Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 22 d. nutarimo P. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė P. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, t. y. už tai, kad jis 2009 m. balandžio 25 d., 12 val. 12 min., Vilniuje, Grybo gatvėje, vairuodamas automobilį VW Golf ir važiuodamas pro automobilį Mazda 6, nepaliko tarpo iš šono, todėl jį kliudė ir apgadino, iš eismo įvykio pasišalino, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 132, 234 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

P. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas už pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą (apgadinimą) bei už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET.

Ginčo dėl to, kad P. S. 2009 m. balandžio 25 d., 12 val. 12 min., Vilniuje, Grybo gatvėje, vairuodamas automobilį VW Golf ir važiuodamas pro automobilį Mazda 6, nepaliko tarpo iš šono, todėl jį kliudė ir apgadino, nėra. Apeliantas šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau neigia, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, padarytos išvados yra nemotyvuotos.

Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo motyvais, pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). ATPK 286 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima nutarimą byloje; nutarime turi būti: <...> bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas. Teismas privalo ne tik išvardinti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę. Teismas turi pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. N756-164/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta įstatymo nuostata yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą, argumentuotą teismo sprendimą. Ši teisė yra sudėtinė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. N575-4309/2010).

Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iš pirmosios instancijos teismo nutarimo turinio nėra aišku, kokie įrodymai galėjo būti reikšmingi sprendžiant dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės buvimo ar nebuvimo. Teismas nenurodė, kokios aplinkybės byloje nustatytos, kokie įrodymai jas patvirtina ar paneigia, neargumentavo, kokiais įrodymais vadovaudamasis pripažįsta P. S. kaltu dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, t. y. pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepakankamai motyvuotas.

Nutarime nurodyta, kad P. S. prisipažino padaręs pažeidimus ir gailisi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pradžių P. S., nors ir neginčijo faktinių bylos aplinkybių, pasišalinimą iš eismo įvykio vietos neigė (b. l. 13), apeliaciniame skunde taip pat nesutinka, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukė sąmoningai (b. l. 71-74). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį byloje Nr. N16-2330/2007). Matyti, kad pirmosios instancijos teismas apelianto kaltės formos netyrė ir nevertino. P. S. nurodo, kad į kitą automobilį atsitrenkė nežymiai, todėl manė, kad žala nepadaryta. Sprendžiant, ar apelianto argumentai pagrįsti, būtina įvertinti padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį ir paties P. S. elgesį po eismo įvykio. Šių aplinkybių išaiškinimui gali būti svarbūs tiesiogiai įvykį stebėjusio liudininko V. G. parodymai, tačiau minėtas asmuo pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Nors byloje yra V. G. rašytinis paaiškinimas, tačiau jis nėra pakankamai informatyvus. Neaišku, kokias tikrąsias įvykio aplinkybes užfiksavo minėtas liudytojas tiesioginio stebėjimo metu. Minėtame rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad P. S., vairuodamas automobilį, atsitrenkė į šalia stovėjusią Mazdą 6, o po to lėtai apsisuko ir nuvažiavo (b. l. 12). Tuo tarpu apgadinto automobilio savininko asmens rašytiniame paaiškinime užfiksuota, kad V. G. jiems papildomai minėjęs, jog P. S., prieš nuvažiuodamas, pasižiūrėjo, kas nutiko (b. l. 10). Pažymėtina, kad vien tik rašytiniai paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 str.) ir jų nepakeičia. Pirmosios instancijos teismas, neapklausęs teisme liudytoju vienintelio tiesiogiai pažeidimų padarymą mačiusio asmens, nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N575-881/2009, N575-684/2009 ir kt.), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pavyzdžiui, nutartis byloje N1-1333/2007), jog nors ATPK 285 straipsnyje numatyta, kad nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, tačiau tai nereiškia, jog bylą nagrinėjant apylinkės teisme (kai tai daro teisėjas vienasmeniškai) teismo posėdžio protokolas neturi būti rašomas. Byloje teismo posėdžio protokolo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, kokius parodymus administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo davė teisme, ar jo paaiškinimai nuoseklūs. Neaišku, ar byloje buvo tiriami esantys rašytiniai įrodymai ir ar P. S. buvo sudaryta reali galimybė juos ginčyti, pateikti pastabas.

Įvertinusi išdėstytus procesinius pažeidimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. liepos 22 d. nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį, P. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl paskirtos galutinės subendrintos administracinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo nevertinami kaip nebeturintys teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,

nutaria:

P. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 22 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.