Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Arginta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Avastata“ ieškinį atsakovui UAB „Arginta“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo atsakovo pusėje Lietuvos Respublikos energetikos ministerija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

Apeliacinį skundą grindė argumentu, kad teismo sprendimas priimtas ignoruojant/pažeidžiant materialinės teisės normas. Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d., kuri nustato, kad Licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas ar leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti licenciją ar leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Energetikos ministro 2012-10-31 įsakymu Nr. 1-215 patvirtinta informacijos apie veiklos elektros energijos sektoriuje leidimų išdavimo procedūra, kurioje numatyta, kad informacija apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą skelbiama Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje.

Teismo sprendimas grindžiamas tuo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog iki 2012-12-31 ieškovo vardu buvo gautas Energetikos ministerijos leidimas. Negalima sutikti su tokia pozicija, kadangi sutarties šalys nebuvo susitarusios, kad atsakovė organizuos išimtinai tik popierinės formos leidimo gavimą (nes tik popierinės formos leidimo turėjimas įgalintų pateikti į bylą leidimo kopiją kaip įrodymą). Šalims buvo žinomos aukščiau paminėtos materialinės teisės normos ir joms galiojant buvo ir yra akivaizdu, kad leidimo gavimo įforminimas vyktų taip, kaip tai numato įstatymas (t.y. nebūtinai tik popierine forma). Taigi, atsakovo pozicija visiškai atitinka Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d., tuo tarpu nei ieškovo, nei teismo pozicija Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d. neatitinka. Laikytina, kad egzistuoja CPK 330 str. numatyta aplinkybė kaip pagrindas teismo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui, pažeidus materialinės teisės normas. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

Atsakovas visus nuo jo valios priklausančius veiksmus atliko laiku ir tinkamai, vykdydamas sutartį su ieškovu, trečiasis asmuo laikėsi teisės aktais nustatytų procedūrų ir laiku (2012-11-26) išdavė leidimą ieškovui.

Teismo sprendimas grindžiamas dar ir tuo, kad iki 2012-12-31 ieškovo vardu nebuvo išduotas Energetikos ministerijos leidimas, ką patvirtina trečiojo asmens tinklalapio medžiaga, skelbiama nuo 2013 metų. Negalima sutikti su tokia poziciją, kadangi nėra jokio teisinio pagrindo skelbimo apie leidimo išdavimą patalpinimo ministerijos tinklalapyje datą susieti su leidimo išdavimo data. Tai, kad Energetikos ministerija 2013 metais pagal 2012-10-31 Energetikos ministro įsakymą Nr. 1-215 paskelbė sąrašą ūkio subjektų, gavusių leidimus, dar nereiškia, kad tie leidimai išduoti 2013 metais. Tuo labiau, kad 2013-08 28 vykusio teismo posėdžio metu atsakovas pateikė medžiagą iš ministerijos tinklalapio, kur aiškiai užfiksuota, kad leidimas ieškovui Nr. LP-9810 yra išduotas 2012-11-26.

Kadangi pagrindinis ieškovo reikalavimas kaip išdėstyta aukščiau yra nepagrįstas ir atitinkamai teismo sprendimai dėl jo tenkinimo yra nepagrįstas, tai ir kiti ieškovo reikalavimai bei teismo sprendimas dalyje dėl palūkanų, delspinigių bylinėjimosi išlaidų yra laikomi priimtais nepagrįstai.

Pabrėžtina tai, jog 2013-03-18 atsakovas pateikdamas ieškovui susitarimą Nr. SD- 208/13 dėl Saulės jėgainės įrengimo sutarties Nr.114 IN 10-12 nutraukimo ir pasiūlydamas grąžinti pusę įmokėto avanso, iš esmės pripažino dėl sutarties neįvykdymo, nes priešingu atveju nebūtų grąžinęs ieškovui pusės jo sumokėto avanso. Atsakovas minėtame susitarime nurodė, jog dėl žalos atlyginimo ieškovui bus galima kreiptis įstatymų nustatyta tvarka pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintą nuostolių kompensavimo tvarką. Taigi, iš esmės atsakovas pripažino sutarties neįvykdymo pasekmes ir faktą dėl ieškovo patirtų nuostolių (avanso), tačiau dėl trečiojo asmens veiksmų, nenorėjo prisiimti visiškos atsakomybės, nors sudaryta sutartis buvo dvišalė - tarp ieškovo ir atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Šalių 2012-10-08 pasirašytoje Saulės jėgainės įrengimo sutartyje Nr. 114 IN 10-12 buvo susitarta, kad atsakovas įsipareigoja ieškovo vardu gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą ne vėliau kaip 2012-12-31. Taip pat nustatyta, kad atsakovui negavus šio leidimo iki 2012-12-31, atsakovas privalo grąžinti visus iš ieškovo gautus mokėjimus.

Apelianto argumentai, kad pagal Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d. leidimas buvo gautas 2012-11-26, nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti, nes minima norma negali būti aiškinama kaip leidimo išdavimas.

Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d. nustato, kad licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas ar leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti licenciją ar leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo.

Taigi, minėtoji teisės norma reguliuoja sprendimo dėl licencijos ar leidimo išdavimo priėmimą ir licencijos ar leidimo išdavimą kaip du skirtingus atitinkamų institucijų veiksmus. Teigiamo sprendimo priėmimas neturėtų būti tapatinamas su licencijos ar leidimo išdavimu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ 1.1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“, patvirtino Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavimo taisykles, kuriomis nustatė licencijų formą, nustatė, kas turi būti licencijoje nurodoma, bei nustatė jų išdavimo tvarką. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ taip pat nustatyta, kad leidimus išduodanti institucija per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų duomenų ir dokumentų gavimo dienos privalo išduoti pareiškėjui leidimą arba pateikia rašytinį motyvuotą atsisakymą išduoti leidimą, kurio forma, turinys, registravimo tvarka bei leidimo dublikato išdavimo tvarka yra smulkiai reglamentuoti minimame akte. Todėl apelianto skundo argumentas gali tik pagrįsti aplinkybę, kad teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo buvo priimtas 2012-11-26, bet tai dar nereiškia, kad pats leidimas nustatyta tvarka buvo išduotas.

Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija nurodė, kad vienu metu buvo gauta 15000 tokios pat rūšies prašymų išduoti leidimus, dėl tokio darbo krūvio sutriko ministerijos darbas, todėl buvo nuspręsta apie išduotus leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą verslo subjektams skelbti ministerijos tinklalapyje, informacija apie išduotus leidimus verslo subjektams, tame tarpe ir ieškovui, buvo paskelbta 2013 m. vasario mėnesį. Taip pat trečiasis asmuo pažymėjo, kad įstatymas nustatė 30 dienų terminą spręsti leidimo išdavimo klausimą, verslo subjektai šią įstatymo nuostatą žinojo, todėl, nesant neigiamo atsakymo dėl leidimo išdavimo, savaime turėjo būti aišku, jog leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje tik 2013 m. vasario mėnesį paskelbta informacija apie dar 2012-11-26 išduotą leidimą, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovas tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.202 straipsnio 3 dalis).

Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius. Tiek ieškovas, tiek atsakovas laisva valia sudarė sutartis ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnis). Sukūrus civilinį teisinį santykį, sutartis pagal teisės normų nustatytas ribas reguliuoja jos sukurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki tol, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas. Kiekviena sutarties šalis privalėjo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Apie tai sprendime pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šalių sutartinius santykius. Kadangi sutartimi šalys be išlygų susitarė, kad atsakovui iki 2012-12-31 negavus leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, atsakovas privalo grąžinti visus iš ieškovo gautus mokėjimus, vertintina, kad taip nustatytosios sąlygos ir turi būti vykdomos, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Ieškovas 2013-01-30 pranešimu nutraukė šalių pasirašytą sutartį, nurodydamas, kad atsakovas neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų, o tolimesnis projekto tęsimas praleidus nustatytus terminus, ieškovui yra ekonomiškai nenaudingas. Kaip matyti iš atsakovo 2013-02-11 rašto, atsakovas iš esmės neprieštaravo sutarties nutraukimui ir jo neginčijo, tačiau nelaikydamas savęs pažeidusiu sutartį, nurodė, kad nėra pagrindo grąžinti visą avansu pagal sutartį gautą sumą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal pirmiau išdėstytus motyvus atsakovas neįvykdė sutarties sąlygos gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą iki 2012-12-31 taip, kaip abi šalys suprato sutarties pasirašymo metu, todėl tomis pačiomis sutarties sąlygomis nustatyta aiški atsakovo pareiga grąžinti ieškovui visus iš jo gautus mokėjimus turi būti vykdoma. Atsakovas, manydamas ir atitinkamai įrodinėdamas, kad jis sutartį įvykdė tinkamai, turėjo teisę ginti savo pažeistas teises kitais įstatyme numatytais būdais, pvz. ginčydamas sutarties vienašališką nutraukimą, įrodinėdamas patirtą žalą dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių ir pan. Tačiau tokie reikalavimai byloje nebuvo pareikšti, o šalių pasirašytos sutarties sąlygos nenumatė jokio atlygio atsakovui už jo faktiškai atliktus darbus tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, t.y. sprendimas dėl leidimo išdavimo buvo priimtas nustatytais sutartyje terminais, tačiau dėl nenustatytų byloje aplinkybių arba dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo pats leidimas nustatyta tvarka nebuvo išduotas. Bylą nagrinėjant pareikšto ieškinio ribose dėl skolos pagal sutartinę prievolę priteisimo, kai vertinamos faktinės aplinkybės, jog sutartis yra nutraukta, dalis avansu gautos sumos atsakovo yra grąžinta ieškovui, spręstina, kad sutartis turi būti vykdoma pagal jos nurodymus.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Ieškovas pateikė įrodymus apie 400 Lt sumokėjimą už teiktą teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Avastata“ iš UAB „Arginta“ 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.