir be tikrojo medienos atliekų savininko leidimo neturėjo teisės paimti tų medienos atliekų. Akivaizdu, kad kažkurio iš šių dviejų asmenų parodymai yra neteisingi, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino ir priimant nuosprendį rėmėsi akivaizdžiai prieštaringais A. Z. ir R. A. parodymais. Taip pat, anot skundo autoriaus, teismas netinkamai įvertino rašytinius bylos įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad medienos atliekų pirkimas buvo įformintas pirkimo-pardavimo sutartimi. Nesutinkant su teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. Medienos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 27-08-13 ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos išlaidų orderio vertinimu kaip patikimų įrodymų, nors sutartis ir ūkinės operacijos įformintos vėliau, nei faktiškai vyko darbai, skunde atkreipiamas dėmesys, kad pats teismas nurodė, jog nevertina minėtų dokumentų teisėtumo. Tokiu būdu teismas pripažino, kad apkaltinamąjį nuosprendį grindė neištirtu ir neįvertintu įrodymu – medienos pirkimo pardavimo sutartimi. Be to, teismas neatsižvelgė, kad A. Z. 2013 m. rugpjūčio 27 d. Medienos pirkimo-pardavimo sutartį pateikė tik 2013 m. spalio 25 d., t. y. po beveik 2 mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ši sutartis sudaryta 2013 m. rugpjūčio 27 d., o bylos duomenimis nustatyta, kad medienos atliekos iš V. A. sklypo buvo paimtos 2013 m. liepos 31 d.–2013 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu. Tai yra ši sutartis surašyta praėjus mažiausiai trims savaitėms nuo medienos atliekų paėmimo. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2013 m. rugpjūčio 19 d., todėl akivaizdu, kad ši medienos pirkimo-pardavimo sutartis buvo surašyta, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. Z. tapo žinoma, kad dėl medienos atliekų paėmimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir tokiu būdu siekiant kaip nors pateisinti savavališką medienos atliekų pasisavinimą. Šią aplinkybę 2013 m. spalio 21 d. ir 2016 m. sausio 14 d. apklausų metu patvirtino ir R. A., kuris nurodė, kad minėtą medienos pirkimo-pardavimo sutartį surašė A. Z., kai sužinojo, kad tuo reikalu domisi policija. Pabrėžiama ir tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartis neturi tokiam dokumentui privalomų rekvizitų, kadangi joje nėra medienos pardavėju įvardinto R. A. parašo. Apelianto tvirtinimu, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma dokumentu, pagrindžiančiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų teisėtumą įgyjant V. A. priklausančias medienos atliekas. Šis rašytinis įrodymas net negali būti laikomas medienos įgijimą patvirtinančia pirkimo-pardavimo sutartimi, nes joje nurodytas ne tikrasis medienos atliekų savininkas (pardavėjas) ir nėra vienos iš šalių (pardavėjo) parašo. Tokia sutartis galėtų būti vertinama tik kaip ruošinys, kuriuo buvo bandyta (siekiama) kaip nors pateisinti neteisėtą svetimo turto pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartį laikė tinkama pagrįsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų teisėtumą įgyjant V. A. priklausančias medienos atliekas. Todėl laikytina, kad teismas netinkamai įvertino šį įrodymą, bei nepagrįstai juo rėmėsi spręsdamas dėl R. Š. kaltės. Nesutinkant su teismo O. P. banko sąskaitos išrašo vertinimu, skunde atkreipiamas dėmesys, kad neįvertinta, jog O. P. nepateikė jokių aiškių argumentų, kuriais galima būtų pagrįsti 2013 m. rugsėjo 16 d. atliktą 2200 Lt įnešimą į jo banko sąskaitą. Pagal R. Š. parodymus būtent panašiu metu (kelios dienos prieš tai) jis ir perdavė O. P. paskutinę pinigų sumą, kurią buvo gavęs iš R. A.. Tuo tarpu O. P. teismui nepateikė jokių patikimų argumentų, iš kur pas jį atsirado ši pinigų suma. Iš O. P. banko sąskaitos išrašo matyti, kad O. P. tuo metu turėjo pasiėmęs dvi paskolas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, be to bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu jis turėjo ir kitų išlaidų, todėl, skundo autoriaus manymu, O. P. objektyviai negalėjo turėti tos pinigų sumos, kurią į savo banko sąskaitą įnešė 2013 m. rugsėjo 16 d. Šios piniginės lėšos buvo dalis pinigų, kuriuos O. P. perdavė R. Š., gavęs juos iš R. A., kaip atlygį už biokurui susmulkintas medienos atliekas, todėl teismas nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės. Nurodoma ir tai, kad teismas, vertindamas vieni kitiems prieštaraujančius O. P. ir R. Š. parodymus, nepagrįstai rėmėsi O. P. parodymais ir be pagrindo atmetė R. Š. parodymus, kadangi O. P. parodymus laikė pagrįstais ir patikimais be jokių aiškių argumentų. Tokiu būdu be aiškių motyvu teismas vienus bylos duomenis laikė svarbesniais nei kitus, nors tam nėra jokių objektyvių priežasčių. Pabrėžiama, kad R. Š. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs bei logiški, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl teismui nebuvo pagrindo juos atmesti. Kita vertus, apelianto teigimu, teismas nevertino bylos duomenų, kurie patvirtina, kad O. P. turėjo motyvą padaryti tą nusikalstamą veiką, kurios padarymu apkaltintas R. Š.. Pakartojama, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog R. Š. galėjo turėti motyvą užvaldyti V. A. priklausančias medienos atliekas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tokį motyvą turėjo O. P.. 2013 m. lapkričio 5 d. O. P. apklausa patvirtina, kad V. A. įmonėse su O. P. už jo atliktą darbą nebuvo tinkamai atsiskaityta, taip pat, jog 2013 m. kovo mėnesį V. A. O. P. pareiškė, kad O. P. jam yra skolingas 21 000 Lt, ir nors O. P. nesijautė skolingas V. A., nenorėdamas turėti nesutarimų su darbdaviu, O. P. paprašė V. A. „atidirbti skolą“ ir V. A. davė jam darbo, t. y. pasiuntė jį dirbti į (duomenys neskelbtini), kur jis traukė ir į krūvas sandėliavo medienos atliekas, dėl kurių dingimo ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje. Pažymima, kad O. P. nuosekliai patvirtino, kad niekada nesiskolino jokių piniginių lėšų nei iš V. A., nei iš jo valdomų įmonių. Taigi, akivaizdu, kad O. P. vienintelis turėjo motyvą pasisavinti V. A. priklausančias medienos atliekas, nes tokiu būdu jis galėjo siekti išvengti tariamos skolos V. A. grąžinimo. O. P. pripažino, kad šios skolos V. A. jis niekada nelaikė realia ir pagrįsta. Pabrėžiama ir tai, kad tik O. P. turėjo realias galimybes realizuoti šias medienos atliekas pagrįstai tikėdamasis išvengti atsakomybės už tai, nes tik jis vienas tiksliai žinojo kiek yra medienos atliekų, o kiti asmenys, taip pat ir šios medienos savininkas V. A., to nežinojo. Taigi, O. P. turėjo realų pagrindą manyti, kad jam pasisavinus dalį medienos atliekų, niekas negalės reikšti jokių pretenzijų dėl jų dingimo, o jis pardavęs šias medienos atliekas (dalį jų) gaus pinigus, kurių iš jo kaip skolos reikalavo V. A., ir tokiu būdu išvengs tariamos skolos grąžinimo. Skundo autoriaus tvirtinimu, paminėtos aplinkybės parodo, kad R. Š. neturėjo motyvo padaryti veiką, dėl kurios yra nuteistas. Teismas neįvertino šių byloje nustatytų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad jos patvirtina R. Š. duotų parodymų, kad pirkti medienos atliekas jam pasiūlė O. P. ir jis (R. Š.) tik padėjo O. P. ieškoti medienos atliekų pirkėjo, teisingumą. Taigi, R. Š. neturėjo pagrindo manyti, kad O. P. medienos atliekas parduoda neteisėtai, t. y. neturėdamas jų savininko leidimo, todėl jo veikos negalima laikyti nusikalstama.Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kad R. Š. padarytoje veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, t. y., kad R. Š. veiksmai neatitinka BK 178 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Cituojama BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 4 dalis, BPK 1 straipsnis ir akcentuojama, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Tik asmens veikoje nustačius pagrindinius nusikalstamos veikos sudėties požymius, galima konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Cituojama BK 178 straipsnio 1 dalis ir teigiama, jog teismas, spręsdamas dėl R. Š. kaltės, neįvertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis neatliko veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, t.y. jis neužvaldė V. A. priklausančių medienos atliekų. Iš bylos duomenų matyti, kad V. A. priklausančias medienos atliekas susmulkino ir išsivežė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. Z. nebuvo pažįstami ir dėl šių medienos atliekų pardavimo (paėmimo) niekada nėra bendravę. Tą apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino R. Š. ir A. Z.. R. Š. ir A. Z. telefonų skambučių išklotinės taip pat patvirtina, kad R. Š. telefonu niekada nebendravo su A. Z.. Iš bylos duomenų matyti, kad gavęs pasiūlymą iš O. P., R. Š. tik pasiūlė šias medienos atliekas pirkti R. A., o šis savo ruožtu jas pasiūlė pirkti A. Z.. R. Š. nedalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams atliekant medienos atliekų smulkinimo ir transportavimo darbus. Byloje nėra patikimų duomenų, kad R. Š. apskritai buvo žinoma, jog šias medienos atliekas paims UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei apie šių darbų atlikimo laiką. Taigi, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad R. Š. nebuvo užvaldęs V. A. priklausančių medienos atliekų. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai šias medienos atliekas susmulkino ir išsivežė, gavę šios bendrovės direktoriaus A. Z. žodinį nurodymą. Tą patvirtino ir liudytojas K. S., UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas organizavęs medienos atliekų smulkinimo ir transportavimo darbus. Kritikuojant apylinkės teismo išvadą, jog nustatyta, kad R. Š. padarė vagystę pasitelkęs asmenis, kurie dėl šios veikos nėra kalti, skunde teigiama, jog ši išvada neteisėta ir nepagrįsta. Pažymima, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl R. A. ir A. Z. kaltės (jie kalti ar ne), nes šis klausimas teisme nebuvo nagrinėjamas. Prokuroras nutraukdamas ikiteisminį tyrimą dalies asmenų (įtariamųjų) atžvilgiu nesprendžia tų asmenų kaltės klausimo, nes spręsti dėl asmens kaltumo (nekaltumo) yra išimtinė teismo teisė. Tai, kad prokuroro nutarimu R. A. ir A. Z. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai jų kaltę patvirtinančių įrodymų, jokiu būdu nepatvirtina jų nekaltumo ir automatiškai nedaro R. Š. kaltu dėl V. A. priklausančių medienos atliekų vagystės. Pakartojama, kad R. A. ir A. Z. parodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių yra prieštaringi, tačiau teismas vietoj to, kad grąžintų bylą prokurorui šiems trūkumams pašalinti, nuosprendyje nepagrįstai sprendė, kad R. Š. yra nusikalstamos veikos vykdytojas ir yra kaltas dėl V. A. priklausančių medienos atliekų pasisavinimo (vagystės). Pabrėžiama ir tai, kad R. Š. gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikė prašymą grąžinti bylą prokurorui siekiant pašalinti kliūtis trukdančias bylą nagrinėti teisme, tačiau šis gynėjo prašymas nebuvo patenkintas.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kad R. Š. padarytoje veikoje taip pat nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Tvirtinama, kad byloje nėra surinkta patikimų duomenų, kad R. Š. turėjo tyčią neatlygintinai užvaldyti V. A. priklausančias medienos atliekas. R. Š. nurodė, kad medienos atliekas pirkti jam pasiūlė O. P., kurio prašymu jis ieškojo, kam galima būtų parduoti šias medienos atliekas, ir vykdydamas šį prašymą medienos atliekas pasiūlė pirkti R. A.. Iš bylos duomenų matyti, kad gavęs O. P. pasiūlymą pirkti medienos atliekas, ir vėliau siūlydamas jas įsigyti R. A., R. Š. nežinojo (nesuvokė ir negalėjo suvokti), kad tos medienos atliekos priklauso ne O. P., nes praktika, kai už darbą su darbininkais atsiskaitoma realizuojant dalį medienos, yra įprasta vykdant tokio pobūdžio darbus. O. P. patikino R. Š., kad jo siūlomos medienos atliekos priklauso jam kaip atlygis už darbą ir prašė paieškoti kas galėtų nupirkti šias medienos atliekas. Toks O. P. prašymas R. Š. negalėjo pasirodyti įtartinas, nes O. P. kreipėsi į R. Š., žinodamas, kad šis užsiima medienos ir miško prekyba bei pažįsta nemažai asmenų, kurie užsiima panašiu verslu. Be to, R. Š. ir O. P. siejo ir bendri verslo interesai, nes R. Š. tarėsi su O. P., kad R. Š. padės sutvarkyti reikiamus dokumentus O. P. uošvei R. A. L. priklausančio miško kirtimo projektui parengti ir vėliau tarpininkaus kertant šį mišką ir parduodant medieną. Būtent siekdamas užtvirtinti gerus tarpusavio santykius ir taip pelnyti O. P. palankumą (tikintis, kad tai lems būsimą R. A. L. priklausančio miško kirtimo darbų ir medienos pardavimo sandorį) R. Š. ėmėsi ieškoti, kas galėtų nupirkti O. P. pasiūlytas medienos atliekas ir tuo tikslu jas pasiūlė R. A.. R. Š., siūlydamas medienos atliekas R. A. neįtarė, kad O. P. jas pardavinėja neturėdamas teisėto jų savininko leidimo. Šios R. Š. apklausų metu nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos kitais bylos duomenimis, todėl teismas neturėjo pagrindo laikyti jas neįrodytomis ir atmesti kaip gynybinę kaltinamojo versiją. Be to, pažymima, kad atmesdamas R. Š. parodymus teismas net nesiėmė veiksmų patikrinti R. Š. nurodytas aplinkybes. Teismas atmetė R. Š. gynėjo prašymą įpareigoti nukentėjusįjį V. A. pateikti dokumentus, patvirtinančius O. P. įsiskolinimą jam ir/ar jo įmonėms. Šie dokumentai galėjo pasitarnauti vertinant ar O. P. galėjo turėti motyvą (suinteresuotumą) parduoti dalį V. A. priklausančių medienos atliekų. Teismas nepagrįstai atmetė R. Š. parodymus, kaip nepagrįstus ir rėmėsi O. P. duotais parodymais, nors O. P. parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Taigi, R. Š. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. neturėjo tyčios užvaldyti V. A. priklausančių medienos atliekų ir siūlydamas jas įsigyti R. A. nesuvokė, kad O. P. jas pardavinėja neturėdamas teisėto jų savininko leidimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. Š. veikoje nėra kaltės ir R. Š. veiksmai turėtų būti įvertinti kaip kazusas, t. y. veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo (nusikaltimo) požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Pabrėžiama ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu R. Š. nuteistas už visų V. A. sklype buvusių medienos atliekų vagystę, nepaisant, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. Š. siūlydamas R. A. pirkti medienos atliekas pasakė jam, kad parduodama tik dalis (ne visos) medienos atliekų ir tiksliai nurodė, kurias krūvas medienos atliekų O. P. buvo nurodęs kaip parduodamas. Teismas spręsdamas dėl R. Š. kaltės neįvertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. Š. tikrai negalėjo turėti tyčios (siekio) parduoti visas V. A. sklype buvusias medienos atliekas, nes R. A. aiškiai nurodė, kad parduodamos ne visos tame sklype esančios medienos atliekų krūvos. Iš A. Z. ir R. A. parodymų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiėmė net ir tas krūvas medienos atliekų, kurias R. Š. buvo nurodęs, kad jų negalima liesti, nes jos priklauso kitam asmeniui. Ir nors R. A. parodymai iš dalies nesutampa su R. Š. duotais parodymais, kad kaip galimos smulkinti buvo nurodytos tik tos krūvos, kurios buvo prie fermų, vis tik net ir ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad R. Š. buvo aiškiai įvardinęs, kad parduodamos ne visos į krūvas sukrautos medienos atliekos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ susmulkino ir išsivežė visas ten buvusias medienos atliekas, t. y. savavališkai pasisavino net ir tas medienos atliekas, kurias R. Š. R. A. buvo nurodęs kaip negalimas liesti, nes jos priklauso kitiems savininkams. Todėl, anot skundo autoriaus, akivaizdu, kad tą dalį medienos atliekų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavino savavališkai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, ar R. A. perdavė informaciją A. Z., kad parduodamos ne visos medienos atliekų krūvos, o tik dalis jų. Šių asmenų parodymai dėl šios aplinkybės yra kardinaliai prieštaringi. Byloje taip ir liko nenustatyta, kas iš šių dviejų asmenų kaltas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavino net ir tas medienos atliekas, kurios R. Š. buvo nurodytos kaip neparduodamos. Tačiau teismas nevertino šios aplinkybės nuosprendyje nepagrįstai konstatuodamas, kad ikiteisminis tyrimas R. A. ir A. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl nėra pagrindo spręsti jų kaltės klausimo ir dėl visų medienos atliekų vagystės kaltu pripažino R. Š., nors bylos duomenys patvirtina, kad R. Š. neturėjo tyčios neteisėtai užvaldyti V. A. turto ir jo veikoje nėra kaltės. Tokiu būdu teismui pripažinus R. Š. kaltu dėl V. A. priklausančių medienos atliekų vagystės, R. Š. yra nepagrįstai apkaltintas dėl veikos, kurios realiai nepadarė. Cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BK 2 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnio 1 punktas, taip pat remiamasi LAT praktika, kurioje pasisakyta, kad nesant asmens veikoje bent vieno iš objektyvių ir subjektyvių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė, ir atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes, teigiama, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir R. Š. veiksmus nepagrįstai įvertino kaip atitinkančius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.Skunde apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. Š. kaltės, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi neišsamiai ištirtais ir nepatikrintais įrodymais, nesilaikė baudžiamojoje teisėje privalomai taikomo principo (reikalavimo) visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, todėl skundžiamas nuosprendis neatitinka LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo, 2009 m. spalio 20 d. plenarinės sesijos nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, nuostatų, keliamų nuosprendžio turiniui. Teismas surinktus įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir LAT praktika, kad vidinis teisėjo įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad vidinis teisėjo įsitikinimas nėra pagrįstas objektyviu visų aplinkybių ištyrimu, nuosprendis neatitinka įstatymo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Aukščiau paminėti teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai bei nukrypimas nuo LAT praktikos turėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes netinkamai įvertintų bylos duomenų pagrindu R. Š. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kad R. Š. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties privalomųjų požymių. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato U. Čižiūno apeliacinis skundas tenkinamas. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.Pirmosios instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nesilaikė ir R. Š. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad neįrodyta, jog R. Š. padarė BK 178 straipsnio 1 dalį numatytą nusikalstamą veiką, todėl nuosprendis jo atžvilgiu panaikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Pažymėtina, kad pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagal šią BK normą at­sa­ko­my­bė kyla tada, kai kaltininkas svetimą turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, tai yra ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, ir taip padaro žalą turto savi­nin­kui. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, tai yra kal­ti­ninkas privalo suvokti, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to sa­vi­nin­kas šio turto neteks, ir to nori.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu būdu jas pagrobė, taip padarė nukentėjusiajam V. A. 6971,16 Eur turtinę žalą.Kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistojo kaltė įrodyta nukentėjusiojo V. A. pareiškimu ir parodymais, liudytojų R. A., A. Z., K. S., A. Š., O. P., A. L., I. A. parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos išlaidų orderiu, nutarimais, kuriais nutraukti ikiteisminiai tyrimai R. A., A. Z. ir O. P. atžvilgiu, taip pat tarnybinių pranešimų, įvykio vietos apžiūros protokolo ir nuotraukų parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir nuotraukų, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolų duomenimis, tačiau su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. Kaip matyti bylos duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai susmulkino ir išvežė (duomenys neskelbtini) buvusias medienos kirtimų atliekas, be jų savininko V. A. sutikimo (byloje ginčo dėl šio fakto nėra), tačiau tiek nuteistojo, tiek liudytojų K. S., A. Z., R. A. ir O. P. paaiškinimai apie jiems žinomas minėtų medienos atliekų pagrobimo aplinkybes skiriasi. Liudytojas K. S. parodė, kad dirba vadybininku UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriai vadovauja direktorius A. Z. ir kurio nurodymu atliko kirtimo atliekų smulkinimo darbus (duomenys neskelbtini). A. Z. telefonu nurodė vietą, kur buvo susandėliuotos medienos atliekos. Daugiausia medienos atliekų buvo dviejose krūvose prie fermų, taip pat buvo dvi mažesnės krūvos neprivažiavus fermų, už keliuko, ir trys krūvos maždaug 5 km nuo fermų, už kapinių. Atvykęs pirmą kartą paskaičiavo, kad iš tų keturių krūvų turi gautis apie 200 m³ biokuro, bet kai dirbo, gavosi mažiau. Kirtimo atliekas nuvežė į katilines, tai įformino važtaraščiais. Kirtimo atliekų savininkas nedalyvavo vykdant darbus, liudytojas žinojo tik jo vardą – R., su juo bendravo telefonu, pranešdavo išvežto biokuro kiekius, kuriuos skaičiavo pagal važtaraščius. Biokuro pirkėjas buvo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 61-70, t. 4, b. l. 98-100). Liudytojas A. Z. parodė, kad jo nurodymu, bendrovės darbuotojai 2013 m. vasarą susmulkino ir išvežė (duomenys neskelbtini) buvusias medienos kirtimų atliekas, kadangi jas įsigijo iš R. A., kurį seniai pažinojo, bendradarbiavo miško ruošos versle, ne karą pirko iš jo medieną, ir nagrinėjamu atveju pasitikėjo, jog jis parduoda jam priklausančias medienos atliekas, kurias iš kažko nusipirko ir jas perparduoda. Liudytojui R. A. pusę metų siūlė pirkti tas atliekas, pats parodė kelią, kur šios atliekos buvo, tik prie vienų krūvų skambino ir klausė, kur kitos krūvos. Buvo pradėti medienos atliekų smulkinimo darbai, kurie vyko apie savaitę, o po šių darbų pabaigos, kai tapo aiškus biokuro kiekis, liudytojas parengė sutartį, kuria įformino biokuro pirkimą iš R. A.. Liudytojas R. A. sumokėjo 23 580 Lt per kelis kartus, R. A. pasirašė 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos išlaidų orderyje, kad pinigus gavo. Paskambinus neprisistačiusiam asmeniui, kuris pasakė, jog su juo neatsiskaitė, sužinojo, kad šiuo reikalu domisi policija (t. 4, b. l. 100-102). Liudytojas R. A. patvirtino, kad jis siūlė A. Z. įsigyti (duomenys neskelbtini) buvusias medienos kirtimų atliekas, tačiau tai darė tarpininkaudamas gerai pažįstamam R. Š., manant, jog jam priklauso minėtos atliekos, t. y., pastarajam pasakius, kad turi medienos atliekas biokurui (duomenys neskelbtini) ir paklausus, ar liudytojas gali padėti jas parduoti, o liudytojui minėtas atliekas pasiūlius A. Z., kuris vadovavo medienos atliekas superkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojas su A. Z. važiavo apžiūrėti biokuro, kelią telefonu, įjungus laisvų rankų įrangą, jiems rodė R. Š., todėl A. Z. žinojo, kad tai ne liudytojo šakų krūvos, o R. Š.. R. Š. tuo metu taip pat paaiškino, kiek krūvų priklauso jam ir kurių negalima imti, t. y., kad parduodamos atliekos, sudėtos į krūvas prie fermų, viena prie kapinaičių, kitų krūvų prie kapinaičių, prie miško imti negalima R. Š. nurodė vietas, o ne krūvas, kur galima smulkinti, t. y. vietą prie fermų ir už kapinaičių, konkrečių krūvų nebuvo įvardinta. A. Z., apžiūrėjęs biokurą, sutiko jį nupirkti o, prasidėjus medienos atliekų smulkinimo darbams, liudytojas telefonu apie tai informavo R. Š., taip pat pasibaigus darbams ir A. Z. per du kartus išmokėjus pinigus, liudytojas visus pinigus perdavė R. Š., kuris žadėjo išrašyti kasos pajamų orderį. Kai įsikišo policija, A. Z. spaudė liudytoją, kad jis kažką pasirašytų, t. y. A. Z. prašymu buvo parengta pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau liudytojas jos nepasirašė, kadangi tai nebuvo jo mediena, sutartį turėjo pasirašyti A. Z. ir R. Š., sutartis buvo parengta, kadangi atsirado policija (t. 4, b. l. 127-132). Nuteistasis R. Š. patvirtino, kad jis pasakė R. A. apie (duomenys neskelbtini) parduodamas medienos kirtimų atliekas, tačiau tai darė tarpininkaudamas pažįstamam O. P., manant, jog pastarajam kažkas leido pasiimti medienos atliekas ir jas parduoti už atliktą darbą, už kurį neatsiskaityta, t. y., O. P. paklausus, ar nuteistasis nežino kam reikia medienos atliekų biokurui (duomenys neskelbtini), o nuteistajam nuvykus į nurodytą vietą jų pažiūrėti ir apie minėtas atliekas pasakius R. A.. Nuteistasis sužinojo, kad R. A. surado pirkėją, kai šis paskambino ir klausė kelio, kaip nuvažiuoti vietos, kur buvo sukrautos medienos atliekos. Vėliau R. A. jam telefonu pasakė, kad tos atliekos pirkėjui tinka. Nuteistasis nurodė R. A., kad parduodamos atliekos priklauso traktoristui ir kad galima imti tik 3-4 šakų krūvas, kurios buvo prie fermų, o kitos, toliau sukrautos krūvos priklauso kitiems asmenims. Kad atsirado pirkėjas, nuteistasis telefonu pasakė O. P.. Nuteistasis nežinojo, kada prasidėjo ir kaip vyko medienos atliekų smulkinimo ir išvežimo darbai, jam apie tai niekas nepranešė, tik O. P. jam vis paskambindavo ir klausdavo kada bus pinigai. Nuteistasis paėmė iš R. A. 4000 Lt ir perdavė O. P.. Vėliau O. P. paskambino ir pasakė, kad nuvažiavęs į vietą jis nerado visų ten sukrautų medienos atliekų. Nuteistasis telefonu paklausė R. A. apie tas šakas, kuris pasidomėjęs pranešė, kad šakos susmulkintos. Vėliau nuteistasis iš R. A. paėmė 16 000 Lt ir juos atidavė O. P.. Po to nuteistasis nusiuntė O. P. SMS žinutę su tekstu „R. A.“, kad O. P. parašytų raštelį, jog gavo 20 000 Lt iš R. A., nes R. A. sakė, kad reikia įforminti pinigų gavimą iš jo. Nuteistasis nedarė spaudimo O. P., kad šis vienas prisiimtų kaltę dėl medienos atliekų pasisavinimo. Nuteistasis nežinojo, kad medienos atliekos buvo V. A. turtas, nes O. P. jam to nesakė. Taip pat nuteistasis neturėjo pagrindo pykti ant V. A. dėl nebaigtos traukti medienos jo miške, kadangi sugedus V. A. traktoriui, kuriuo O. P. su kitu darbuotoju V. A. leidus traukė tą medieną, ir vėliau atsisakius grįžti pabaigti darbus, jis surado kitą įmonę, kuri ištraukė tą medieną, ji nesupuvo ir jis nuostolių nepatyrė (t. 3, b. l. 66-68, 72-75, 77-79, 80-84, t. 5, b. l. 19-23). Tuo tarpu liudytojas O. P. neigė prisidėjęs prie V. A. medienos kirtimo atliekų vagystės ir parodė, kad 2013 m. vasarą dirbdamas V. A. įmonėje traktorininku, kelias savaites traukė kirtimo atliekas (duomenys neskelbtini), kur vieną dieną pas jį atvyko R. Š., norėdamas pakalbėti apie uošvių mišką, kurį pastarasis norėjo iškirsti ir realizuoti. Liudytojas telefonu paaiškino R. Š. kelią kaip iki jo atvažiuoti. Atvažiavęs R. Š. matė, kad liudytojas dirba su traktoriumi, traukia šakas, paklausė kieno tos šakos, ir liudytojas pasakė, kad tai jo šefo V. A., kurio sklypas užima net 72 ha. Be to, R. Š. žinojo V. A. priklausančių miškų buvimo vietas, nes R. Š. liudytojui buvo sakęs, kad V. A. nusiuntė R. Š. savo miškų kadastrinius numerius. Tuo metu kalbantis R. Š. pasakė, kad reikia atsiskaityti, „pasmulkinti“ šakas, ir liudytojas suprato, kad R. Š. pyksta ant V. A. dėl žiemą neištraukto miško, dėl ko jo mediena supuvo. Liudytojas nerodė R. Š. vietų, kuriose buvo sudėtos į krūvas medienos atliekos. Prie fermų buvo sudėtos keturios krūvos, o pamiškėje apie dešimt. Krūvos buvo skirtingo dydžio ir aukščio, prie fermų didesnės, pamiškėje mažesnės. Pabaigęs traukti šakas liudytojas išvažiavo, o traktorių paliko vietoje. Gal po mėnesio V. A. nurodymu nuvažiavo su kitu darbuotoju į (duomenys neskelbtini) pasiimti traktoriaus ir pamatė, kad prie fermų nebėra medienos atliekų krūvų. Pagalvojo, kad pats V. A. bus šakas pardavęs, bet kai jam paskambino ir pranešė, kad nėra šakų, V. A. labai nustebo. Neužilgo liudytojui paskambino R. Š., sakė, kad yra bėdų dėl tų dingusių šakų ir siūlė liudytojui prisiimti kaltę, nueiti pas V. A. ir prisipažinti, kad tai jo darbas, prašyti, kad šis atsiimtų pareiškimą, nes jis jam atlygins žalą. Vėliau R. Š. telefonu paprašė, kad liudytojas paskambintų „(duomenys neskelbtini)“ ir pasakytų, kad neva jis jiems viską aprodęs ir su jais taręsis, pasakė telefono numerį. Liudytojas paskambino nurodytu numeriu ir paklausė, kas čia vyksta, o atsiliepęs asmuo pasakė, kad jis irgi nieko nežino, nėra jo matęs ir girdėjęs, ir tai patvirtins. Po to liudytojui paskambino R. Š., pasakė, kad jis parašytų raštelį, jog gavo 21 000 Lt iš R. A., ir atsiuntė SMS žinutę su to asmens vardu ir pavarde. Liudytojas negavo iš R. Š. 21 000 Lt už V. A. medienos atliekas, nesiūlė jokio sandorio. Liudytojas kartais pyksta ant V. A., kadangi daug jam dirbo laukuose, ieškojo kaip remontuoti techniką, o jis nekreipdavo dėmesio, žiūrėjo tik sau naudos, bet liudytojui dėl to nekilo mintis jam atkeršyti. Be to, liudytojas turi skolą V. A., t. y. prieš atsiskaitydamas iš darbo V. A. įmonėje, jis pasirašė vekselį, kad yra skolingas V. A. virš 18 000 Lt, ši skola susidarė todėl, kad kai jis dirbo po visą Lietuvą, tai V. A. pervesdavo jam į sąskaitą „dienpinigius“, tai buvo pinigai kurui, detalėms pirkti, o šioms išlaidoms pateisinti liudytojas privalėjo pateikti sąskaitas faktūras, tačiau daliai jam pervestos sumos jis pateisinančių dokumentų neišsaugojo ir nepateikė, todėl V. A. užskaitė tai kaip jo skolą (t. 5, b. l. 10-18).Kaip matyti iš bylos duomenų, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytojų K. S., A. Z., R. A. parodymai nesutampa ir yra prieštaringi, tuo tarpu O. P. paaiškinimai nėra patikimi. Nors liudytojas K. S. žinojo, kad A. Z. nurodytų (duomenys neskelbtini) buvusių medienos kirtimo atliekų savininkas buvo asmuo vardu R., tačiau nurodė, kad vykdant darbus savininkas nedalyvavo ir su juo liudytojas bendravo tik apie išvežto biokuro kiekius telefonu, direktoriui davus jo telefono numerį. O K. S. ir A. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie konkrečias nurodytas kirtimo atliekų krūvas, jų kiekį nesutampa, kadangi K. S. teigė, kad A. Z. nurodė 4 medienos kirtimo atliekų krūvas prie fermų ir 3 krūvas už kapinaičių (t. 2, b. l. 61-70), tačiau A. Z. nurodė, kad buvo 3-4 kirtimo atliekų krūvos prie fermų ir 1 už kapinaičių (t. b. l. 109-110, 158-159). Be to, A. Z. prieštaringai nurodė aplinkybes apie tai, kas buvo siūlomų įsigyti kirtimo atliekų savininkas ir apie žemės nuosavybės dokumentus, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad buvo tikras, jog R. A. parduoda jam priklausančias medienos atliekas, juo pasitikėjo ir neprašė žemės nuosavybės dokumentų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad važiuojant apžiūrėti tų atliekų R. A. vis kažkam skambino dėl kelio, taip pat jis prie A. Z. skambino kažkam dėl žemės nuosavybės dokumentų (t. 1, b. l. 109-110). Pats R. A. tvirtino, kad A. Z. turėjo suprasti, jog kirtimų atliekas parduoda ne jis, o R. Š. (t. 1, 115-118, 162-167, 198-200). Kita vertus, liudytojas R. A. nors teigė, kad siūlė A. Z. medienos kirtimo atliekas tarpininkaudamas R. Š., tačiau nebuvo nuoseklus nurodydamas kas buvo šių atliekų savininkas, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad suprato, jog atliekos priklauso R. Š., tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad R. Š. buvo tų atliekų bendrasavininkis su kitu asmeniu, taip pat teigė, kad manė, jog kirtimų savininkas buvo įmonė, kurią atstovavo R. Š. (t. 1, b. l. 162-164, 165-167, 168-171). Be to, R. A. skirtingai parodė aplinkybes apie konkrečių kirtimo atliekų krūvų nurodymą, kadangi teigė, kad R. Š. nurodė, jog parduodamos atliekos, sudėtos į krūvas prie fermų ir vieną krūvą prie kapinaičių, kitų imti negalima, tačiau vėliau tvirtino, jog nuteistasis nurodė tik atliekų vietas – prie fermų ir kapinaičių, o konkrečių krūvų nenurodė (t. 4, b. l. 127-132). Pats R. Š. teigė, kad nurodė konkrečias kito asmens – O. P., parduodamas kirtimų krūvas, t. y. tik atliekas prie fermų, o kitas nurodė, kaip priklausančias kitam asmeniui (t. 3, b. l. 66-68, 72-75, 77-79, 80-84, t. 5, b. l. 19-23). Tuo tarpu O. P., nors, neigdamas, kad prisidėjo prie V. A. medienos kirtimo atliekų vagystės, tvirtino, kad R. Š. liudytojui traukiant minėtas kirtimo atliekas (duomenys neskelbtini) atvažiavo ten su juo pasikalbėti, iš jo sužinojo, jog šios atliekos V. A. ir, kadangi pyko ant pastarojo, jog prieš kurį laiką liko neištraukta paties R. Š. mediena, dėl ko ji supuvo, todėl keršydamas pasisavino minėtą V. A. turtą, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių objektyvių įrodymų bylos medžiagoje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad esminėse detalėse liudytojo O. P. parodymai apie V. A. turto pasisavinimo aplinkybes prieštarauja nuteistojo R. Š. parodymams, o kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų O. P. nurodytas įvykio aplinkybes, byloje nėra, be to, kitų liudytojų – K. S., A. Z., R. A., dalyvavusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigyjant (duomenys neskelbtini) esančias medienos kirtimo atliekas, parodymai prieštaringi, kyla pagrįstų abejonių dėl tikrųjų nukentėjusiojo atžvilgiu padarytos vagystės aplinkybių. Abejones patvirtina ir tai, kad liudytojams A. Z., R. A. ir O. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo pranešta apie įtarimus dėl V. A. turto vagystės, tačiau jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę (t. 1, b. l. 123, 174, 136-141, 182-192), kas mažina jų parodymų patikimumą ir galimybę nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant objektyvios galimybės nustatyti tikrųjų nukentėjusiojo V. A. atžvilgiu padarytos vagystės aplinkybių, t. y., nesant galimybės nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atliko asmenys, dalyvavę UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigyjant (duomenys neskelbtini) esančias medienos kirtimo atliekas, ir, ar R. Š. turėjo tyčią neteisėtai pasisavinti V. A. turtą, taip pat remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo R. Š. išteisintinas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliacinį skundą tenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę R. Š. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

V. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.