Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteista už tai, kad nužudė kitą žmogų - savo vyrą M. J., o būtent: ji, 2004 m. spalio 25 d., nuo 20 iki 21 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių santykių kilusio konflikto metu su vyru M. J., tyčia dūrė vieną kartą pastarajam peiliu į krūtinės sritį, tuo padarydama nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairiame šone su kairiojo plaučio sužalojimu, kas komplikavosi plaučių vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusysis nusikaltimo vietoje mirė.

Nuteistoji J. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005-09-08 nuosprendį, pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 10 punktus, 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti.

Apeliantė mano, kad teismas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepagrįstai pripažino, jog ji neišlaiko savo motinos, kuri sirgtų sunkia liga, nėra paskirta motinos globėja, nepagrįstai nustatė, kad apeliantės motina turi anūkų, kurie gali ją prižiūrėti, todėl teismas skiriant bausmę netaikė Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Anot apeliantės, teismas, vertindamas jos asmenybės pavojingumą, turėtų įvertinti tai, kad ji nusikaltimą padarė atsitiktinai, kritiškai vertina savo poelgį, jaučiasi kalta dukterų ir visų giminaičių akivaizdoje ir jausis kalta visą likusį savo gyvenimą. Apeliantė teigia, jog ji yra neteista, nebausta administracine tvarka, negirtuokliauja, nevartoja svaiginančių priemonių, nei darbovietėje, nei visuomenėje nėra nusiskundimų jos elgesiu, užaugino dvi dukras, kurių viena gyvena Vokietijoje, o kita - Vilniuje. Apeliantė teigia, kad nuo pirmosios apklausos prisipažino padariusi nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, paaiškino visas bylos aplinkybes.

Pasak apeliantės, jos vyras M. J. įvykio dieną prie jos kibo, jai priekaištavo, trenkė kumščiu į pakaušį. Tokie veiksmai apeliantę labai įžeidė, ji dūrė peiliu vieną kartą, nužudyti neturėjo tikslo. Apeliantė teigia labai išsigandusi dėl to, ką padarė, verkė ir labai gailėjosi, siūlė vyrui vykti į ligoninę, jį slaugė, manė, kad nebus sunkių pasekmių, nes iš žaizdos kraujavo nedaug, vylėsi, kad jis išgis, visą naktį prižiūrėjo vyrą, klausė, kaip jaučiasi, siūlė vykti į ligoninę, kitą dieną iš darbo skambino namo ir klausė jo savijautos, liepė jam skambinti į ligoninę, juo rūpinosi ir gailėjo.

Apeliantė mano, kad jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta tai, kad ji suteikė vyrui pagalbą, bandė išvengti sunkesnių padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai, kad ji visiškai prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad nusikaltimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė vyro neteisėti, ją įžeidžiantys veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Apeliantė teigia, jog jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Anot apeliantės, pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas gali paskirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Apeliantės teigimu, ji šiuo metu gyvena su motina B. U., kuriai paskutiniais metais ypač pablogėjo sveikata: ji serga komplikuota cukralige su akių ir kojų kraujagyslių pažeidimu. Jai reikia du kartus per dieną leisti insuliną, dažnai tikrinti cukraus kiekį kraujyje namuose turimu aparatu, ko apeliantės motina negali pati pasidaryti dėl labai silpno regėjimo. Apeliantės motinai dėl cukraligės komplikacijų ir senatvinės kataraktos reikia operacijos, nes beveik nemato, skiria tik šešėlius. Apeliantė yra vienintelė motinos dukra, daugiau asmenų, galinčių ją prižiūrėti, nėra. Pasak apeliantės, be jos priežiūros motina viena neišgyventų, nes motinai būtina pristatyti maisto produktus į namus, paruošti maistą, pasirūpinti namų ruoša, motinai būtina kito asmens nuolatinė globa. Šias aplinkybes patvirtina Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro pažymos. Apeliantės kaimynės raštu patvirtina faktą, kad apeliantė gyvena su motina, ją prižiūri, o kitų artimų giminaičių nėra. Anot apeliantės, ji iki nusikaltimo padarymo dirbo viename darbe, AB ,,Vienybė“. Kartu dirbantys darbuotojai apeliantę charakterizuoja teigiamai. Apeliantė teigia gimusi ir užaugusi tremtyje Rusijoje, turi nukentėjusio nuo 1939 – 1990 m. okupacijų asmens statusą. Jos vaikystė buvo labai sunki, kas turėjo įtakos jos nervinei sistemai, be to, nesant užuojautos šeimoje, buvo sunku gyventi.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja, taip pat ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantė be pagrindo mano, kad jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta tai, kad ji suteikė vyrui pagalbą, bandė išvengti sunkesnių padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei tai, kad nusikaltimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė vyro neteisėti, ją įžeidžiantys veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Iš bylos duomenų matosi, kad apeliantės pagalba jos pačios sunkiai sužalotam vyrui buvo aiškiai nepakankama. Ji pati nurodė, kad šluostė žaizdą, valė kraują, t.y. suvokė, kad vyras yra gana rimtai sužalotas. Iš liudytojos M. B. parodymų matosi, kad M. J. dejonės girdėjosi net virš J. buto esančiame liudytojos bute. Esant tokiai situacijai apeliantės neiškvietimas medikų, o tik pasiūlymas sužalotam asmeniui tai padaryti pačiam, nevertintinas kaip aktyvi pagalba ir jos veiksmai sužaloto asmens atžvilgiu nelaikytini Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Iš apeliantės parodymų matosi, kad su vyru ji konfliktavo dažnai. Todėl jos nurodyti M. J. veiksmai – neleidimas žiūrėti serialo, įžeidžiami žodžiai ir pastūmimas bei sudavimas per pakaušį, po ko M. J. atsisėdo ant sofos ir iki jam peiliu suduoto smūgio nieko nebedarė – nelaikytini didelį apeliantės susijaudinimą sukėlusiais veiksmais. Tai patvirtina ir teismo psichiatrijos, ekspertizės aktas, kuriama nurodyta, kad apeliantės elgesys ir reagavimas įvykio metu nebuvo keistas ar jai nebūdingas, jos veikloje įvykio metu nenustatyta stipraus emocinio susijaudinimo būsenai būdingų požymių. Ji nebuvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai (b. l. 104-105, t. 1). Todėl pripažinti esant Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat nėra pagrindo.

Nors J. J. ir rūpinasi ligota motina, esant tik vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei taikyti apeliantei Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir skirti švelnesnę už minimalią bausmę, negalima, nes be kitų sąlygų šios teisės normos taikymui reikia atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo. Pažymėtina ir tai, kad skirti jai kitokią, o ne laisvės atėmimo bausmę, būtų neteisinga atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, prastą apeliantės charakteristiką. Todėl net ir mažesnės už minimalią laisvės atėmimo bausmės paskyrimas vers apeliantės dukras arba atitinkamas valstybės institucijas operatyviai išspręsti kaip tinkamai pasirūpinti apeliantės motina. Tai bet kokiu atveju turės būti padaryta ir dėl šios priežasties apeliantei Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas taip pat netaikytinas.

Jai paskirta bausmė artima minimaliai, ji nėra neteisinga ir per griežta, todėl nešvelnintina.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. J. apeliacinį skundą atmesti.