Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Algirdo Auruškevičiaus

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 01 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui A. B., dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Dėl atsakovo A. B. apeliacinio skundo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. B., gimusi (duomenys neskelbtini) yra Rusijos Federacijos pilietė, gyvenanti Rusijos Federacijoje, Kostromos srityje. Atsakovas A. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ieškovei mokėjo išlaikymą iki pilnametystės. Ieškovė nuo 2006-09-01 yra Kostromos valstybinio universiteto ekonomikos instituto dieninio skyriaus studentė. Ieškovė, vadovaujantis LR Civilinio kodekso 3.194 straipsniu, prašo priteisti jai iš atsakovo po 450 Lt išlaikymą nuo 2007-04-16 kas mėnesį iki ieškovei sukaks 24 metai. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (Žin., 1995, Nr. 13) 30 straipsnio 2 dalį, kuriame numatyta, kad jeigu kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančios šalies teritorijoje, jų teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančios šalies, kurios pilietis yra vaikas. Kadangi Rusijos Federacijos įstatymai nenumato tėvų prievolės išlaikyti besimokančius pilnamečius vaikus, ieškovė neturi teisės į išlaikymą.

Tarptautinis (užsienio) elementas bylose, kuriose sprendžiamas vaikų išlaikymo klausimas, yra tada, kai viena iš šalių (tėvas, motina) gyvena užsienio valstybėje, yra užsienio pilietis ar asmuo be pilietybės, vaikai gyvena užsienio valstybėje, tėvo (motinos) turtas yra užsienio valstybėje. Šiais atvejais teismams tenka spręsti klausimus dėl teismingumo ir taikytinos teisės. Teismingumo klausimas yra sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar yra galiojanti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai. Jeigu tokia sutartis yra galiojanti, tai turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (LR Civilinio proceso kodekso 784, 785 straipsniai).

Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija 1992-07-21 yra sudariusios sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau sutartis) (įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d.; Žin., 1995, Nr. 13). Pagal šios sutarties 1 straipsnį, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai. Šios sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos Susitariančiosios Šalies teismus, prokuratūrą, notarines kontoras bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės, šeimos ir baudžiamosios bylos, gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai. Taigi, ieškovė vadovaujantis minėtos sutarties 1 ir 2 straipsniais turėjo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą. Teismas, priėmęs nagrinėti ieškinio pareiškimą byloje, kurioje sprendžiamas vaikų išlaikymo klausimas ir kurioje yra užsienio (tarptautinis) elementas, ex officio privalo nuspręsti, kokios valstybės teisė turi būti taikoma nagrinėjant bylą. Pagal minėtos sutarties 30 straipsnio 2 dalį, kai kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų (tėvų ir vaikų) teisinius santykius reglamentuoja Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas, įstatymai. Pagal LR Civilinio kodekso 1.11 straipsnį 1 dalį užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešąjai tvarkai. Tokiais atvejais taikomi Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai. Šiuo pagrindu galima remtis visais atvejais, kad ir kas numato taikyti užsienio teisę – šalių susitarimas, tarptautinė sutartis ar Lietuvos tarptautinė privatinė teisė. Taikyti užsienio teisę teismas taip pat gali atsisakyti, jeigu jos taikymas leistų šalims išvengti Lietuvos ar kitos valstybės, su kuria šalių santykiai yra glaudžiai susiję, imperatyvių teisės normų taikymo.

Atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje ir pagal LR Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalį turi pareigą – teikti paramą iki 24 metų amžiaus paramos reikalingiems savo vaikams, kurie mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose. Priešingu atveju, Lietuvos Respublikos piliečio pareigos, nustatytos įstatyme nevykdymas, prieštarautų gerai moralei, teisingumo ir sąžiningumo principams. Pagal Rusijos Federacijos Šeimos kodekso 54 straipsnį pilnametystė sukanka 18 metų. Pagal 63 straipsnio 2 dalį nustatyta tėvų pareiga užtikrinti vaikui galimybę įgyti pagrindinį išsilavinimą, ir suteikti sąlygas įgyti vidurinį (pilną) išsilavinimą. Pagal Rusijos Federacijos Šeimos kodekso 85 str. pilnamečiai vaikai turi teisę į tėvų išlaikymą, tik tuo atveju jeigu jie yra nedarbingi, o pagal 86 straipsnį turi teisę į papildomas išlaidas esant ypatingoms aplinkybėms (sunki liga, reikalinga slauga). Rusijos Federacijos įstatymai nenumato tėvų pareigos išlaikyti ar remti darbingus ir pilnamečius savo vaikus. Taigi šiuo atveju Rusijos federacijos teisės taikymas prieštarautų LR Civilinio kodekso 3.194 straipsnyje įtvirtintoms imperatyvioms teisės normoms, todėl vadovaujantis LR Civilinio kodekso 1.11 straipsnio 1 dalimi, Rusijos Federacijos teisės normos, dėl tėvų pareigų savo vaikams šiuo atveju netaikomos, o vadovaujamasi imperatyviomis Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatomis, bei geros moralės principais, pagal kuriuos atsakovas turi pareigą teikti paramą iki 24 metų amžiaus paramos reikalingiems savo vaikams, kurie mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose. Vadovaujantis išdėstytu kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymais bei priteisė išlaikymą atsakovo dukrai, kuriai reikia paramos.

Dėl ieškovės A. B. apeliacinio skundo.

Apeliantė A. B. nesutinka su pirmos instancijos teismo priteista 150 Lt per mėnesį, paramos suma. Pažymi, jog atsakovas savo studentei dukrai J. B. teikia 100 Eur (345 Lt) paramą per mėnesį.

Konstitucinis teismas 2007-06-07 nutarime konstatavo, kad tėvų ir vaikų, sulaukusių pilnametystės, ryšių vertingumas savaime nereiškia, kad galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems vaikams jau neturi ir negali turėti tėvų valdžios. Išlaikymas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams, nes priešingu atveju būtų paneigta pati pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje. Gali būti nustatytas tik toks teisinis reguliavimas, kad išlaikymą iš tėvų priteisti paramos reikalingam pilnamečiui asmeniui būtų galima tik tada, kai šis asmuo yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovo pajamos atskaičius mokesčius 2007 sausio – gruodžio mėnesiais vidutiniškai sudarė 2173,66 Lt (b.l.59). Atsakovas remia pilnametę dukrą J. (345 Lt), bei išlaiko nepilnametę dukrą A. (345 Lt). Pirmos instancijos teismas priteisė 150 Lt per mėnesį paramą ir ieškovei. Tuo tarpu ieškovė studijuoja Valstybiniame universitete, dieniame skyriuje. Valstybė suteikia visiems asmenims galimybę studijuoti ne tik dieniuose skyriuose, tačiau vakariniuose ir neakivaizdiniuose skyriuose, taip numatant galimybę mokslą derinti su darbu. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog visas šias galimybes yra išnaudojusi nesėkmingai, o taip pat, jog negauna stipendijos. Tuo atveju, kai sprendžiamas pilnamečio vaiko išlaikymo klausimas, ir gali būti paliesti tėvų interesai, ar dėl priteisto išlaikymo gali sumažėti jų patenkinimas, turi būti randama protinga pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų poreikių bei interesų. Įstatymai numato, jog vaikui sulaukus 18 metų ir jam esant darbingam, teisinė tėvų prievolė jį išlaikyti baigiasi, lieka tik moralinė pareiga materialiai remti savo vaikus, todėl teismas negali priteisti pilnamečiui vaikui išlaikymo jeigu objektyviai neleidžia jo tėvų turtinė padėtis. Įvertinus atsakovo teikiamą išlaikymą nepilnametei dukrai A., studentei dukrai J. ir ieškovei, atsakovui tenka tik šiek tiek didesnė nei minimali mėnesio alga, todėl priteisus ieškovei išlaikymą, iš esmės nukentėtų atsakovo interesai. Įstatymu įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, negali paneigti Konstitucijos ginamų ir saugomų tėvų teisių bei teisėtų interesų, taip pat iš esmės pabloginti tėvų materialinės padėties, ar daryti esminę žalą jų teisėms. LR Civilinio kodekso 6.461 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Pagal LR Civilinio kodekso 3. 192 straipsnio 2 dalį materialinį išlaikymą turi teikti abu tėvai. Taigi iš atsakovo priteistina ½ dalis minimalios algos. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškiniu kreipiantis į teismą, 2007 metų II ketvirtyje Kostromos srityje buvo nustatytas 3406 rublių pragyvenimo minimumas (apie 270 Lt, 2008 metų II ketvirtyje 4215 rublių (apie 333 Lt). Pirmos instancijos teismas priteisė 150 Lt. Ši suma atitinka Kostromos pragyvenimo minimumo ½ dalį. Kadangi ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kostromos srityje, o ne Lietuvos Respublikoje, todėl ir parama priteisiama vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos pragyvenimo minimumu, o Kostromos srities pragyvenimo minimumu. Taigi, atsižvelgdamas į atsakovo pajamas, įsipareigojimus kitiems šeimos nariams bei ieškovės neišnaudotas galimybes derinti darbą su studijomis, Kostromos pragyvenimo minimumą, kolegija daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo priteisti didesnę, nei 150 Lt per mėnesį paramą A., kol ji baigs studijas aukštojoje mokykloje, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų.

Vadovaujantis išdėstytu kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias tėvų moralinę pareigą remti savo pilnamečius vaikus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutarė:

Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 01 d. sprendimą palikti nepakeistą.