Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 6d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4194-79/2010 pagal ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. B. ir A. V. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas A. V. rašytinio atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

- Priteisė iš atsakovų V. B. ir A. V. solidariai ieškovui LR Transporto priemonių draudikų biurui 7986 Lt nuostolių atlyginimo, 240 Lt žyminio mokesčio ir 179,69 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

- Priteisė ieškovui LR Transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovų V. B. ir A. V. solidariai 5 proc. metinių palūkanų nuo 7986 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

- Priteisė iš atsakovų V. B. ir A. V. solidariai 16,70 Lt pašto išlaidų Valstybei.

1.Nurodo, kad atsakovas V. B. 2007-03-10 automobilį „O. C.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2600 litų pardavė A. V.. Automobilio perdavimo momentu V. B. pirkėjui perdavė automobilio dokumentus, raktelius ir nuo 2007 m. kovo 10 d. minėtu automobiliu V. B. nebesinaudojo, nebuvo šio automobilio savininkas, nes daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo perdavimo įgijėjui momento (LR CK 4.48, 4.49 str.). Kad minėtas automobilis eismo įvykio metu priklausė A. V., buvo nustatyta baudžiamojoje byloje Nr. 1-90-440/07, kurioje A. V. buvo nuteistas. Be to, A. V. kaltę pripažino ir paaiškino, kad automobilį „O. C.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-03-10 jis nusipirko už 2600 Lt. Todėl į patį automobilio pirkimo - pardavimo sutarties įregistravimą neturėtų būti žiūrima formaliai, nes tai prieštarauja LR CK 1.5 str. 4 d. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas šių įrodymų nevertino, todėl teismas pažeidė LR CPK 185 str. 1 d., 270 str. 4 d. reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 3, 13, 14, 16 punktuose pateiktų išaiškinimų.

2. Nurodo, kad LR Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris ją naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas tas asmuo. Taigi minėto įstatymo 4 str. prasme apeliantas V. B. nėra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą, nes jam automobilis nebepriklausė.

3. Kadangi automobilis „O. C.“ laikytinas didesnio pavojaus šaltiniu, civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma - LR CK 6.270 str., pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas; be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-04-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2008, analizuodamas šią teisės normą nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Automobilio savininkas gali įgyvendinti nuosavybės teisę valdydamas jam priklausantį turtą, juo naudodamasis ir disponuodamas (LR CK 4.37 str.). Valdymas, kaip daiktinė teisė, reiškia juridiškai turėti daiktą savo žinioje, daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Iš šios valdymo sąvokos matyti, kad automobilio savininkas, įgyvendindamas valdymo teisę, gali veikti ir kaip automobilio valdytojas, t. y. asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims. Savininkas gali sudaryti sandorius dėl savo turto ir įstatymo nustatyta tvarka leisti naudotis automobiliu kitiems asmenims. Iš to seka, kad automobilio valdytojas nebūtinai yra automobilio savininkas. Remiantis VĮ „Registra” duomenimis, atsakovas V. B. buvo įregistruotas automobilio „O. C.“ , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, tačiau šioje situacijoje būtina įvertinti visas faktines aplinkybes, kas buvo didesnio pavojaus šaltinio (šiuo atveju automobilio) valdytoju eismo įvykio metu.

1.Apeliantas, norėdamas išvengti galimos atsakomybės prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju prieš ieškovą), turėjo paviešinti tariamai įvykusį sandorį, t.y. pasirūpinti minėtos transporto priemonės savininko duomenų pakeitimu VĮ „Regitra”. Tuo tarpu apeliantas iki šiol VĮ „Regitra” duomenimis yra nurodomas kaip transporto priemonės „O. C.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Asmenys, pardavę transporto priemonę, tačiau nepasirūpinę pakeitimais VĮ “Regitra” tvarkomame registre, negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju prieš ieškovą (LR CK 1.75 str.). Pagal LR CK 4.262 str., įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2000-11-22 nutartyje civilinėje Nr. 3K-3-1237/2000 nurodė, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas, norėdamas perkelti visą riziką, susijusią su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, kitam asmeniui, privalo tinkamai įforminti didesnio pavojaus šaltinio perdavimo faktą. Tą būtina padaryti siekiant, kad tretieji asmenys žinotų, kas yra teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas.

3. LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje valdomas ir naudojamas transporto priemones jų savininkai privalo apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Be to, transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos. Todėl atsakovo V. B. pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

4. LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. įtvirtinta ieškovo teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. transporto priemonės savininkas, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Akivaizdu, jog minėto įstatymo 23 str. 1 dalies nuostatos įtvirtina skolininkų daugetą, t.y. transporto priemonės savininką ir eismo įvykio kaltininką.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dalyvavęs atsakovo V. B. atstovas advokatas V.Blažaitis palaikę V. B. apeliacinį skundą ir jame išdėstytus argumentus, nurodė, kad pats V. B. dirba užsienyje ir negali dalyvauti byloje. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastaraisiais metais yra suformavęs praktiką, jog registravimo duomenų keitimas transporto priemonių registro įstaigoje nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; kad automobilio savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; kad automobilio įsigijimo pagrindas yra jo pirkimo- pardavimo sutartis.

Ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, gautas prašymas nagrinėti apeliacinį skundą ieškovo atstovui nedalyvaujant ir šį skundą atmesti (b.l. 182).

Atsakovas A. V. posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimą jam pranešta. Iš įkalinimo įstaigos etapuotas ir 2011 m. vasario 1 d. apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. V. nurodė, kad dėl V. B. apeliacinio skundo palieka spręsti teismui (b. l. 164).

V. B. apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl atsakovo V. B. atsakomybės dėl nuostolių atlyginimo ieškovui panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2007 m. kovo 12 d. N. A., dėl A. V., vairavusio V. B. vardu VĮ „Regitra“ registruotą automobilį „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis FORD TRANSIT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o S. P. ir R. A. patyrė sveiktos sužalojimus. Eismo įvykio metu atsakovo A. V. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl autoavarijos metu padarytos žalos nukentėję asmenys kreipėsi į ieškovą - LR Transporto priemonių draudikų biurą. AB ,,Lietuvos draudimas“, vykdydamas 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties nuostatas ir veikdamas ieškovo vardu, nustatė autoavarijos metu padarytos žalos dydį, nukentėjusiems asmenims atlygino 7986,- litų nuostolius. Ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras draudimo įstaigai AB „Lietuvos draudimas“ kompensavo išmokėtas draudimo išmokas ir, vadovaudamasis LR CK 6.280 str. bei LR „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d., pareiškė atgręžtinį reikalavimą į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją A. V. ir V. B., kurio vardu eismo įvykio metu buvo registruotas automobilis „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaip transporto priemonės savininką.

Ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras iš atsakovų A. V. ir V. B. solidariai prašė priteisti 7986,00 Lt nuostolių atlyginimą; 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, įskaitant sumokėtą žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas LR Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį patenkino konstatavęs, kad eismo įvykio metu atsakovas A. V. vairavo neapdraustą transporto priemonė ir buvo pripažintas kaltu dėl 2007-03-12 eismo įvykio, o atsakovas V. B. buvo neapdraustos transporto priemonės „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininku. Teismas nurodė, kad V. B. turėjo pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį; kad transporto priemonė yra vienas iš didesnio pavojaus šaltinių, todėl jai įsigyti ir parduoti teisės aktai numato specialius reikalavimus, kurių privalo laikytis tiek transporto priemonę parduodantys , tiek ją įgyjantys asmenys, o Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymo Nr. 260 6.1punkte yra reikalaujama, kad pasikeitus transporto priemonės savininkui, būtų pakeisti ir įregistruoti savininko duomenys transporto priemonių registre ir tuo privalo pasirūpinti tiek senasis, tiek naujasis transporto priemonės valdytojas. Kadangi autotransporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo perregistruota naujo savininko A. V. vardu, tai šio eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas V. B.. VĮ ,,Regitra“ duomenis pirmos instancijos teismas pripažino rašytiniais įrodymais, kurie CK 4.262 str. tvarka nenuginčyti, todėl konstatavo, kad V. B. yra automobilio „O. C.“ savininkas ir abiejų bendraatsakovių, kaip skolininkų, atsakomybė ieškovui yra solidari (CK 6.6 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nepriklausomai nuo to, jog automobilis „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prieš eismo įvykį, t.y. 2007-03-10, buvo parduotas ir perduotas A. V., nuosavybė jam neatsirado, nes automobilis nebuvo įregistruotas A. V. vardu transporto priemonių registre, kurį tvarko VĮ „Regitra“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-11-09 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-448/2010 išaiškino, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama sandoriu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), kad automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pirkimo–pardavimo sutartimi, o pagal LR CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymo nustatoma ne visų, bet tik tam tikrų sandorių privaloma registracija. Kasacinis teismas konstatavo, kad LR Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių“ nuostata, jog, įvykus pirkimo-pardavimo sandoriui, transporto priemonės savininko pasikeitimas turi būti įregistruotas VĮ „Regitra“, negalima sutapatinti su CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, iš kurio išplaukia, jog įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Nurodė, kad Taisyklės yra poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeistas įstatymu nustatytas reglamentavimas; kad transporto priemonės registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; kad savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis), kai tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytina LR CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais. Vertindamas transporto priemonių registro duomenų reikšmę ir santykį su trečiaisiais asmenimis, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją; kad registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo“ (TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio atsakovui ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje civilinėje byloje ir prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-90-440/2007 esančius įrodymus bei papildomai apklaususi atsakovą A. V., sprendžia, kad eismo įvykio metu, t.y. 2007 m. kovo 12 dieną, atsakovas V. B. nebebuvo automobilio „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininku ir nebeturėjo TPVCAPDĮ 4 str. 2 dalyje nustatytos pareigos apdrausti šią transporto priemonę, o tuo pačiu ir pareigos pagal minėto Įstatymo 23 straipsnį atlyginti patirtus nuostolius ieškovui.

K. V. B. 2007 m. kovo 10 d. pardavė savo automobilį „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) A. V., patvirtina šie įrodymai.

Atsakovas A. V. 2011-02-01 apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino (b.l. 163-164), kad 2007 m. kovo 10 d. iš V. B. už 2600 litų jis nusipirko automobilį „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo 2007-03-10 visiškai disponavo šiuo automobiliu. Kartu su automobiliu 2007-03-10 iš V. B. jis gavo automobilio techninį pasą, raktelius, o taip pat žinojo, kad automobilis neapdraustas, tačiau pats žadėjo jį apdrausti, tačiau nespėjo, nes 2007-03-12 padarė avariją, dėl ko yra nuteistas.

Kad A. V. 2007 m. kovo 10 dieną iš V. B. nusipirko automobilį „O. C.“ taip pat patvirtina baudžiamosios bylos Nr. 1-90-440/2007, išnagrinėtos 2007-07-24 Akmenės rajono apylinkės teisme, duomenys, kur, 2007-03-13 apklausiamas įtariamuoju ir 2007-08-31 teismo posėdyje A. V. patvirtino, jog pagal skelbimą laikraštyje 2007 m. kovo 10 d. jis, nuvykęs į Šiaulius, iš nepažįstamo asmens nusipirko automobilį „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 2600 litų ir visiškai disponavo šiuo automobiliu iki 2007-03-12, kai naktį N. A. padarė avarija (baudžiamosios bylos Nr. 1-90-440/2007, t.1, b.l. 226, t.2, b.l. 49-50).

Iš įrodymų visumos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors automobilis „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ „Regitra“ nebuvo perregistruotas kito savininko vardu, tačiau eismo įvykio metu, t.y. 2007-03-12 buvo A. V. nuosavybė, nes tarp V. B. ir A. V. buvo sudaryta ir įvykdyta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, o transporto priemonės neįregistravimas VĮ „Regitra“ nedaro šios pirkimo-pardavimo sutarties negaliojančia.

Teisėjų kolegija sutinka su V. B. apeliacinio skundo argumentu, kad A. V. 2007-03-12 buvo tikrasis automobilio „O. C.“ savininkas ir V. B. nebegali būti atsakingas prieš ieškovą kaip automobilio „O. C.“ savininkas, neįvykdęs pareigos apdrausti šį automobilį.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad analogiškoje byloje, išnagrinėtoje 2010 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos (bylos Nr. 3K-7-300/2010) buvo pasisakyta, kad „atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui<...>, gali gintis sandorio sudarymo faktu“. „Tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą“.

Atsakovas A. V. 2007 m. kovo 12 eismo įvykio metu vairavęs jam nuosavybės teise priklausantį neapdraustą automobilį „O. C.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savo kaltės dėl eismo įvykio, padarytos žalos dydžio ir ieškovo reikalavimo neginčijo.

Kadangi šioje byloje buvo nustatyta, jog asmuo, kaltas dėl eismo įvykio, ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonės draudimo sutartį yra tas pats A. V., tai visa ieškovo reikalaujama suma turi būti priteista iš atsakovo A. V., o ieškinys atsakovui V. B. atmestinas.

Šiuo sprendimu visiškai patenkinus LR Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį iš atsakovo A. V., ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, jo turėtos bylą nagrinėjant pirmos instancijos būtent iš šio atsakovo (LR CPK 93 str.). Taip pat iš vieno atsakovo A. V. Valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras 2010-04-01 yra sumokėjęs 240,- Lt žyminio mokesčio pareikšdamas ieškinį (b.l. 61) ir 179,69 Lt dėl procesinių dokumentų įteikimo paskelbiant spaudoje (b.l. 72,73,74,75), todėl ieškinį patenkinus iš vieno atsakovo A. V., iš jo vieno, t.y. nebe solidariai su atsakovu V. B., priteistina 419,69 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 16,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų Valstybei (LR CPK 79 str., 88 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d. ).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Visiškai patenkinus atsakovo V. B. apeliacinį skundą, iš ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro priteistinos atsakovo (apelianto) V. B. turėtos 240 litų žyminio mokesčio išlaidos (b.l. 113) ir 1500,00 Lt (b.l. 139, 185) advokato samdymo išlaidos pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teisme.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (20,40 Lt, b.l. 121) Valstybei iš ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro priteistinos iš dalies, 50 procentų, nes dalis šių išlaidų buvo susijusios su bylos nagrinėjimu iš naujo, susirgus vienai kolegijos teisėjai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą dalyje, kuriuo patenkintas ieškinys V. B. atžvilgiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį V. B. atmesti.

Kitą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio . (duomenys neskelbtini)) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291, buveinės adresas: Algirdo g. 38, LT-03606 Vilnius, A/s Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB SEB bankas, banko kodas 70440) 7986,00 Lt (septynis tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt šešis litus 69 ct) nuostolių atlyginimo, 240,00 Lt (du šimtus keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio ir 179,69 Lt (šimtą septyniasdešimt devynis litus 69 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291) 5 (penkis ) procentus metinių palūkanų nuo 7986,00 litų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-04-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo .

Priteisti iš atsakovo A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 16,70 Lt pašto išlaidų Valstybei“.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į.k. 125709291, buveinės adresas: Algirdo g. 38, LT-03606 Vilnius, A/s Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB SEB bankas, banko kodas 70440) atsakovui V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam . (duomenys neskelbtini)) 1740,00 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų pirmos ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į.k. 125709291, buveinės adresas: Algirdo g. 38, LT-03606 Vilnius, A/s Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB SEB bankas, banko kodas 70440) valstybei 10,20 Lt (dešimt litų 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.