- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-06
- Bylos Nr.
- 2A-72-210/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Laisvė Aleknavičienė, Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- E. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- V. R., Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas M. Klemenis Procesinio sprendimo kategorija 30.3 ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 6 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2693-832/2009 pagal pareiškėjos E. Ž. pareiškimą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys V. R. ir Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Aprašomoji dalis
n u s tatė:
Pareiškėja E. Ž. 2009 m. liepos 27 d. paduotame pareiškime prašė teismą nustatyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), registruotų S. K., gim. (duomenys neskelbtini) vardu, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėja minėtuose pastatuose pas ten gyvenančią S. K. apsigyveno 1985 metais. Buvo priregistruota E. Ž. kolūkiniame kieme (duomenys neskelbtini). Pastatų savininkė S. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau prieš mirtį (duomenys neskelbtini) sudarytu testamentu šiuos pastatus paliko V. R.. Testamentinė paveldėtoja palikimo nepriėmė ir dokumentų dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimo nesitvarkė, jokių pretenzijų į turtą nereiškia. Pareiškėja taip pat nurodė, kad pastatuose ji gyvena nuo priregistravimo juose dienos, mano, kad pastatus įgijo sąžiningai, juos teisėtai ir nepertraukiamai valdo 22 metus, moka visus reikalingus mokesčius, pastatus susiremontavo, naudoja juos pagal paskirtį, todėl teigia, kad įgijo nuosavybės teisę į pastatus.
Suinteresuotas asmuo V. R. su pareiškimu sutiko.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštarauja, jog būtų nustatytas pareiškėjos prašomas faktas, jeigu E. Ž. pareiškime išdėstytos aplinkybės bus įrodytos teisminio nagrinėjimo metu.
Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo argumentai
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjos E. Ž. pareiškimą atmetė. Remdamasis byloje surinkta medžiaga teismas nustatė, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys Židikuose, Mažeikių r., nuosavybės teise priklauso S. K., gim. (duomenys neskelbtini), kuri nurodytus pastatus paveldėjo kaip paskutinė kolūkinio kiemo narė. (duomenys neskelbtini) testamentu testatorė S. K., mirusi (duomenys neskelbtini), visą savo turtą, kuris priklausys jai mirties dieną, tame skaičiuje visą jai priklausantį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas yra registruoti kito asmens (ne jų faktinės valdytojos – E. Ž.), o S. K. vardu, ir vadovaudamasis LR CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus, teismas E. Ž. pareiškimą atmetė.
Apeliacinio skundo argumentų esmė
Apeliaciniu skundu pareiškėja E. Ž. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ji, E. Ž., po S. K. mirties liko gyventi jai priklausiusiuose pastatuose, nuo to laiko moka visus mokesčius, atliko pastatų remontą ir juos valdo teisėtai ir nepertraukiamai nuo 1987 metų, t.y. nuo S. K. mirties; minėti pastatai registruoti buvusios savininkės S. K. vardu, todėl pareiškėja kreipiasi į teismą prašydama nustatyti faktą, kad ji šiuos pastatus teisėtai, kaip savo valdo pagal įgyjamąją senatį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Telšių apskrities VMI prašo apeliacinio skundo reikalavimą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Bylos duomenimis, pareiškėjos paaiškinimais nustatyta, kad ginčo pastatus, į kuriuos pagal įgyjamąją senatį pretenduoja pareiškėja, sudaro gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) su priestatu ir veranda, statytas 1946 m., kurių bendras plotas yra 59,05 m² , ir ūkinis pastatas, statytas 1946 m., esantys (duomenys neskelbtini). Šiuos faktus liudija byloje esantys dokumentai – Mažeikių rajono Židikų apylinkės, Židikų miestelio, Ylakių g. 1986-1990 m. ūkinės knygos kopija, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Židikų seniūnijos pažyma Nr. V4-84, išduota 2009-06-16, bei Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Židikų seniūnijos pažymėjimas Nr. V2-55, išduotas 2010-02-08. Tai gyvenamieji pastatai, kurie pagal ūkinės knygos išrašą ir jos pagrindu Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašą yra įregistruoti S. K., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), vardu. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Židikų seniūnijos duomenimis ( pažymėjimas Nr. (2009-301-PD)-204), pareiškėjos paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja E. Ž. ginčo pastatuose apsigyveno ir deklaravo savo gyvenamąją vietą 1985 m. ir gyvena juose iki šiol. Papildomai užklausus Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Židikų seniūniją apie priklausomybę kolūkiniam kiemui, pažymėjimu Nr. V2-55, išduotu 2010-02-17, seniūnė S. V. nurodė, kad pareiškėja šioje byloje E. Ž., deklaravusi savo gyvenamąją vietą 1985 m. (duomenys neskelbtini) buvo šio kolūkinio kiemo narė.
Ginčo pastatų savininkė S. K., kurios vardu trobesiai buvo registruoti, 1987 m. surašė testamentą, kurį patvirtino Mažeikių rajono Židikų apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sekretorė V. O.. Testamentu pastatų savininkė S. K. visą savo turtą, tame tarpe ir nurodytus trobesius, paliko V. R..
Atsiliepimu į pareiškėjos pareiškimą, bei pareiškimu apie tai, kad ji kaip paveldėtoja pagal testamentą atsisakė savo teisių į palikimą, jo nepriimdama, sutikdama, kad ginčo pastatus valdytų ir jais naudotųsi pareiškėja E. Ž., kuri nuolatos pastatuose gyveno ir gyvena – V. R. sutiko su pareiškėjos reikalavimu nustatyti pareiškėjai nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kas nors dar per šį laiką būtų reiškęs pretenzijas į ginčo pastatus.
Teisė.
Teisėjų kolegija primena, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje praktikoje atskleisdamas įgyjamosios senaties įstatyminę sampratą yra suformulavęs pagrindinius šio teisės instituto taikymo aspektus. Kasacinio teismo praktikoje teigiama, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuotas tik esant atitinkamų sąlygų visetui:
1) pareiškėjas negali būti daikto savininkas, nėra ir negali būti įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu pagrindu;
2) pareiškėjas daiktą turi valdyti sąžiningai, t.y. reikalaujama, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą nei jis, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68 str., 4.70 str. sąžiningas daikto valdymas);
3) pareiškėjas daiktą valdo teisėtai (CK 4.23 str., 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiai pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta kitaip. Neteisėtu daikto valdymu laikoma per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ar kito savininko teises įgyto daikto valdymas.
4) pareiškėjas daiktą privalo valdyti atvirai, kaip savą, neslėpdamas ir nesislapstydamas, nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68 str., 4.71 str.). Ši sąlyga ir toks reikalavimas yra reikšmingas tam, kad būtų sudarytos realios sąlygos užginčyti tokio asmens teises į daiktą, o tokio asmens (daikto valdytojo) teises užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus arba sutartis, turi būti sudaryta reali galimybė įgyvendinti savo teisę į daiktą (Pvz. išreikalauti daiktą iš svetimo ir neteisėto valdymo, pareiškiant tokį ieškinį teisme).
Toks kasacinio teismo įgyjamosios senaties teisės instituto aiškinimas taikytinas ir šioje byloje. Nes tik konstatavus įstatyminių įgyjamosios senaties taikymo sąlygų visetą galima tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius nagrinėjamus teisinius santykius ir taikyti įgyjamosios senaties institutą, o jų nesant – spręsti ex oficio kaip turi būti šie santykiai kvalifikuojami. Teismas turi pareigą tinkamai teisiškai kvalifikuoti civilinius teisinius santykius, tiksliai nustatydamas, kokios materialinės teisės normos juos reglamentuoja (CPK 265 str.).
Dėl CK 4.69 straipsnio nuostatų ir 1964 m. Civilinio kodekso 134-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinius santykius taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog pagrindo taikyti šioje byloje nustatytiems faktiniams teisiniams santykiams įgyjamosios senaties institutą nėra. Tačiau pažymėtina, kad tokiam taikymui įstatyminę kliūtį sudaro ne pastatų teisinė registracija kito asmens vardu, kaip nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet Civilinio kodekso 4 knygos 47 straipsnio 12 punktas, reglamentuojantis nuosavybės teisės įgijimą kitais būdais.
Kolegija pasikartoja, kad aptariamas įgyjamosios senaties teisės institutas reikalauja, kad daiktas, kurį pareiškėjas pageidauja įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi gali būti privačios nuosavybės objektu. Tokia įstatymo nuostata siekiama apsaugoti valstybės bei viešą interesą, kad į privačių asmenų rankas nepatektų daiktai, nevartotini civilinėje apyvartoje, keliantys pavojų visuomenės saugumui, arba tik valstybės kompetencijai ir valdymui priskirtini daiktai ir pan. Šioje byloje jau buvo konstatuota, kad daiktas – gyvenamasis namas ir ūkio trobesys į kuriuos nuosavybės teises reiškia pareiškėja ir pagal savo prigimtį, ir pagal paskirtį yra privačios nuosavybės objektai, niekada neišėjęs iš privataus valdymo. Pagal savo prigimtį ginčo daiktas buvo kolūkiečio kiemo nuosavybė, kurios nuosavybės teisės objektais galėjo būti gyvenamieji trobesiai, kiti ūkio reikmėm skirti pastatai ir daiktai (1964 m. CK 133 straipsnis). Kolūkiečių kieme mirus kolūkiečių kiemo nariui pagal teisinio santykio atsiradimo metu galiojusį civilinio kodekso 601 straipsnį paveldėjimas kiemo turte neatsiranda (1964 m. CK 601 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai nurodė, kad S. K. trobesius paveldėjo kaip paskutinė kolūkinio kiemo narė. Nors kolūkiečių kiemo bendrosios nuosavybės teisės institutas buvo panaikintas 1990 m. lapkričio 27 d įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, o buvusi turto savininkė mirė dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau pagal įrašus ūkinėse knygose kolūkiečių kieme S. K. buvo įrašyta kaip kolūkinio kiemo šeimos galva, o papildomai išreikalauti įrodymai liudija apie tai, kad šio kiemo nariais buvo ir pareiškėja – E. Ž.. Taigi pareiškėja pagal bylos duomenis tuo metu jau gyvendama su S. K., faktiškai buvo S. K. kolūkiečių kiemo nare (nors ūkinės knygos išraše šis faktas ir neatžymėtas, tačiau tai liudija byloje esantis valstybės institucijos išduotas pažymėjimas), todėl ji tokiu būdu (kaip kolūkiečių kiemo narė pagal tuo metu galiojusį 1964 m. Civilinį kodeksą) faktiškai įgijo nuosavybės teises į trobesius po S. K. mirties, kaip paskutinis likęs kolūkinio kiemo narys. Toks nuosavybės įgijimas yra teisėtas ir priskirtinas 2000 m. CK 4.47 straipsnio 12 punkte nustatytam nuosavybės įgijimo būdui.
Kaip jau buvo nurodyta nutartyje, testamentu trobesiai buvo palikti trečiajam asmeniui V. R., kuri atsisakė turto, sutikdama, kad juose gyvens ir jais naudosis pareiškėja. Tačiau ši aplinkybė teisiškai nėra reikšminga, nes kaip jau buvo minėta, pareiškėja po S. K. mirties liko kolūkiniame kieme kaip to kiemo narė, todėl paveldėjimas nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą nebuvo galimas. Kartu pažymėtina, kad testamentinės paveldėtojos V. R. atsisakymas palikimo pareiškėjos naudai suponuoja teismui pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėja ne tik atvirai, sąžiningai ir teisėtai valdė daiktą, bet ir pagrįstai galėjo būti įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į šį užvaldomą daiktą. Tokia išvada darytina ir iš to, kad pareiškėja teisėtai apsigyveno gyvenamajame name dar esant gyvai kolūkinio kiemo narei (kolūkinio kiemo šeimos galvai) S. K., liko gyventi po jos mirties, ir gyvena nepertraukiamai iki šiol, kad niekas trobesių nepaveldėjo ir neperėmė, nepareiškė ir nereiškia pretenzijų į juos per visą šį laiką. Pažymėtina, kad daiktas po paskutinės pagal turto teisinę registraciją savininkės mirties netapo pagal faktinę padėtį ir bešeimininkiu, nes jį teisėtai ir atvirai pradėjo valdyti pareiškėja, kaip šio kiemo narė, mirus kiemo šeimos galvai, todėl į jį nepareiškė pretenzijų ir valstybė, taigi jis netapo valstybės nuosavybe, nes nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, nustatyti CK 4.47 straipsnyje turėtų būti taikomi ir valstybei.
Kartu vertinant teismo sprendime nurodytą nuostatą, kad negali būti įgyjama nuosavybė į kito asmens vardu registruotą turtą, kolegija pažymi, kad šiuo atveju (jeigu būtų sprendžiama taikyti įgyjamosios senaties teisės institutą) ši teisės nuostata negalėtų būti kliūtimi pareiškėjai įgyti nuosavybę tokiu būdu, nes asmuo, kurio vardu ūkinėse knygose buvo įrašytas, o vėliau šis įrašas perkeltas į turto registrų centro duomenis, turtas mirė (duomenys neskelbtini), t.y. daugiau nei prieš dvidešimt metų. Buvusi turto (teisinės registracijos prasme) savininkė savo teisėmis jau net ir fiziškai negalėtų pasinaudoti, negalėtų jį naudoti pagal paskirtį, paveikti daiktą dėl objektyviai ir visuotinai žinomos priežasties – mirties, savo pomirtinę valią yra išreiškusi dviem būdais – priregistruodama kolūkiniame kieme ir priimdama į jį pareiškėją, ir surašydama testamentą, o tokiai mirusiosios valiai neprieštarauja ir susidariusi faktinė bei teisinė situacija.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai, suteikdamas nepamatuotai didelės reikšmės formaliam pagrindui – turto teisinei registracijai kito (žinomai mirusio) asmens vardu ir nesiaiškindamas tokios teisės normos draudimo turinio ir tokio draudimo tikslo (apginti tikrųjų savininkų ar jų paveldėtojų turtines teises), vien šiuo pagrindu, nesigilindamas į kitus aspektus ir teisinius pagrindus, taip pat į teisinių santykių susidarymo metu galiojusias kolūkinio kiemo turtinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atmetė pareiškėjos prašymą nustatyti reikšmingą teisinį faktą, kurio pagrindu būtų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, apgintos pareiškėjos turtinės teisės. T.y. kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nevykdydamas pareigos teisingai teisiškai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius, taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti, ir netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, ir tuo pagrindu priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimamas naujas sprendimas. Pareiškėjos prašymas patenkinamas šį teisinį santykį kvalifikuojant kitaip, nei jį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas, bei nurodo ir prašo pareiškėja.
Dėl kolūkinio kiemo nario nuosavybės teisės fakto teisinės kvalifikacijos
Iš skundžiamo procesinio sprendimo, byloje esančių duomenų, bei naujai išreikalautų įrodymų matyti, kad pareiškėjos E. Ž. pareiškimo dėl pastatų valdymo fakto turinį sudaro tokios faktinės aplinkybės:
a) pareiškėja teisiškai ir nepertraukiamai registruota pastatuose nuo 1985 m. ir juose gyvena iki šiol;
b) ūkinėse knygose (duomenys neskelbtini) namų valda registruota kaip kolūkinis kiemas. Kolūkinio kiemo šeimos galva nurodyta S. K.. Šeimos nariai ūkinės knygos išraše nenurodyti;
c) byloje taip pat nustatyta, kad šiame kolūkiniam kiemui priklausančiame namų ūkyje nuo 1985 m. teisiškai registruota, gyvena ir šiam kiemui priklausė pareiškėja E. Ž.;
d) papildomai pateiktoje seniūnijos pažymoje nurodyta, kad E. Ž., registruota ir gyvenanti (duomenys neskelbtini) miestelyje, priklausė šios valdos kolūkiniam kiemui.
Kolegija pasikartoja, kad šios faktinės aplinkybės iš esmės buvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo įvykdyti procesinę pareigą ex oficio tinkamai teisiškai kvalifikuoti nustatytus nagrinėjamus teisinius santykius ir spręsti, kokie materialiniai įstatymai reglamentavo kaimo vietovėje turėjusių gyvenamuosius namus, buvusių kolūkiečių kiemo narių nuosavybės santykius nurodytu, teisiškai reikšmingu laikotarpiu, ir šių teisės aktų pagrindu įvertinti pareiškėjos reikalavimo pagrįstumą.
Taigi teisėjų kolegija, bylos duomenų pagrindu sprendžia, kad pareiškėja ginčo daikto savininke tapo kitais pagrindais, t.y. faktiškai įgijo nuosavybės teises į daiktą (gyvenamuosius ir ūkio trobesius (duomenys neskelbtini)) kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 12 p.), t.y. pagal 1964 m. Civilinio kodekso 132 – 141 straipsnius, kaip kolūkiečių kiemo narė, nes pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys kolūkiniame kieme yra lygios (1964 m. CK 136 straipsnis). Pareiškėja apsigyveno trobesiuose kartu su tuometine jų savininke – kolūkiečių kiemo šeimos galva, liko gyventi ir po jos mirties, niekam neprieštaraujant, sutinkant bei pritariant paveldėtojai pagal testamentą – V. R., kuri atsisakė palikimo, neginčijo pareiškėjos teisių, valdė ir naudojo trobesius pagal paskirtį – gyventi, juos prižiūrėjo ir rūpinosi, atvirai ir nepertraukiamai, nuo 1985 m. jais naudojosi, o nuo (duomenys neskelbtini) (S. K. mirties) iki šiol juos valdo kaip savo. Niekas per aptariamą laikotarpį nepareiškė jokių pretenzijų į daiktą (trobesius), niekas pareiškėjos teisių neužginčijo. Vadinasi pareiškėja ir yra daikto savininke, jį naudoja kaip savo - atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei dvidešimt metų. Todėl esant šiems duomenims, šį teisinį santykį kvalifikuojant kitaip nei nurodo pareiškėja, nustatytinas faktas, kad pareiškėja pastatus - gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), registruotus S. K., gim. (duomenys neskelbtini) vardu, esančius (duomenys neskelbtini), valdo nuosavybės teisėmis, kaip buvusi šio kolūkinio kiemo narė. Faktas nustatomas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) – gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), registruotų S. K., gimusios 1917 m. (mirusios (duomenys neskelbtini)) vardu, teisinei registracijai pareiškėjos E. Ž. vardu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendė:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos E. Ž. pareiškimą tenkinti.
Nustatyti faktą, kad pareiškėja E. Ž., gimusi (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), registruotus S. K., gimusios 1917 m. (mirusios 1987-07-25) vardu, esančius ( duomenys neskelbtini) valdo nuosavybės teisėmis kaip buvusi šio kolūkinio kiemo narė.
Faktas nustatomas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) – gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), teisinei registracijai pareiškėjos E. Ž. vardu.