- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-611-557-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Regina Bertašienė, Dalius Jocys
- Nuteistasis
- J. L.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Civilinis atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“, draudimo bendrovės AAS
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-611-557/2014
Teisėja N. Šimkienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00042-2013-7
2014 m. lapkričio 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Reginos Bertašienės ir Daliaus Jocio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. ir civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį vienerius metus neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 68 str., uždrausta nuteistajam J. L. vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo A. S. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteista iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 40 000 Lt neturtinės žalos, iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės AAS „(duomenys neskelbtini)“ 17 264 Lt (5000 EUR) neturtinės žalos atlyginimo. Kita ieškinio dalis atmesta. Priteista iš nuteistojo J. L. 5000 Lt nukentėjusiajam A. S. atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 28 p., kuriame nurodoma, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, Kelių eismo taisyklių 132 p., kuriame nurodyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, bei Kelių eismo taisyklių 134 p., kuriame nurodoma, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra 2013-01-16, apie 08.00 val., Šilutės r. kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 186 km jis, vairuodamas kelių eismo transporto priemonę – automobilį‚ „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „SMITCH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė priekyje jo ta pačia eismo juosta važiuojantį dviratį, vairuojamą V. S.. Dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų V. S. mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 balandžio 23 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 281 str. 5 d. ir nuteisimo laisvės atėmimu 4 metams bei dėl BK 75 str. 2 d., 68 str. nuostatų taikymo ir uždraudimo jam vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones. Prašo atmesti prašymą dėl priteisimo iš jo 5000 Lt nukentėjusiajam A. S. atstovavimo išlaidų bei atmesti civilinį ieškinį dėl 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. S. naudai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nuosprendžio dalį, kuria priteistas 17 264 Lt (5000 EUR) neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam A. S. iš draudimo bendrovės AAS „(duomenys neskelbtini)“, prašo palikti nepakeistą.
Nurodo, kad jam keliami kaltinimai pažeidus Kelių eismo taisyklių 28 p., 132 p. ir 134 p. Kelių eismo taisyklių 28 p. numatyta, jog transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. Jis, važiuodamas tiesiu keliu, 25–30 m atstumu iš paskos kito krovininio automobilio, neatliko jokių manevro veiksmų, t. y. nesudarė kliūčių ir nekėlė pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kelių eismo taisyklių 132 p. numatyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Jis, važiuodamas 25–30 m atstumu nuo priekyje važiuojančio krovininio automobilio, kurio veiksmus nuolat sekė, šio punkto dalies nepažeidė. Tai pat nepažeidė ir tarpo iš šono dalies, nes metro atstumu jie nekliudomai turėjo prasilenkti su dviratininku. Kodėl dviratininkas nugriuvo, jam nežinoma. Kelių eismo taisyklių 134 p. numatyta, jog jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Eismo juostoje, kuria jis važiavo, priekyje už 25–30 m buvo kitas krovininis automobilis, kuris važiavo panašiu greičiu, tarp jų jokio eismo dalyvio nebuvo, t. y. kliūties nebuvo. Pravažiavo dviratininką, važiuojantį kelkraščiu. Jis dviratininką matė nepilnas dvi sekundes. Dviratininkas buvo ne mažiau kaip metro atstumu nuo jo automobilio, jokių dviratininko įtartinų veiksmų, galinčių situaciją paversti avarine, nepastebėjo, todėl neatliko jokių manevro veiksmų. Išeitų, kad vos pamačius dviratininką, važiuojantį kelkraščiu, kurį pamatė vos prieš 30–35 m ir kuris nekėlė jokio pavojaus, jis turėjo spausti stabdžius, nes iš priekio važiuoja automobiliai. Šitokio veiksmo pasekmė – 40 t sveriantis jo vairuojamas automobilis slidžiame kelyje sumėtomas, galbūt apverčiamas, kelias uždaromas, neišvengiamai susiduriama su iš priekio važiuojančiais automobiliais, galbūt atsitrenkia iš paskos važiuojantis automobilis, o kadangi atstumas trumpas, vos 30 m, tai nepaliekamas ir dviratininkas. Tokiu atveju jo veiksmas atitiktų Kelių eismo taisyklių 134 p.
Jis sustojo pasidomėti, kas atsitiko nugriuvus dviratininkui 2013-01-16, apie 8 val., kelyje Kaunas–Mikytai–Klaipėda ties Šilute. Nuvažiavo tik įsitikinęs, kad nieko neįvyko. Tai teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas R. V.. Siekiant netrukdyti, o padėti teisėsaugai, vos gavęs signalą, 2013 m. vasario mėn. pats kreipėsi į Tauragės policijos komisariatą ir 2013-02-11 atvyko į Šilutės PK pas tyrėją I. J.. Suprasdamas situaciją, iškilusią problemą, taip pat dviratininko V. S. tėvo A. S. būseną netekus sūnaus, paskatintas Šilutės policijos komisariato tyrėjos I. J., dalyvaujant advokatui R. J., kurie aiškino, jog panašiais atvejais teisminė praktika – šalių susitarimas, reikia pasirašyti sutikimą dėl keliamų kaltinimų, nukentėjusysis A. S. gauna draudimo išmoką ir užbaigiamas tolesnis tyrimas. Jis tyrėjai dar kartą aiškiai papasakojo realią situaciją ir tai, kad jo kaltės nėra. Tyrėja I. J. pasakė: „bet dviratininkas ties tavo mašina nugriuvo. Tai ir reikia pasirašyti“. Jis patvirtino, kad dviratininkas nugriuvo, bet priekine automobilio dalimi dviratininko jis nekliudė ir priežasties, kodėl nugriuvo dviratininkas, jis nežino. Taip 2013-02-11, paskatintas tyrėjos I. J., dalyvaujant advokatui R. J., sutikdamas su tuo faktu, kad dviratininkas nugriuvo pravažiuojant jo vairuojamam automobiliui „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sutiko su kaltinimais. Pasirodo, šie jo veiksmai yra pagrindinis kaltės įrodymas. Teisminėje praktikoje pasitaiko, jog kaltinamasis dėl tam tikrų priežasčių prisiima kaltę. Nagrinėjant bylą, įvertinant visus liudininkų parodymus, ekspertų išvadas, daiktinius įrodymus, situacijos vertinimus, visa tai sugretinus, paaiškėja, kad kaltės įrodymas nesutampa su kaltinamojo prisipažinimu. Tokiu atveju teismas priima kitokią nutartį. Darytina išvada, kad 2013 m. vasario 11 d. Šilutės policijos komisariate pirmos apklausos metu tyrėja I. J. ir advokatas R. J. neteisinga informacija darė poveikį jam siekdami išgauti parašą pripažįstant savo kaltę. Todėl šis parašas neturėtų būti pagrindiniu įrodymu baudžiamojoje byloje įrodant jo kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Dviratininkas kelyje taip pat eismo dalyvis ir privalo laikytis Kelių eismo taisyklių. Teismo nutartyje suprasta ir aiškiai užrašyta 2013 01 16 ryte apie 8 val. jo stebėta situacija kelyje Kaunas– Mikytai–Šilutė–Klaipėda Klaipėdos kryptimi ties Šilute. Tačiau keistai aiškinama, jog dviratininkas V. S. važiavo ta pačia eismo juosta, kaip ir automobiliai, judantys Klaipėdos kryptimi. Tai visiškai nerealus situacijos aiškinimas. Tiek jo vairuojamas automobilis „VOLVO FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 25–30 m priekyje važiuojantis krovininis automobilis judėjo ne mažesniu kaip 70 km/val. greičiu. Apie 8 val. ryto kelyje buvo padidėjęs eismo srautas abiem kryptimis. Išvažiuoti į priešingos krypties eismo juostą nebuvo galimybių dėl iš priekio važiuojančių automobilių. Kaip liudijo iš paskos važiavęs lengvojo automobilio „Škoda“ vairuotojas R. V., jokio manevro jis nedarė, važiavo tiesiai tiesiu keliu, nes kliūties nebuvo. Teiginys, kad tarp jo automobilio ir priekyje važiuojančio krovininio automobilio važiavo dviratininkas V. S., pažeisdamas KET 65 p. (Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 p. numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu, dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems), yra nelogiškas, nes tokiu atveju dviratininkas turėjo važiuoti 70 km/val. greičiu.
Jis dviratininką pamatė tik pravažiavus priekyje jo važiuojančiam krovininiam automobiliui, kuris neatliko jokių lenkimo manevro veiksmų, nes nereikėjo, t. y. važiavo tiesiai tiesiu keliu. Jeigu būtų buvusi kliūtis, būtų priverstas stabdyti, nes išvažiuoti į priešingos krypties eismo juostą reiškė neišvengiamą susidūrimą su priešais judančiais automobiliais. Atitinkamai ir jis būtų priverstas stabdyti. Kadangi kliūties nebuvo, tai ir jis važiavo tiesiai, tiesiu keliu, nesiblaškydamas.
2013 01 16 liudytoja R. S. tyrėjai I. J. paliudijo, jog 2013 01 16 7.55 val. V. S. skambino į R. S. telefoną. 2013 12 09 teismo posėdžio metu ieškovas A. S. ir liudytoja R. S. patvirtino, kad dviratininkas V. S. skambino į R. S. telefoną. Darytina išvada, kad dviratininkas V. S. 2013 01 16 7.55 val tikrai buvo kelio Kaunas–Jurbarkas–Mikytai–Klaipėda ties Šilute kelkraštyje. Tuo metu kelyje jau intensyvėjo automobilių eismas, nes buvo piko valanda. Suprantama, tokiu metu dviratininkui įvažiuoti į automobilių važiuojamąją eismo juostą, nepažeidžiant KET 66 p. (Jeigu eismas intensyvus ir reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms), problematiška.
Kaip eismo dalyvis, dviratininkas V. S. privalėjo laikytis KET 106 p. (Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams). Taip pat, kaip eismo dalyvis, dviratininkas V. S. privalėjo laikytis KET 109 p. (Persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi).
Nesupranta, kodėl bandoma įrodyti, kad dviratininkas V. S., kaip eismo dalyvis, neprivalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių, o jis, vairuodamas 40 t sveriantį 17 m ilgio krovininį sąstatą tiesiame kelyje, nesant jokios kliūties, turėjo atlikti pavojingus veiksmus, kurie iš karto užprogramuoti garantuota avarija.
Liudytojų parodymai nepatvirtina jam keliamų kaltinimų. 2014 01 27 teismo posėdžio metu liudytojas R. V. patvirtino, kad 2013 01 16, apie 8 val., važiuodamas iš paskos krovininio automobilio, Šilutės aplinkkelyje nuo Macikų kaimo link Grabupių kaimo ties Šilute matė griūvantį dviratininką ir jam atrodė, kad krovininis automobilis galiniais ratais nutrenkė dviratininką. Liudytojas, atsakydamas į advokato R. J. klausimą, negalėjo patvirtinti, kad dviratininkas V. S. griuvo būtent nuo kontakto su priekyje važiuojančiu krovininiu automobiliu VOLVO FH 42T, valst Nr. (duomenys neskelbtini) tai galėjo būti ir savaiminis griuvimas. Liudytojo R. V. liudijimu, dviratininkui nugriuvus, J. L. nuvažiavo toliau. Taip, jis pro dešinįjį veidrodį pastebėjęs griūvantį dviratininką, nedarė staigaus stabdymo, nes priekyje nebuvo jokios kliūties ir kad nesudarytų avarinės situacijos ar net avarijos su neaiškiomis pasekmėmis, jis nuosekliai stabdė 40 t sveriantį 17 m ilgio krovininį automobilį VOLVO FH 42T. Suprantama, sustabdė tik pravažiavęs maždaug 100–150 m.
2014 01 27 teismo posėdžio metu liudytojas R. V. patvirtino, kad porą kartų mirksėjo šviesomis, todėl liudijimai, užrašyti nuosprendyje, jog šviesų signalais stabdė sunkvežimio vairuotoją, netikslūs. Jis stabdė automobilį nematydamas mirksėjimų, jeigu jie ir buvo. Jau sustojęs jis pastebėjo iš paskos sustojusio automobilio mirktelėjimą. Darytina išvada, kad liudytojo R. V. liudijimai: „atrodė, kad nutrenkė galiniu ratu“, – ir galimas savaiminis griuvimas nepatvirtina jam teikiamo kaltinimo, jog dviratininkas V. S. buvo partrenktas krovininio automobilio VOLVO FH42T priekine dalimi.
Liudytojas B. A. 2013 01 17 duodamas parodymus tyrėjai I. J. įvykio datą nurodo 2013 01 14, neaišku apie kokį įvykį rašoma apklausos protokole. 2013 01 14 jis buvo toli nuo Lietuvos ir dalyvauti liudijamoje situacijoje negalėjo. Išsiaiškinti, ką liudijo liudininkas, buvo prašoma iškviesti patį liudininką B. A., tačiau teismas šios galimybės nesuteikė. Teismo nuosprendyje nepaaiškinta, kokiu pagrindu 2013 01 14 įvykiai priskiriami 2013 01 16 įvykiams.
„2013.01.16 apie 08 val. Šilutės aplinkelyje, nugriuvus dviratininkui, mes su lengvojo automobilio „Škoda" vairuotoju R. V. sustoję ir nuėję pasidomėti kas įvyko, dviratininką sutikome vediną dviratį jau važiuojamojoje kelio dalyje. Nei aš, nei lengvojo automobilio vairuotojas R. V. jokių kūno sužalojimų, nei dviračio sugadinimo požymių nepastebėjome. Dviratininkas pasakė, kad jam viskas gerai, atsisakė medicininės pagalbos ir atsisakė kviesti policiją. Dar kartą dviratininkui užtikrinus, kad viskas gerai, mes išsiskirstėme. Mes sėdome į savo automobilius, o dviratininkas vedėsi dviratį važiojamojoje dalyje“. Šią situaciją 2014.01.27 teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas lengvojo automobilio „Škoda“ vairuotojas R. V..
Liudytojo B. A. parodymais, kad dviratininkas pasakė, jog jį partrenkė automobilis, kuris iš įvykio vietos nuvažiavo. Paprastai automobilis liaudyje yra vadinamas mažesnių gabaritų automobilis, o didelių gabaritų automobilis vadinamas „fūra“ arba paprasčiausiai „didelė mašina“, ir tas momentas, kad „mes nepabėgome iš situacijos vietos, o sustojome pasidomėti, kas atsitiko ir tik įsitikinę, kad viskas tvarkoje, išsiskirstėme“. Tai rodo, kad dviratininkas kalbėjo apie kitą situaciją, t. y. apie autoįvykį, kurio jis nežino.
E. G. parodymai visiškai neturi esminio įrodymo, kadangi neatitinka važiavimo laikas. Per 10–20 minučių situacija kelyje gali kardinaliai pasikeisti, todėl teiginys, jog dviratininkas važiavo provėža, yra teisingas E. G. ir dviratininko V. S. prasikeitimo metu ir visiškai netikslus po 10 minučių, kai situacija kelyje kardinaliai pasikeitusi.
Darytina išvada, kad nors ir važiavo liudininkas R. V. iš paskos, tačiau 2014 01 27 teismo posėdžio metu nepatvirtino krovininio automobilio VOLVO FH42T kontakto su dviratininku V. S. 2013 01 16, apie 8 val. Todėl nėra nė vieno liudininko, galinčio patvirtinti krovininio automobilio VOLVO FH42T kontaktą su dviratininku V. S. 2013-01-16, apie 8 val., Šilutės aplinkkelyje.
Pažeidžiant Konstitucijos 31 str. jam nebuvo leista apsiginti. Jau 2013 04 18 paaiškėjo, kad situacija 2013 01 16, apie 8 val., kelyje Kaunas–Mikytai–Šilutė–Klaipėda yra iškraipoma, jis eilinio apsilankymo metu pas tyrėją I. J., bandė pateikti raštišką paaiškinimą. Tyrėja paaiškino, kad paaiškinimą jis galės pateikti prokurorui arba tiesiog teismui posėdžio metu. 2013 09 23 paaiškinimą bandė įteikti prokurorui. Prokuroras paaiškino, jog jis galės paaiškinimą pateikti teismui ir jam įteikė kaltinamąjį aktą. 2013 10 28 ir 2013 12 09 paaiškinimus bandė paduoti teismo posėdžių metu. Deja, paaiškinimų nepriėmė. Darytina išvada, kad Šilutės PK tyrėja, Šilutės prokuratūros prokuroras ir Šilutės rajono apylinkės teismas, atsisakydami priimti jo raštišką situacijos paaiškinimą, pažeidė Konstitucijos 31 str.
LTEC specialisto D. Jociaus išvados klaidingos, kadangi jis gavo aiškiai klaidinančią pirminę informaciją. Tyrimo eigoje ir kaltinamajame akte yra aiškinama situacija, neatitinkanti realiosios, jam žinomos. Kaltinamajame akte nurodoma eismo įvykio vieta neatitinka vietos, kurioje realiai jis buvo sustojęs. Nufotografuota įvykio vieta prie kelio ženklų „Ribotas greitis 70 km“ ir „Pėstieji“. Jis buvo sustojęs 150–200 m iki šių ženklų. Tuomet dviratininkas nugriuvo 250–300 m iki šių ženklų Tyrimo medžiagoje, pateiktoje ekspertui, nurodomos dvi skirtingos vietos – 182 km ir 186 km, įvykio vietos apžiūros duomenys fiksuoti 2013 01 13 ir 2013 01 16. 2013 m. rugsėjo 18 d. jam įteiktas kaltinamasis aktas. Nesupranta, kodėl ikiteisminio tyrimo byloje eismo įvykio vieta nurodoma 182 km, kitą kartą – 186 km. Įvykio vietos apžiūros duomenys fiksuoti 2013-01-13 (kai jis dar buvo toli nuo Lietuvos) ir 2013-01-16 (LTEC specialisto išvados 2–9 puslapis). Negali sutikti, kad tai techninės klaidos, nes išvadose fiksuojama pirminė informacija visiškai neatitinka realios situacijos, tai kardinaliai keičia jo, kaip eismo dalyvio, situaciją, dėl to priimamos klaidingos eksperto išvados.
Nesuprantama, kodėl LTEC specialistas D. J. pirmą kartą 2013 01 31 daiktų apžiūros protokole rašo: „....ant dviračio nematyti jokių pėdsakų ar sugadinimų, kurie būtų būdingi smūginiam sąlyčiui su kita judančia transporto priemone“. Tačiau, tas pats LTEC specialistas D. J., gavęs užsakymą pakartotinai atlikti ekspertizę, jau konkrečiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiam krovininiam automobiliui VOLVO FH 42T, valst. Nr (duomenys neskelbtini), matydamas, kad pirminiai nustatytos galimos eismo įvykio vietos duomenys – 182 km ir 186 km – ir pateikiamos fiksuotos eismo įvykio net dvi datos (2013 01 13, kai jis buvo toli užsienyje, ir 2013 01 16), nesiima priemonių patikslinti, sukonkretinti. Turint klaidingą pirminę informaciją, suprantama, ir išvados yra klaidingos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuosprendyje bandoma aiškinti, jog jis keitė parodymus, nors jis parodymų niekados nekeitė. Žino, kad dviratininko nepartrenkė. Jo išdėstytos galimos įvykio versijos, kas galėjo atsitikti. Tai ne gynybos forma, kaip bandoma įteigti, o noras išsiaiškinti, kas iš tikro atsitiko, ir noras padėti teisėsaugai. O versijų yra ne viena: prasilenkiant galėjo atsitikti nelaimingas atsitikimas dėl streso, dėl mažiausio grumstelio, paveikus oro srautui ir t. t.; prasilenkiant, pažeisdamas KET 66, 71, 106 ar 109 p., dviratininkas galėjo atlikti neatsakingą judesį, o pasekmė –griuvimas. Dviratininkas kelyje taip pat eismo dalyvis ir nepakanka vien tik nešioti atšviečiamą liemenę, būtina laikytis E. K. žmogus apsnigtame kelyje dviračiu važiuoja keliu, esant dideliam automobilių srautui, neatsargu. Medicininės ekspertizės išvadose rašoma: „Netaisyklingos formos poodinės kraujosruvos dešinio kelio ir kairės blauzdos srityse yra besirezorbuojančios, padarytos maždaug prieš savaitę laiko iki mirties“. Tai rodo, kad dviratininkas V. S. nebuvo atsargus žmogus. Atitinkamai ir veiksmai kelyje neatsargūs.
Važiuojant tamsiu paros metu jis, pravažiuodamas dviratininką, susilyginus negalėjo matyti, kokius judesius atliko dviratininkas, dėl kurių, kaip 2014 01 27 teismo posėdžio metu liudijo iš paskos važiavęs lengvojo automobilio „Škoda“ vairuotojas R. V., „atrodė, kad dviratininkas buvo nutrenktas paskutiniu krovininio automobilio ratu“. Liudytojas nematė paties kontakto ir sutinka, kad dviratininkas galėjo nugriūti be kontakto su krovininiu automobiliu. LTEC specialistas D. J., remdamasis klaidinga pirmine informacija, teigia, kad dviratininkas V. S. buvo nutrenktas automobilio priekine dalimi. Jis gerai žino, kad jo vairuojamas krovininis automobilis VOLVO FH 42T, valst. Nr (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekine dalimi dviratininko, važiuojančio kelkraščiu, nelietė. Važiavo tiesiai, tiesiu keliu, nekeldamas jokių pavojų kitiems. Todėl natūraliai kyla klausimas, kas nutrenkė dviratininką.
Jeigu atsisakoma nelaimingo atsitikimo versijos, tai lieka vienintelė versija, kad nuvažiavus jo krovininiam automobiliui „Volvo FH 42T“ ir liudininko R. V. lengvajam automobiliui „Škoda“, ant kelio likęs dviratininkas V. S., vedinas dviračiu, buvo nutrenktas pravažiuojančio automobilio, nebūtinai lengvojo, nes kelyje buvo įvairių. Tai galėjo atsitikti vos jam ir lengvajam automobiliui nuvažiavus. Suprantama, nei jis, nei liudytojas R. V. to matyti negalėjo, nes jau buvo nuvažiavę. Laiko atžvilgiu tai įmanoma. Tokiu atveju į išvadas būtų atsakyta.
Šilutės rajono apylinkės teismas 2014.04.23 nuosprendyje nustatė: „Kaltinamojo aiškinimą, kad jis nejuto, jog kliudė dviratininką, ir nėra jokių įrodymų, kad jis dviratininką kliudė, paneigia Lietuvos teismo ekspertizės 2013-06-28 specialisto išvadoje nurodyti faktai, be to, ir įvertinus, jog buvo didelis smūgis į dviratininką“. Tačiau jau minėta, jog LTEC specialistas D. J. gavo klaidingą pirminę informaciją, todėl šio specialisto išvados nėra tikslios ir vadovautis jomis priimant nutartį yra neatsakinga.
Žemesnės instancijos teismas
Neprofesionalus didelio smūgio vertinimas, kuriuo turėjo atsitrenkti dviratininkas, kartu sulankstyti metalinį dviratį, nepaliekant plastmasinėse detalėse jokių įbrėžimų, įtrūkimų. Vairuotojai gerai žino, jog kelyje pasitaikančios kliūtys – guminiai, plastmasiniai kelio ženklai – palieka ne tik įbrėžimus, bet ir išlaužas.
Sugretinus liudytojo R. V. ir LTEC specialisto D. J. išvadas paaiškėjo:
liudytojo R. V., tai lengvojo automobilio „Škoda“ vairuotojas, kuris 2013 01 16 apie 8 val. važiavo iš paskos jo vairuojamo krovininio automobilio VOLVO FH42T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (domenys neskelbtini), ir jam atrodė, kad dviratininkas nuvirto nutrenktas krovininio automobilio galinio rato. Tuo tarpu specialistas D. J. 2013-01-31 padaro eksperto išvadą: „Ant dviračio nematyti jokių pėdsakų ar sugadinimų, kurie būtų būdingi smūginiam sąlyčiui su kita transporto priemone“ ir 2013 06 28, jau žinodamas konkretų automobilį ir tai, kad krovininis automobilis priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaudamasis aiškiai netikslia pirmine informacija, daro visiškai priešingą išvadą. Tai rodo, kad padarytos išvados buvo ne profesionaliai įvertinta situacija, o pritaikyta konkrečiam automobiliui.
Jis pro dešinįjį veidrodį matė griūvantį dviratininką krovininio automobilio gale. Liudytojas R. V. iš 50 m atstumo matė griūvantį dviratininką ties krovininio sąstato galiniais ratais. Tuo tarpu ekspertas, išvis nematęs situacijos, daro išvadą, jog dviratininkas nublokštas krovininio automobilio, kurio ilgis 17 m, priekine dalimi.
Vairuotojams gerai žinoma situacija, kai netikėtai kelyje pasitaikiusi kliūtis – plastmasiniai arba guminiai kelio ženklai – palieka ne tik ryškius įbrėžimus, bet ir išlaužas. 2013-01-16 perduodant automobilį į UAB „(duomenys neskelbtini)“ garažą nieko panašaus nebuvo pastebėta, nes pažeidimų nebuvo. Jis turi gintis ir įrodinėti, kad važiavo tiesiai, tiesiu keliu, nedarydamas jokių manevrų, t y. nekeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Jis yra pensininkas, neįgalus, atlikta operacija (prostatos vėžys), jo pensija 751,29 Lt, nuolat vartoja brangius vaistus, todėl neturi noro ir materialinių galimybių dalyvauti užsuktuose teisminiuose žaidimuose. Tikisi teisingo, sąžiningo, nešališko teisėsaugos darbo.
Jis su advokatu R. J. dar 2013 02 11 (pirmas apsilankymas) pas tyrėją I. J. išreiškė pageidavimą pasikalbėti su nukentėjusiuoju A. S.. Norėjo susitikti, pareikšti užuojautą, papasakoti tai, kas jam yra žinoma. Jam, kaip tėvui, tokioje situacijoje, netekus sūnaus, būtų labai svarbu išgirsti informaciją iš galbūt pirmų lūpų. Tačiau išgirdo neigiamą atsakymą, su juo kalbėtis atsisakė. Panaši A. S. reakcija buvo ir 2013 04 18 į pasiūlymą susitikti, išgirdo neigiamą atsakymą. 2013 10 28 turėjo įvykti teismo posėdis. Jis pabandė nukentėjusiam A. S. išreikšti užuojautą netekus sūnaus, tikėjosi nuoširdaus pokalbio, tačiau nespėjo išreikšti pageidavimo pasikalbėti, kai apstojo advokatas ir kiti A. S. artimieji ir pradėjo iš jo reikalauti pinigų: „kiek siūlai, kiek duodi“. Advokatas V. K. teismo posėdžiuose ne kartą akcentavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi sumokėti 100 000 Lt moralinei žalai kompensuoti. Suprato, kad čia visiškai nesvarbu, kas įvyko, kokioms aplinkybėms esant žuvo sūnus V. S., o tik rūpi pinigai ir kuo daugiau.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai aiškino KET 28 p., 132 p. 134 p. ir netinkamai pritaikė BK 281 str. 5 d. Kaltinimai pažeidus KET 28 p. neturi pagrindo, nėra įrodymų. Jis KET 28 p. nepažeidė. Kaltinimai pažeidus KET 132 p. neturi pagrindo, nėra įrodymų, jis KET 132 p. nepažeidė. Kaltinimai pažeidus (duomenys neskelbtini) p. neturi pagrindo, nėra įrodymų, jis (duomenys neskelbtini) p. nepažeidė. LTEC specialistui buvo pateikta klaidinga pirminė informacija, dėl to padarytos visiškai nerealios išvados. Tokios eksperto išvados atmestinos ir negali būti pagrindiniu kaltės įrodymu. Liudytojo R. V. parodymai 2014 01 27 teismo posėdyje nepatvirtino, kad jo vairuojamas automobilis kliudė dviratininką, liudininkui tik pasirodė, kad kliudė galiniu ratu, ir net sutiko, kad dviratininkas galėjo griūti be kontakto su krovininiu automobiliu, todėl šie liudijimai negali būti pagrindiniu kaltės įrodymu. Liudytojos R. S. ir nukentėjusiojo A. S. liudijimai patvirtina faktą, kad dviratininkas V. S. situacijos metu buvo kelkraštyje. D. V. S. nebuvo atsargus žmogus. D. V. S., esant dideliam automobilių srautui, apsnigtame kelyje turėjo laikytis bent KET 65 p., 66 p., 71 p., 106 p. ir 109 p. Nesilaikymas bent vieno iš jų pasibaigė skaudžia nelaime. Pažeidžiant Konstitucijos 31 str., jam nebuvo leista apsiginti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu civilinė atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendį. Nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė proceso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Teismas civilinį ieškinį gali atmesti tik priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, todėl civilinė atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ reiškia apeliacinį skundą dėl 2014-04-23 nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su pareikštu civiliniu ieškiniu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl BK 281 str. 5 d. taikymo ir įrodymų vertinimo. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 str. 5 d. gali būti traukiamas tik tiesiogiai kelių eismo saugumo taisykles pažeidęs asmuo, jeigu tarp jo padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių (žmonių žūties) yra priežastinis ryšys ir kai be abejonių nustatoma jo kaltė. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas abejonių dėl J. L. kaltės nepašalino, o nuosprendį grindė prielaidomis, kadangi bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog būtent J. L. padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su V. S. mirtimi.
Dėl liudytojo R. V. duotų parodymų ir jų vertinimo. Liudytojas R. V.. Skundžiamajame nuosprendyje teismas nurodo, kad pastarasis „<...> važiavo iš paskos ir viską matė, jog tik pravažiavus sunkvežimiui pro dviratininko šalį, dviratininkas nugriuvo, jam atrodė, kad automobilis kliudė galiniu ratu <...>“. Vertinant teisiamojo posėdžio metu šio liudytojo išsakytus parodymus bei tik jo manymą, kad jam atrodė, jog automobilis kliudė dviratininką galiniu ratu, būtina pažymėti, kad šis liudytojo manymas yra paneigiamas atlikta 2013-06-28 specialisto išvada Nr. 11K-96(13), kurioje nurodoma „pirminis susidūrimo (partrenkimo) kontaktas įvyko V. S. kaire kūno puse kontaktuojant su vilkiko priekinės dalies dešiniuoju kampu <...>“. Šis liudytojas tik patvirtino dviratininko nuvirtimo faktą, bet ne buvusį kontaktą (nuvirtimo faktą patvirtina ir J. L.). Vertindamas šio liudytojo parodymus, teismas skundžiamajame nuosprendyje neaptarė, kad pastarasis nematė kokių nors vizualinių sužalojimų dviratininko (šlubavimo, dejavimo ar pan.) ir paties dviračio sugadinimo faktų (iš bylos medžiagos: „dviračio galinio rato apsauga buvo sulankstyta ir ratas nebegalėjo suktis“, tad tokia aplinkybė būtų užfiksuota tiek paties liudytojo, tiek ir J. L.). Taip pat šis liudytojas patvirtino faktą, kad jam bei J. L. bendraujant su V. S., pastarasis atsakė, kad „nieko neatsitiko, jeigu pats išlipau iš griovio, pats atsistojau“, nebuvo užsiminta apie fizinio kontakto galimybę ar pan. Taigi, vertinant šio liudytojo duotus parodymus, nepaneigiama J. L. versija, kad dviratininkas nuvirto ne nuo fizinio kontakto, o nuo kitų aplinkybių (vėjo gūsio, grumsto, slidžios dangos ar pan.). Juo labiau, kelia abejonių įvykių seka, kad po tokio smūgio (J. L. vairuojamo vilkiko ir dviratininko fizinis kontaktas), V. S. galėjo laisvai judėti ir juo labiau pasakyti, kad jam viskas gerai.
Kito liudytojo B. A. teismas neapklausė teisiamojo posėdžio metu pripažindamas, kad pastarasis nedalyvauja dėl svarbių priežasčių – ligos (BPK 276 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad teismas tris kartus kvietė šį liudytoją, tačiau pastarasis taip nė karto ir neatvyko bei nepateikė dokumentų, pateisinančių jo neatvykimą (nebuvo pateikta nustatyta forma 094/a). Tokiu būdu teismas suvaržė ne tik civilinio atsakovo teisę užduoti klausimus liudytojui, bet ir kaltinamojo bei gynybos paruoštus klausimus, kurie susiję su tiesioginiu bendravimu su V. S. ir pastarojo užfiksuotais faktais.
Vertinant B. A. parodymus, svarbu atkreipti dėmesį į jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, kad „vyriškis pasakė, kad jį partrenkė kažkokia mašina, kuri iš įvykio vietos pasišalino“ (2013-01-16 liudytojo apklausos protokolas), „sakė, kad jį nutrenkė automobilis“ (2013-01-17 papildoma liudytojo apklausos protokolas). Vertinant šiuos parodymus bendruoju kontekstu, B. A. tik patvirtino nukentėjusiojo išsakytą aplinkybę, kad jis kontaktavo su transporto priemone, tačiau jokių sąsajų su J. L. nėra. Priešingai, vertinant išsakytus žodžius lingvistiniu požiūriu, abejonių kelia tai, kad sunkvežimį galėtų apibūdinti kaip „mašiną“, „automobilį“, (J. L. vairuojamas automobilis – vilkikas) bei tai, kad pasakyta frazė „iš įvykio vietos pasišalino“, galėtų būti vertinama kaip J. L. atvejis (J. L. ne tik buvo sustojęs, bet kartu ir su R. V. kalbėjo su dviratininku). Šios aplinkybės ne tik nepatvirtina ir neturi jokių sąsajų su J. L., bet ir kelia abejonių dėl kito įvykio buvimo.
Liudytojas E. G. nagrinėjamo įvykio kontekste tik nurodė, kad važiuodamas į darbą kelyje matė važiuojantį dviratininką su šviesą atspindinčia liemene. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prieš apklausą jis pasižiūrėjo savo tachografo duomenis ir pagal pristabdymo laiką nurodė apytikslį laiką, kada prasilenkė su dviratininku, tai 7.40 val.
Liudytojas A. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis matė sustojusią „furą‘‘, tačiau išsižadėjo ant priekabos šono užrašyto logotipo „(duomenys neskelbtini)“. Įvertinant tai, kad liudytojas savo parodymuose (užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu 2013-01-22) nurodė tikslesnes aplinkybes, nei parodymai, užfiksuoti teismo posėdžio metu (beveik po metų), ši aplinkybė formuluoja abejonę, kad galėjo būti ir kitas automobilis, kuris buvo sustojęs prie dviratininko. Teismas skundžiamajame nuosprendyje šios aplinkybės neaptarė.
Dėl atliktų specialisto išvadų ir kitų duomenų vertinimo. 2013-01-13 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo eismo įvykio vietos plane yra pažymėti tik kelio ženklai, nėra pažymėti jokie išlikę pėdsakai, apie kuriuos kalba liudytojas A. S. (žuvusiojo tėvas), neužfiksuoti griovyje esantys išsivoliojimai, kurių turėjo būti bent jau du (nuvirtimas pravažiuojant J. L. vilkikui, B. A. rastas pagalbos besišaukiantis V. S. ir jo dviratis), nėra užfiksuoti atstumai tarp griovyje paliktų pėdsakų ir kitos reikšmingos aplinkybės, kas leistų atkurti įvykio/įvykių schemą bei nustatyti objektyvią tiesą. Taip pat tiek teismas, tiek ekspertas neįvertino aplinkybės, kad kelio plotis vienoje eismo pusėje yra 4,60 m, o vilkiko – 2,50 m, tad krovininis automobilis turėjo technines galimybes apvažiuoti dviratininką saugiu atstumu ir neatlikdamas lenkimo manevro.
2013-02-06 specialisto išvada Nr. M59/13(03), kurioje yra nurodoma, kad „V. S. mirė nuo stipraus liemens kairės pusės sumušimo pasekoje padaryto blužnies sužalojimo - daugybiniai blužnies plyšimai, kas sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką“. Ši aplinkybė atskleidžia, kad įvykio metu buvo fizinis kontaktas su transporto priemone ir šis smūgis buvo stiprus. Tačiau įvertinus bylos duomenis, kurie besąlygiškai susietų J. L. vairuoto vilkiko „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fizinį kontaktą su dviratininku ir/ar dviračiu, nėra. Šią aplinkybę patvirtina 2013-06-28 specialisto išvada Nr. 11K-96(13), kurioje yra konstatuojama: „Tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų vienareikšmiškai ir kategoriškai identifikuoti automobilio „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kontaktą su V. S. ar dviračiu, kuriuo jis važiavo.“ Šiuo atveju yra tik teoriniai išvestiniai duomenys dėl fizinio kontakto buvimo, kurio nepatvirtina jokie bylos objektyvūs duomenys.
Taip pat būtina paminėti ir kitus byloje esančius duomenis, t. y.: 2013-01-31 daiktų apžiūros protokolas (dviračio), 2013-04-16 daiktų apžiūros protokolas (vilkiko „Volvo FH42T“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „SMITCH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)), 2013-01-16 daiktų apžiūros protokolas (žuvusiojo rūbų), iš kurių matyti, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad vilkikas „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų turėjęs fizinį kontaktą su V. S. ir/ar jo dviračiu. Priešingai, teismas, darydamas išvadą, neatsižvelgė į J. L. atvejį, t. y. įvertinus tai, kad vilkikas važiavo apie 70 km/val. greičiu (J. L. parodymai), o dviratininkas apie 20 km/val. greičiu (greitis teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamas, tad pateikiamas preliminarus greitis neprofesionalaus dviratininko bei tai, kad buvo važiuota žiemos keliu), susidaro 50 km/val. greičio skirtumas. Taigi atsižvelgiant į tokio greičio skirtumą, dviračio apgadinimus, vilkiko apgadinimus (kurių nėra), akivaizdu, kad nustatyti faktai – dviračio apgadinimas (tik apsauginio galinio rato apsaugos sulankstymas) – yra nelogiški esant susidūrimui su vilkiku.
Teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, neįvertino to, kad J. L. vairuojamas vilkikas yra niekuo neišsiskiriantis iš Lietuvoje važinėjančių kitų vilkikų. Taip pat teismas neįvertino to, kad specialistams nurodant įvykio detales ir formuojant užduotį, buvo pateikta hipotetinė situacija su neva įvykyje dalyvavusiu vilkiku „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastariesiems nepateikiant jokių duomenų apie vilkiko ir dviratininko ar jo dviračio fizinį kontaktą.
Teismas neįvertino ir 2013-06-26 specialisto išvados Nr. pM15/13(03), kurioje yra konstatuojama: „Po stipraus liemens sumušimo pasekoje padaryto blužnies plyšimo sukėlusio ūmų kraujavimą į pilvo ertmę V. S. neprarado sąmonės, jis galėjo atlikti sąmoningus veiksmus (galėjo judėti, kalbėti, orientuotis aplinkoje) <...>“; tačiau išsakoma ir aplinkybė, kad „<...> neprieštaraujama, kad V. S. po autoįvykio metu patirtų sužalojimų nebegalėjo paeiti, atsigulė šalikelėje, prarado orientaciją laikotarpyje nuo 2013-01-16 apie 08 val. iki 2013-01-16 08.14 val.“. Ši aplinkybė, kad V. S. nebegalėjo paeiti dėl sumušimo, yra neaptarta teismo ir prieštarauja J. L. ir R. V. bendravimo aplinkybėms (kad pats išlipo iš griovio, kad kalbėjosi, kad niekur neskaudėjo), tai sąlygoja galimybę, jog po šio įvykio galbūt buvo dar vienas nenustatytas įvykis, po kurio V. S. nebepaėjo.
Analizuojant įvykio laiko tarpą nustatyta, kad į Greitosios medicinos pagalbos centrą buvo paskambinta 2013-01-16 8.14 val. Liudytojas E. G. nurodė, kad pagal savo automobilio tachografo duomenis (kurių byloje nėra), pastarasis dviratininką aplenkė apie 7.40 val., tad esant šiems duomenims susidaro 34 min. laiko tarpas, per kurį galėjo įvykti ne vienas įvykis. Šios aplinkybės teismas neįvertino.
Dėl priežastinio ryšio nustatymo. BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, todėl turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (veikos) ir šio straipsnio atitinkamose dalyse numatytų padarinių. Priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Neteisingo priežastinio ryšio nustatymo pasekmė – netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas.
J. L. nuteistas už tai, kad jis pažeidė tris KET reikalavimus, t. y. KET 28 p., kuriame nurodoma, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui; KET 132 p., kuriame nurodyta, kad vairuotojas atsižvelgdamas į greitį privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus; (duomenys neskelbtini) p., kuriame nurodoma, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad buvo įvykęs fizinis kontaktas tarp vilkiko ir dviratininko ir/ar dviračio, todėl 2013-06-28 specialisto išvadoje Nr. 11K-149(13) modeliuojama ir išsakoma situacija dėl priežastinio ryšio – „<...> buvo partrenktas (kliudytas) iš paskos važiavusio vilkiko <...>, tuomet vilkiko <...> vairuotojo J. L. veiksmai, - savalaikiai nestabdė vairuojamo sąstato ir apvažiuodamas priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu dviračiu važiavusį V. S. nepaliko saugų eismą iš dešiniojo sąstato šono užtikrinančio tarpo,– techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu“; „<...> buvo partrenktas (kliudytas) iš paskos važiavusio vilkiko <...>, tuomet vilkiko <...> vairuotojo J. L. veiksmai, – savalaikiai nestabdė vairuojamo sąstato ir apvažiuodamas priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu dviračiu važiavusį V. S. nepaliko saugų eismą iš dešiniojo sąstato šono užtikrinančio tarpo, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu“, yra klaidinanti ir neteisinga. Esant šiai situacijai, nenustačius tikslių faktinių eismo įvykio aplinkybių, negalima atskleisti ir priežastinio ryšio buvimo.
Skundžiamame nuosprendyje teismas neįsigilino į visą įrodomąją bylos medžiagą, įrodymus vertino atsiedami juos vieną nuo kito, o dalies įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, iš viso nevertino, dėl to netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių.
Apibendrinant įrodymų vertinimą BK 281 straipsnio dispozicijos kontekste, būtina pažymėti, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas abejonių dėl J. L. kaltės nepašalino, o nuosprendį grindė prielaidomis, kadangi bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog būtent J. L. padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su V. S. mirtimi ir tai, kad J. L. vairuojamas vilkikas turėjo fizinį kontaktą su dviratininku V. S. ir/ar jo dviračiu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodinėjimo dėl nekaltumo naštą perkėlė J. L. ir jį nepagrįstai nuteisė, nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų. J. L. pateiktų kaltinimų kontekste taip ir liko nepaneigta kaltinimui pagal BK 281 straipsnio 5 dalį reikšminga aplinkybė – ar J. L. vairuojamas vilkikas turėjo fizinį kontaktą su dviratininku ir/ar dviračiu bei tai, ar pastarojo padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimą teismams apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. S. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas iš dalies, iš nuteistojo priteisiant 40 000 Lt, o iš draudimo bendrovės – 17 246 Lt (5 000 eurų) neturtinės žalos atlyginimui. Skundžiamajame nuosprendyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) taikymas šioje byloje atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Šiuo atveju teismas padarė neteisingą išvadą dėl direktyvų aiškinimo ir jų taikymo.
Pagal ETT praktikoje suformuotą E. S. teisę atitinkančio aiškinimo principą valstybės narės, t. y. visos jų institucijos, įskaitant teismus, yra įpareigotos pasiekti konkrečioje direktyvoje numatytą rezultatą taikydamos visas reikiamas priemones, kad įvykdytų šią pareigą. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi pareigą aiškinti šią teisę kiek įmanoma atsižvelgdamas į direktyvos nuostatas ir tikslus, jog būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, ir taip laikomasi jos reikalavimų. Šis principas suponuoja asmenų teisę prireikus remtis direktyvų nuostatomis, siekiant E. S. teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo valstybių narių teismuose, taip pat atsižvelgiant į šių direktyvų nuostatas ir ETT praktiką dėl jų aiškinimo.
ETT yra paskelbęs prejudicinius sprendimus bylose C-22/12, C-277/12, C-371/12, kuriose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybių narių (kurios pateikė prejudicinius klausimus) reglamentuotais norminiais teisės aktais, kuriuose nustatoma motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo žalos apimtis ir sąvoka. Šiose bylose ETT konstatavo, kad direktyvą reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinę žalą ir kad valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal jų nacionalinės teisės aktus privalomasis draudimas apimtų kompensaciją už nematerialinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų per eismo įvykius asmenų artimieji, ir kad ši kompensacija būtų ne mažesnė kaip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios sumos, t. y. 1 000 000 EUR.
Apibendrinant ETT suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią jau yra pateikti išaiškinimai (prejudiciniai sprendimai) dėl 2005 m. gegužės 11 d. E. P. ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/14/EB, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvas Nr. 72/166/EEB, Nr. 84/5/EEB, Nr. 88/357/EEB, Nr. 90/232/EEB bei Nr. 2000/26/EEB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, būtina išskirti šiuos ETT teiginius:
su motorinių transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusiose direktyvose 72/166/EEB, 84/5/EEB vartojama sąvoka „žala sveikatai“ apima ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą;
draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias maksimali draudiko mokėtina draudimo išmoka už neturtinę žalą yra mažesnė už direktyvoje 84/5/EEB nurodytą draudimo sumą žalai asmeniui;
nėra draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis reglamentuojamas neturtinės žalos dydis ir jo nustatymo kriterijai, tačiau šie kriterijai privalo būti taikomi visoms žalos rūšims, o ne tik toms, kurioms taikoma apsauga pagal minėtas direktyvas.
Pažymėtina, kad prejudicinis sprendimas turi poveikį ne tik nacionaliniam teismui, kuris iškilus klausimui jo nagrinėjamoje byloje kreipėsi į ETT, bet ir kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems tokią bylą. Šiuo nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad skundžiamame nuosprendyje teismas neatsižvelgė į ETT formuojamą jurisprudenciją, kurioje nurodytas nacionalinio akto prieštaravimas ES teisei. Sutarties dėl E. S. veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnyje yra numatyta, kad ETT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl „Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo“, šiuo atveju dėl 2005 m. gegužės 11 d. E. P. ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/14/EB, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvas Nr. 72/166/EEB, Nr. 84/5/EEB, Nr. 88/357/EEB, Nr. 90/232/EEB bei Nr. 2000/26/EEB, kai kokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Taigi, esant naujiems ETT išaiškinimams ir formuojamai ETT jurisprudencijai, LAT teismo suformuota praktika (Nr. 2K-239/2011) tapo nebeaktuali ir prieštaraujanti ES teisei bei ETT formuojamai praktikai, todėl esant šiai situacijai baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas privalėjo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teismas nesikreipęs prejudicinio sprendimo, peržengė ES teisės taikymo ir aiškinimo jurisprudencijos formavimą bei tokiu būdu netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą (netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 11 str. nuostatas, dėl to netinkamai nustatė civilinį atsakovą neturtinei žalai atlyginti).
Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja, civilinio atsakovo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl J. L. kaltės
Siekiant išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei motyvuotai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti liudytojas B. A., teismo medicinos ekspertas G. P., eismo įvykio ekspertas D. J.. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad J. L. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog 2013-01-16 apie 8 val. Šilutės r., kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė – Klaipėda 186 km dviračiu važiavęs V. S. patyrė sužalojimus, nuo kurių Šilutės ligoninės reanimacijos skyriuje mirė. Remiantis byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2013-01-17 specialisto išvada Nr. M 59/13(03) nustatyta, kad V. S. padaryti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: masyvios kraujosruvos liemens kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, daugybiniai blužnies plyšimai, sukėlę ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, dvi viena žemiau kitos išsidėsčiusios išilginių juostų formos poodinės kraujosruvos kairės šlaunies išoriniame paviršiuje ir kt. Liemens, blužnies ir kairės šlaunies sužalojimai yra švieži, padaryti kelios valandų bėgyje iki mirties, anksčiau kaip 2013-01-16 08.14 val., jie gavosi autoįvykio metu nuo tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais, kas neprieštarauja užduotyje nurodytoms įvykio aplinkybėms. Sprendžiant iš sužalojimų išsidėstymo, V. S. smūgis buvo suduotas iš nugaros ir kairės pusės kūno atžvilgiu. Stipraus liemens kairės pusės sumušimo pasekoje padarytas blužnies sužalojimas – daugybinis blužnies plyšimas, sukėlęs ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, remiantis 2013-05-23 sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.11 ir 6.6.15 punktais, yra sunkus sveikatos sutrikdymas, šiuo atveju baigęsis mirtimi. V. S. mirė nuo stipraus (sumušus liemens kairę pusę) sumušimo pasekoje padaryto blužnies sužalojimo – daugybinių blužnies plyšimų, kas sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką (t. 1, b. l. 16–18). Taigi iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog V. S. sužalojimai patirti autoįvykio metu nuo tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais, kas paneigia nuteistojo versiją, kad dviratininkas galėjo pats nukristi nuo oro srauto ar dėl grumstelio nesuvaldyti dviračio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas D. J. patvirtino, jog dviratininkas, patyręs kontaktą iš nugaros kairės pusės, buvo nublokštas į išorę ir į priekį. Atsižvelgiant į tokius duomenis, nekyla abejonių, jog V. S. sužalojimus patyrė autoįvykio metu.
Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis neigia, jog būtent jo vairuojama transporto priemonė kliudė dviračiu važiuojantį V. S., tačiau byloje nustatytos aplinkybės paneigia tokią versiją. Iš liudytojo R. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad 2013-01-16 apie 8 val. jis savo automobiliu „Škoda“ apie 80 km/val. greičiu važiavo Šilutės aplinkkeliu nuo Macikų kaimo link Grabupių kaimo. Priekyje jo apie 50 metrų atstumu važiavo sunkvežimis. Pravažiavęs tolokai už Šyšos tilto pamatė, kaip į dešinį kelkraštį nuvirto dviratininkas su dviračiu, o sunkvežimis nesustojęs važiavo toliau. Pravažiuodamas matė, kaip dviratininkas keliasi, šviesų signalais stabdė sunkvežimio vairuotoją. Sunkvežimis sustojo ties sankryža į Ramučius. Jo vairuotojas išlipo ir ėjo link jo automobilio, kai jis priėjo, pasakė, kad jis partrenkė dviratininką, ką atsakė sunkvežimio vairuotojas, nepamena. Matė, kaip dviratininkas virto į griovį, suprato, jog būtent šis automobilis kliudė dviratininką, tuo metu atrodė, kad kliudė su galiniais ratais. Matė, jog pravažiavus sunkvežimiui griuvo dviratininkas, kitos mašinos nekliudė, būtent tik tas sunkvežimis kliudė. Abu su sunkvežimio vairuotoju ėjo link dviratininko, kuris mūvėjo liemenę su atšvaitais. Dviratininkas tuo metu jau buvo atsikėlęs ir varėsi dviratį link jų, ant veido nesimatė jokių sužalojimų, pasakė, kad jam viskas gerai, ir medikų atsisakė. Kadangi neatrodė, kad dviratininkas yra sužalotas, nesimatė išviršinių sužalojimų, su sunkvežimio vairuotoju nuėjo link savo automobilių (t. 1, b. l. 132). Teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. V. parodė, kad važiavo paskui krovininį automobilį, matė, kaip nugriuvo dviratininkas. Ėjo dulksna, nematė, kad jis kliudė dviratininką. Dviratininkas virto į griovį. Jis sumirksėjo sunkvežimio vairuotojui, šis sustojo, jis pasakė sunkvežimio vairuotojui, kad šis kliudė žmogų. Tuo metu jam atrodė, kad gal galiniais ratais kliudė dviratininką. Nuvirtimas buvo prasilenkiant su krovininiu automobiliu (t. 2, b. l. 121).
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas kompleksinis teismo medicininis-autotechninis tyrimas, kurio metu buvo prašoma atsakyti, ar J. L. vairuotas automobilis „Volvo FH42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe SMITCH techniniu požiūriu yra susijęs priežastiniu ryšiu su dviratininko V. S. veiksmais ir eismo įvykio kilimu bei į kt. klausimus. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-06-28 specialisto išvadoje Nr. 11K-96 (13) nurodyta, kad atsižvelgiant į tirti pateiktoje medžiagoje esančių duomenų visumą, tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu važiuodamas dviračiu V. S. buvo partrenktas ta pačia kryptimi iš paskos didesniu greičiu važiavusio vilkiko „Volvo FH 42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirminis susidūrimas (partrenkimo kontaktas) įvyko V. S. kaire kūno puse kontaktuojant su vilkiko „Volvo FH 42T“ priekinės dalies dešiniuoju kampu, dėl ko V. S. su dviračiu buvo bloškiamas į priekį ir į dešinę prieš įvykį buvusios judėjimo krypties atžvilgiu ir V. S. dar sėdint ant dviračio balnelio, dviratis galinio rato purvasargiu, tikėtina, slystamai kontaktavo su vilkiko „Volvo FH 42T“ dešiniojo šono priekine dalimi, įsirėmė į padangą bei besideformuodamas prasisuko rato riedėjimo kryptimi. Tikėtina, kad V. S. liemens apatinės dalies kairės pusės sužalojimai buvo padaryti vilkiko „Volvo FH 42T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kabinos (priekinio paviršiaus) dešine puse (kampu). Tikėtina, kad V. S. kairės šlaunies sužalojimai buvo padaryti vilkiko „Volvo FH 42T“ priekiniame dešiniajame kampe esančiu posūkio (gabaritinių šviesų) žibintu, V. S. sėdint ant dviračio balnelio, kairės kojos šlauniai esant ant paminos, artimoje horizontaliai padėtyje (t. 1, b. l. 71–75).
Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-06-28 specialisto išvadoje Nr. 11K-149 (13) nurodyta, kad techniniu požiūriu prieš pat įvykį susidariusioje situacijoje vilkiko „Volvo FH 42T“ vairuotojas J. L. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį, turėjo atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, atsižvelgdamas į greitį, privalėjo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, kaip pats nurodo, matydamas priekyje mažesniu greičiu važiuojantį dviratininką bei priešpriešai parvažiuojančius automobilius, privalėjo savalaikiai mažinti vairuojamo sąstato važiavimo greitį (stabdyti) ir priekyje važiuojantį dviratininką apvažiuoti (pralenkti) nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, įsitikinus, kad tai daryti saugu bei paliekant saugų eismą užtikrinantį tarpą iš dešiniojo sąstato šono (1 t., b. l. 76–84).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas D. J. paaiškino, jog kontakto mechanizmas yra nustatytas. Atsižvelgiant į sunkvežimio konstrukciją, išvadoje paminėta, kad V. S. liemens apatinės dalies kairės pusės sužalojimai padaryti būtent patyrus smūgį iš nugaros ir kairės kūno pusės buku ne mažesniu kaip 18x8 cm dydžio liemens atžvilgiu vertikaliai orientuotu objektu. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad dviračio balnelis yra 0,98 cm aukštyje nuo pagrindo, todėl eismo įvykio metu tokius sužalojimus galėjo padaryti automobilio konstrukcija. Buvo nustatyta, kokiomis kūno dalimis V. S. kontaktavo su pateiktu objektu. Tikėtina, kad iš paskos dideliu greičiu važiuojantis vilkikas kliudė dviračiu važiavusį asmenį priekinio paviršiaus dešine puse ties kampu. Tas kampas yra užapvalintas virš apatinių radiatoriaus grotelių. Liemens apatinė dalis kontaktavo su kabinos dešiniu kampu. Atlikus medicininį tyrimą buvo nustatyta objekto konfigūracija, ir koks objektas tai galėjo padaryti. Automobilio kampas yra užapvalintas ir orientuotas vertikaliai, dėl to tas fragmentas, kuriuo kontaktavo kūnas, paliko kontakto pėdsaką to automobilio ant paties kūno. Buvo nustatyti dviračio sugadinimai, buvo apžiūrėtas automobilis ir automobilio dešinio šono priekinėje dalyje buvo aptikti slystamo kontakto pėdsakai ir tuo pagrindu buvo pažymėta akte. Atlikus apžiūras, individualių požymių neaptiko. Purvasargis buvo paveiktas kryptimi nuo dviračio galo link priekio, kad įsiremtų į ratą. Dviračiu važiavo asmuo ir buvo apkrova ant dviračio, turėjo didesnę inercinę jėgą ir prisilietus purvasargis buvo įtrauktas, įveltas ir buvo deformuotas. Ant purvasargio buvo nustatyti nubrozdinimai arba slystamo kontakto pėdsakai. Slystamo kontakto pėdsakai panašiame aukštyje aptikti ir vilkiko dešinio šono priekinėje dalyje. Buvo aptikti sužalojimai nukentėjusiajam ant kairės kojos. Šlaunies padėtis atitinka esant horizontalioje padėtyje ant vilkiko esantį atsikišantį lyg dešinio posūkio žibintą, taigi buvo daroma išvada, kad kontakto metu dviratininkas važiavo dviračiu ir kojos aukštis, esantis ant paminos, ir minant viršutinėje padėtyje, kai šlaunis yra artimoje horizontalioje padėtyje, atsiranda tokie sužalojimai. Tyrimui buvo pateiktas apžiūrėti pats vilkikas. Apžiūrėtas dviratis, buvo atliktas mirusiojo kūno tyrimas ir visi šie duomenys buvo vertinami kaip visuma. Atsižvelgiant į pateiktos medžiagos visumą, tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu važiuodamas dviračiu, V. S. buvo partrenktas ta pačia kryptimi iš paskos didesniu greičiu važiavusio vilkiko „Volvo“. Pirminio susidūrimo (partrenkimo) kontaktas įvyko V. S. kaire puse kontaktuojant su vilkiko „Volvo“ priekinės dalies dešiniuoju kampu, dėl to V. S. su dviračiu buvo nublokštas į priekį ir į dešinę prieš įvykį buvusios judėjimo krypties atžvilgiu. Patyrus smūginį kontaktą, jisai su visu dviračiu buvo bloškiamas į priekį ir dešiniau ir tuo pačiu gavosi dviračio sukimasis, pasisuko dviratis apie vertikalią ašį. Pasisukus dviračiui apie ašį, galinis ratas, galinis purvasargis sukasi link automobilio, kliudžiusio V. S.. Remiantis tuo, V. S. esant ant dviračio balnelio, dviratis galinio rato purvasargiu, tikėtina, slystamai kontaktavo su vilkiko dešinio šono priekine dalimi. Tikėtina išvada duodama remiantis dviračio sugadinimais ir esančiais pėdsakais bei esančiais slystančio kontakto dažų pažeidimo pėdsakais ant sunkvežimio dešiniajame šone. Dėl to purvasargio galiniam apatiniam kraštui prisispaudus, dėl sukimosi dviratis prisilietė, įsirėmė ta vieta prie sunkvežimio šono. Dviratis pats važiuoja ir yra žmogus, ir dėl to prisilietus, įvykus kontaktui purvasargis įsirėmė į padangą bei besiformuodamas prasisuko rato judėjimo kryptimi (t. 3. b. l. 68–69).
Paminėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvada, jog J. L. neatsargiu vairavimu sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo partrenktas dviratininkas V. S.. Iš specialistų išvadų matyti, jog buvo įvertintas J. L. vairuotos transporto priemonės aukštis, gabaritai bei apgadinimai ir V. S. padaryti sužalojimai. Nustatyta, jog V. S. padaryti sužalojimai atitinka automobilio konstrukciją. Taip pat nustatyta, kad ant automobilio yra slystančio kontakto dažų pažeidimai, kurie iš esmės atitinka pažeidimus pagal dviračio konstrukciją ir sugadinimą. Iš liudytojo R. V. parodymų matyti, jog būtent J. L. pravažiavus pro dviratininką, pastarasis nuvirto į griovį ir nors liudytojas negalėjo konkrečiai įvardyti, kuria vieta automobilis kliudė dviratininką ar gal pastarasis nuvirto nuo vėjo gūsio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau anksčiau minėta, dviratininkui padaryti sužalojimai atitinka sužalojimus, patyrus smūgį iš nugaros ir kairės kūno pusės buku daiktu, nekyla abejonių, jog dviratininkas parvirto nuo kontakto su pravažiuojančiu automobiliu. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas R. V. parodė, jog jokia kita transporto priemonė pro dviratininką daugiau nepravažiavo, pagrįstai darytina išvada, kad būtent J. L. vairuota transporto priemonė kliudė dviratininką. Taigi nuteistasis nepasirinko tokio atstumo, kad saugiai apvažiuotų dviratininką, dėl ko sukėlė eismo įvykį, kurio metu partrenkė dviratininką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visiškai nepagrįstai keliama versija, jog dviratininkas galėjo būti partrenktas vėliau, t. y. po to, kai išlipo iš griovio. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad J. L. pravažiavus pro dviratininką, pastarasis parvirto. R. V., važiuodamas iš paskos J. L., pamirksėjo, kad šis sustotų. J. L. su R. V. priėjo prie iš griovio išlipusio V. S.. V. S. pasakė, kad jaučiasi gerai, ir medikų atsisakė. J. L. ir R. V. nuvažiavo. Tuo pačiu keliu važiavęs B. A. apie 8.05 val. pamatė partrenktą dviratininką. Liudytojas B. A. parodė, jog sustojo ir klausė, kas yra dviratininkui, šis pasakė, kad partrenkė automobilis. Dviratis buvo toje vietoje, kur dviratininkas išlipo iš griovio, matėsi stūmimo vėžė, nes galinis ratas buvo užspaustas ir važiuoti negalėjo (t. 3, b. l. 68). Atsižvelgiant į tokius liudytojo parodymus, į anksčiau paminėtas specialistų išvadas dėl dviračio apgadinimo bei kontakto schemą, dviračio apžiūros protokolo duomenis matyti, kad dviratininkas dėl dviračio apgadinimo negalėjo toliau juo važiuoti, todėl ir negalėjo būti partrenktas kitos transporto priemonės, nes, kaip minėta, pagal patirtus sužalojimus jie buvo padaryti dviratininkui sėdint ant dviračio. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2013-07-11 papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 16/13(03) nurodyta, kad iki kol po stipraus liemens sumušimo metu padaryto blužnies plyšimo, sukėlusio ūmų kraujavimą į pilvo ertmę, V. S. neprarado sąmonės, jis galėjo atlikti sąmoningus veiksmus - galėjo judėti, t. y. vaikščioti, kalbėtis su R. V. ir J. L. ir varyti dviratį (t. 1, b. l. 87). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad po patirtų sužalojimų V. S. pakankamai ilgą laiką galėjo išlikti fiziškai aktyvus, tame tarpe galėjo ir pakankamai didelį atstumą eiti keliu, varydamasis dviratį.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes pažymėtina, jog nuteistasis J. L. neneigia, kad dviratininkas nugriuvo tuo metu, kai jo vairuojamas vilkikas lenkė dviratininką, šią aplinkybę patvirtina ir liudytojas R. V.. Vienok J. L. neigia kliudęs dviratininką priekine vilkiko kabinos dalimi, tvirtina, kad dviratininkas galėjo nugriūti netgi be tiesioginio kontakto su vilkiku, nuo oro srovės ar užvažiavęs ant grumsto, ir kelia versiją, kad dviratininkas jau vėliau galėjo būti sužalotas kito automobilio, kadangi po jau minėto nugriuvimo jokiais sužalojimais dviratininkas nesiskundė. Kaip jau minėta, byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistojo versiją apie galimą kitokį dviratininko nugriuvimo mechanizmą. Ekspertų išvados ir ekspertų teisme duoti paaiškinimai patvirtina, jog įvertinus dviratininko sužalojimus, dviračio sugadinimus ir vilkiko išorinius požymius galima daryti išvadą, jog dviratininkas buvo partrenktas kontakto su vilkiko kabinos šonine priekine dalimi metu. Ekspertai taip pat patvirtino, jog dviratininkas buvo sužalotas tuo metu, kai sėdėjo ant dviračio balnelio ir mynė pedalus (tai apsprendžia sužalojimo šlaunyje lokalizacija), ir kad po kontakto su vilkiku dviračio galinis ratas nesisuko, nes buvo užstabdytas deformuoto purvasargio. Taipogi eksperto nustatyta, jog po patirto sužalojimo dviratininkas pakankamai ilgą laiką galėjo atlikti aktyvius veiksmus. Akivaizdu, jog dėl patirto šoko dviratininkas iš pradžių galėjo manyti nepatyręs rimtesnių sužalojimų ir tai nurodyti priėjusiems J. L. bei R. V., tuo tarpu per drabužius sužalojimai vizualiai ir nebuvo matomi. J. L. bei R. V. patvirtino, kad atsikėlęs dviratininkas toliau varėsi dviratį, kas visiškai atitinka rašytinius bylos duomenis apie dviračio sugadinimus bei eksperto paaiškinimą, kad po susidūrimo su vilkiku dviračio galinis ratas buvo užblokuotas ir nesisuko, taigi juo nebebuvo galima važiuoti. Liudytojas B. A. taipogi patvirtino, kad sustojęs prie nugriuvusio šalikelėje vyro, jis pastebėjo, kad dviračio galinis ratas nesisuko ir buvo užblokuotas, o kelio pakraštyje ant sniego iš toli matėsi dviračio stūmimo žymės, esant užblokuotam ratui. Kaip jau minėta, ekspertinio tyrimo metu nustatyta, kad dviratininkas patyrė sužalojimus, važiuodamas dviračiu (sėdėdamas ant balnelio). Taip pat nustatyta, kad po kontakto su J. L. vairuojamu vilkiku dviratis buvo sugadintas, juo toliau važiuoti nebebuvo galima. Šios aplinkybės visiškai paneigia nuteistojo versiją, neva dviratininkas buvo sužalotas kito automobilio, kuomet pakele stūmėsi dviratį jau po kontakto su vilkiku. Įvykio aplinkybės leidžia teigti, jog staiga pablogėjus sveikatai dėl vykstančio vidinio kraujavimo po patirtų sužalojimų, besivarantis pakele dviratį V. S. antrą kartą nugriuvo pats, be jokio pašalinio kontakto.
Tuo būdu bylos duomenimis nustatyta, jog V. S. mirė nuo sužalojimų, kurios jis patyrė dėl J. L. sukelto eismo įvykio, kurio metu buvo partrenktas dviratininkas V. S.. Todėl nėra abejonių, kad J. L. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Byloje nenustatyta, kad dviračiu važiavęs V. S. būtų pažeidęs kokius nors KET reikalavimus. Kad dviratininkas prieš įvykį būtų daręs kokį nors manevrą, nenurodo ir J. L., akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu dviračio ir vilkiko susidūrimas būtų iššauktas netikėto dviračio manevro, susidūrimo mechanizmas, o tuo pačiu ir dviratininko sužalojimai bei dviračio sugadinimai būtų buvę ženkliai skirtingi nuo užfiksuotų byloje. Iš apklaustų asmenų, tame tarpe ir paties J. L. parodymų matyti, kad prieš įvykį dviratininkas važiavo dešiniu važiuojamosios dalies pakraščiu, nesudarydamas jokių kliūčių kitoms ta pačia kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms jį saugiai apvažiuoti. J. L. nurodoma aplinkybė, kad slidžiame kelyje jis važiavo galimai per arti priekyje važiavusio kito vilkiko, kad galėtų iš tolimesnio atstumo pastebėti dviratininką, ir galimai per greitai, kad galėtų stabdyti, prireikus saugiai apvažiuoti dviratininką, kaip tik ir patvirtina, kad būtent J. L. sukėlė autoįvykį, padarydamas jam inkriminuotus KET pažeidimus.
Akivaizdu ir tai, jog įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 5-9) padarytas aiškus rašymo apsirikimas, nurodant apžiūros datą 2013-01-13, kadangi iš visos bylos dokumentų chronologijos aiškiai matyti, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta 2013-01-16, pareigūnams atvykus prie pakelėje nugriuvusio dviratininko. Atitinkamai ši aplinkybė nepaneigia kitų protokole užfiksuotų duomenų. Iš bylos medžiagos, apklaustų asmenų parodymų taip pat matyti, kad proceso metu nebuvo identifikuota ir apžiūrėta tiksli vieta, kurioje įvyko J. L. vairuojamo vilkiko ir dviratininko susidūrimo vieta, kuri, J. L. teigimu, galimai yra iki 300 metrų atstumu nutolusi nuo tos vietos, kurioje fotonuotraukoje prie byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo yra matomi kelio ženklai. Vienok byloje nenustatyta, to nenurodo ir apeliantai, kad dviratininko partrenkimo vietoje kelias, jo aplinka ar ženklinimas turėtų kokių nors reikšmingų bylai ypatumų, todėl šis ikiteisminio tyrimo trūkumas – nepakankamai tikslus dviratininko partrenkimo vietos nustatymas – neturi esminės įtakos J. L. veiksmų vertinimui, kadangi dviratininko partrenkimo vieta kelyje Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda bent apytiksliai yra nustatyta.
Apibendrinant tai, kas paminėta, konstatuotina, jog J. L. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neduoda pagrindo nesutikti su teismo išvadomis nuteistojo kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimais, o taip pat ir su teismo išvadomis dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ir atstovavimo išlaidų iš J. L. priteisimo, kadangi šių sprendimų ginčijimas nuteistojo apeliaciniame skunde siejamas tik su kaltės klausimo sprendimu.
Dėl civilinio ieškinio
Kaip matyti iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo, apeliantė neginčija nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tačiau teigia, jog teismas netinkamai nustatė civilinį atsakovą neturtinei žalai atlyginti, t. y. teigia, jog teismas, nesikreipęs prejudicinio sprendimo, peržengė ES teisės taikymo ir aiškinimo jurisprudencijos formavimą bei tokiu būdu netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Taip pat nurodo, kad esant naujiems ETT išaiškinimams ir formuojamai ETT jurisprudencijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (nutartis byloje Nr. 2K-239/2011) tapo nebeaktuali ir prieštaraujanti ES teisei bei ETT formuojamai praktikai, todėl esant šiai situacijai baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas privalėjo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartyje Nr. 2K-317/2014 buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl 72/166/EEB Tarybos direktyvos 3 straipsnio ir Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo priėmus ETT sprendimus bylose C-277/12, C-22/12 ir poreikio kreiptis prejudicinio sprendimo į ETT. Kasacinės instancijos teismo nutartyje Nr. 2K-317/2014 padarytos išvados dėl kreipimosi į ETT prejudicinio sprendimo. Teismas iš esmės patvirtino ankstesnę savo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011). Todėl civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentai, jog esant naujiems ETT išaiškinimams ir formuojamai ETT jurisprudencijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (nutartis byloje Nr. 2K-239/2011) tapo nebeaktuali ir prieštaraujanti ES teisei, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje apeliantė prašymą dėl kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo grindžia analogiškais argumentais, kaip ir minėtoje byloje. Paminėta teismų praktika toliau nuosekliai buvo formuojama ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-389/2014.
Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiginių, kad byloje teismas netinkamai nustatė civilinį atsakovą pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini)straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini)straipsnio 1 dalyje yra paaiškinta, kas gali būti civiliniu atsakovu, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Materialiai atsakingais asmenimis šioje baudžiamojoje byloje teisingai pripažinti darbdavys, kuris atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines pareigas ir valdančio didesnio pavojaus šaltinį, kaltės, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat draudimo įmonė, kuri atlygina žalą esant draudžiamajam įvykiui civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, šiuo atveju AAS „(duomenys neskelbtini)“. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 str.). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Pagal veikos padarymo metu galiojusios Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos 11 str. 1 d. 3 punktą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi draudimo bendrovė AAS „(duomenys neskelbtini)“ eismo įvykio metu galiojusios sutarties pagrindu įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtų sumų, tarp jų ir neturtinę žalą, neviršijančią 5 000 eurų (17 264 Lt) sumos.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomasis draudimas, kuriuo siekiama apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų ir draudėjų turtinius ir kitus interesus. Draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, inter alia neturtinei žalai, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo. Suinteresuoti asmenys, siekiantys, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygintų didesnę jų padarytą žalą, inter alia neturtinę, nei įstatyme numatyta privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą konstatavo, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties, todėl jo įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą; draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma.
Atsižvelgiant į tokį įstatymo aiškinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ priteisdamas sumas ta apimtimi, kiek tai numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, o likusią dalį priteisdamas iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)straipsnio bei 111 straipsnio 1 dalies nepažeidė.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir dėl materialiai atsakingų už nuteistojo veiksmus asmenų, todėl naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) str. 2 d., iš nuteistojo J. L. nukentėjusiajam A. S. išieškotina 1300 litų atstovavimo išlaidų, turėtų apeliacinio proceso metu (t. 3, b. l. 48), kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. L. ir civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo J. L. nukentėjusiajam A. S. 1300 litų išlaidų, turėtų advokato, kuris apeliaciniame procese dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.