Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-09-16 · Administracinė byla Nr. I1-4603-815/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-16
Bylos Nr.
I1-4603-815/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02653-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Ernestas Spruogis (pirm.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4603-815/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02653-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Eur už kalinimą nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. vasario 15 d. netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.

2. Pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto kamerose, kamerų plotą dar labiau mažino jose buvę baldai. Pareiškėjui taip pat trūko baldų kameroje (veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės).

2.1. Nebuvo užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) užimtumas, socialinių programų įgyvendinimas.

2.2. 1 ir 3 korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, o antro korpuso gyvenamosiose kamerose pareigūnų iškvietimo mygtukai buvo sugedę. Kaliniams reikėjo triukšmauti, norint prisikviesti pareigūną.

2.3. Pareiškėjo vertinimu, jam turėjo būti suteiktas 8 val. pasivaikščiojimas lauke.

2.4. Pareiškėjo netenkino Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai – ten nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose buvo šiukšlių, sulaužytas suoliukas, pažaliavusios sienos, kiemeliai nebuvo valomi. Be to, kiemeliuose buvo šiferinis stogas, kuriame buvo asbesto. Asbesto taip pat buvo sienose, kanalizacijoje.

2.5. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu. Ant langų buvo grotos.

2.6. Kamerose buvo netinkama apšvieta ir temperatūra. Be to, kamerose buvo pelėsio ir grybelio.

2.7. Laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas nebuvo aprūpintas patalyne – jam nebuvo išduodami užvalkalai užklotui, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, kamerose nebuvo pakankamai tualetinio popieriaus.

2.8. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

2.9. Įstaigoje dažnai nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, dušo patalpos buvo nešvarios.

2.10. Kamerose buvo buitinių kenkėjų, parazitų.

2.11. Maistas buvo nekaloringas ir neskanus. Padalintas maistas atšaldavo.

II

1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 13–29).

Dėl pareiškėjo laikymo

2. Vilniaus PN pateikia pareiškėjo kamerų ir judėjimo išrašus ir pažymi, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl sanitarinio mazgo, privatumo

3. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienele, ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos.

Dėl užimtumo

4. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

Dėl švaros palaikymo kamerose

5. Įstaigos administracija reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji ar suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ši sutartis buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų įrengimo

6. Kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai komplekte su 2 pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suoliukai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Galioję teisės aktai leido grotų įrengimą ant langų.

Dėl ventiliacijos

7. Gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Dėl apšvietimo

8. Dirbtinis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstatymai nenustatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose. Bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo nekenksmingos sveikatai.

Dėl temperatūros

9. Oro temperatūra Lukiškių TI-K atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus.

Dėl dušo

10. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Dušo patalpos buvo tvarkingos, į juos buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo.

Dėl minkštojo inventoriaus (čiužinių) tinkamumo

11. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje buvusioje dezinfekavimo kameroje. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo.

Dėl maitinimo

12. Įstaigoje laikyti asmenys buvo maitinami vadovaujantis teisės aktų nustatytais valgiaraščiais. Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko fiziologines mitybos normas. Maisto kokybė buvo kiekvieną dieną tikrinama. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose.

Suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka buvo išvedami į mankštos kambarį.

Dėl pasivaikščiojimo

13. Kiekvienam asmeniui buvo sudarytos sąlygos ne mažiau kaip vieną valandą per dieną mankštintis lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tvarkingi, nuolat valomi, esant būtinumui buvo barstomi. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Dėl asbesto

14. Lukiškių TI-K 1–3 gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikyti asmenys, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštais buvo padengti 1 ir 2 korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nebuvo laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi. 3-io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir 1-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Dėl iškvietimo mygtukų

15. Įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoja. Pareiškėjas nenurodė ne vieno atvejo, kai jam iš tikrųjų kilo grėsmė.

16. Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neteisėtų jos veiksmų ir jam kilusios žalos, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

III

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta (b. l. 14):

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose:

– 2018 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m), kurioje tą dieną buvo su dar vienu asmeniu;

– 2018 m. lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 362 (plotas – 7,28 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas su dar vienu asmeniu;

– 2018 m. lapkričio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 293 (plotas – 8,20 kv. m), kurioje tą dieną buvo su dar vienu asmeniu;

– 2018 m. lapkričio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 119 (plotas – 7,31 kv. m), kurioje buvo vienas, tačiau vėliau buvo perkeltas į kamerą Nr. 131 (plotas – 7,94 kv. m), kurioje buvo su dar vienu asmeniu.

– Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas Nr. 131. Kameroje buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu;

– 2018 m. gruodžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 190 (plotas – 7,94 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2019 m. vasario 8 d. (kai buvo paleistas į laisvę). Kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu.

IV

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) (žr. šio teismo sprendimo III skyrių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimai perpildytomis kameromis atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,64 kv. m (2018 m. lapkričio 21 d., kameroje Nr. 362) iki 7,94 kv. m (2018 m. gruodžio 12 d., kameroje Nr. 131). Atitinkamai konstatuotina, jog Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir jo atžvilgiu nebuvo pažeistos nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, jog ir šiuo atveju atsakovės atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad jam trūko tam tikrų baldų, yra abstraktūs. Nustatyta, kad kamerose buvo lentynos asmeniniams daiktams susidėti. Minėta, kad būtent dėl kamerų dydžio atitinkamai negalėjo būti įrengta papildomų spintelių ar lentynėlių. Pareiškėjas nekonkretizuoja kamerų, kur kokių ir kiek baldų trūko, be to, nurodo, jog ploto teko per mažai, tad vienoje vietoje skundžia ploto, kitoje – baldų trūkumą, kuris leidžia manyti, jog pareiškėjui teko didesnis kameros plotas. Be to, skundų (prašymų) įstaigos administracijai pareiškėjas neteikė.

4. Pareiškėjas skundėsi, jog kameros buvo vėdinamos tik per langus. HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai buvo pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo asbesto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių 1–3 gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Atkreipė dėmesį į tai, jog pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimais visiškai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Teismas pažymi, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas (pvz., Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą), kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Teismo vertinimu, skunde nurodyti teiginiai dėl asbesto yra hipotetiniai, nepagrįsti ir neįrodyti, juos paneigia atsakovės atstovo nurodytos aplinkybės, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Pareiškėjas nurodė, jog neretai įstaigoje nebuvo šilto vandens, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė praustis duše. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas). Aptariamos higienos normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas net apytikriai nekonkretizavo, kada būtent negalėjo pasinaudoti dušu dėl to, jog nebuvo šilto vandens. Be to, dėl nurodytų aplinkybių į įstaigos administraciją nesikreipė. Taip pat pažymėtina, jog atsakovės atstovas patikino, jog į dušo patalpas buvo nuolat tiekiamas šiltas vanduo, o kiekvienam įstaigoje laikytam asmeniui vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Esant nurodytoms aplinkybėms, šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

7. Pareiškėjas nurodo, jog įstaigoje nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (2017 m. sausio 3 d. nutartis Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. A-442-1346/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03 ir kt.). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus skunde abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, kamerose ir kitose patalpose nebuvo įrengtų (veikiančių) signalizacijos mygtukų. Atsakovės atstovas paneigdamas šiuos argumentus nurodė, kad 2016–2017 metais Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarmo iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems įrodymams, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas teigdamas, kad jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų, jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti ir jie buvo veikiantys.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K ant langų buvo įrengtos metalinės grotos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam trūko užimtumo (socialinių reabilitacijos programų, sporto renginių). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistųjų užimtumas, socialinė reabilitacija vykdoma vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 137¹ straipsniais. Socialinis ir teisinis švietimas buvo vykdomas atsižvelgiant į dienotvarkę, užtikrinamas dvasinių poreikių tenkinimas, nuolat vyko sporto ir kultūriniai renginiai. Pažymėjo, kad norint dalyvauti programose asmuo turėtų pareikti prašymą. Įvertinus šiuos atsakovės atstovo argumentus, negalima sutikti, jog Lukiškių TI-K nepakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, tuo tarpu pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentai, kad Lukiškių TI-K nėra jokios veiklos už kamerų ribų, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjui pareiškus norą dalyvauti programose jam tokia teisė nebuvo suteikta.

10. Pareiškėjas nurodė, jog maistas buvo neskanus ir nekaloringas. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarime Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pats dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Teisės aktai nenumato Lukiškių TI-K pareigos įvertinti kiekvieno nuteistojo ar suimtojo individualias fiziologines savybes pateikiant atitinkamai kaloringą maistą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad maisto davinio praktinė energetinė vertė neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, neturintis teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo teiginys, kad į kameras atneštas maistas būdavo atšalęs, taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Taigi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad maisto davinys buvo išduodamas mažesnis.

Nepagrįsti ir neįrodyti laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų. Pareiškėjas dėl to, kad jo maistas pateiktas antisanitarinėmis sąlygos į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją nėra pasikreipęs. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, ar dalinimo tvarka.

11. Pareiškėjas nurodė, kad kalėjimo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduodamas užvalkalo užklotas, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės čiužiniai rūdydavo, pūdavo. HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu patvirtintose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) (1 metams), antklodė (3 metams), čiužinys (4 metams), 3 tualetinio popieriaus ritinėliai (1 mėnesiui). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K būtų kreipęsis dėl nurodytų neišduotų būtiniausių priemonių išdavimo. Tokių įrodymų nėra pateikęs ir atsakovės atstovas (kuris nurodė, jog gavus asmenų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos tenkindavo), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos žalos fakto remiantis abstrakčiais pareiškėjo argumentais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems asmenims, buvo išduotos minėtose normose nustatytos priemonės. Minėta, kad pareiškėjas skundų ar prašymų administracijai neteikė. Šiuo atveju nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui nepakako išduodamo tualetinio popieriaus, nepatvirtina, kad įkalinimo įstaiga pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo asmeniniai poreikiai negali pagrįsti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

12. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo buitinių parazitų ir kenkėjų. Atsakovės atstovas pateikė į bylą 2018 m. ir 2019 m. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartis (b. l. 30–37), iš kurių matyti, jog įstaigoje buvo atliekami kenkėjų dezinfekcijos ir dezinsekcijos darbai. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad graužikai veisėsi kamerose, yra abstraktūs – pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiose kamerose ir kada buvo parazitų. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad paslaugų teikėjai užtikrino tinkamų patalpų dezinfekavimą ir vykdė kenkėjų bei graužikų naikinimo darbus. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė šį pažeidimą ir jo neindividualizavo, į įstaigos administraciją su skundais nesikreipė.

13. Pareiškėjo manymu, jam turėjo būti suteikiamas 8 val. pasivaikščiojimas. Išaiškintina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells), užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Paminėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo (bylai aktualios redakcijos) 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui neneigiant, jog jam ši galimybė buvo užtikrinta, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės veiksmus.

14. Pareiškėjo taip pat netenkino pasivaikščiojimo kiemelių būklė. Atsakovės atstovas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo kiemsargis. Dalis nuteistųjų padėdavo tvarkyti įstaigos teritoriją (ir pasivaikščiojimo kiemelius). Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką privalėjo palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui jie privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, jog pareiškėjas neteikė skundų ir (ar) prašymų įstaigos administracijai, taip pat nekonkretizavo, kokiuose būtent kiemeliuose (ir kokiais laikotarpiais) buvo jo minimi pažeidimai, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės veiksmus.

15. Pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti ir todėl, kad kamerose buvo drėgna, tamsu, šalta, kamerose veisėsi pelėsis, buvo netinkama apšvieta, dušo patalpos buvo netinkamos. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18° C ir ne aukštesnė kaip 28° C. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip numatyta HN 134:2015 14 punkte.

Pabrėžtina, jog į bylą atsakovės atstovo yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo aktas (b. l. 43–45) ir patikrinimo protokolai (b. l. 46–52). Iš šių dokumentų matyti, jog buvo tikrintos kameros Nr. 115, 131, 159 ir 183, taip pat dušo patalpos. Buvo tikrinta oro temperatūra, drėgmės lygis, bendra dirbtinė apšvieta, oro judėjimo greitis. Pažeidimų kamerose ir dušo patalpose nenustatyta, jos atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš nurodyto matyti, jog Lukiškių TI-K kameros buvo nuolat tikrinamos, pažeidimai nustatomi, fiksuojami ir šalinami. Pažymėtina, jog iš minėto patikrinimo akto matyti, jog patikrinimas buvo pradėtas gavus asmens (nuteistojo) skundą, t. y. įstaigos administracija reaguodavo į asmenų skundus. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovės atstovas patikino, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas net apytikriai nenurodė kamerų, kuriose buvo jo nurodomi pažeidimai (kaip ir laikotarpių), bei į tai, jog skundų dėl kalinimo sąlygų įstaigos administracijai neteikė, nurodyti pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

16. Iš skundo matyti, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis: nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki lapkričio 23 d; nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki gruodžio 27 d.; nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2019 m. sausio 6 d. ir nuo 2019 m. sausio 8 d. iki vasario 7 d. buvo laikomas ne vienas (žr. šio teismo sprendimo III skyrių).

Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 59 paras.

17. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

18. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (59 paras) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 100 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. (A. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis