Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Šumskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-187-195/2014

Teisėja Aldona Tumelionytė Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00099-2013-4

2014 m. kovo 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo F. J. išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d., neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. J. buvo kaltinama tuo, kad ji padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2013 m. sausio 8 d., apie 16 val., bute adresu (duomenys neskelbtini) konflikto metu lazda sudavė L. P. nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldama jai fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą ir taip padarė padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, kadangi jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas savo nuosprendžio išvadą grindė tik kaltinamosios F. J. parodymais, tuo nepagrįstai nevertindamas kitų byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų arba vertindamas juos netinkamai, dėl ko šios išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, jog teismas vertindamas kaltinamosios F. J., nukentėjusiosios L. P. ir liudytojos J. J. parodymus konstatavo, kad 2013 m. sausio 8 d. bute, esančiame adresu Čiobiškio 6-56, Vilniuje, tarp kaltinamosios F. J. ir nukentėjusiosios L. P. įvyko konfliktas, tačiau konstatuoja, jog byloje neįrodyta, kad kaltinamoji F. J. sudavė nukentėjusiajai lazda, kaip nurodė nukentėjusioji.

Prokuroro teigimu, apylinkės teismas nesiėmė jokių priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, t.y. papildomai neapklausė L. P., siekiant nustatyti, gal pastaroji suklydo kokia lazda ji buvo mušama. Nurodo, jog teismas visiškai neanalizuodamas ir nevertindamas kaltinamosios parodymų padaro nieko nepagrįstą išvadą, kad kaltinamoji pripažįsta jog nukentėjusiąją galėjo sužaloti minėta gėlėms paremti skirta lazdele, nukentėjusiąją stumdama link durų. Pažymi, kad tokia teismo išvada neatitinka nustatytoms bylos aplinkybėms, prieštarauja byloje esančiai 2013 m. sausio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadai, kur nurodyti nukentėjusiajai nustatyti kraujosruvų dydžiai. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti tik suduodant lazda, o ne lazda stumiant, kaip nurodo teismas. Apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo, tačiau neiškvietė ir neapklausė specialisto išvadą pateikusio eksperto apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Pažymi, kad teismas priimdamas sprendimą netyrė ir nevertino įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios santykį su kilusiais padariniais. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, jog kaltinamoji naudojo lazdą siekdama pašalinti nuketėjusiąją iš buto, lazda stumdama L. P., tai rodo, jog kaltinamoji turėjo numatyti, kad tokiais veiksmais gali sukelti nuketėjusiajai fizinį skausmą. Prokuroras nesutinka su teismo argumentu, kad F. J. lazdą naudojo savigynai, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog grėsmė F. J. sveikatai ar gyvybei dėl L. P. veiksmų nebuvo kilusi.

Apelianto manymu, teismo vertinimas, kad F. J. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios, prasilenkia su tolimesne teismo išvada, jog neįrodyta, kad kaltinamoji F. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nors kaip teigė ankščiau kaltinamoji galėjo nukentėjusiąją sužaloti atidarydama duris lazda.

Prokuroro teigimu, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad F. J. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. 1 d. atsirasti. Nurodo, jog kaltinamoji sudavė nukentėjusiajai lazda į įvairias kūno vietas, tokiu būdu suvokdama savo pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali būti sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas ir nors jų nenorėjo sąmoningai leido jiems atsirasti. Pažymi, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrindė jų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

L. P. manymu, byloje pakanka duomenų patvirtinančių F. J. kaltę pagal BK 140 str. 1 d., kad ji konflikto metu batu bei lazda sudavė jai nemažiau 8 smūgių į rankas, galvą, krūtinę ir kt., tuo sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuketėjusiosios teigimu, F. J. bute ji nematė lazdos, kuri būtų skirta gėlėms paremti, be to, nurodė, kad atidaryti naujas buto duris lazdos pagalbos taip pat nereikėjo. Pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad ji pati būtų sudavusi F. J. ar kaip nors pasipriešinusi jai.

Teismo posėdyje nukentėjusioji, jos atstovas bei prokuroras prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Pažymėtina, jog tam, kad atsirastų atsakomybė pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Patikrinus bylos medžiagą sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusios L. P. pateiktų netiesioginių įrodymų – liudytojos J. J. parodymų ir specialisto išvados nepakanka apeliaciniuose skunduose nurodytoms aplinkybėms pagrįsti.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp išteisintosios F. J. ir nukentėjusiosios L. P. susiklostę tęstinio pobūdžio konfliktiniai santykiai.

Iš specialisto išvados esančios byloje nustatyta, kad L. P. padarytos dvi kraujosruvos rankose, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, paveikus kietais bukais daiktais, o jos nurodytoje vietoje galvos plaukuotoje dalyje išorinių sužalojimų nėra, rasti sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais, vienos rūšies daiktais ir jie visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l.17-18).

Iš liudytojos J. J. paaiškinimo matyti, kad ji turi dvi dukras, tačiau jau trys metai gyvenanti pas dukrą F., kuri ją nuolat prižiūrinti. Dukra Leonida jos nelankanti ir kada buvo paskutinį kartą ji neprisimenanti, bet įvykio metu ji prašiusi padalinti per pusę mišką, o tėvų žemę aprašyti jai vienai. J. J. savo paaiškinime nurodžiusi, kad Leonida domėjosi ir jos pensija, tačiau sužinojusi, jog nieko negaus pradėjusi šaukti, ir abi jos dukros buto koridoriuje tarpusavyje susibarė ir susipešė. Nurodė, kad F. sakiusi L. eiti namo, bet ji nenorėjusi išeiti ir koridoriuje batu trenkusi F. į galvą. Pažymėjo, kad F. atidariusi duris ir išėjusi į bendrą koridorių ten barėsi. Liudytoja J. J. paaiškino, jog konflikto metu tarp seserų F. rankose neturėjusi jokios lazdelės ir bute jokių lazdų nėra, išskyrus lazdą kuria naudojasi J.J. Nurodė, kad įvykio metu F. nebuvo paėmusi šios jos lazdos. Pažymėjo, nemačiusi, ar F. sudavė L. kažkokia kita lazdele, nes iš kambario koridoriaus vaizdas jai nėra gerai matomas (b.l.167-170).

Iš išteisintosios F. J. ikiteisminio bylos tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodymų matyti, kad nukentėjusioji yra jos sesuo, su kuria nesutarimai tęsiasi apie 30 metų, motina pas ją gyvenanti nuo 2011 m., nukentėjusioji atsisakiusi priimti motiną gyventi, kai ji susirgo. F. J. parodė, kad 2013 m. sausio 8 d. nukentėjusioji atėjusi pas ją į butą ir tą dieną tarp jų kilo konfliktas. Nurodė, kad ji L. P. pasakiusi išeiti iš buto, tačiau pastaroji koridoriuje metusi jį jai į galvą batą. Pažymėjo, jog negalėdama išprašyti sesers iš savo buto, paėmusi gėlėms palaikyti skirtą pagalį ir jo pagalba atidariusi duris ir lazda stūmusi seserį link durų, specialiai jai nesudavusi (b.l.15, 138-140).

Patikrinus bylos medžiagą sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį, t.y. sveikatai padarytą žalą (šiuo atveju asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas ir nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai, t.y. veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiosios veiksmai atvykus pas savo motiną į sesers butą nebuvo draugiški, ji elgėsi agresyviai, tai pavirtina liudytojos J. J. parodymai. Taigi nukentėjusioji savo neprognozuojamais veiksmais išprovokavo buto šeimininkės elgesį ir galimai panaudotą jėgą pašalinti ją iš savo buto. Todėl apylinkės teismas vertindamas visus įrodymus visumoje ir atsižvelgdamas į susidariusią situaciją pagrįstai nepripažino, kad F. J. tyčia sužalojo L. P..

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 str. 2 d., reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-7-544/2005).

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad byloje nepakanka duomenų, kuriuos būtų galima pripažinti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais F. J. kaltę, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį F. J. atžvilgiu, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios L. P. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nuosprendį keisti ar naikinti.

Atsižvelgiant į tai, kas ankščiau išdėstyta, atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas savo nuosprendžio išvadą grindė tik kaltinamosios F. J. parodymais, kadangi iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė liudytojos J. J., nukentėjusiosios L. P. parodymus bei specialisto išvadą. Tai, kad Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras nesutinka su apylinkės teismo bylos aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka nustatytoms bylos aplinkybėms bei prieštarauja byloje esančiai 2013 m. sausio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadai. Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tik suduodant lazda, o ne ja stumiant, tačiau pažymėtina, kad iš specialisto išvados, tokios vienareikšmiškos išvados padaryti negalima. Be to, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas išteisintosios veiksmuose nenustatyta tyčia, apylinkės teismas visas byloje iškilusias abejones aiškino išteisintosios naudai po to, kai išnaudojus visas galimybes nepavyko jų pašalinti.

Dėl nukentėjusiosios L. P. apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų atnaujinti įrodymų tyrimą bei kviesti į teismo posėdį teismo medicinos ekspertą, kuris surašė specialisto išvadą, pažymėtina, kad apylinkės teismui, išnagrinėjusiam specialisto išvadą, liudytojos J. J. paaiškinimus kitą bylos medžiagą, abejonių dėl specialisto išvados teisingumo ir jos pripažinimo tinkamu įrodymų šaltiniu nekilo, todėl specialisto dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu, nelaikytinas jis reikalingu ir bylą nagrinėjant apygardos teisme, nes akivaizdu, kad esant išvadoje nustatytiems sužalojimams, vertinant sužalojimo mecahnizmus, tai yra ar šie sužalojimai buvo padaryti suduodant lazda ar stipriai ja stumiant, esant kitiems byloje surinktiems įrodymams nebūtų galima padaryti neginčytinos išvados, kad sužalojimai buvo padaryti tik vienu ar kitu būdu.

Nors nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde teigia, kad ji buvo mušama stipriai, kur papuolė, taip jog net lazda sulūžo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad F. J. šią aplinkybę neigia. Pažymėtina ir tai, kad įvykio metu sulaužyta lazda nebuvo rasta. Liudytoja J. J. nurodo, kad ji turi lazdą, bet konflikto metu tarp jos dukrų, jos lazdos F. J. nebuvo paėmusi, išteisintoji taip pat patvirtino, jog motinos lazdos nebuvo paėmusi ir nukentėjusios ja nemušusi. Todėl, priešingai nei nurodo nukentėjusioji, byloje neįrodyta, kad kaltinamoji sudavė nukentėjusiajai motinos lazda. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajai buvo padaryti du sužalojimai (1 cm skersmens ir 10x3 cm kraujosruvos), kas rodo, jog tokie sužalojimai galėjo būti padaryti ir stumiant lazda, tačiau ne lazda daužant nukentėjusiąją, kaip ji tvirtina.

Atsižvelgus į F. J. išteisinimo pagrindą – išteisinta, neįrodžius kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., todėl nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys bei jos advokatui patirtos išlaidos pagrįstai atmestos, kadangi byloje nepakanka duomenų, jog nukentėjusiajai žalą padarė išteisintoji.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, patvirtinančių F. J. kaltę, todėl pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, ir jį naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios L. P. apeliacinius skundus atmesti.