Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo apeliacinį skundą dėl 2007-06-11 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1,2 dalimis laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, skiriant auklėjimo priemonę-elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant J. V. elgesio apribojimo metu kiekvieną dieną nuo 21 iki 6 val. būti namuose, tęsti mokslą. Iš J. V. priteista E. Š. 2000 litų neturtinės žalos ir 1500 litų atstovavimo išlaidų bei 64,50 litų valstybei, o J. V. neišsigalint, subsidiariai iš tėvų R. V. ir A. V. po 1000 litų neturtinės žalos, po 750 litų atstovavimo išlaidų ir po 32,25 litus proceso išlaidų iš kiekvieno. Pripažinta E. Š. teisė į ieškinio patenkinimą dėl padarytos turtinės žalos, o klausimas dėl jos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. apie 23 val. , (duomenys neskelbtini), savivaldybės teatro rūmų aikštėje, gindamas save bei savo draugus nuo E. Š. pavojingo kėsinimosi, peržengdamas būtinosios ginties ribas, peiliu smogdamas du kartus E. Š. į pilvo sritį, padarė dvi pjautines kiaurines –pjautines pilvo žaizdas dėl ko pažeidus skersinę žarnos sienelę bei išsiliejus kraujui pilvo ertmėje, sunkiai sutrikdė E. Š. sveikatą.

Nuteistojo gynėjas prašo panaikinti 2007-06-11 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmos instancijos teismas teisingai pripažino, kad J. V. veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau nepagrįstai pripažino, kad peržengė būtinosios ginties ribas, todėl nuosprendis neteisėtas ir naikintinas.

Teismas, remdamasis psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu, nepagrįstai pripažino, kad J. V. emocinės būsenos veikos padarymo metu negalima laikyti dideliu susijaudinimu ar išgąsčiu. Liudytojų J. B., I. K. parodymais nustatyta, kad prasidėjus E. Š. ir jo draugų pavojingam kėsinimuisi, kilo didelis sąmyšis, jos verkė, o J. V. buvo sumišęs ir išsigandęs. J. V. parodė, kad jis neprisimena, kaip išsiėmė iš kišenės peilį, kaip juo sužalojo E. Š., todėl tai jį apibūdina kaip veikus didelio sumišimo ir išgąsčio būsenoje, tuo tarpu teismo psichiatrijos akte nurodyta, kad J. V. emocinės būsenos negalima laikyti dideliu susijaudinimu arba staiga labai susijaudinusiu dėl nukentėjusiojo E. Š. elgesio, o tai ne tapačios sąvokos. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad J. V. ir jo draugai buvo atvykę iš kito rajono, o E. Š. ir jo draugai buvo vietiniai, o tai galėjo sukelti didesnį J. V. išgąstį ir sumišimą.

Be to, nesurinkta patikimų įrodymų, kad dvi kiaurines durtines-pjautines pilvo sienelės žaizdas padarė J. V.. Tiesioginių liudytojų, mačiusių, kaip jis dūrė E. Š., nėra, o J. V. paties įvykio neprisimena, todėl neatmestina galimybė, kad sužaloti E. Š. galėjo ir kiti asmenys, tuo labiau, kad peilį įvykio metu turėjo ne tik jis.

Be to, apylinkės teismas, pripažindamas, kad J. V. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nenurodė Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 3 dalies.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis J. V. sunkiai sužalojo E. Š. viršydamas būtinosios ginties ribas, tinkamai paskyrė bausmę, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė bendrosios dalies normos, numatančios būtinosios ginties ribų viršijimą, taikomą kartu su specialiąja norma, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Tai, kad smūgį peiliu sudavė J. V., patvirtino nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad jis smeigė peiliu (b.l.181, 1 t.), kai ant jo šoko storas vaikinas jis išsitraukė iš kišenės lenktinį peilį, kurio rankena raudonai juoda, ir laikė jį dešinėje rankoje, manydamas, kad jo nepuls, o kai tas storas vaikinas sugriebė jo kairę ranką, jo dešinė ranka instinktyviai ėjo į priekį ir jis įdūrė tam vaikinui į pilvą (b.l.186-187, 1 t.). Šias aplinkybes patvirtino nuteistasis, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodydamas, kad kai jį puolė, jis dūrė tam vaikinui ir šis atsitraukė (b.l.193-194, 1 t.), po to pastebėjo, kad jo peilio ašmenys lipnūs (b.l. 193, 1 t.). Teisme jis paaiškino, kad gerai įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė teisingus parodymus, todėl nepagrįstas skundo teiginys, kad J. V. neteigia, kad sužalojo E. Š.. Nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtina kiti bylos įrodymai. Nuteistasis pripažįsta, kad po įvykio peilį perdavė A. G.. Liudytojas A. G. parodė, kad po įvykio J. V. jam sakė, kad kai jį užpuolė, jis gindamasis vienam iš užpuolikų dūrė peiliu, jis paėmė peilį iš J. V. ir paslėpė. Namuose apžiūrėjęs peilį, matė kraujo dėmės, todėl jį nuplovė. Vėliau apie tai pasakė savo tėvui R. G. ir perdavė jam J. V. peilį. Iš liudytojų R. G. apklausos ir daiktų pateikimo protokolo matyti, kad peilis buvo perduotas tyrėjui. Iš apžiūros protokolo matyti, kad tai lenktinis peilis, raudonai juodomis kriaunomis. Būtent tokius peilio požymius nurodė nuteistasis apklausos metu, apeliacinio teismo posėdyje apžiūrint daiktinius įrodymus, nuteistasis J. V. patvirtino, kad tai jo peilis, kurį jis po įvykio perdavė A. G.. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodo, kad tuo metu, kai jis įdūrė nukentėjusiajam peiliu, jis atsitraukė ir pamatė, kad tuo metu kiti nukentėjusiojo draugai buvo apstoję T. M., todėl sugriebė vieną iš jų ir tam vaikinui atšokus, T. M. išėjo iš jį užpuolusių vaikinų rato. Analogiškai šias aplinkybes aiškina ir liudytojas T. M., nurodydamas, kad kai jis mušėsi su nukentėjusiojo draugais, buvo jų pargriautas ir gindamasis sudavė peiliu P. I. į sėdmenis, todėl jis negalėjo peiliu sužaloti nukentėjusiojo E. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos šios aplinkybės ir prieš T. M. byla nutraukta, nes jis veikė esant būtinosios ginties situacijai (b.l.171-172,1 t.). Tai, kad nuteistasis J. V. įvykio metu rankose turėjo peilį, patvirtino ir liudytoja J. B.. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad tuo metu T. M. buvo toliau, kitų jų draugų nebuvo, nenustatyta, kad peilį turėjo kiti asmenys, todėl šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį dviem peilio dūriais sužalojo nuteistasis.

Nustatyta, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis E. Š., kuris, praeidamas pro šokių aikštelėje buvusius J. V. ir jo draugus, uždėjo kapišoną V. J., o kai šis nusiėmė kapišoną, sudavė smūgį į veidą. Tada nuteistasis ir T. M. puolė jo ginti, siekdami, kad E. Š. nutrauktų pavojingą kėsinimąsi, o E. Š. nenutraukiant smurtinių veiksmų ir bandant suduoti J. V., šis smogė nukentėjusiajam peiliu į pilvą, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiojo E. Š. veiksmai kėlė pavojų V. J. ir J. V. sveikatai, todėl J. V. turėjo teisę ginti V. J. ir gintis pats nuo pavojingo kėsinimosi. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma, ginant save ar kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytas nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan. Baudžiamasis įstatymas nustato tam tikras būtinosios ginties ribas, jų peržengimą įvardindamas kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą. Nustatyta, kad konfliktas įvyko atviroje vietoje, nukentėjusysis E. Š. sudavė V. J. ir kėsinosi suduoti smūgius nuteistajam rankomis, J. V. matė, kad E. Š. su savimi jokių įrankių neturėjo, E. Š. smurtas nebuvo intensyvus, V. J. buvo sužalotas nežymiai, o nuteistasis išvengė smūgių, jis nebuvo užpultas netikėtai, todėl peilio panaudojimas nukentėjusiojo kėsinimuisi atremti šioje situacijoje nebuvo būtinas, nebuvo būtinumo gintis tokiu sveikatai pavojingu būdu - suduodant du smūgius peiliu į gyvybiškai svarbią vietą - pilvą ir tokia gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir vertintina kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. J. V., suduodamas smūgį peiliu į pilvą suvokė, kad jo peiliu suduoti smūgiai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, numatė, kad šiais smūgiais jis gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo tokių pasekmių, tiksliai nekonkretizuodamas galimo sveikatos sutrikdymo masto, t.y. jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis peržengė būtinosios ginties ribas ir jo veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Nustatytas aplinkybes patvirtino liudytojai T. M., V. J., S. J., J. G., L. R., K. K., J. B., S. M.. Jų parodymais nėra pagrindo abejoti, nes jie yra nuoseklūs ir atitinka tarpusavyje. Jų parodymus patvirtina specialisto išvada (b.l.144-145, 1 t.), kurioje nurodyta, kad V. J. nustatytas vienas sužalojimas dešiniame skruoste, galimai vieno smūgio poveikyje, esant jam vertikalioje padėtyje ir dėl šio sužalojimo jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusysis E. Š. nevienodai aiškino jo sužalojimo aplinkybes. Jis nurodė, kad einant pro nuteistąjį ir jo draugus, jis paprašė, kad jie pasitrauktų, kažkuris pečiu užkliudė kartu su juo ėjusį P. I. ir kai jis norėjo patraukti P. I., pajuto dilgtelėjimą pilvo srityje ir pasitraukęs į šalį pamatė žaizdą pilvo srityje, jis nežino kas jį sužalojo, neigia sudavęs smūgius. Ikiteisminio tyrimo metu (b.l.11-13, 1 t.) jis pripažino, kad pastūmė vieną iš vaikinų, teisme šių parodymų nepaneigė. Liudytojai P. I. ir K. Š., buvę kartu įvykio metu su nukentėjusiuoju, negali nurodyti nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių. Liudytojas P. I. aiškino, kad jam su nukentėjusiuoju einant, juos puolė nuteistasis su draugais ir nuo suduotų smūgių jis pargriuvo, tada jie puolė prie nukentėjusiojo E. Š.. Liudytojas K. Š. nurodo, kad jis nematė, kaip buvo sužalotas brolis E. Š., nes jis buvo jį pametęs iš akių. Šie liudytojai nepaneigė nustatytų aplinkybių. Nepagrįstas skundo teiginys, kad su nukentėjusiuoju buvo 7 asmenys. Bylos duomenimis nustatyta, kad su nukentėjusiuoju įvykio metu buvo P. I., K. Š. ir E. D.. Tai, kad nuteistasis buvo nežymiai, t.y. 2-3 metais jaunesnis už nukentėjusįjį, ir buvo nevietinis, jo nusikalstamos veikos vertinimui įtakos neturi.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai neįvertino nuteistojo emocinės būsenos įvykio metu kaip didelio išgąsčio ir sumišimo. Apylinkės teismas, remdamasis psichiatrijos, psichologijos aktu, pagrįstai pripažino, kad J. V. nusikalstamos veikos metu nebuvo didelio susijaudinimo ar išgąsčio būsenoje. Apeliacinio teismo posėdyje apklausta specialistė psichologė paaiškino, kad nuteistasis įvykio metu nebuvo didelio sumišimo ar išgąsčio būsenoje, o įvykių eiga nulėmė nuteistojo charakterio ypatumai-impulsyvumas, rizika, savo polinkių ir sugebėjimų pervertinimas. Nustatyta, kad tą patį vakarą nukentėjusysis E. Š. sudavė smūgius A. G., buvusiam kartu su nuteistuoju ir jo draugais, kuris, siekdamas išvengti konflikto, pasitraukė. Nuteistasis smurtą panaudojo ne iš karto, o trečią kartą susitikęs nukentėjusįjį, kai šis vis priekabiavo, todėl negalima laikyti, kad smurtas buvo panaudotas staiga, netikėtai. Psichiatrijos, psichologijos specialistai įvertindami nuteistojo emocinę būseną, atsižvelgė į nuteistojo paaiškinimus“ jau kiek kartų vis kur nors kabinasi, todėl šį kartą pasiėmėme peilius“, todėl dar nenuvykus į šventę jau buvo galvojama, kad gali kilti konfliktas ar muštynės.

Pirmos instancijos teismas nuosprendžio aprašomoje dalyje pagrįstai pripažino, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė peržengiant būtinosios ginties ribas, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pripažino J. V. kaltu dėl tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, t.y. nenurodė bendrosios dalies normos - 28 straipsnio 3 dalies, todėl pagrįstas apeliacinio skundo teiginys dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Nukentėjusysis savo nuožiūra pakvietė dalyvauti apeliacinio teismo posėdyje atstovą, kuriam sumokėjo 1500 litų, todėl turėtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo(BPK 105 straipsnio 1 dalis). Išieškotina suma mažintina atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį- jis yra nepilnametis, neturi turto ar uždarbio ir neturi galimybės jas padengti, be to, apeliacinio proceso metu atstovas įrodymų, turinčių reikšmės bylai nepateikė(BPK 104 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

2007 m. birželio 11 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį.

Pripažinti J. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį.

Priteisti iš J. V. E. Š. 500 litų atstovavimo išlaidų.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.