Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Snoro lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovui UAB „Snoro lizingas“ dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-05-31 sprendimu (b.l. 133-136) visiškai patenkino ieškovo R. D. ieškinį, pripažino, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė 2008-04-21 su ieškovu sudarytą išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VFA804212GBA, priteisė ieškovui iš atsakovo nuostolių atlyginimą - 37 513,74 Lt, priteisė ieškovui iš atsakovo jam išmokėtą draudimo išmoką - 7323,39 Lt, priteisė ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas - 1345,11 Lt, taip pat priteisė valstybei iš atsakovo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu - 13,80 Lt. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2008-04-21 sudarė išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VFA804212GBA, kuria ieškovui buvo perduotas valdyti ir naudotis automobilis, o atsakovas šią sutartį 2009-05-05 vienašališkai nutraukė, pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 15.3.- 15.13. p. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas, nelaukdamas sutarties 15.12.2. p. nustatyto termino pabaigos, t.y. likus devynioms dienos iki termino, per kurį ieškovas dar galėjo sumokėti pradelstas įmokas ir išvengti vienašališko sutarties nutraukimo, šią sutartį vienašališkai nutraukė. Teismas tai traktavo kaip sutarties 15.12. p. nuostatų pažeidimą ir pripažino sutarties nutraukimą neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas ieškovui neįteikė sutarties 1.4. p. numatyto grafiko, dėl šios priežasties ieškovas tiksliai nežinojo įmokų dydžio ir jų mokėjimo terminų, o faktas, kad ieškovas nežinojo įmokų mokėjimo grafiko, atleidžia ieškovą nuo sutartinės atsakomybės už įmokų vėlavimą. Aplinkybę, kad ieškovas per sutartyje nustatytus terminus (sumokėjęs įmokas) nesumokėjo ieškovo reikalaujamos baudos, teismas vertino kaip nereikšmingą bylos išsprendimui. Nors ir pripažinęs, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė 2008-04-21 su ieškovu sudarytą išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VFA804212GBA, pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant galimybės reikalauti iš atsakovo toliau vykdyti sutartį, nes šis lizingo sutarties dalyką kita sutartimi perdavė kitam asmeniui. Todėl sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovui be teisėto pagrindo nutraukus su juo sudarytą išperkamosios nuomos sutartį, ieškovas prarado sumokėtas įmokas ir negavo daikto, kurį tikėjosi įgyti nuosavybėn, sumokėjęs visas įmokas, todėl 37 513,74 Lt įmokų kaip patirtus nuostolius priteisė iš atsakovo ieškovo naudai. Be to, išperkamosios nuomos sutarties dalykas - automobilis „Nissan Pathfinder 2.5 DCI SE 5A/T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas 2008-11-27 eismo įvykio metu, AB „Lietuvos draudimas“ 2009-05-05 išmokėjo atsakovui draudimo išmoką - 7323,39 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo įsiskolinimų, mokant įmokas nuo 2009-05-08 iki neteisėto sutarties nutraukimo, nėra, todėl draudiko sumokėtą 7323,39 Lt draudimo išmoką teismas taip pat priteisė ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo, tinkamai taikė įrodinėjimo institutą ir teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su šalių sudarytos sutarties vykdymo aplinkybėmis, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vienašališko nutraukimo atvejus, sąlygas bei tvarką, pagrįstai sprendė, kad šalių vartojimo kredito sutarčiai nutraukti dėl ieškovo padaryto esminio sutarties pažeidimo nagrinėjamu atveju prielaidų nebuvo. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai bei motyvai priešingai teisėjų kolegijos išvadai susiformuoti pagrindo nesudaro.

Byloje buvo sprendžiami klausimai, ar nuomotojui pagal išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį tenka pareiga grąžinti nuomininkui jo sumokėtas turto vertės dengimo įmokas, vienašališkai šią sutartį nutraukus, ir dėl šios sutarties nutraukimo nuomininko iniciatyva teisėtumo bei pagrįstumo. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jam, kaip kredito pagal išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį teikėjui, tokia pareiga atsiranda, konstatavus sutarties nutraukimo neteisėtumo faktą, savo skundą grindžia netinkamu šios sutarties sąlygų ir netinkamu sutarties nutraukimo priežasčių vertinimu, neatsižvelgiant į kitos šalies (ieškovo) sutarties netinkamą vykdymą. Teisėjų kolegija dėl šių skundo argumentų ir pasisako.

Nustatyta, kad šalys 2008-04-21 sudarė išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VFA804212GBA, kuria ieškovui buvo perduotas valdyti ir naudotis automobilis „Nissan Pathfinder 2.5 DCI SE 5A/T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-19). Šią sutartį apeliantas 2009-05-05 pranešimu Nr. 061-3/505 vienašališkai nutraukė remdamasis sutarties 15.12.1 ir 15.12.2 punktų nuostatomis (b.l. 24), įspėdamas ieškovą, kad šis pagal sutarties 15.7 p. prarado teisę naudotis automobiliu. Šis automobilis apelianto 2009-09-09 sudarytos išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties pagrindu perduotas naudotis kitam asmeniui (b.l. 101,103-104). Pranešime (b.l. 24) kaip sutarties nutraukimo pagrindas įvardintas 39 dienas nesumokėtas 761,54 Eur nesumokėtų įmokų, 18,41 Eur delspinigių įsiskolinimas. Ieškovas sumokėjo eilinę pradelstą įmoką 2009-05-08 (b.l. 31).

Dėl sutarties nutraukimo teisėtumo įvertinimo

Kaip minėta, nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl šalių 2008-04-21 išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties vykdymo ir jos vienašališko nutraukimo nuomininko (ieškovo UAB „Snoro lizingas“) iniciatyva aplinkybių. CK 6.217 str. 1 d. leidžia šaliai nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kita sutarties šalis visiškai nevykdo arba netinkamai ją vykdo ir nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali būti pripažįstamas esminiu pažeidimu, kurių kriterijai yra išvardinti šio straipsnio 2 d., taip pat sutartis gali būti nutraukta joje tiesiogiai numatytais atvejais (5 d.). Nutraukti sutartį dėl jos įvykdymo termino praleidimo galima tik tuomet, kai kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą terminą. Šalių santykiams taikytina speciali teisės norma – CK 6.889 str. (iki 2011-04-01 gal. įst. red) – nustatė dar ir papildomas garantijas vartojimo kredito gavėjui, kai sutartį ketina vienašališkai nutraukti kredito davėjas. Įstatymu leidėjo valia esant vartojimo kredito teisiniams santykiams kredito davėjui suteikta teisė inicijuoti sutarties nutraukimą bei ją nutraukti tik tada, kai įvyksta dvi privalomos sąlygos – 1) mokėjimas uždelstas daugiau nei vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos; 2) nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Pastabėtina, kad panašiai tokio pobūdžio sutarties nutraukimą prieš terminą reglamentuoja ir įsigaliojęs Vartojimo kredito įstatymo 19 str., kuris įtvirtino dar vieną papildomą sąlygą – pradelstas mokėjimas nesietinas su procentine vartojimo kredito suma, jeigu vėluojama sumokėti šį mokėjimą daugiau nei tris mėnesius iš eilės. Nors ieškovas tokias sąlygas inkorporavo į savo parengtą sutarties tekstą (Bendrųjų sąlygų 15.12. p., b.l. 18), tačiau jas nepagrįstai ir neteisėtai modifikavo, t.y. sumažino įstatymų nustatytos nesumokėtos sumos dydį, įtakojančios jo galimybę sutartį nutraukti, iki penkių procentų, ir uždelsimą sumokėti bei nesumokėtos sumos dydį įvardino kaip alternatyvą (arba viena ši sąlyga, arba kita), o ne kaip bendrai privalomas abi sąlygas. Tai traktuotina kaip nesąžininga ir apribojanti vartotojo (ieškovo R. D.) teises sąlyga CK 6.188 str. 2 d. 2 p. aspektu. Įstatyme (CK 1.5 str.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama teismo teisė vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitikimą sąžiningumo kriterijams ex officio. Šiuo konkrečiu atveju abiejų imperatyvių sąlygų visuma, kaip teisinis pagrindas vartojimo sutarčiai nutraukti, nebuvo nustatyta. Antai nors 380,77 Eur eilinė įmoka 2009-04-23 ir 2009-04-27 priminimų (b.l. 22-23) surašymo metu nebuvo sumokėta daugiau nei 30 dienų, apelianto pateiktais duomenimis ją atsakovas sumokėjo pavėlavęs 41 dieną, tačiau paskutiniąją prieš sutarties nutraukimą mokėtiną įmoką, kurios mokėjimo data - 2009-04-28, ieškovas pavėlavo susimokėti tik 7 dienas (įmokų lentelė, b.l. 44). Kita vertus, ir tuo metu nesumokėta įmokų suma – 380,77 Eur, lyginant su bendra kredito suma 35 912,88 EUR (b.l. 11, 56-57, 105-107), sudarė vos 1,06 proc., ir net kredito sumą skaičiuojant be pradinės ieškovo sumokėtos 8688,60 Eur įmokos – vos 1,40 proc. Kaip kolegija jau nurodė, dėl šios konkrečios sutarties nutraukimo būtų galima spręsti tik susidarius ne mažesniam, nei 10 proc., t.y. 3591,29 Eur ieškovo įsiskolinimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino sutarties nuostatas ir pagrįstai prie nesumokėtų sumų (eilinių įmokų), sudarančių prielaidas spręsti dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, nepriskyrė kitų mokėjimų (netesybų). Kolegija sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, jų nekartodama.

Neįvyko ir antroji įstatyme bei sutartyje numatyta sąlyga - įsiskolinimas neapmokėtas per skolininkui kredito davėjo (ar nuomotojo, kaip sutartyje vadinama) nustatytą papildomą 2 savaičių terminą (sutarties 15.12.2. p.). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009-04-27 papildomo pranešimo įteikimo iki 2009-05-05 pranešimo apie jau įvykusį faktą – sutarties nutraukimą (b.l.22-25) dar nebuvo suėjęs 2 savaičių terminas įsiskolinimui apmokėti. Pažymėtina, jog apeliantas šiame atsakovui adresuotame priminime nei 2 savaičių termino, nei jo reikšmės, nei tokios pareigos neįvykdymo teisinių padarinių ieškovui neįvardijo. Tai reiškia, kad 2 savaičių papildomas terminas tuo metu buvusiam įsiskolinimui sumokėti, priešingai įstatymo ir sutarties nurodymams, ieškovui iš viso nebuvo nustatytas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. nuo 2009-04-27 pakartotinio priminimo įteikimo (2009-04-30) dienos iki 2009-05-14 įskaitytinai ieškovas dar turėjo galimybę sumokėti pradelstą įmoką.

Kitos aplinkybės, kuriomis remiasi apeliantas, t.y. ankstesni ieškovo vėlavimai ir apelianto siunčiami priminimai dėl eilinių įmokų mokėjimo, ieškovo turtinės padėties ir finansinio pajėgumo vykdyti sutartį aspektai, vėlavimas sumokėti eilinę draudimo įmoką, lėmęs draudiminės apsaugos sustabdymą, priešingai nei tą traktuoja apeliantas, savaime nesuponuoja vertinimo, kad ieškovas neketino sutarties vykdyti, taigi kad egzistavo ir CK 6.219 str. sąlyga sutarčiai nutraukti. Apie tokias priežastis sutarčiai nutraukti pranešime ieškovui nebuvo užsimenama, taigi šios aplinkybės, vertinant vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, teisiškai neaktualios.

Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, kad sutarčiai vienašališkai nutraukti faktinio ir teisinio pagrindo nebuvo, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija sutinka. Taip pat akcentuotina ir tai, kad šiuo atveju akivaizdžiai buvo pažeista ir sutarties nutraukimo tvarka – nepranešta kitai sutarties šaliai apie tai prieš 30 dienų, kaip yra įtvirtinta teisės normoje (CK 6.218 str. 1 d.). Įstatyminis terminas taikytinas todėl, kad pačioje sutartyje (15.3. p., 15.6. p) tokio išankstino informavimo apie būsimą sutarties nutraukimą terminas nebuvo nustatytas.

Dėl sutarties kvalifikavimo ir įmokų grąžinimo

Šalių sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis atitinka CK 6.886 str. 1 d. ir 2 d. (iki 2011-04-01 gal. įst. red.) pateiktą vartojimo kredito sutarties sampratą. Apelianto samprotavimai, kad šalis šiuo atveju siejo daikto nuomos, bet ne kreditavimo teisiniai santykiai, prieštarauja įstatymų leidėjo pozicijai ir ketinimams tokio pobūdžio teisinius santykius (dėl daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai) reglamentuoti būtent kaip vartojimo kreditą. Lizingo, arba kitaip - finansinės nuomos sutartimi daiktas perduodamas lizingo gavėjui valdyti ir naudoti būtent verslo tikslais su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje numatytą jo vertę šis daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 str.). Tačiau šiuo atveju ginčo, jog ieškovas ketino įsigyti daiktą nuosavybėn, o ne naudojosi juo verslo tikslu, net nekilo. Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1. p. apibrėžiamas apelianto (nuomininko) įsipareigojimas perduoti iš pardavėjo įgytą nuosavybės teise turtą nuomininkui (t.y. ieškovui) naudotis asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui (b.l. 2.1. p.). Todėl konstatavus faktą, kad 2008-04-21 išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VFA804212GBA apeliantas vienašališkai nutraukė nesant jos sąlygų esminio pažeidimo ir kartu pažeisdamas tokių sutarčių nutraukimo tvarką, kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai įpareigojo apeliantą grąžinti ieškovui jo sumokėtas pagal sutartį įmokas kaip nuostolius. Akivaizdu, kad šiuo atveju vartojimo kredito sutarties tikslas, nurodomas CK 6.886 str. 2 d., t.y. įgyti nuosavybėn sutarties dalyką per sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius, tik dėl paties apelianto neteisėto veikimo jau negali būti pasiektas. Dėl to ieškovas objektyviai patyrė nuostolių, sumokėdamas dalį sutarties dalyko kainos, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo, teisingai nustatė jų dydį, tinkamais argumentais sprendime pagrindė sąlygų nuostolių atlyginimo institutui taikyti buvimą. Kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais sutinka ir jų nekartoja. Be to, sumokėtų įmokų grąžinimą, kuomet savo sutartinius įsipareigojimus netinkamai vykdo kredito davėjas, tiesiogiai numatė ir teisinių santykių atsiradimo metu galiojusi teisės norma – CK 6.891 str. (iki 2011-04-01 gal. įst. red.).

Kolegija nesutinka ir su apelianto skundo teiginiais, jog toks situacijos vertinimas reiškia, kad ieškovas naudojosi automobiliu neatlygintinai. Viena vertus, ši aplinkybė, kuomet šalis sieja ne nuomos, o vartojimo kreditavimo santykiai, teisiškai nereikšminga. Šalys sutartyje nesusitarė dėl nuomos mokesčio mokėjimo, neišskyrė, kuri įmokos dalis sudaro daikto kainos vertę, o kuri yra užmokestis už naudojimąsi daiktu. Sutarties sąlygas rengė apeliantas. Priešingai, sutarties bendrosiose sąlygose visi mokėjimai, nors ir vartojant sąvoką „nuomos kaina“ sietini tik su daikto vertės dengimu. Antra vertus, ginčo sutartis nėra neatlygintinė, kadangi finansavimo sąlygose ieškovui nustatytas palūkanų už naudojimąsi lėšomis, skirtomis konkrečiam daiktui įsigyti, mokėjimas, taip susitarta ir dėl netesybų. Todėl šis skundo argumentas teisiškai nepagrįstas.

Dėl baudos įskaitymo draudimo išmokos dydžiu

Taip pat atmestini apelianto teiginiai, kad pagal sutarties 11.9. p. jis įgijo teisę užskaityti gautą iš draudiko 7323,29 Lt draudimo išmoką (b.l. 126-127) kaip baudą. Nors apie reikalavimą sumokėti 2482,11 Eur (8563,38 Lt) baudą yra užsimenama apelianto pranešimuose ieškovui (b.l. 20-22, 24), tačiau apie priešpriešinių prievolių įskaitymą šiais pranešimais nėra informuojama. Nebuvo įteikta ieškovui ir atitinkama sąskaita (b.l. 65-66), ieškovo sutikimas atlikti būtent netesybų, o ne eilinių įmokų bei palūkanų užskaitymą iš draudimo išmokos sumos, kas akivaizdžiai būtų nulėmęs ir kitokią šių sutartinių santykių baigtį, t.y. būtų eliminuotos net prielaidos nutraukti pačią sutartį, taip pat į bylą nėra pateiktas. Priešingai, su netesybų reikalavimu ieškovas nesutiko (b.l.28). Todėl tokios formos atlikto įskaitymo – rezoliucija ant draudiko paklausimo dėl draudimo išmokos sumokėjimo (b.l. 71), apie kurį neinformuota kita šalis, akivaizdžiai nepakanka priešpriešinių prievolių įskaitymui. CK 6.131 str. nustatyta įskaitymo atlikimo tvarka. Nors nurodytoje normoje ir nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai, formos ir detali tvarka, t.y. joje įvardintos tik principinės įskaitymo nuostatos, kurių esmė ta, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią būtina informuoti kitą šalį, teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Įrodymų apie tokį pareiškimą, iki kilo šis teisminis ginčas, nėra. Kadangi apeliantas nepareiškė ieškovui priešpriešinio reikalavimo dėl netesybų (baudos) priteisimo nagrinėjamojoje civilinėje byloje, todėl dėl jų pagrįstumo kolegija plačiau nesisako. Pažymėtina, kad vertinamojoje sutarties nuostatoje (11.9.p.) kalbama apie nuomininko įsiskolinimo, t.y. eilinių įmokų, kompensavimą iš draudimo išmokos sumos, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo šio sutarties punkto aiškinimui. Kaip nurodė ieškinyje ieškovas, būtent jis pateikė sugadintą autoįvykio metu automobilį suremontuoti UAB „Fakto“ autocentrui, ir būtent jam buvo pateikta 7323,39 Lt sąskaita apmokėti už automobilio remonto darbus, šią aplinkybę pagrindžia rašytiniu įrodymu (b.l. 32). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ir šį ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, juo labiau, kad eilinių įmokų įsiskolinimo, kurios pagal sutartį turėtų būti kompensuojamos iš draudimo išmokos sumos, nėra. Kasacinio teismo praktika, kuria remiasi apeliantas – 2009-09-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-366/2009, nagrinėjamame ginče negali būti taikoma, juolab, abiejų bylų faktinės aplinkybės nei sutampa, nei yra panašios.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Skundo netenkinant, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos - 8,50 Lt (b.l. 157) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Snoro lizingas“ 8 (aštuonis) litus 50 centų pašto išlaidų valstybės naudai.