- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- P-261-99-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. J. prašymą atnaujinti procesą L. J. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-8334/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
L. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-11), kuriuo prašė: 1) įvertinti pareigūno M. K. veiksmų teisėtumą, vykdant savo pareigas ir pripažinti, kad nutarimas dėl administracinės teisės pažeidimo prima facie neteisėtas, o taikydamas administracinę priemonę – priverstinį transporto priemonės nuvežimą – pareigūnas ne tik suvaržė jo turtines teises, bet ir padarė turtinę ir neturtinę žalą; 2) panaikinti pareigūno M. K. 2009 m. lapkričio 19 d. surašytą transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą; 3) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lietuvos kelių eismo priežiūros tarnybos savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo sumokėtus 207 litus; 4) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lietuvos kelių eismo priežiūros tarnybos dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo patirtas taksi išlaidas – 20 litų; 5) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lietuvos kelių eismo priežiūros tarnybos dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo patirtą moralinę žalą – 1 500 litų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi L. J. skundas dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo priimtas, o dalyje dėl pareigūno M. K. 2009 m. lapkričio 19 d. surašyto transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto panaikinimo išskirtas į atskirą administracinio teisės pažeidimo bylą skundo priėmimo klausimui spręsti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi L. J. skundą dėl 2009 m. lapkričio 19 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto panaikinimo atsisakė priimti. Teismas konstatavo, kad dėl 2009 m. lapkričio 19 d. surašyto transporto priemonės nuvežimo akto panaikinimo L. J. skundą turėjo paduoti iki 2009 m. lapkričio 30 d., tačiau jis skundą padavė praėjus beveik metams, t. y. žymiai praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti L. J. skundą dėl žalos atlyginimo, todėl nagrinėjant šią bylą bus vertinami ir pareigūnų veiksmai dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, kuriuos įvertinus teismas turės padaryti išvadą, ar transporto priemonės nuvežimo veiksmai buvo teisėti. Taigi, anot teismo, transporto priemonės nuvežimo klausimas iš esmės bus dar nagrinėjamas, tačiau dėl paties akto, kaip tarpinio administracinio teisės pažeidimo bylos dokumento, panaikinimo reikalavimo terminas skundui paduoti jau yra praleistas.
II.
Atskiruoju skundu (b. l. 34-37) L. J. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą iš esmės grindė motyvais, kuriais ginčijamas 2009 m. lapkričio 19 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto teisėtumas bei pagrįstumas. Taip pat nurodė, jog skundo padavimo terminas nebuvo praleistas, nes visus skundus, pradedant nuo skundo pateikto Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui dar 2009 metais ir baigiant 2010 m. rugpjūčio 31 d. skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pateikė laiku. Pažymėjo, kad reikalavimas dėl 2009 m. lapkričio 19 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto panaikinimo buvo pateiktas 2010 m. rugpjūčio 31 d. kartu su kitais pareikštais reikalavimais ir tik 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi minėtas reikalavimas buvo išskirtas į atskirą administracinio teisės pažeidimo bylą, o kiti skundo reikalavimai buvo priimti nagrinėti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti skundą dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto panaikinimo kartu su kitais skundo reikalavimais, t. y. bylos turėjo būti sujungtos atgal į vieną administracinio teisės pažeidimo bylą. Anot L. J., nesant panaikintam transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktui, nebus pagrindo priteisti iš atsakovų reikalaujamos žalos atlyginimo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi L. J. atskirąjį skundą atmetė. Teismas nurodė, jog nurodytas transporto priemonės priverstinis nuvežimas yra veiksmas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 264 straipsnyje bei ATPK 269 straipsnio 7 dalyje. Pagal ATPK 271 straipsnį, toks veiksmas suinteresuoto asmens gal būti skundžiamas aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui. Taigi, teisiniai santykiai dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo (tuo pačiu ir skundų dėl tokio nuvežimo teisėtumo bei pagrįstumo) reglamentuojami administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. N1 -1736/2007).
Nors nagrinėjamoje byloje skundas buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau minėtas teismas, spręsdamas skundo dėl reikalavimo panaikinti transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą priėmimo klausimą, 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti šio reikalavimo rūšinio teismingumo klausimą (b. l. 24). Specialioji teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (b. l. 25-27), įvertinusi konkrečioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, pripažino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas gali išspręsti skundo dėl reikalavimo panaikinti transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą priėmimo klausimą.
Teisėjų kolegija nurodė, jog ATPK 271 straipsnyje, kuriame įtvirtinta galimybė apskųsti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos užtikrinimo priemonę – priverstinį transporto priemonės nuvežimą, nėra sureglamentuoti tokio skundo pateikimo terminai, todėl pagal įstatymo analogiją taikytinas ATPK 293 straipsnis. Jis nustato, kad skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti paduotas per dešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 122 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata – jeigu įstatymai nenumato kitaip, skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti paduotas per dešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Taigi, teisės aktai įtvirtina konkrečią termino skundui dėl procesinio sprendimo, priimto administracinio teisės pažeidimo byloje, paduoti eigos pradžią – jo priėmimo dieną.
Nagrinėjamoje byloje transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, kurį siekia apskųsti L. J., buvo priimtas 2009 m. lapkričio 19 d., taigi, vadovaujantis aukščiau paminėtomis nuostatomis bei ABTĮ 66 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, jog paskutinė diena skundui dėl transporto priemonės priverstinio nuvešimo akto panaikinimo paduoti buvo 2009 m. lapkričio 30 d. (po nedarbo dienos einanti darbo diena). L. J. skundą padavė 2010 m. rugpjūčio 31 d., tai yra žymiai praleidęs terminą jam paduoti. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad L. J. skundą padavė praleidęs nutarimo apskundimo terminą ir nepateikė prašymo dėl termino atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, skundą atsisakė priimti.
IV.
L. J. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 58-59), kuriuo prašo atnaujinti procesą byloje ir perduoti administracinę bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. L. J. nurodė, jog 2010 m. birželio 17 d. buvo gauta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti nagrinėti jo 2009 m. lapkričio 23 d. skundą. Su nutartimi jis nesutiko ir padavė skundą laikydamasis ATPK 271 straipsnio nuostatų.
L. J. nurodo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2009 m. lapkričio 23 d. pateikė skundą. Tačiau teismas nepriėmė jo skundo kaip nepriskirtino nagrinėti apylinkės teisme. Skundo padavimo terminas dėl 2009 m. lapkričio 19 d. transporto priverstinio nuvežimo akto nebuvo praleistas, nes skundą dėl akto ir žalos priteisimo pateikė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2009 m. lapkričio 23 d. L. J. teigia, jog 2010 m. birželio 17 d. jis gavo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį ir 2010 m. birželio 25 d., vadovaudamasis nutartyje išdėstyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminais, pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui
2010 m. rugsėjo 30 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto panaikinimo klausimas galėtų būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme kartu su reikalavimais dėl žalos atlyginimo, jeigu būtų teismo priimtas. L. J. teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį gavo 2010 m. rugpjūčio 5 d. ir jis 2010 m. rugpjūčio 31 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimu išskyrė bylą į dvi dalis, kurių vieną dėl žalos atlyginimo ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, priėmė nagrinėti, o kitą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto panaikinimo atmetė kaip paduotą praleidus terminą. L. J. teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje nenurodo, kokį konkrečiai terminą jis praleido. To ir negali nurodyti, nes terminas nebuvo praleistas, nes skundas dėl 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi paskirtos baudos buvo paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o dėl transporto nuvežimo akto pagal ATPK 271 straipsnį paduotas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. L. J. nurodo, jog nesupranta, kaip jis galėjo praleisti terminus ir kodėl teismai išskyrė bylas.
Šalies argumentai
L. J. teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi priėmė neteisėtą sprendimą atsisakyti priimti jo skundą dėl 2009 m. lapkričio 19 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto panaikinimo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis turi būti naikintina, nes: 1) termino jis nebuvo praleidęs, kadangi reikalavimas buvo pateiktas 2010 m. rugpjūčio 31 d. skunde ir tik 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu byla buvo išskirta į dvi bylas: administracinės teisės pažeidimo ir administracinę bylas; 2) kiti 2010 m. rugpjūčio 31 d. skundo reikalavimai yra Vilniaus apygardos administracinio teismo priimti nagrinėti ir joks terminas pastarajai bylai nagrinėti nėra praleistas, nors prašymus teismams teikė tuo pačiu metu; 3) gavus 2010 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo nagrinėti skundą dėl 2009 m. lapkričio 19 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto panaikinimo kartu su kitais 2010 m. rugpjūčio 31 d. skundo Vilniaus apygardos administracinio teismo reikalavimais, t. y. bylos turėjo būti sujungtos atgal į vieną administracinės teisės pažeidimo bylą arba pirmiau turėjo būti išnagrinėta administracinės teisės pažeidimo byla dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto panaikinimo ir tik po to administracinė byla Nr. L3412-142/2010; 4) nesant panaikintam transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktui, nebus pagrindo priteisti iš atsakovo reikalaujamos žalos atlyginimo nagrinėjamoje administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. L3412-142/10.
L. J. nurodo, jos procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Teigia, jog kad buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų taikymo pažeidimai ir juos įrodo tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bei vėliau ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesivadovavo ABTĮ 271 straipsnio nuostata, numatančia, jog skundai dėl transporto nuvežimo yra paduodami aukštesniam pareigūnui arba apylinkės teismui, todėl neteisingai ir nepagrįstai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį atmesti jo atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesas neatnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
L. J. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad byloje procesas turi būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas atnaujintinas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Teisėjų kolegija nurodo, jog siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009). Teisėjų kolegija nurodo, jog prašyme atnaujinti procesą L. J. nurodė, jog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo priimta nutartimi, pateiktu įrodymu vertinimu, taip pat teigia, jog buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų taikymo pažeidimai, nes teismai nesivadovavo APTK 271 straipsnio nuostata, numatančia, jog skundai dėl transporto nuvežimo yra paduodami aukštesniam pareigūnui arba apylinkės teismui, todėl neteisingai ir nepagrįstai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį atmesti jo atskirąjį skundą (b. l. 59-59).
Teisėjų kolegija pažymi, jog L. J. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo tuos pačius argumentus kaip ir pateiktame atskirajame skunde, o jie buvo išnagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį (b. l. 34-37). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas spręsdamas dėl bylos atnaujinimo negali nagrinėti bylos iš esmės, nes ABTĮ nesuteikia teisės Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo peržiūrėti įrodymų ir juos vertinti.
L. J. teigia, jog teismai nesivadovavo ATPK 271 straipsnio nuostata, numatančia, kokiems subjektams skundai dėl transporto priemonės nuvežimo gali būti pateikiami, ir padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos. Šiuo atveju ATPK 271 straipsnyje yra įtvirtinta procesinė teisės norma, o tuo tarpu L. J. nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas galimybę atnaujinti procesą sieja ne su procesinių teisės normų, o su materialinių teisės normų pažeidimu (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės nei, kaip minėta, dar kartą įvertinti bylos faktinę pusę, nei atnaujinti procesą dėl procesinių teisės normų pažeidimo, teigtina, jog L. J. prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
L. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso L. J. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-8334/2010 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.