Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-21 · Administracinė byla Nr. I-9082-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-21
Bylos Nr.
I-9082-208/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
M. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9082-208/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03629-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 3.21
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. (M. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. liepos 2 d. ir nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. spalio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalies nuostatų jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimaisiais giminaičiais bei su savo broliu, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias palaikyti socialinius ryšius, nes laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais jis galėjo susirašinėti ir buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 ir 3 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 dalis bei Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. patvirtintų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1 punktas. Negalėdamas susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais artimaisiais bei draugais jis patyrė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą.

Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 6–9).

Lukiškių TI-K paaiškina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalis įtvirtina susirašinėjimo neliečiamumą, tačiau, ši teisė gali būti ribojama įstatymų nustatytais atvejais. Nuteistųjų teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų yra nustatyta BVK 99 straipsnyje, kurio 2 dalis ginčo laikotarpiu nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Atsižvelgdamas į tai mano, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo, nes draudimas susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis nustatytas teisės aktais, o jais nesivadovauti Lukiškių TI-K neturi pagrindo. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimi išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, o likusioje dalyje skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs dėl to, kad jam buvo neleista susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais giminaičiais ir draugais. Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. liepos 2 d. ir nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. spalio 31 d., o skundą teismui pateikė tik 2016 m. rugsėjo 9 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Ginčo laikotarpiu galiojusio BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Atsižvelgiant į tai, jog minėta BVK nuostata prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta tik 2015 m. vasario 26 d., darytina išvada, kad pareiškėjas iki šio laikotarpio nežinojo apie savo pažeistas teises, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų kodėl taip ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių, todėl Lukiškių TI-K prašymas taikyti senaties terminą tenkintinas dėl laikotarpio iki 2013 m. rugsėjo 8 d. imtinai ir byla šioje dalyje nutrauktina.

Teismas pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-763/2013).

Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, ginčo laikotarpiu galiojusio BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, tačiau Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai, konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo momento Konstitucijai prieštaraujanti nuostata jo atžvilgiu nebetaikoma. Vadovaujantis Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 5 straipsniu, Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Teismas, atsižvelgęs į minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, konstatuoja, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu neturėjo teisės nesivadovauti galiojančia BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata. Nors ši nuostata vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau valdžios institucijai negali kilti deliktinė atsakomybė už tai, kad savo veikloje vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi, šiuo atveju nenustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kad jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe. Pareiškėjas net nenurodė adresato, kam jis būtų norėjęs rašyti.

Nenustačius vienos iš esminių viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, netikslinga šioje byloje vertinti likusias viešosios atsakomybės sąlygas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

administracinę bylą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. liepos 2 d. nutraukti.

Likusioje dalyje pareiškėjo M. V. (M. V.) atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius