Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 65 str., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu, su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. R. nustatyta laisvės atėmimas 8 mėnesiams 15 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2012-04-24 iki 2012-05-04, sulaikymo laikas nuo 2012-02-08 iki 2012-02-10 (dvi paros) ir pagal Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendį atliktos bausmės laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad pagal 2006-01-31 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą privalėdamas mokėti lėšas A. R. naudai vaikų V. R., gim. 1998-04-01, V. R., gim. 2001-06-12, ir V. R., gim. 2005-11-14, išlaikymui po 300 litų kas mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui nuo 2006-12-06 iki vaikų pilnametystės, šios prievolės vykdymo vengė ir nustatyto dydžio pinigų sumos vaikų išlaikymui neskyrė nuo 2006-12-06 iki 2011-10-01, išskyrus laikotarpius nuo 2007-01-03 iki 2007-02-03, nuo 2008-08-08 iki 2009-03-01, nuo 2009-04-30 iki 2010-01-04, kai jis buvo registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, bei laikotarpius nuo 2007-06-17 iki 2007-06-20 ir nuo 2009-02-18 iki 2009-02-20, kai buvo laikinajame sulaikyme, nuo 2007-06-28 iki 2007-07-24, nuo 2009-03-30 iki 2009-04-27 ir nuo 2009-12-08 iki 2010-01-10, kai jis atlikinėjo arešto bausmę, nuo 2007-07-24 iki 2007-09-24 ir nuo 2010-02-19 iki 2010-06-01, kai buvo suėmime, nuo 2007-11-16 iki 2008-08-05 ir nuo 2010-06-01 iki 2011-10-01, kai jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, dėl ko susidarė 58 238 litų įsiskolinimas.

Apeliaciniame skunde A. R. prašo Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį peržiūrėti, nes mano, kad bausmė jam turėtų būti paskirta nesusijusi su realiu laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistojo A. R. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nuteistasis A. R. savo kaltės ir nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo neginčija. Kolegijai šie klausimai abejonių taip pat nekelia. Apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, tinkamai įvertino ir jų pagrindu A. R. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str., nes pastarasis vengė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t.y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti arba teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo.

Iš Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 31 d. sprendimo (t.1, b.l. 24) matyti, kad nutarimu buvo nuspęsta išieškoti iš A. R. išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams V. R., V. R., ir V. R., po 300 litų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui nuo 2006-12-06 iki vaikai taps pilnamečiais. A. R. įsiskolinimas dėl išlaikymo 2011-10-01 sudarė 32 781,05 Lt, be to, Vaikų išlaikymo fondas išmokėjo 25 456,95 Lt. (t.1, b.l. 40-41, 72-74). Su kaltinime nurodyta įsiskolinimo suma nuteistasis sutiko, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str., pripažino visiškai.

Skirdamas nuteistajam A. R. bausmę, apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. A. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Jų, kolegijos manymu, ir nėra.

Faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog A. R. inkriminuotą nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą (t.1, b.l. 109-112). Taigi apylinkės teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. nuostata, parinko kaltininkui baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

A. R. padarė nusikaltimą vaikui ir šeimai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d.). Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Nepaisant to, nuteistasis praeityje daug kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei (t.1, b.l. 109-112). Tai rodo, kad jis, sistemingai pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti tuo pačiu vengdamas išlaikyti vaikus, negalvojo apie jiems reikalingą materialinę pagalbą. Jis, būdamas jauno, darbingo amžiaus inkriminuotu laiku tyčia nesistengė susirasti darbo, kad galėtų mokėti teismo priteistus alimentus. Nuteistasis baustas administracine tvarka (b.l. 155-158), niekur nedirbo, įrašytas į narkologinę įskaitą (b.l. 79). Todėl, apylinkės teismo nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, tikrai nėra per griežta.

Esant šioms aplinkybėms, keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl A. R. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.