Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos D. B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės policijos komisariato 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu nubausta pagal ATPK 110 str. 10 d. 500 Lt (144 €) bauda. D. B. nubausta už tai, kad 2014-07-26 20.30 val. (duomenys neskelbtini) kieme laikė palaidą šunį, kuris pateko į kaimyno A. K. kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), ir apdraskė pastarojo šunį, tokiu būdu D. B. neužtikrino šuns laikymo gyvenamojoje vietoje, kad jis nekeltų grėsmės asmens turtui, sveikatai ar gyvybei, taip pažeidė Šilutės r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-12 įsakymu Nr. A1-963 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Šilutės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 8.3, 47, 48 punktų reikalavimus. Šį nutarimą D. B. apskundė Šilutės rajono apylinkės teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skunde dėl policijos pareigūno priimto nutarimo D. B. pažymėjo, kad jai nebuvo leista A. K. pareiškimo nagrinėjimo metu susipažinti su bylos medžiaga, tyrėjai D. M. pareiškus, jog susipažinti su byla neįmanoma, o be to ir taip viskas aišku. Nors, vadovaujantis ATPK 286 str. nuostatomis, nutarime turi būti išdėstytos ir motyvuotai įvertintos aplinkybės, nutarime nurodytos aplinkybės yra analogiškos administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotoms. Ir nors A. K. pareiškimo nagrinėjimo metu policijai D. B. nurodė įvykio aplinkybes, nes įvykio metu pati buvo savo kieme, ir jos pareigūnui buvo žinomos, tačiau priimant nutarimą į jas neatsižvelgta. Nors apylinkės teismas policijos pareigūnės, surašiusios administracinės teisės pažeidimo protokolą ir priėmusios nutarimą veiksmuose neįžvelgė šališkumo, pareigūnė aiškiai palaikė nukentėjusiojo poziciją.

Apeliantės manymu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo nuomonė, jog jeigu šuo yra didelis, tai jo elgesys gali būti neprognozuojamas, dėl ko privalu imtis visų veiksmų, kad gyvūnas būtų tinkamai aptvertas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šuo yra dresuotas, išmokytas pažinti savo teritoriją, neperžengti jos ribų, juo labiau, laikomas voljere, o išleistas iš jo visada būna šeimininkų žinioje. Apylinkės teismas, tinkamai neįvertinęs faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, neįvertinęs aplinkybės, jog šuo yra dresuotas, padarė nepagristą prielaidą, jog kadangi šuo ne visą laiką laikomas voljere, todėl turi galimybę išbėgti iš kiemo, o tai visiškai prieštarauja tikrovei, kadangi šuo tikslu — neperžengti savo kiemo ribų — ir yra dresuotas. Be to, visiškai neteisinga manyti, kad dresuotas šuo, šeimininkui jį išleidus iš voljero, neskirs jokio dėmesio šeimininkui, o iš karto bėgs į kaimyno A. K. kiemą, nes žino, kad būtent tuo momentu kaimyno kieme yra šuo ir su juo susipjaus. Priešingai, dresuotas šuo visada gins savo teritoriją, ką pastarasis ir padarė, kaimyno A. K. šuniui įbėgus į apeliantės kiemą, bei niekada nepuls be reikalo.

Skunde nurodoma, kad argumentai ir motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia nutartį, yra nelogiški, paremti subjektyvia teismo nuomone bei prieštaraujantys tikrovei. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis bei spėliojimais, o turi būti pagrįstas objektyviais įrodymais. Taip pat teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, negalėjo priimti sprendimo vadovaujantis tik A. K. paaiškinimais, D. B. paaiškinimus visiškai ignoruojant. Nors teismas padarė išvadą, kad tiek vienas šuo, tiek kitas šuo turėjo galimybę išeiti iš savo kiemo teritorijos, tačiau pripažino apeliantės kaltę, o tokia teismo išvada prieštaringa, nelogiška. Nėra apeliantės kaltę pagrindžiančių objektyvių ir įtikinamų įrodymų, nenustatyta jos tyčia. Taip pat, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas nepasisakė dėl skunde pateikto paaiškinimo, jog kaimyno A. K. šuo įvykio metu buvo paliktas be šeimininkų priežiūros, A. K. buvo išvykęs. Taip pat nebuvo atsižvelgta į apeliantės ir kaimyno A. K. ne kartą ieškotus kompromisus dėl teritorijos aptvėrimo, A. K. požiūrį į tai. Teismas neatsižvelgė ir į paaiškinimus, jog A. K. pranešimai telefonu apie tariamai po kiemą be priežiūros lakstantį apeliantės šunį buvo melagingi, nevertino pastarojo elgesio, kad nesiekia ieškoti kompromiso dėl teritorijų atskyrimo, o reikalauja pinigų. Nevertinti D. B. pateikti įrodymai (fotonuotraukos), kurios patvirtina faktą, jog A. K. šuo dažnai lankėsi kaimyninėje teritorijoje ir nebuvo prižiūrimas šeimininko.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.). Vadovaujantis ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Apylinkės teismas, nagrinėjantis skundą dėl organo priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrina, ar institucija, priėmusi nutarimą, tinkamai vadovavosi šiomis normomis. Teismo išvados dėl nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo taip pat turi būti argumentuotos ir pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinio teismo nuomone, apylinkės teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo tik formaliai ir neatsakė į esminius skundo argumentus. Tuo pažeidė ATPK 257 str. bei 284 str. nuostatas, nutartį priėmė išsamiai neišsiaiškinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai neištyrus byloje esančių įrodymų bei neįvertinus jų pagal ATPK 257 str. nustatytas taisykles.

ATPK 110 str. 10 d. inter alia numatyta, kad gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas, dėl kurio atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Šilutės r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-12 įsakymu Nr. A1-963 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Šilutės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ (toliau – Taisyklių) 8.3 p. numato, kad asmenims draudžiama išleisti vienus, be priežiūros gyvūnus augintinius į laiptines, kiemus ir kitas viešąsias vietas, 47 p. įtvirtinta, kad uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs, 48 p. inter alia numato, kad viešose vietose, bendro naudojimo patalpose šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.

Byloje nekvestionuojamas faktas, kad būtent D. B. šuo sužalojo A. K. augintinį, tačiau kyla ginčas dėl įvykio vietos ir kitų aplinkybių. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nors A. K. teismo posėdyje parodė, kad jo šuo buvo sužalotas jo teritorijoje, tačiau jis pats namuose nebuvo, o įvykio aplinkybes teigia sužinojęs iš savo sesers ir kaimyno R. Š. pasakojimų (b. l. 33, 60). R. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2014 m. liepos 24 d. įvykio, kurio metu susipjovė šunys, taip pat nematė, tiesiog būdamas namuose išgirdo triukšmą, o išėjęs į lauką, pamatė tik gulintį A. K. šunį. Kieno teritorijoje gulėjo šuo, R. Š. pasakyti negalėjo (b. l. 61). Kaip ir kur susipjovė šunys, nematė ir A. K. marti G. K. (b. l. 61). Kad pati matė, kaip A. K. šuo buvo sužalotas jo namų teritorijoje, nurodė tik A. K. sesuo G. K. (Pocienė) savo pareiškime (b. l. 55) teismui, tačiau teismo posėdyje ji neliudijo. A. K. teismui tvirtino, kad sesuo fotografavo įvykį mobiliuoju telefonu, tačiau fotonuotraukų teismui nepateikė. A. K. taip pat nurodė, kad sesuo paėmė sužeistą šunį ir atnešė arčiau namo, tačiau G. K. (Pocienė) savo pareiškime nurodo priešingai, jog ji paliko šunį gulėti ten, kur jį ir rado. Taigi paties įvykio nemačiusio A. K. parodymų apie įvykio aplinkybes kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Tuo tarpu iš D. B. parodymų teismo posėdžio metu, kad ji 2014 m. liepos 24 d. buvo namuose ir pati betarpiškai stebėjo įvykį, nes pati išleido šunį iš voljero (b. l. 33), ir V. B. parodymų, kad įvykio metu buvo šiltnamyje, viską matė ir pats išskyrė šunis (b. l. 61) matyti, kad būtent A. K. šuo atbėgo į D. B. teritoriją, kur jis ir buvo sužalotas. Tokią įvykių eigą suponuoja ir R. Š. parodymai, kad A. K. šuo dažnai atbėgdavo pas jį, taip pat ir į D. B. teritoriją (b. l. 61). Tuo būdu nuosekli D. B. versija, kurios ji laikėsi nuo pat įvykio aplinkybių tyrimo pradžios, kad būtent A. K. šuniui atbėgus į D. B. teritoriją, jis ir buvo sužalotas, o tada sužeistas paršliaužė atgal į savo sklypą, byloje surinktais įrodymais nėra neginčijamai paneigta.

Šilutės rajono policijos komisariato 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarime, nubaudžiant D. B. pagal ATPK 110 str. 10 d. nurodyta, kad ji pažeidė Taisyklių 8.3 p., kuris draudžia išleisti augintinius vienus be priežiūros į kiemus, laiptines ir kitas viešąsias vietas. Loginis bei sisteminis (kartu su Taisyklių 48 p.) minimos teisės normos aiškinimas suponuoja, kad šiuo atveju draudžiama išleisti vienus augintinius į bendro, viešo naudojimo teritorijas, kuriose, be augintinio šeimininko, bet kuriuo metu gali laisvai lankytis, į jas patekti ir pašaliniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės privataus (individualaus) namo kiemas (buvo vartai, sklypas apjuostas aukšta gyvatvore), t. y. privati namų valda, šių taisyklių prasme nelaikytinas vieša vieta, į kurią visiškai laisvai gali patekti kiti asmenys. Pažymėtina ir tai, kad šuo nebuvo išleistas be priežiūros – iš apeliantės paaiškinimų matyti, kad ji išleido šunį, norėdama jį numaudyti, t. y. buvo šalia šuns, o taip pat kieme buvo ir jos vyras, dėl to laikytina, kad išleisdama šunį į privatų kiemą, D. B. taisyklių punkto, draudžiančio paleisti šunis viešoje vietoje be priežiūros, nepažeidė. Nutarimu nustatyta, kad apeliantė pažeidė ir Taisyklių 47 p., kuriame įtvirtinta, kad uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs. Taisyklėse išaiškinta, kad uždara žemės valda – žemės valda, kurios teritorija yra aptverta tvora su vartais. Laikytina, kad Taisyklių 47 punkto pagrindinė paskirtis - užtikrinti, kad šuo neišeitų iš teritorijos ribų, o ne nustatyti taisyklę, kad šuns savininkai nei akimirkai negali paleisti nepririšto šuns privačioje valdoje, kuri formaliai neatitinka uždaros žemės valdos sąvokos, net jei jie kitomis priemonėmis (be uždarą valdą apibrėžiančių vartų ir tvoros) užtikrina, kad šuo nepaliks privataus kiemo teritorijos. Apeliantė skunde nurodė, kad šuo yra dresuotas (b. l. 5), išmokytas pažinti savo teritoriją, neperžengti jos ribų, visuomet laikomas voljere, o išleistas iš jo nuolatos būna šeimininkų žinioje, iš ko, neįrodžius, kad D. B. šuo paliko privataus kiemo teritoriją, galima daryti išvadą, kad D. B. užtikrino, jog šuo neišeitų iš teritorijos ribų, ir nepažeidė Taisyklių 47 p.

Nutarimu D. B. nubausta ir dėl Taisyklių 48 punkto pažeidimo, t. y. kad viešoje vietoje vedžiodama šunį neužtikrino, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Pažymėtina, kad Taisyklių 48 p. numato pareigą užtikrinti aplinkinių saugumą tik viešose vietose, šunų vedžiojimo aikštelėse, bendro naudojimo patalpose, tačiau nenustato pareigos rūpintis, kad augintinis nekeltų grėsmės aplinkai, būdamas savininko privačioje teritorijoje. Tokią išvadą suponuoja ir Taisyklių 45 p., kuris numato, kad kai šuo laikomas pririštas, jis turi būti rišamas taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos, t. y. iš esmės galima pririšti šunį taip, kad jis laisvai judėtų po visą sklypą, nesiimant jokių kitų apsaugos priemonių nuo šuns veiksmų pašalinių asmenų ar gyvūnų atžvilgiu privačios žemės valdos ribose. Kita vertus, aukščiau jau aptarta, kad privačios namų valdos kiemas šių taisyklių prasme nelaikytinas vieša vieta, į kurią laisvai gali patekti pašaliniai.

Apeliacinis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B., turėdama didesnį šunį, turėjo imtis didesnių apsaugos priemonių, siekiant išvengti jos šuns kontakto su kitais šunimis nepriklausomai nuo to, kokiame kiemų šis kontaktas gali įvykti. Gyvūnų laikymo taisyklės nenumato papildomų pareigų didesnių šunų savininkams, papildomos pareigos ir reikalavimai nustatyti Taisyklių 42 p. pavojingų šunų (įrašytų į Pavojingų šunų veislių sąrašą) ir kovinių šunų (įrašytų į Kovinių šunų veislių sąrašą) savininkams. Kiekvieno nepavojingo ir nekovinio šuns savininko pareigos, nepriklausomai nuo šuns dydžio, yra vienodos – laikyti augintinį voljere ar pririštą už pavadžio, o paleidus užtikrinti, kad šuo nepaliks uždaros kiemo teritorijos (Taisyklių 47 p.). Tuo atveju, jei gyvūno savininkas nesilaiko Taisyklėse numatytų elgesio normų, jis pats ir prisiima riziką dėl tokio Taisyklių nesilaikymo pasekmių, t. y. kad jo šuo pateks į kaimyninę teritoriją ir dėl to nukentės, ar kad jo šuo, patekęs į kaimyninę ar viešą teritoriją, padarys žalos ir ją teks atlyginti. Taigi šiuo atveju gyvūnų laikymo taisykles pažeidžia ne tas savininkas, kurio šuo didesnis, o tas, kurio šuo neprižiūrimas palieka privačią teritoriją.

Pabrėžtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta, kad D. B. šuo mirtinai sužalojo kaimynų šunį, išbėgęs į kaimyninį sklypą, t. y. kad ji neužtikrino tokio šuns laikymo gyvenamojoje vietoje, kad jis nekeltų grėsmės asmens turtui, sveikatai ar gyvybei. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Nagrinėjamoje byloje nepaneigta, kad A. K. šuo nukentėjo, kuomet paliktas be priežiūros pateko į kaimyninės (D. B.) namų valdos teritoriją ir ten buvo apkandžiotas D. B. šuns, kuris individualaus namo kieme buvo laikomas, nepažeidžiant D. B. inkriminuotų Gyvūnų laikymo taisyklių reikalavimų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, kad D. B. yra kalta dėl Šilutės r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-12 įsakymu Nr. A1-963 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Šilutės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 8.3, 47, 48 punktų reikalavimų pažeidimo ir atitinkamai ATPK 110 str. 10 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, todėl skundžiama nutartis naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, D. B. veiksmuose nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą D. B. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.