- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- A-720-442/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02977-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 280 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose su dar keturiais asmenimis. Paaiškino, kad kamerose būdavo šalta, drėgna, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 5 kv. m kalinimo ploto, todėl nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra” (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkto reikalavimų. Pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos. Pažymėjo, kad atvykus ir išvykstant iš Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi pažemintas, teigė patyręs dvasinius, emocinius sukrėtimus, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, negalėjo ramiai miegoti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pabrėžė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo visiškai užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti plotas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui. Paaiškino, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas kalinamiesiems į kameras, o karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos atidarius langus. Kalinamieji asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose. Apibendrindamas Lukiškių TI-K nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto pareiškėjui. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m kalinimo plotą Lukiškių TI-K.
Nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2012 m. liepos 19 d. ir buvo laikomas iki 2013 m. lapkričio 22 d. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūrą bei profilaktiniai patikrinimai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad, patikrinus tam tikras Lukiškių TI-K kameras (kai kuriose iš jų buvo laikomas ir pareiškėjas), Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, tik dėl kai kurių kamerų buvo pateiktos rekomendacijos atlikti einamąjį remontą. Visgi teismas konstatavo, kad 16 parų pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis. Pareiškėjo teiginius, kad kalinimas per mažo ploto kamerose pablogino jo sveikatą, teismas vertinto kritiškai. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašuose pažymėta, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, skundėsi skausmais širdies plote, tačiau nurodė, jog skausmas atsirado jam grįžus iš teismo posėdžio, o ne dėl jo buvimo perpildytose Lukiškių TI-K kamerose. Kiti pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko miegas), teismo nuomone, yra abstraktūs, todėl nėra pakankami pareiškėjo reikalavimui pagrįsti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirti trumpalaikiai fiziniai nepatogumai (pakankamo ploto neužtikrinimas 16 parų), nėra tokio sunkaus pobūdžio, jog būtų pagrindas pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą. Todėl, teismo vertinimu, teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.
III.
Pareiškėjas teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 400, trečiame korpuse, trečiame aukšte, o ne pirmame korpuse, dėl to teismui buvo pateikti duomenys, neatitinkantys tikrųjų bylos faktinių aplinkybių. Todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala padaryta dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjo kalinimo laiką, jo kalinimo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių (b. l. 6), konstatuoja, kad pareiškėjas iš 16 parų, praleistų Lukiškių TI-K, 5 paras buvo kalinamas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtinta reikalavimą, jog vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys, neatitinkantys tikrųjų bylos faktinių aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad byloje esanti Lukiškių TI-K pateikta informacija apie pareiškėjo kalinimo laiką ir jo laikymo kameras tardymo izoliatoriuje atitinka nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė kitų argumentų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs ne visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai išnagrinėjęs. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 13–40, 50–51), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai išnagrinėjo.
Nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis, dėl to pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Nors pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, tačiau tokiomis sąlygomis buvo kalinamas tik 5 paras. Kitų pažeidimų, kurių pagrindu būtų pažeistos pareiškėjo teisės, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai būtų kilę dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 50–51). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos pobūdi. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.