- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- I-5551-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00205-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pažymėjo, kad buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL). Pareiškėjo teigimu, gydymo laikotarpiu palatoje buvo gydomas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes palatų plotai neatitiko nustatytų reikalavimų, palatose tvyrojo drėgmė, netinkamai įrengtas tualetas bei palatos apšvietimas neatitiko nustatytų normų. Pareiškėjo tvirtinimu, tokios sąlygos prilygsta kankinimui.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013-06-20 iki 2013-06-27 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 7 (15,51 m², 6 lovos), nuo 2013-07-25 iki 2013-08-01 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 8 (15,51 m², 6 lovos), nuo 2013-08-16 iki 2013-08-22 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 5 (8,80 m², 4 lovos) ir Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 23 (8,80 m², 4 lovos), nuo 2014-11-18 iki 2014-11-25 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 (19,80 m², 6 lovos).
Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl neneigia, kad nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.
Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka. Taip pat patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo sienelės atitinka reikalavimus.
Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota tik bendrojo pobūdžio teiginiais bei samprotavimais, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą būnant LAVL pareiškėjas kildina iš to, kad: palatose pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, palatose tvyrojo drėgmė, netinkamai įrengtas tualetas bei tai, kad apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo (ginčo laikotarpiu) sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010).
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose įtvirtintas normas atitinkantis apšvietimas. Taip pat nurodė, kad kamerose nuolat buvo drėgna. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) 17 punkte. HN 76:2010 26 punkte pateiktoje lentelėje įtvirtintos temperatūros (nuo 18 iki 28 laipsnių) bei drėgmės (nuo 35 iki 65 proc.) normos atitinka HN 134:2015 16 punkte įtvirtintas temperatūros bei drėgmės normas. Gyvenamųjų patalpų apšvietimo norma, įtvirtinta HN 76:2010 22 punkte, atitinka normą, įtvirtintą HN 134:2015 14 punkte (mažiausiai 200 lx).
Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad drėgmės bei apšvietimo normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, o įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu (b. l. 34–36, 40–42). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę, temperatūrą bei apšvietimą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamerų patalpose buvo drėgna bei trūko natūralaus apšvietimo, tačiau neapibūdino su šiais veiksniais susijusių aplinkybių, jų nedetalizavo. Vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo taisykle bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė tik savo nuomonę, nenurodydamas jokių papildomų aplinkybių. Todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovė nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.
Pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad LAVL palatose buvo laikomas dar su keliais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.
Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 punkte, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². LAVL atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-06-20 iki 2013-06-27, pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 7 – 15,51 m², joje yra 6 lovos, nuo 2013-07-25 iki 2013-08-01 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 8 – 15,51 m², 6 lovos, nuo 2013-08-16 iki 2013-08-22 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 5 – 8,80 m², 4 lovos ir Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 23 – 8,80 m², 4 lovos, nuo 2014-11-18 iki 2014-11-25 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 – 19,80 m², 6 lovos. Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, o minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 m², pareiškėjui nebuvo užtikrintas.
Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (31 dieną), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (31 dieną), taip pat nustačius, kad nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys administracinėse bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 279 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nebuvo nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. LVAL neteisėti veiksmai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais teismas
nusprendė:
Pareiškėjo Ž. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž. V. 279 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis eurus) neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Kitą pareiškėjo Ž. V. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.