Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-04 · Administracinė byla Nr. I-3334-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-04
Bylos Nr.
I-3334-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00993-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3334-406/2016Proceso Nr. 3-62-3-00993-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 4 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 53-66) nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2015 m. kovo 30 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, jog nebuvo įrengtas poilsio kambarys, taip pat nebuvo džiovyklos. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengtos ventiliacijos, o langai grotuoti, todėl negalima jais naudotis, patalpose pilna parazitų, ko pasėkoje neįmanoma miegoti. Akcentavo, jog pataisos įstaigoje nebuvo evakuacinio išėjimo, taip pat nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Atsakovas suteikė netinkamą gyvenamąją aplinką, kadangi jis buvo laikomas patalpoje, kurios danga pavojinga medžiaga – asbestas. Pareiškėjo nuomone, apšvietimas buvo netinkamas, taip pat kamerose buvo dviaukštės lovos. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės, taip pat kiti galiojantys teisės aktai. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas. Prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 68-73). Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2013 m. liepos 24 d. ir buvo paskirtas į 14 būrį priskiriant paprastajai grupei. Nuo 2013 m. spalio 14 d. pareiškėjas gyveno 15 būryje, kuris susideda iš eilės gyvenamųjų patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti jiems organizuojamus užsiėmimus. Pareiškėjas bausmę atlikinėdamas bendrabučio tipo patalpose, galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t.y. pareiškėjas laisvai naudojosi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui. Teigė, jog pareiškėjo argumentas dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos nepagrįstas, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centras ne kartą konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Pažymėjo, jog pataisos namuose patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, teisės aktai nenumato, kad patalpoje negali būti dviaukštės lovos. Akcentavo, kad įstaigoje gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto nenaudojami, todėl pareiškėjui negalėjo dėl to kilti sveikatos problemų. Atsakovo nuomone, virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, kadangi nuteistieji aprūpinami maistu, dėl vietos stokos kasi kuriuose būriuose poilsio kambariai nėra įrengti. Patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir pagal esamus resursus. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Teigė, jog patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas A. K. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 7/07-265, 2013 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. 7/07-373) patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2015 m. kovo 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio 141 brigadą, vėliau, t.y. nuo 2013 m. spalio 14 d. į 15 būrį 151 brigadą 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 76,51 kv. m., patalpoje yra 24 miegamosios vietos (b.l. 70). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,18 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, taip pat plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu (b.l. 84-85), nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b.l. 86). Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje, tai patvirtina ir atsakovas atsiliepime, yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val. (b.l. 69).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus nė karto nesikreipė. Pareiškėjas į gydytojus kreipėsi vieną kartą 2014 m. lapkričio 6 d. dėl dešinės čiurnos raiščių patempimo (b.l. 89), Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b.l. 90). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Pareiškėjas teigia, jog sanitariniame mazge nepakankamas įrenginių skaičius bei per mažai inventoriaus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tualete yra įrengti vienas sėdimas klozetas, du tupimi klozetai ir du pisuarai, kurie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, įrengti šeši šalto vandens čiaupai (b.l. 72, 102-106). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo yra per daug nekonkretūs, nenurodyta, kokio konkrečiai inventoriaus jam trūko. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje netinkama ventiliacija. Taip pat pažymėjo, kad patalpose pilna parazitų (blakių, kitų rūšių nariuotakojų). Iš byloje esančių duomenų, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342, matyti, kad gyvenamos patalpos vėdinamos per langus (b.l. 93, 94). Teismas pažymi, jog minėtu aktu konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

2014 m. gruodžio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157-(KN-P-2014/422) dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo (b.l. 78-79). Byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad jam atliekant bausmę Pataisos įstaigoje nebuvo poilsio kambario, džiovyklos ir virtuvės, kadangi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad buvo įrengtas poilsio kambarys bei virtuvė, todėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos 2011 m. kovo 3 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82, nebuvo pažeistos. Nors minėtos Taisyklės nurodo, kad virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, kadangi nuteistieji yra aprūpinami maistu ir neprivalo gamintis maistą, tačiau remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ten kur gyveno pareiškėjas virtuvėlė įrengta buvo (b.l. 98). Pažymėtina, kad drabužių džiovinimui lokaliniuose sektoriuose yra įrengtos džiovyklos (b.l. 71).

Pareiškėjo teiginiai, kad gyvenamųjų pastatų yra asbesto šiferiniuose stogo lakštuose, teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Pataisos įstaiga atsiliepime nurodė, kad gofruoti ir kiti šiferio lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nėra naudojami, abejoti atsakovo nurodytais faktais teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktas nebuvo pažeistas, todėl pareiškėjo pamąstymai dėl jam asbesto keliamos žalos, atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantys byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Pataisos įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai (b.l. 98). Atsakovas patvirtino, kad yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, taip pat suderintos su Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios yra iškabintos kiekviename būryje, įstaiga apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais, be to Pataisos įstaiga su Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdyba yra parengusi veiksmų planą kilus gaisrui (b.l. 72). Šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo netikėti, todėl pareiškėjo argumentai, kad pataisos namuose nebuvo evakuacinio išėjimo, taip pat nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių, atmestini kaip neįrodyti.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl dviaukščių lovų buvimo Patisos įstaigoje, tačiau pažymėtina, kad HN 76:2010 lovų įrengimo reikalavimai nenumatyti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose įtvirtinta, jog gyvenamojoje patalpoje turi būti asmeniui skirta metalinė lova, tačiau kad lova turi būti vieno aukšto ir, kad negali būti dviaukštės lova, nenumatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją, kad negali miegoti lovos antrame aukšte.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 8000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas