- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-01-07
- Bylos Nr.
- Ik-525-815/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00101-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Ernestas Spruogis, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- K. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjui – K. P. (K. P.), atsakovių – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėjui Konstantinui Tiažkijui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – K. P. skundą atsakovėms – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – K. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. 1. 1–30) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau - ir sprendimas Nr. 11D(P)-4933);
1.2. įpareigoti Ministeriją ir Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui;
1.3. priteisti iš atsakovių – Ministerijos ir Tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį;
1.4. priteisti iš atsakovių – Ministerijos ir Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Lt;
1.5. priteisti iš atsakovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;
1.6. sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:
1.6.1. ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;
1.6.2. ar Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;
1.6.3. ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;
1.6.4. ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad: Tarnyba nuo 2010 m. sausio mėn. jam išmoka sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 319,69 Lt, nors 2009 m. mokėjo pareiškėjui paskirtą 430 Lt pensiją; pareiškėjas dėl jam, kaip dirbančiam pensininkui, neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos 2010 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 11D(P)-4933 nurodė, jog pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas; pareiškėjo pensija, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai sumažėjo nuo 430 Lt iki 319,69 Lt, nenumatant jokio teisinio mechanizmo dėl pensijos dalies grąžinimo, todėl pareiškėjas nesutinka su sprendimu Nr. 11D(P)-4933, kadangi jis yra diskriminuojantis, neteisingas ir nepagrįstas, pažeidžiantis pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, konstitucines bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises, taigi, sprendimas Nr. 11D(P)-4933 turi būti panaikintas, o atsakovė – Ministerija įpareigotina išmokėti visą priklausančią pensiją, t. y. nepriemoką, bei ateityje mokėti visą priklausančią pensiją; Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, Europos socialinei chartijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lisabonos sutarčiai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Pareiškėjas skundą grindžia tokiais argumentais.
2.1. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė apima pareiškėjo teisę skųsti teismui valstybės institucijos priimtas įstatymų nuostatas dėl valstybinės pensijos sumažinimo ir jos negrąžinimo.
2.2. Konstitucijoje, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra vienas iš pagrindinių konstitucinių principų, kurio turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant ir vykdant teisingumą. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
2.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos iki gyvos galvos, t. y. jeigu valstybinė pensija paskirta, ji ir turi būti mokama. Remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija paskirta ir mokama pagal Konstitucijai neprieštaraujantį įstatymą, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau, o ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis sietini ir su nuosavybės teisių apsauga. Nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, kad savininkas, kaip teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Pažymėtina, kad teisė reikalauti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytų pensinio aprūpinimo išmokų kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Taigi, pareiškėjas, atitinkantis įstatyme įtvirtintas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų savo turtinio pobūdžio įsipareigojimą, o valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.
Pažymėtina, kad nuosavybės teises gina ir tarptautinės teisės aktai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, o Europos Žmogaus Teisių Teismas teisę į senatvės pensiją sieja su teise į nuosavybę.
2.4. Pareiškėjas abejoja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), kurioje maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos maksimalus dydis sumažinti iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio (nuo buvusio 1,5 dydžio), atitiktimi Konstitucijai.
2.5. Iš esmės pakitus valstybės ekonominei ir finansinei būklei, dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, todėl įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai, pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų, pensijų, tame tarpe ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, teisinį reguliavimą, jeigu tai būtina, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik vidaus reikalų sistemos finansavimo, tik karių ir pareigūnų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad pareigūnai ir kariai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų asmenų, tai neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų. Mažinti pareigūnų ir karių valstybines pensijas galima tik įstatyme ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų: toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Minėtas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas paneigia iš Konstitucijos kylančias pareigūno socialines (materialines) garantijas ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
Motyvuojamoji dalis
Minėtą Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ribojimą taiko Ministerija.
2.6. Pažymėtina ir tai, kad nebuvo atlikta išsami ekonomikos analizė, kuri padėtų objektyviai nustatyti, ar tikrai valstybės funkcijoms vykdyti ir vešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūko lėšų, taip pat neatlikta analizė, kokias konstitucines vertybes apsaugojo (jeigu apsaugojo) minėtas pensijų mažinimas, kaip turėtų būti kompensuojami praradimai, kaip tai susiję su blogiausia šalies socialinės apsaugos padėtimi Europos Sąjungoje ir kt.; be to, įstatymų leidėjas nebuvo priėmęs specialaus įstatymo dėl krizės.
2.7. Asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena iš svarbiausių asmens socialinių teisių. Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatyme, o įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų; iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys, tačiau pagal įstatymą gali būti nustatytos ir kitokios pensijos ar socialinė parama. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos nustatytos Įstatyme (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos). Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad, įstatyme nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.
2.8. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą, turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti valstybinę pensiją, dėl gaunamos pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą darbą bei verslą.
2.9. Sumažindamas pensijas, įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingą kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, priešingu atveju, teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamos ar sumažinamos paskirtos ir mokamos pensijos, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį. Taigi, Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis diskriminuoja vieną socialinę grupę, t. y. valstybinių pensijų gavėjus, tame tarpe ir pareiškėją, ir šiurkščiai pažeidžia jo konstitucines teises ir interesus; Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas pasiūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti pensijų kompensavimo tvarkos aprašą tik dėl senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir nepasiūlo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, negali būti konstituciškai pateisinamas.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.10. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, 16 straipsnio 4 dalyje bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia iš Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsnių bei konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kylančius imperatyvus, todėl šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Valstybės atsakomybė kyla tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškia įstatyme numatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo, kurį rengė ir teikė Ministerija, nuostatomis, Ministerijos veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti įstatymu.
2.11. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo ir įgyvendina Seimas. Bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, todėl neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatyme apriboti pareiškėjo nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Seimo kaltė, priimant Laikinąjį įstatymą, kvalifikuotina kaip neatsargumas. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės. Valstybei nustačius paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Taigi, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų (pastarosios veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais) pareiškėjui neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, šios atsakovės turėtų atsakyti, taikant Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją.
2.12. Būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas. Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Taigi, neturtinė žala asmeniui, kylanti dėl to, kad valstybės institucija taikė teisės aktą, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kadangi yra skunde nurodytų įstatymų nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto skunde nurodytų teisės nuostatų taikymo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jo patirti pažeminimai yra apčiuopiami (rengdama Laikinojo įstatymo projektą, atsakovė – Ministerija nekvietė Lietuvos vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjungos, kurios narys yra pareiškėjas, atstovų, vienašališkai priėmė sprendimą, šitaip pažemino pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, orumą, garbę, verčia jaustis nereikalingu savo valstybėje, kurią pareiškėjas kūrė), pareiškėjas dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies buvo priverstas apriboti savo poreikius, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo pareiškėjo reputacija. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, teismas turi atsižvelgti į tai, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai: pareiškėjui pensijos dalis nemokama nuo 2010 m. sausio 1 d., ji yra negrąžinta, tai reiškia, kad institucija geranoriškai nepripažino, kad jos sprendimas – nepagrįstas ir neteisėtas, ir nesiekė ištaisyti neigiamų sprendimo pasekmių.
II
Atsakovės – Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 36–38) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis valstybinių (tame tarpe – ir pareigūnų ir karių) pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą.
Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Ministerija sprendime Nr. 11D(P)-4933, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Pažymėtina, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra galiojantis. Taigi, sprendimas Nr. 11D(P)-4933 yra teisėtas ir pagrįstas.
2. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ir neturtinės žalos priteisimo
Valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu; abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl Ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.
Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logiškai daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (šiuo atveju – neturtinės žalos padarymo faktas); įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pažymėtina, kad pareiškėjo minima patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logiškai daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti siejama priežastiniu ryšiu su Ministerijos atliktais teisėtais ir įstatymu pagrįstais veiksmais.
Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau jų nedetalizuoja, todėl neaišku, kokias bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas siekia prisiteisti.
3. Dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą
Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatytos pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų pensijų teisinį reguliavimą, kad toks pensijų sumažinimas, nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, būtų kompensuojami, neprieštarauja Konstitucijai, Ministerija nesutinka su bylos sustabdymu ir kreipimusi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, kadangi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apribojimų taikymas neprieštarauja Konstitucijai.
III
Atsakovė – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 41–43) nurodo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, prašo dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra, pateikia tokius argumentus.
1. Pareiškėjui 1992 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 11637 paskirta 430 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą nuo 1992 m. spalio 9 d. neterminuotam laikui.
2. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę. Pagal šią formulę apskaičiavus pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (0,8808) ir jį pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo pensijos dydis sudaro 378,74 Lt.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio–gruodžio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, bei, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,8441 (2010 m. sausio–birželio mėn.), apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę; pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui už 2010 m. sausio–birželio mėn. buvo mokėta 319,69 Lt dydžio pensija. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. liepos–gruodžio mėn. keitėsi nurodytas koeficientas, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, pareiškėjui už 2010 m. liepos mėn. išmokėta 320,41 Lt dydžio pensija, už 2010 m. rugpjūčio mėn. – 320,38 Lt dydžio pensija, už 2010 m. rugsėjo–gruodžio mėn. – 319,69 Lt dydžio pensija. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas ir gaunamas draudžiamąsias pajamas.
3. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato; be to, pažymėtina, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, negu nustatyta Laikinajame įstatyme, ir mokėti pareiškėjui 430 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo datos, kadangi Laikinasis įstatymas yra galiojantis. Dėl to, kad Laikinasis įstatymas yra galiojantis, taip pat nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinę žalą.
IV
Rezoliucinė dalis
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 46/2010-47/2010-48/2010-49/2010-51/2010-52/2010-70/2010-77/2010-82/2010-83/2010-84/2010-85/2010-86/2010-87/2010-94/2010-100/2010-101/2010-109/2010-114/2010-123/2010-124/2010-128/2010-129/2010-133/2010-134/2010-142/2010-143/2010-1/2011-2/2011-5/2011-8/2011-16/2011-21/2011-23/2011-25/2011-29/2011-32/2011-37/2011-39/2011 ir priėmė 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia nutarė:
1.1. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
1.2. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
1.3. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
1.4. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
1.5. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
1.6. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
1.7. Pripažinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.8. Pripažinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.9. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-728-815/2012 (dabar – Nr. I-525-815/2013) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00101-2011-9) (b. l. 68–76) šią administracinę bylą sustabdė, kol įsiteisės Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartyje (b. l. 79–80) atnaujino administracinę bylą Nr. I-728-815/2012 (dabar – Nr. I-525-815/2013) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00101-2011-9), išnykus aplinkybėms, dėl kurios ji buvo sustabdyta, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ oficialiai paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d.
1. Teismo posėdyje pareiškėjas – K. P., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti, sutiko, kad Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos būtų laikoma atsakove.
2. Teismo posėdyje atsakovių – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėjas Konstantinas Tiažkijus (2011 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 1V-386 „Dėl Konstantino Tiažkijaus įgaliojimo“ (b. l. 93)), remdamasis atsiliepime pateiktais argumentais, prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:
1.1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 1995 m. lapkričio 5 d. išvadoje Nr. 11637 K. P. (K. P.), atleistam iš tarnybos 1992 m. spalio 9 d. dėl etatų mažinimo, paskyrė nuo 1992 m. spalio 9 d. neterminuotai pensiją už ištarnautus metus (pensijos dydis, atsižvelgiant į indeksavimus – 430,00 Lt (Ministerijos 2005 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. 2/17-1351 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių invalidumo ir pensijų už tarnybą perskaičiavimo (b. l. 45); Tarnybos atsiliepimas (b. 1. 41–43)).
1.2. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 20 d. pateikė Tarnybos vadovui prašymą „Dėl pažymos pateikimo“ (b. l. 54) kuriame prašė raštu paaiškinti, nurodant konkretų teisinį pagrindą, kodėl jo, K. P., valstybinė pensija sumažėjo, nes 2009 m. jis gaudavo 430 Lt
1.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą, 2010 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 31–32, 55–56) inter alia informavo pareiškėją:
1.3.1. Pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama pagal Laikinąjį įstatymą. Paskirtoji pensija už 2010 m. sausio–lapkričio mėnesius perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą. Paskirtosios pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, 2010 m. sausio–lapkričio mėnesiais koeficientas yra 0,8808, o perskaičiuotos pensijos dydis – po 378,74 Lt (430,00 Lt x 0,8808 = 378,74 Lt) kiekvieną mėnesį.
1.3.2. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, 2010 m. vasario 23 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. balandžio 9 d., 2010 m. gegužės 12 d., 2010 m. birželio 7 d., 2010 m. liepos 9 d., 2010 m. rugpjūčio 7 d., 2010 m. rugsėjo 9 d., 2010 m. spalio 9 d. ir 2010 lapkričio 9 d. sąrašais, atsižvelgiant į pareiškėjo gautas draudžiamąsias pajamas, paskirta pensija už 2010 m. sausio–birželio mėnesius buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą. Paskirtosios pensijos perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, 2010 m. sausio–birželio mėnesius perskaičiavimo koeficientas K = 0,8441, perskaičiuotos pensijos dydis – po 319,69 Lt (378,74 x0,8441) kiekvieną mėnesį. Pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą, 2010 m. liepos mėnesį perskaičiavimo koeficientas K = 0,8460, o perskaičiuotos pensijos dydis – 320,41 Lt, 2010 m. rugpjūčio mėn. pensijos perskaičiavimo koeficientas K = 0,8459, o perskaičiuotos pensijos dydis – 320,38 Lt, 2010 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn. perskaičiavimo koeficientas K = 0,8441, o perskaičiuotos pensijos dydis – po 319,69 Lt kiekvieną mėnesį.
1.3.3. Įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenumato.
1.4. Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-5362 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 89) pareiškėjui – K. P. paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 430,00 Lt – buvo perskaičiuota 2 kartus: pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius.
1.4.1. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuota pensija 2010 m. sausio–2012 m. rugsėjo mėn.– sudarė po 378,74 Lt kiekvieną mėnesį.
1.4.2. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuota ir išmokėta pensija sudarė: 2010 m. sausio–2010 m.birželio mėn. – po 319,69 Lt, 2010 m. liepos mėn. – 320,41 Lt, 2010 m. rugpjūčio mėn. – 320,38 Lt, 2010 m. rugsėjo mėn.–2011 m. rugpjūčio mėn. – 319,69 Lt, 2011 m. rugsėjo mėn. – 315,87 Lt, 2011 m. spalio mėn. – 319,35 Lt, 2011 m. lapkričio mėn.–2012 m. sausio mėn. – 319,69 Lt, 2012 m. vasario mėn. – 316,74 Lt, 2012 m. kovo mėn. – 324,28 Lt, 2012 m. balandžio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. – po 319,69 Lt.
2. Nustatyta, kad pareiškėjui – K. P. (K. P.) buvo mažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 89), o pareiškėjas mano, kad tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai (todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą jau įgyvendintas ir nebegali būti tenkinamas). Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimai šiuo aspektu panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, įpareigoti Ministeriją ir Tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui, priteisti iš atsakovės – Ministerijos ir Tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį netenkinami kaip nepagrįsti.
3. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Vadinasi, pareiškėjui – K. P. (K. P.), kaip dirbusiam pensininkui (žr. pažymą (b. l. 83–87)), nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 89), o todėl jam turi būti grąžinta 12 119,68 Lt – 10 228,97 Lt = 1 890,71 Lt suma.
Neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, kurioje teismas pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui – K. P. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
4. Pareiškėjo – K. P. (K. P.) reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4933 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ netenkinamas, nes, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį, ši institucija vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo nutarimo valdymo institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, Ministerija, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka.
5. Pareiškėjo – K. P. (K. P.) reikalavimas įpareigoti Ministeriją ir Tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui netenkinamas kaip nepagrįstas. Minėta, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo neteisėtai ir nepagrįstai sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. jau yra pripažintos netekusiomis galios, todėl pareiškėjui šiuo aspektu pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama kaip atitinkanti įstatymuose nustatytą dydį.
6. Pareiškėjas – K. P. skunde prašo priteisti iš atsakovių – Ministerijos ir Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Lt.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
Teismas pabrėžia, kad šioje byloje nėra nustatytas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, todėl nesant bent vienos privalomos kumuliatyviai traktuojamos civilinės atsakomybės sąlygos pareiškėjo – K. P. reikalavimas atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą negali būti tenkinamas.
7. Pareiškėjas – K. P. taip pat prašo priteisti iš atsakovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, tai jo reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas. Tačiau teismas šiame sprendime šį reikalavimą palieka nenagrinėtą, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis tikrai turėjo tokias išlaidas. Teismas išaiškina pareiškėjui, kad jis pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir išsamiu pagrindimu, o prašymas dėl išlaidų atlyginimo, nepaduotas teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo – K. P. (K. P.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti K. P. (K. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1 890,71 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt litų ir septyniasdešimt vieną centą) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai.
Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.