Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Vytauto Masioko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.M. gynėjo kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 290 straipsnį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 3 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies, – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) 2005 m. rugpjūčio 29 d., apie 4.10 val., pataisos namų uždarojoje zonoje, laikino sulaikymo patalpoje Nr. 6, nevykdė pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų teisėtų reikalavimų išeiti iš minėtų patalpų, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekančiam vyresniajam prižiūrėtojui R. M., bandė suduoti jam smūgį ranka į galvą ir sudavė ranka į dešinįjį petį, išvestas iš laikino sulaikymo patalpos, spyrė prižiūrėtojui V. Z. į dešinę koją.

Be to, M. M. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, vartodamas necenzūrinius žodžius, vadino pareigūnus „mentais“, „gaidžiais“ ir kitokiais jų garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus – pataisos namų Apsaugos priežiūros skyriaus pareigūnus R. M., V. Z., R. P., V. G., A. P., S. Š. ir V. P.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba, neradus pagrindo bylą nutraukti, perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad byloje nepaneigti M. M. parodymai, kad jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, kad pats pareigūnų buvo sumuštas ir sužalotas. Nuteistojo parodymus patvirtina byloje surinkti įrodymai – M. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, liudytojų J. Š. ir J. U. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, jog M. M. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai ir minkštųjų audinių sumušimai dešinėje kaktos pusėje, kairiojo momens srityje, padaryti dviem smūgiais kietu buku daiktu, bei nustatytos juostos formos kraujosruvos sėdmenyse ir šlaunų nugariniame paviršiuje, padarytos ne mažiau kaip penkiais smūgiais kietu buku pailgos formos daiktu.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė M. M. bei liudytojų J. Š. ir J. U. parodymus. Pripažindamas juos nenuosekliais ir prieštaringais, teismas nuosprendyje nenurodė, kuo pasireiškė tariamas minėtų asmenų parodymų nenuoseklumas, kurie liudytojų parodymai prieštarauja M. M. parodymams. Apkaltinamajame nuosprendyje išskirtas M. M. parodymų nenuoseklumas teigiant, jog jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš kameros jį išsivedė R. P., teisme aiškino, kad į kamerą buvo užėję keletas pareigūnų ir iš kameros jis išėjęs pats. Teismas šiuose parodymuose nepagrįstai įžvelgė tariamai esminius prieštaravimus, nes, įsigilinus į visus M. M. parodymus ir nagrinėjamo įvykio esmę, matyti, kad nuteistojo parodymuose nėra jokio prieštaravimo. Sąvokos ,,išsivedė“ ir „išėjo pats“ nagrinėjamoje situacijoje yra identiškos. Nukentėjusysis R. P. patvirtino, kad nuteistasis M. M. buvo išvestas iš kameros jo, vadovavusio kitiems pareigūnams, paliepimu. Antra vertus, nuosprendyje nenurodyta, kodėl atmetami M. M. parodymai, kuriuos patvirtino liudytojai J. Š., J. U. bei byloje esantys objektyvūs duomenys – teismo medicinos specialisto išvada, kurioje M. M. konstatuoti daugybiniai kūno sužalojimai, padaryti dėl daugelio trauminių poveikių. Be to, pažymėtina, kad teismas šios specialistų išvados nevertino ir apkaltinamajame nuosprendyje dėl jos nepasisakė. M. M. paaiškino, kad nukentėjusieji parašė neteisingus tarnybinius pranešimus, apkalbėjo jį vien dėl to, kad pateisintų prieš jį neteisėtai panaudotą fizinį smurtą. Be to, M. M. konstatuotų kūno sužalojimų apimtis ir pobūdis sudaro pagrindą įtarti, kad pareigūnai viršijo tarnybinius įgalinimus.

Teismas, nepagrįstai atmesdamas nuteistojo M. M. bei liudytojų J. Š. ir J. U. parodymus, neįvertindamas teismo medicinos specialisto išvados, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Teismas visiškai nevertino ir byloje nustatytos aplinkybės, kad prie sulaikymo patalpos Nr. 6 buvo įrengtos vaizdo stebėjimo ir fiksavimo kameros, tačiau pataisos namų administracija vaizdo įrašo, galėjusio padėti nustatyti byloje objektyvią tiesą, nepateikė. Pataisos namų administracijos rašte nurodyta, kad minėta vaizdo kamera neva dėl tariamų statybos darbų buvo atjungta, o liudytojas A. K., pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas, paaiškino, kad jis tą kamerą vien savo nuožiūra nusprendė išjungti, tačiau, kaip teigia kasatorius, yra pakankamas pagrindas manyti, kad pataisos namų administracija ar atskiri jos darbuotojai specialiai pateikė neteisingus duomenis ir slepia tikrąsias įvykio aplinkybes. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino, kad nurodytu laiku minėtame koridoriuje būtų vykę kokie nors statybos darbai, o liudytojas A. K. teismo posėdžio metu negalėjo detalizuoti, kokie konkretūs statybos darbai vyko, kas juos vykdė.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas neįvertino ir kitų byloje nustatytų svarbių aplinkybių, patvirtinančių, jog pareigūnai dėl M. M. elgėsi neteisingai, t. y. nesudarė galimybės, kad tyrimui būtų paimtas jo šlapimo pavyzdys ir taip jis turėtų galimybę gintis nuo pradėtos taikyti drausminės atsakomybės už pareigūnų konstatuotą jo apsvaigimą nuo narkotinių medžiagų. M. M. beldimas į kameros duris, nevienkartiniai nuteistojo prašymai leisti duoti medikams šlapimo pavyzdžius suerzino pataisos namų pareigūnus ir dėl to kilo konfliktas. M. M. prašymas šlapimo pavyzdžius duoti būtent tuo metu buvo teisėtas ir pagrįstas. Pareigūnai M. M. žadėjo, kad pavyzdžiai tyrimui bus paimti vėliau, ryte, tačiau nuteistasis turėjo pakankamą pagrindą nuogąstauti, jog, praėjus ilgesniam laikui, jis neįrodysiąs savo tiesos. Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad nuteistieji turi teisę kreiptis su prašymais į bausmės vykdymo įstaigos pareigūnus, taip pat gauti medicinos pagalbą. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 218 punkto reikalavimus pataisos įstaigos pareigūnai ne tik privalo lankytis baudos izoliatoriuje, tikrinti nuteistųjų laikymo sąlygas, bet ir nagrinėti jų skundus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtintos Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos 8 punkte nurodyta, kad neblaivumas ar apsvaigimas turi būti nustatomas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per dvi valandas nuo asmens, įtariamo neblaivumu ar apsvaigimu, sulaikymo momento. Ši tvarka reglamentuoja ne tik asmenų, vairuojančių transporto priemones, bet ir visų kitų asmenų, savo veiksmais galinčių sukelti ar sukėlusių grėsmę žmonėms ir aplinkai, neblaivumą ir apsvaigimą. Nors medicininės apžiūros metodu M. M. ir buvo konstatuotas apsvaigimas, tačiau tai neatima teisės reikalauti atlikti objektyvų tyrimą kitu metodu. Byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 6 nebuvo jokios specialios įrangos prižiūrėtojams iškviesti (įrangos, kurios būtinumas numatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.4 punkte), todėl nuteistojo M. M. beldimas į kameros duris buvo pagrįstas ir teisėtas.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad M. M. reikalavimai jį ištirti dėl narkotikų vartojimo buvo teisėti, tačiau teismas neįvertino esminių nuteistojo gynybos apeliacinio skundo argumentų, jog pareigūnai (nukentėjusieji), atsisakę patenkinti teisėtus M. M. reikalavimus, pažeidė jo teises. Nustatytas nuteistojo teisių pažeidimas yra reikšmingas keletu aspektu. Pirma: būtent šios priežastys lėmė visus vėlesnius nuteistojo M. M. veiksmus, kuriuos, kasatoriaus nuomone, jis padarė esant būtinajam reikalingumui. Apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentas, kad nuteistasis M. M. galėjo pareigūnų veiksmus apskųsti aukštesniems pareigūnams, kreiptis į prokuratūrą, yra neteisingas. BK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam ir jo teisėms gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Kasatorius mano, kad apskritai, t. y. bet kuriuo atveju, pareigūnų padarytas nuteistojo M. M. teisių pažeidimas turėjo būti įvertintas ir, atsižvelgiant į šią aplinkybę, ženkliai sušvelninta bausmė. BK 290 straipsnis M. M. negalėjo būti taikomas, nes jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos požymių. M. M. žodinė reakcija į pareigūnus, pažeidusius jo teises, galėjo kilti spontaniškai, be to, byloje nustatyta, kad, pareigūnams taikant poveikio priemones, M. M. turėjo patirti didelį fizinį skausmą, kuris objektyviai galėjo sukelti atitinkamą jo žodinę reakciją. Antra: pareigūnų padaryti nuteistojo M. M. teisių pažeidimai sudaro pagrindą teigti, kad pareigūnai, apklausti kaip nukentėjusieji, galėjo duoti neteisingus parodymus siekdami pateisinti savo elgesį. Tokiai išvadai pagrindą duoda ir byloje nepašalintos abejonės dėl vaizdo įrašo neišlikimo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, bei apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus, pažeidė baudžiamajame procese nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, be to, apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, gynėjo apeliacinio skundo iš esmės neišnagrinėjo, priimtoje nutartyje motyvuotų išvadų dėl visų reikšmingų apeliacinio skundo argumentų neišdėstė.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties įžanginėje dalyje nurodoma, kad byla išnagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, aprašomojoje dalyje – kad abu apeliantai pateikė analogiško turinio skundus, rezoliucinėje dalyje – kad apeliaciniai skundai, t. y. ir nuteistojo ir jo gynėjo, atmetami, tačiau byloje yra tik nuteistojo gynėjo paduotas apeliacinis skundas.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gali būti atliekamas įrodymų tyrimas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymai tiriami, jeigu kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nusprendė, kad įrodymų tyrimas turi būti atliktas. Tai reiškia, kad teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas gali būti tinkamai patikrintas tik papildomai ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes. Prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį apeliantas teigė, kad įvykio vieta buvo vaizdo kameros stebėjimo lauke, tačiau pataisos namų administracija vaizdo įrašo, galėjusio padėti nustatyti byloje objektyvią tiesą, nepateikė, teismas gynėjo prašymą išsiaiškinti, ar iš tikrųjų įvykio metu vaizdo įrašas nebuvo daromas, atmetė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, siekiant ištirti apelianto nurodytą aplinkybę, iš pataisos namų buvo pareikalauta pateikti įvairius dokumentus bei pateikti kitus papildomus duomenis apie pataisos namų uždaroje zonoje vykdytus statybos darbus, parodymams duoti pakviestas D. P.

Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į apelianto argumentus, nurodyta, kad skundo nagrinėjimo metu buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog įvykio metu vaizdo kamera buvo nuimta dėl pataisos namuose vykusio remonto. Tačiau nutartyje įrodymų analizės nėra, pateikti duomenys, kuriuos teismas laiko įrodymais, neišdėstyti, jų turinys neatskleistas, todėl apskritai lieka neaišku, kokie įrodymai leido teismui padaryti tokią išvadą. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas D. P. buvo apklaustas nedalyvaujant M. M. Pagal BPK 275 straipsnį kaltinamasis turi teisę teisme apklausiamiems liudytojams užduoti klausimus, tačiau M. M. tokia teisė pasinaudoti negalėjo, nes teismo posėdyje nedalyvavo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigė, kad nuteistojo M. M. reikalavimai buvo teisėti ir kad būtent dėl jų įvyko konfliktas su pareigūnais. Apeliacinės instancijos teismas klausimo, ar M. M. reikalavimai buvo teisėti ar neteisėti, nesprendė. Minėtos aplinkybės negalima laikyti neturinčia jokios reikšmės sprendžiant M. M. atsakomybės klausimą, todėl nutartyje išdėstyti motyvai, kad net ir tuo atveju, jeigu reikalavimai buvo teisėti, M. M. neturėjo teisės savo teises įgyvendinti neteisėta forma, t. y. įžeidinėdamas pataisos namų pareigūnus bei jiems priešindamasis jėga, nėra pakankamas atsakymas į apelianto argumentuotus teiginius.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, M. M. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 286 ir 290 straipsnius.

BPK 305 straipsnio 1, 3 dalyse pasakyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Tai reiškia, kad nuosprendyje, jeigu asmuo kaltinamas kelių nusikaltimų padarymu, turi būti analizuojami įrodymai dėl kiekvieno kaltinimo ir nurodomi motyvai, kuriais vadovavosi teismas, kvalifikuodamas veikas pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Pagal nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje išdėstytos pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės, M. M. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams ir tuo pat metu, toje pačioje vietoje juos įžeidė. Pirmosios instancijos teismas įrodymų dėl kiekvieno kaltinimo atskirai nevertino, nuosprendyje juos išdėstė taip, lyg M. M. būtų kaltinamas padaręs vieną nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių neanalizavo, kokia tyčia, t. y. vieninga ar nevieninga, M. M. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, nesvarstė ir nepasisakė. Ne tik objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų požymių teisingas nustatymas turi reikšmę veikos kvalifikavimui. Nei nuosprendyje, nei nutartyje motyvų, paaiškinančių, kodėl M. M. veiksmai kvalifikuojamai pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius, kodėl galutinė bausmė skiriama taikant bausmių subendrinimo esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai taisykles, nėra. Dėl to, kas pasakyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria konstatuojama, jog M. M. pagrįstai ir tinkamai pritaikyti BK 286 ir 290 straipsniai, taip pat yra padaryta nepatikrinus nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.