- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2-2196/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00479-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius Kitas asmuo (ne proceso dalyvis) Registrų centras Klaipėdos filialas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos "Vestrina"
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „VESTRINA“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1451-460/2014 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VESTRINA“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti atsakovui UAB „VESTRINA“ bankroto bylą, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė atsakovui UAB „VESTRINA“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankroto vadyba“. Ieškinyje nurodė, jog atsakovas nebevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėmis nustatytų privalomųjų mokėjimų. Atsakovo skola biudžetui 2014 m. liepos 11 d. duomenimis sudarė 14 674,59 Lt. Ieškovo vertinimu, atsakovo 2013 metų balanso duomenys yra netikslūs, o atsakovas yra nemokus.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „VESTRINA“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog įmonė nėra nemoki, o šią aplinkybę pagrindžia įmonės balanso duomenys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „VESTRINA“.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovas būtų viešai paskelbęs ar kitaip pranešęs apie ketinimą nevykdyti savo įsipareigojimų. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis apie atsakovo skolos ieškovui dydį, balanso duomenis, pagal kuriuos atsakovo į balansą įrašyto turto vertė sudaro 7 688 017 Lt, o pradelstų įsipareigojimų mastas – per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – sudarė 952 392 Lt, nusprendė, jog atsakovo įsiskolinimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovas nelaikytinas nemokia įmone. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pripažino ieškovo argumentą, jog atsakovo balansas neatspindi realios įmonės situacijos, kad įmonė yra suteikusi juridiniams asmenims paskolų, kurių susigrąžinimas šiuo metu yra komplikuotas ar sunkiai įmanomas. Teismas pažymėjo, jog atsakovas yra suteikęs 4 460 638 Lt paskolą įmonės akcininkui ir direktoriui R. J.. Teismo vertinimu, ši suma įmonės įsipareigojimų kontekste negali būti vienareikšmiškai traktuotina konstatuojant nemokumo būseną, kadangi akcininko skolinis įsipareigojimas – įmonės balansinis turtas – daugiau kaip 4 kartus viršija atsakovo skolas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog akcininko lėšomis buvo atsiskaitoma su įmonės darbuotojais. Ši aplinkybė reiškia, kad įmonės savininkas nėra susitaikęs su bankroto situacija. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad akcininkas ieško naujų partnerių investicijoms, deda pastangas, kad bendrovė įvykdytų mokestines prievoles ir atnaujintų savo veiklą. Teismo vertinimu, atsakovas susidūrė su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria atsisakyta atsakovui UAB „VESTRINA“ kelti bankroto bylą, ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės (ne) mokumo, tik formaliai palygino atsakovo 2013 m. balanse įrašyto turto vertę (o ne realią turto vertę) su mokėtinomis sumomis. Pirmosios instancijos teismas atsakovo mokumą nustatė visiškai neįvertinęs ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų, kurie patvirtina, jog 2013 metų balanso duomenys neatitinka realios atsakovo finansinės padėties. Teismas netinkamai vertino atsakovo trumpalaikio ir ilgalaikio turto realumą. Aplinkybę, jog UAB „VESTRINA“ nebevykdo veiklos, patvirtina įmonės buhalterės paaiškinimai bei tai, jog įmonėje yra tik vienas apdraustasis asmuo – R. J., tačiau ir jam šiuo metu suteiktos nemokamos atostogos. Neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės akcininkas ieško investicijų bei deda pastangas, kad įmonė atnaujintų veiklą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „VESTRINA“ pateiktame atsiliepime nesutinka su ieškovo atskiruoju skundu, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, jog nors atsakovas ir nevykdo prievolių ieškovui, tačiau nesant įstatyme nustatytų nemokumo sąlygų nėra pagrindo kelti bendrovei bankroto bylą. Byloje nepateikta duomenų, kurie leistų teigti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai tikrai viršijo pusę jos turto balansinės vertės. Teismui nepateikta objektyvių įrodymų apie tai, kad atsakovo balansas neatitinka tikrosios jo finansinės padėtis, kad tokios aplinkybės šiuo atveju leistų daryti išvadą apie atsakovo nemokumą. Atsakovo vertinimu, ieškovo įtarimai apie atsakovo finansinių ataskaitų neatitikimą tikrovei ir apie mažesnę turimo turto realią vertę paremti tik prielaidomis, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje pateiktais atsakovo finansiniais dokumentais, kurių teisingumo apeliantas nepaneigė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovui UAB „VESTRINA“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinti trys savarankiški bankroto bylos iškėlimo pagrindai: 1) kai įmonė yra nemoki; 2) kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 3) kai įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai ištirti, ar bendrovė yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę. Tik išsamiai išanalizavus įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose, įvertinus jos tolesnio veikimo perspektyvą, galima daryti išvadas apie įmonės mokumą ar nemokumą, galimybę įvykdyti finansines prievoles kreditoriams.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė kelti atsakovui UAB „VESTRINA“ bankroto bylą, konstatavęs, kad atsakovo įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas taip pat nustatė, jog įmonės akcininkas ir vadovas deda pastangas įmonės veiklos atnaujinimui, todėl, teismo vertinimu, prioritetas turėtų būti teikiamas įmonės, kaip rinkos dalyvio, išsaugojimui. Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, teigia, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus, todėl nenustatė įmonės tikrosios finansinės padėties, kad atsakovo turto vertė nėra pagrįsta įrodymais, todėl jos (vertės) realumas kelia abejonių.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais, jog tikroji atsakovo finansinė padėtis nėra aiški. Apeliacinis teismas pažymi, jog remiantis vien tik atsakovo pateiktais 2013 m. gruodžio 31 d. balansu, pelno (nuostolių) ataskaita bei kreditorių sąrašu, būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo būsena neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtų nemokumo kriterijų. Kita vertus, pritartina apelianto argumentui, kad išliko nepašalintos abejonės dėl to, ar balanse užfiksuoti apskaitos duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį, todėl teismas turėjo imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių, kad nuodugniai išsiaiškintų, ar įmonė išties nėra įgavusi nemokumo būsenos.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį yra lyginami pradelsti įsipareigojimai ir įmonės turimo turto reali vertė (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2514/2011 ir kt.). Įmonės mokumo vertinimo procese esminę reikšmę turi dviejų rūšių duomenys: pradelstų įsipareigojimų suma ir į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Šiuo atveju aktualus yra ir balanse nurodyto turto vertės realumas, nes, ypač iškilus ginčui dėl balanse įrašytos turto vertės, įmonės mokumo būklės vertinimas vien pagal balanse įrašytus skaičius nėra išsamus ir neformalus. Nei apeliantas, nei atsakovas neneigia nurodytos atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumos – 955 072,26 Lt. Tokio dydžio pradelstų įsipareigojimų faktą patvirtina atsakovo pateiktas įmonės kreditorių sąrašas. Šiuo atveju nesutariama dėl į įmonės balansą įrašyto turto realios vertės. Kaip matyti iš UAB „VESTRINA“ 2013 metų balanso, įmonės turtas buvo fiksuotas 7 688 017 Lt balansine verte, iš to skaičiaus trumpalaikis turtas balanse atvaizduotas 6 956 017 Lt verte, ilgalaikis turtas – 723 000 Lt verte. Trumpalaikio turto sudėtis: 150 000 Lt – pinigai ir pinigų ekvivalentai, 6 814 412 Lt – per vienerius metus gautinos sumos. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog analizuojami balanso rodikliai neatspindi realios įmonės turtinės (finansinės) padėties. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog absoliučią daugumą atsakovo balanse nurodyto trumpalaikio turto vertės sudaro per vienerius metus gautinos sumos – debitoriniai įsiskolinimai (tretiesiems asmenims suteiktos paskolos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytus argumentus ir UAB „VESTRINA“ buhalterės paaiškinimus, sprendė, jog įmonės suteiktų paskolų grąžinimas esąs komplikuotas, kadangi debitoriai (skolininkai) yra nemokūs. Tačiau įmonės 4 460 638 Lt dydžio paskolą, suteiktą UAB „VESTRINA“ vadovui ir akcininkui, teismas laikė realiu įmonės turtu, užtikrinančiu pakankamą turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų pusiausvyrą. Apeliacinis teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta. Apeliantas turi pagrindą teigti, jog teismas nevertino atsakovo turto, visų pirma, turtinių teisių, kurias sudaro per vienerius metus gautinos debitorių įsiskolinimų sumos, realumo. Apeliacinio teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog bendrovės debitorius (skolininkas) yra jos akcininkas ir vadovas, pati savaime nepatvirtina jo skolos sugrąžinimo perspektyvumo. Be to, papildomas abejones dėl šios paskolos grąžinimo galimybės, o juo labiau grąžinimo per vienerius metus perspektyvumo, kelia ir aplinkybė, jog tas skolininkas neturi registruotino turto. Kaip matyti iš atsakovo procesinių dokumentų turinio, atsakovas iš esmės neneigia ieškovo abejonių dėl trumpalaikio turto vertės realumo, t. y. atsakovas neteikė duomenų, kurie patvirtintų, jog skolininkas R. J. ėmėsi konkrečių veiksmų grąžinti jam suteiktą paskolą. Kita vertus, optimistinius lūkesčius dėl paskolos grąžinimo perspektyvų netiesiogiai paneigia UAB „VESTRINA“ išreikšta pozicija, pagal kurią įsiskolinimo ieškovui padengimas siejamas tik su Klaipėdos apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje saugomų lėšų (užstato) grąžinimo tikimybe, bet ne su balanse fiksuotais duomenimis dėl per vienerius metus gautinų lėšų. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, padarė įrodymais nepagrįstą išvadą dėl į įmonės balansą įrašyto trumpalaikio turto vertės. Pritartina atskirojo skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ginčytinų aplinkybių, susijusių tiek su atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyto trumpalaikio ir ilgalaikio turto verte, tiek ir su realiu turto egzistavimu. Neišsiaiškinęs šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas yra moki įmonė.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-759/2009). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas ūkio subjekto išsaugojimui. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šia išvada. Kaip matyti iš bylos duomenų ir apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo aplinkybių, susijusių su atsakovo ūkinės - komercinės veiklos vykdymu ir jos perspektyvumu. UAB „VESTRINA“ buhalterės paaiškinimai patvirtina, jog įmonė susidūrė su rimtais sunkumais, todėl veiklos nebevykdo. Apeliacinis teismas pastebi, jog atsakovo vadovo argumentai bei buhalterės paaiškinimai dėl tolimesnių bendrovės veiklos perspektyvų ar lūkesčių atnaujinti jos veiklą grindžiami deklaratyviais teiginiais. Teismui nepateikta objektyvių duomenų, pagrindžiančių įmonės veiklos atnaujinimo galimybes, įrodymais neparemtos aplinkybės, jog įmonės vadovo dabartinis buvimas užsienio valstybėje susijęs būtent su ketinimais atnaujinti įmonės veiklą, surasti finansavimo šaltinius, pradėti naujas veiklos kryptis ar pan. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo akcentuoti aplinkybės, jog įmonės akcininkas savo lėšomis sumokėjo dalį įsiskolinimų darbuotojams. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į šio asmens (akcininko) skolos įmonei dydį, kelių tūkstančių litų skyrimas įmonės reikmėms, nurodant, jog minėtomis lėšomis grąžinama dalis skolos, nėra reikšmingas vertinant įmonės mokumo, veiklos vykdymo ar jos perspektyvumo kriterijus. Kita vertus, pritartina apelianto pozicijai, jog įmonės lėšų judėjimo banko sąskaitose ir kasoje nebuvimas, aplinkybė, jog vienintelis įmonės darbuotojas yra jos vadovas ir akcininkas, kuriam, be kita ko, suteiktos nemokamos atostogos, leidžia įžvelgti įmonės veiklos nevykdymo požymius. Teismas išvardintų aplinkybių neanalizavo. Taip pat pažymėtina, jog dėl bankroto bylose vyraujančio viešojo intereso, rungtyniškumo principas negalioja pilna apimtimi, todėl atsakovas šiuo atveju laikosi ydingos pozicijos, esą ieškovas (apeliantas) privalėjo įrodyti atsakovo nemokumo faktą, atsakovo balanso duomenų nerealumą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, jog tokio pobūdžio bylose įmonės vadovui keliami didesni aktyvumo reikalavimai, to reikalauja ir procesinio bendradarbiavimo principas (CPK 8 straipsnis). Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, jis gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės finansinę padėtį, iš kurios būtų galima spręsti apie įmonės (ne) mokumą, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas tenkinti (atmesti) ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši aplinkybė suponuoja teismo pareigą reikalauti ir rinkti papildomus įrodymus, būtinus realios atsakovo turtinės padėties atskleidimui ir teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas spręsti, kad šios pareigos pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė. Privalomoms nustatyti faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms sprendžiant dėl įmonės mokumo ar nemokumo, būtina išsiaiškinti dabartinę tikrąją atsakovo finansinę padėtį.
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė atsakovo turtinę padėtį, nevertino byloje esančių įrodymų bei ex officio neišreikalavo papildomų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti realią atsakovo finansinę padėtį (turimo turto vertę, jo likvidumą, veiklos vykdymą, gaunamas pajamas ir pan.) Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o bankroto bylos iškėlimo klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „VESTRINA“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.