Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK ) 284 straipsnio 1 dalį arešto bausme 20 parų ir pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. S. Valstybinei ligonių kasai priteista 2128 litai ir 21 centas už M. V. (tokia pavardė nurodyta nuosprendžio rezoliucinėje dalyje) gydymą; M. V. (tokia pavardė nurodyta nuosprendžio rezoliucinėje dalyje) priteista 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas ir 1000 litų už proceso išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. apie 1 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeisdamas viešąją tvarką, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, viešojoje vietoje - kavinėje „Čili pica“, esančioje Vilniuje, Gedimino pr. 23, užlipęs ant stalo, koja spyrė tyrimo metu nenustatytam asmeniui į krūtinės sritį, po to, neišlaikęs pusiausvyros krisdamas nuo stalo, sugriebė rankomis už šviestuvo ir jį sudaužė. Tokiais įžūliais veiksmais jis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei UAB „Čili pica“ padarė 420 litų turtinės žalos.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 30 d. apie 8 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, viešojoje vietoje, prie kavinės - baro „Vingrių 17“, esančio Vilniuje, Vingrių 17, žodinio konflikto su M. V. metu sudavė pastarajam vieną smūgį peiliu į pilvo sritį, padarydamas kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą pilvo dešinėje pusėje. Šiais veiksmais A. S. tyčia dėl chuliganišku paskalų sunkiai sutrikdė M. V. sveikatą.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nusikaltimo mechanizmo. A. S. nurodo, kad nukentėjusiajam jis sudavė tik vieną smūgį į pilvą, t. y. į kūno vietą, kuri nėra gyvybiškai svarbi. Šį teiginį, apelianto nuomone, patvirtina ir tai, kad šiuo metu nukentėjusysis nejaučia jokių neigiamų padarinių.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje neįvertintas nusikaltimo padarymo laikas, paties nukentėjusiojo M. V. veiksmai ir būklė, kurie galėjo turėti įtakos nusikaltimo padarymui. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis teisme parodė, jog norėdamas apginti draugą A. R. , atsistojo tarp nuteistojo ir draugo, po to, kažkuriuo momentu prie jo priartėjo A. S. ir sudavė smūgį. Nuteistojo teigimu, liudytojai A. R. ir R. V. patvirtino, kad nukentėjusysis su draugu įvykio metu, kuris buvo 8 val., buvo išgėrę. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad tiek jis, tiek nukentėjusysis buvo apsvaigę nuo alkoholio, vartojo alkoholį ilgai, todėl jų reakcija ir veiksmai buvo neadekvatūs ir nekoordinuoti, o tai galėjo turėti įtakos nusikaltimo kilimui bei tikrai turi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl veikos pavojingumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino A. S. veiksmus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis pažymi, kad jis iš karto prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir iki šiol nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Be to, tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek šiuo metu jis yra charakterizuojamas teigiamai, mokosi, yra jauno amžiaus, ankščiau neteistas, nuo nusikaltimo padarymo iki šiol nenusikalto, administracine tvarka nebaustas. Apeliantas nurodo, kad UAB „Čili pica“ atlygino visą žalą, M. V. atlygino turtinę žalą už sugadintus drabužius bei negautą darbo užmokestį, pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad sutinka atlyginti nukentėjusiajam ir turtinę žalą, kai bus nustatytas jos dydis. A. S. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad jis atlygino Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį, keletą kartų atsiprašė nukentėjusiojo. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, leidžia daryti išvadą, jog jis stengėsi sušvelninti padarytą žalą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos tyrimo ir nagrinėjimo trukmę. Nuteistasis teigia, kad nusikaltimą jis padarė 2010 m. spalio 30 d., įtarimas dėl šio nusikaltimo buvo pareikštas tik po 5 mėnesių, o nuosprendis byloje priimtas tik praėjus daugiau nei metams po nusikaltimo padarymo. A. S. teigia manantis, kad ši baudžiamoji byla nėra sudėtinga, juolab, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis prisipažino nusikaltęs, atidavė nusikaltimo įrankį. Nuteistasis pažymi, kad šioje byloje procesas vyko pernelyg ilgai, ir į tai turi būti atsižvelgta skiriant bausmę. Tokios pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (1995 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Einarsson prie Airiją, 2001 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Beck prieš Norvegiją, 2002 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Wejrup prieš Daniją, 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Tamas prie Vengriją, 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Ohlen prieš Daniją).

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, be pagrindo nepripažino, kad jo atsakomybę lengvina ir tai, jog jis padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis nurodo, kad jau pirmos apklausos metu jis prisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, davė išsamius parodymus bei atidavė pareigūnams peilį. A. S. teigia manantis, kad visos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, mažinančios nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą, leidžia paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad po gydymosi nukentėjusiajam neliko jokių liekamųjų reiškinių - šiuo metu jis yra sveikas ir darbingas.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, turėjo įvertinti ir M. V. būklę – šis taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai galėjo turėti įtakos nusikaltimo padarymui. Be to, skundžiamame nuosprendyje neįvertinta ir kita nusikaltimo padarymui svarbi aplinkybė, kad nukentėjusysis matė, jog A. S. turi peilį, tačiau vis tiek stojo prieš jį. Apeliantas teigia, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo tiek jo, tiek M. V. apsvaigimas nuo alkoholio, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti, kad A. S. atsakomybę sunkina tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktu bei Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, nurodoma, kad A. S. paskirta per griežta bausmė. Nuteistasis teigia manantis, kad šioje byloje yra išimtinių aplinkybių, kurioms esant, jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė: nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, šis nusikaltimas nebuvo iš anksto suplanuotas, nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis į gyvybiškai nesvarbią kūno vietą. Be to, apeliantas nurodo, kad jo atsakomybę lengvina net trys aplinkybės, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta tik viena, ir ji nėra visiškai pagrįsta. A. S. teigimu, nukentėjusysis jam pretenzijų neturi, jam nekilo neigiamų padarinių, pirmosios instancijos teisme jis prašė paskirti kaltininkui bausmę teismo nuožiūra. Nuteistasis dar kartą pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir bylos nagrinėjimas truko pernelyg ilgai, jis charakterizuojamas teigiamai.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o nenustačius minėtame straipsnyje numatytų pagrindų, taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų, yra neproporcinga konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms.

Nuteistasis nesutinka ir su M. V. priteistu 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimu. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nukentėjusiajam priteisiama būtent tokio dydžio žala. A. S. teigimu, 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas jo turtinei padėčiai ir padarytam sužalojimui. Nuteistasis dar kartą nurodo, kad nukentėjusysis dėl padaryto nusikaltimo nejaučia jokių pasekmių, nepatiria diskomforto ar nepatogumų, dėl patirto sužalojimo jam neatsirado liekamųjų reiškinių. Apeliantas teigia stengęsis sušvelninti nusikaltimo pasekmes, atlygino nukentėjusiajam visą turtinę žalą. Esant šioms aplinkybėms, A. S. nurodo, kad, atsižvelgiant į protingumo ir teisingumo principus bei siekiant užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. atlygino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį, tačiau pirmosios instancijos teismas iš jo dar kartą priteisė šiam civiliniam ieškovui 2128 litus ir 21 centą. Nuteistasis nurodo, kad šis ieškinys kaip ir UAB „Čili pica“ ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteitasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo kaltė padarius inkriminuotas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais.

Savo kaltės dėl 2010-09-01 padarytos veikos nuteistasis neginčija. Jis nesutinka tik su 2010-10-30 padarytos veikos aplinkybių vertinimu, atsakomybę sunkinančiomis bei lengvinančiomis aplinkybėmis, paskirta bausme bei priteistu civiliniu ieškiniu.

Nuteistasis teigia, kad V. V. jis sužalojo veikdamas netiesiogine tyčia, kas patvirtina, jog jis (A. S. ) iš anksto neplanavo daryti nusikaltimo, jį padarė spontaniškai, kilusių padarinių nenorėjo, jų nesiekė, po įvykio labai susijaudino ir pasimetė, nes kilusios pasekmės jam buvo netikėtos. Apeliantas pažymi, kad kaltės forma yra svarbi, sprendžiant dėl veikos ir kaltininko pavojingumo.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nusikaltimo mechanizmo. A. S. nurodo, kad nukentėjusiajam jis sudavė tik vieną smūgį į pilvą, t. y. į kūno vietą, kuri nėra gyvybiškai svarbi. Šį teiginį, apelianto nuomone, patvirtina ir tai, kad šiuo metu nukentėjusysis nejaučia jokių neigiamų padarinių.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokia tyčios forma veikė nuteistasis sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo M. V. sveikatą. Byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad durdamas peiliu nukentėjusiajam į pilvą siekė būtent kilusių pasekmių – sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Tačiau tai darydamas, jis negalėjo nesuvokti, kad savo tyčiniu veiksmu, t. y. peilio smūgiu į pilvą gali tokias pasekmes sukelti. Todėl jo veiksmai padarant sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą yra padaryti netiesiogine tyčios forma, jie vertintini kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistojo teiginys apeliaciniame skunde, kad pilvas nėra gyvybiškai svarbi kūno vieta, kad pasekmės jam buvo netikėtos, atmestinas kaip nepagrįstas. Bet koks normalaus išsivystymo žmogus suvokia, kad duriant peiliu į pilvą gali būti pažeisti inkstai, žarnos, kepenys ir kiti vidaus organai, todėl negalima nesuvokti, kad tokiu poveikiu galima ne tik sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir atimti gyvybę, juo labiau, kai smūgiuojama peiliu, kurio geležtės ilgis net 19 cm (b. l. 128, t. 1). Tai, kad nukentėjusiojo sveikata šiuo metu atsistatė, nemažina nuteistojo veikos pavojingumo, nes dėl pilvo kiauryminės žaizdos nukentėjusiajam padarytas sužalojimas vertinamas kaip sunkus.

Nėra pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nuosprendyje neįvertintas nusikaltimo padarymo laikas, paties nukentėjusiojo M. V. veiksmai ir būklė, kurie galėjo turėti įtakos nusikaltimo padarymui. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis teisme parodė, jog norėdamas apginti draugą A. R. , atsistojo tarp nuteistojo ir draugo, po to, kažkuriuo momentu prie jo priartėjo A. S. ir sudavė smūgį. Nuteistojo teigimu, liudytojai A. R. ir R. V. patvirtino, kad nukentėjusysis su draugu įvykio metu, kuris buvo 8 val., buvo neblaivūs, todėl jų reakcija ir veiksmai buvo neadekvatūs ir nekoordinuoti, o tai galėjo turėti įtakos nusikaltimo kilimui bei tikrai turi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl veikos pavojingumo.

Iš pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje įvertintų nukentėjusiojo, liudytojo A. R. parodymų matyti, kad nei nukentėjusysis, nei A. R. nesiekė konflikto, o atvirkščiai – visaip stengėsi jo išvengti. Tai, kad nukentėjusysis M. V. atsistojo į tarpą tarp A. R. ir prie jo kibusio apelianto, taip pat nevertintina kaip kokie nors neteisėti veiksmai, kuriais eskaluojamas konfliktas. Šiuo atveju nei nukentėjusiojo, nei A. R. girtumas neturėjo jokios įtakos nuteistojo veiksmams ir konflikto eigai, nes, kaip jau minėta, šie asmenys elgėsi taip, kad konfliktas nevyktų. Nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo sąlygoti išimtinai jo paties chuliganiškų paskatų, todėl jo padarytas sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas tinkamai kvalifikuotas kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas.

Skirdamas bausmę už šį nusikaltimą pirmosios instancijos teismas klaidų taip pat nepadarė. Apelianto teiginys, kad jam turėjo būti nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis savo noru atvyko į policijos komisariatą ir padėjo išaiškinti nusikaltimą, prieštarauja bylos duomenims. Iš nukentėjusiojo parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo ir kitų įrodymų akivaizdu, kad nusikaltimas padarytas Vilniuje, prie pastato esančio Vingrių g. 17 (b. l. 68-69, t. 1). Tuo tarpu iš liudytojų V. P. ir A. R. parodymų matyti, kad A. S. sulaikytas Vilniaus m. Pylimo gatvėje po to, kai policijos pareigūnai A. R. pagalba ieškojo ir rado nusikaltimą padariusį asmenį (b. l. 15, t. 3; 177-179, t. 1) Peilis, kaip teisme parodė liudytojai V. P. ir A. R. , buvo paslėptas striukės rankovėje, jo A. S. nerodė. Šie duomenys akivaizdžiai parodo, kad A. S. pats neatvyko į policiją prisipažinti apie padarytą nusikaltimą, todėl tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinti nėra pagrindo. O tai, kad duodamas parodymus jis pripažino savo kaltę, jau yra pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į tai skiriant bausmes atsižvelgta, todėl iš naujo į tai nebeatsižvelgtina. Kaip atskira atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažintina padėjimas išaiškinti nusikaltimą, nes ši aplinkybė nustatoma tais atvejais, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tuo tarpu A. S. pirmoje apklausoje, vykusioje 2010-10-30 pareiškė, kad kaltės nepripažįsta, parodymų nedavė (b. l. 8, t. 2), vėliau - 2011-03-09- kaltę pripažino, tačiau tuo metu nusikaltimo padarymo aplinkybės jau buvo aiškios iš nukentėjusiojo, liudytojų A. R. , P. K. , R. V. parodymų, taigi, nusikaltimas išaiškintas ne dėl A. S. parodymų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad skirdamas bausmes atsižvelgia, kad A. S. charakterizuojamas teigiamai, dirbo, anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino žalą už sudaužytą lempą bei už nukentėjusiojo sugadintą striukę bei drabužius, negautą darbo užmokestį. Nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Nurodyti bausmės skyrimo motyvai parodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymo reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir minėtas nuteistajam palankias aplinkybes, kad jis neteistas, dirbo, teigiamai charakterizuojamas, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino turtinę žalą tiek nukentėjusiajam, tiek ligonių kasai. Todėl dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir mažinti bausmę nėra pagrindo. Tam pagrindo neduoda ir apeliacinio skundo teiginiai apie per ilgą bylos nagrinėjimo trukmę. Iš bylos matyti, kad A. S. sulaikytas 2010-10-30, o pranešimas apie įtarimą peiliu dūrus į pilvą nukentėjusiajam M. V. jam pateiktas jau tą pačią dieną (b. l. 3, 6, t. 1). Vėliau, gavus 2011-01-19 specialisto išvadą apie nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo sunkumo laipsnį, 2011-03-09 A. S. buvo pateiktas naujas pranešimas apie įtarimą (b. l. 12, t. 2; 96, t. 1). Byla pirmosios instancijos teisme gauta 2011-06-20, išnagrinėta 2012 m. sausio 20 d. Šie terminai nėra labai ilgi ir neduoda pagrindo teigti, kad procesas vyko per ilgai, taigi, nėra pagrindo ir mažinti bausmę dėl per ilgos proceso trukmės. Apeliaciniame skunde nurodytose Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose procesas truko kur kas ilgiau nei A. S. baudžiamojoje byloje (pavyzdžiui, procesas byloje Beck prieš Norvegiją truko beveik 7 metus ir 6 mėnesius; procesas byloje Wejrup prieš Daniją truko ilgiau nei 7 metus ir 9 mėnesius; procesas byloje Ohlen prieš Daniją truko ilgiau nei 8 metus), todėl esant iš esmės skirtingai situacijai nurodytos bylos nevertintinas kaip precedentas šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad jis 2010-10-30 nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtaką nusikaltimo padarymui. Iš asmens blaivumo testo matyti, kad 2010-10-30 8 val. 41 min. nuteistajam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (b. l. 1, t. 2). A. S. veiksmai - kibimas prie A. R. ir nukentėjusiojo M. V. , po to sunkus sveikatos sutrikdymo padarymas nukentėjusiajam, kuris niekaip neprovokavo A. S. , duoda pakankamą pagrindą teigti, kad girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai, kad ir pats nukentėjusysis buvo neblaivus nelaikytina šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pašalinančia priežastimi, kadangi, nukentėjusiojo elgesys visiškai neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas A. S. už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima minimaliai šios straipsnio sankcijoje numatytai 2 metų laisvės atėmimo bausmei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, jog nukentėjusysis M. V. pasveiko priklausė nuo operatyvaus pagalbos iškvietimo ir medikų sėkmingo darbo, tačiau ne nuo nuteistojo veiksmų. Todėl aplinkybė, kad M. V. išgijo neduoda pagrindo mažinti bausmę, paskirtą pagal minėtą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Už Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai paskirta 20 parų arešto bausmė. Ši bausmė taip pat atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta. Be to, už viešosios tvarkos pažeidimą paskirtos bausmės apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis.

Apeliaciniame skunde A. S. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalimi arba Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi Kaip jau buvo minėta, skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad A. S. pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, padėjo ikiteisminiam tyrimui jas išaiškinti, todėl jam netaikytina Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis. Taip pat nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų taikyti A. S. kitas Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, to apeliaciniame skunde neprašo ir pats nuteistasis.

Nėra pagrindo paskirti A. S. švelnesnę bausmę ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi. Šioje baudžiamojoje byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. S. už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis.

Nukentėjusiajam M. V. iš nuteistojo A. S. skundžiamu nuosprendžiu priteistas 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, nustatė, kad M. V. patyrė neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį, į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, ir prašomos 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai sumažino iki 30 000 litų. Su tokiu neturtinės žalos dydžiu sutinka ir apeliacines instancijos teismas. Šis neturtinės žalos dydis nėra per didelis, todėl nekeistinas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, už sunkų sveikatos sutrikdymą priteisiamas apie 30000 – 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2009). Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajam M. V. pagrįstai priteisė ir 1000 litų už proceso išlaidas (b. l. 88, t. 1). Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo Valstybinei ligonių kasai priteisė 2128 litus ir 21 centą.

Iš nurodymo pervesti pinigus matyti, kad dar 2011-11-15 nuteistasis per banką Valstybinei ligonių kasai pervedė 2128 litus ir 21 centą (b. l. 20, t. 3). Šis dokumentas teismui pateiktas 2011-11-11, t. y. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo (b. l. 33-37, t. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį turėjo atmesti, o priteisdamas padarė klaidą, kuri ištaisytina Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 328 straipsnio 4 punkte numatytais pagrindais, pakeičiant nuosprendį dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (civilinio ieškinio). Tai daryti bandė pats pirmosios instancijos teismas, 2012-02-17 priimdamas nutartį, kuria, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 308¹ straipsniu, šio civilinio ieškinio priteisimą pavadino rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės. Tokia nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 308¹ straipsnio nuostatų, nes šio straipsnio tvarka galima ištaisyti rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Nepagrįstas civilinio ieškinio priteisimas nėra rašymo apsirikimas ar kitoks netikslumas, jis nuosprendžio esmę keičia, todėl ši klaida ištaisoma apeliacinės instancijos teismo sprendime. Tuo nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Nuosprendyje taip pat ištaisytina rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodyta nukentėjusiojo pavardė. Iš jo asmens tapatybės kortelės kopijos matyti, kad nukentėjusiojo pavardė yra Valkavičius (b. l. 146, t. 1). Todėl rezoliucinėje dalyje nurodyta pavardė Valavičius yra rašymo apsirikimas, kuris ištaisytinas pakeičiant nuosprendį tais pačiais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo A. S. Valstybinei ligonių kasai priteista 2128 litai ir 21 centas už M. V. gydymą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą- Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nukentėjusiojo pavardę iš „Valavičiaus“ ištaisyti į „Valkavičiaus“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.