- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-10-17
- Bylos Nr.
- 1A-543-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42156-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė, Vladislavas Lenčikas, Virginija Liudvinavičienė
- Kaltinamasis
- J. Z.
- Advokatai
- Mykolas Girdiušas
- Kategorijos
- 1.2.4.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-16 nuosprendžio, kuriuo J. Z. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Z. baudžiamojoje byloje buvo kaltintas tuo, kad jis grasino nužudyti savo dukrą ir mušdamas bei smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo dukrai, o būtent: jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,73 promilių neblaivumo laipsnis), 2015-07-28, apie 20.50 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pasakydamas savo dukrai M. Z., kad ją užmuš, grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, po to paėmęs šluotą, tyčia ja suduodamas du kartus M. Z. į nugaros sritį, po to ją stumdydamas, tampydamas ją už drabužių, rankomis suėmęs jai už kaklo – ją smaugdamas, sukėlė nukentėjusiajai M. Z. fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais kaltinamasis J. Z. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu J. Z. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nurodė, kad surinkti duomenys nėra tiesioginiai, pirminis pranešimas bendrosios pagalbos telefonu yra dėl J. Z. siautėjimo namuose, lindimo prie močiutės, neužsimenama, jog muša dukterį, ar jai grasina. Pareigūnų tarnybiniame pranešime taip pat nėra nurodyta sumušimo ar fizinio skausmo sukėlimo žymių ant nukentėjusiosios kūno. Pati nukentėjusioji atsisakė teisme duoti parodymus. Byloje nėra specialisto išvados dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo. Pats kaltinamasis neneigė, jog tarp jo ir dukters įvyko konfliktas, apsistumdymas, to konflikto metu galbūt galėjo paliesti nukentėjusiąją ir padaryti mėlynę ar mėlynes, bet atkakliai neigė, jog grasino ar tyčia mušė nukentėjusiąją. Liudytojas V. P. nurodė, jog žymės ant nukentėjusiosios kaklo buvo nežymios.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-16 nuosprendį dalyje dėl J. Z. išteisinimo dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują nuosprendį: pripažinti J. Z. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl J. Z. išteisinimo pagal BK 140 str. 2 d. naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 329 str. 2 p.). Dalyje dėl J. Z. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d. nuosprendis neskųstinas.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nurodė, kad pirminis pranešimas bendrosios pagalbos telefonu yra dėl J. Z. siautėjimo namuose, lindimo prie močiutės ir neužsimenama, jog muša dukterį ar jai grasina, jog grasinimai nenurodyti pareiškėjos pranešime pateiktame policijai, pareigūnų tarnybiniame pranešime taip pat nėra nurodyta sumušimo ar fizinio skausmo sukėlimo žymių ant nukentėjusiosios kūno. Toks teismo motyvas nepagrįstas, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog 2015-07-28 bute, adresu (duomenys neskelbtini) buvo įvykę du visiškai skirtingi įvykiai. 2015-07-28 į Bendrąjį pagalbos centrą (b. l. 2) kreiptasi dėl galimo smurto artimoje aplinkoje prieš V. Z., o ne prieš M. M.. Tuo tarpu, iš 2015-07-28 M. M. pareiškimo (b. l. 1), matyti, kad nukentėjusioji pranešė dėl prieš ją naudoto fizinio smurto, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir buvo sulaikytas J. Z., ką patvirtina tyrėjo S. D. 2015-07-28 tarnybinis pranešimas.
Skunde nurodyta, kad teismas nepagrįstai nelaikė tinkamu įrodymu nukentėjusiosios M. M. pareiškimo, kuriame ji nurodė, kad 2015-07-28 apie 20.50 val. ją sumušė tėvas. Pareiškime nurodytas aplinkybes nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja patvirtino net 4 kartus, duodama nuoseklius ir išsamius parodymus, kuriais ji patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes dėl prieš ją naudoto fizinio smurto. Nors ji teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau pareiškime nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojų V. P. bei M. P. parodymai.
Teismas netinkamai vertino liudytojų V. P. ir M. P. parodymus. Liudytoja M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad 2015-07-28 vakare nukentėjusioji M. M. telefonu jos vyrui V. P. pasakiusi, kad ją sumušė J. Z.. Kitos dienos ryte susitikus su nukentėjusiąja, ši pasakė, kad J. Z. ją smaugė, išrovė plaukus, sudavė į pilvą. Ant nukentėjusiosios M. M. kaklo matė smaugimo žymes, žymes galvoje, akyse kraujosruvas. Liudytojas V. P. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad 2015-07-28 vakare, apie 21 val. telefonu nukentėjusioji M. M. verkdama jam papasakojo, kad J. Z. ją sumušė. Kitą dieną nuvykus pas nukentėjusiąją, M. M. papasakojo, kad J. Z. ją smaugė, tempė ją už plaukų, sudavė į pilvą, ant M. M. kaklo jis matė kraujosruvas, taip pat kraujosruvas jos akyse. J. Z. buvo inkriminuotas tik fizinio skausmo sukėlimas, kaip panaudoto smurto padarinys, įvertinus nukentėjusiosios M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų duomenis (b. l. 25-26, 28-29), liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis. Teismas motyvavo nuosprendį ir tuo, kad nėra specialisto išvados, tačiau šią aplinkybę patvirtina liudytojų V. P. ir M. P. parodymai. Teismo padaryta išvada, kad neįrodyta, jog J. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje neargumentuota bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, byloje J. Z. prašymu apklaususi nukentėjusiąją M. M. (ankstesnė pavardė Z.), nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nepakankamai atidžiai įvertinus byloje surinktus duomenis. Teismas netinkamai vertino išteisintojo J. Z. veiksmus, nenustatęs jo nusikalstamų veiksmų, tyčios konflikto metu sužaloti savo dukrą, todėl nepagrįstai jo veiksmų nepripažino nusikalstamais.
Atsižvelgiant į tai, kad nepaduotas skundas dalyje dėl J. Z. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, teismas apie tai nepasisako.
Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kelis kartus. Įvykio vakarą, 2015-07-28, ji apklausta liudytoja nurodė, kad girtas tėvas J. Z. supyko, kad prieš jį davė parodymus ir buto koridoriuje jai su šluota du kartus sudavė per nugarą, tampė už drabužių, stumdė, su rankom bandė smaugti (t. 1, b. l. 25). Rytojaus dieną, t. y. 2015-07-29 papildomai apklausta paaiškino, jog jai du kartus trenkė tėvas su šluotos pagaliu per nugarą, šiek tiek mėlynė matosi, taip pat bandė smaugti su rankos dilbiu ir žąstu, ant kaklo matosi smaugimo žymės, taip pat mėlynės yra ir ant dešinio peties, kol kas pas daktarus nesikreipė, bet norėtų, kad būtų paskirta ekspertizė (t. 1, b. l. 26). Nukentėjusioji ankstesnių savo parodymų neatsisakė ir 2015-12-23 (t. 1, b. l. 28). Priešingai, ji paaiškino, priežastis, dėl ko paties fakto, kai tėvas prieš ją smurtavo nematė tuo metu bute buvusi močiutė V. Z.. Ji nurodo, kad močiutė ligota, neprigirdi, ji tuo metu buvo virtuvėje, o smurtą tėvas naudojo koridoriuje. Nors pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji M. M. atsisakė duoti parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teisme, nors iš teisindama tėvą, švelnindama jo teisinę padėtį ji ne tik patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jai sukeltą fizinį skausmą, bet ir paaiškino aplinkybes. Ji nurodė, kad ją tėvas paėmė už plaukų, tiksliai neatsimena, viskas aprašyta jos apklausose. Sudavimas šluota per nugarą nebuvo stiprus, kad liktų mėlynė, jai buvo pikta ir kažkiek skaudėjo dėl to ir buvo tas pareiškimas. Smaugimo veiksmų neatsimena, J. Z. griebė, atrodo, už kaklo ir pastūmė, rankos dilbiu ir žąstu buvo sugriebęs už kaklo, t. y. per alkūnę sulenkęs ranką. Žymės buvo nelabai ryškios ir gan greitai išbluko. Smurto matomų požymių neturėjo (posėdžio protokolas (t. 2, b. l. 2). Netikėti pakankamai nuosekliais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes po įvykio praėjo daugiau nei vieneri metai, jokio pykčio, keršto nukentėjusioji tėvui nejaučia, ji apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad su tėvu susitaikė, jam atleido, nenori, kad būtų nuteistas tėvas dėl šio įvykio. Iš nukentėjusiosios nurodytų įvykio aplinkybių vartojant prieš ją fizinį skausmą, akivaizdu, kad nėra dvejonių dėl jai sukelto fizinio skausmo. Pats skausmo sukėlimo faktas buvo ir tai patvirtina ne tik pati nukentėjusioji, bet ir liudytojai V. P. ir M. P.. Nors nukentėjusioji nesikreipė įvykio dieną į medikus, tačiau apie jai sukeltą fizinį skausmą papasakojo pastariesiems liudytojams. M. P. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje pasakė, kad mes (ji ir jos vyras) kitos dienos ryte pamatėme ant M. kaklo mėlynes. M. pasakojo, kad jai spaudė kaklą ir ėmė su rankomis už plaukų (t. 1., b. l. 172-173). V. P. nurodė, kad ant nukentėjusiosios buvo dėmės tarp kaklo ir skruosto, buvo vos matomos, norėjo M. nuvežti pas gydytojus, bet ją užrašė kitai dienai, o paskui ją paguldė į ligoninę (t. 1, b. l. 173). Byloje surinkti įrodymai – nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, liudytojų M. ir V. P. paaiškinimai patvirtina fizinio smurto naudojimo faktą. Pastebėtina, kad J. Z. ir anksčiau buvo linkęs būdamas neblaivus vartoti fizinį smurtą, naudoti psichinę prievartą prieš tėvus, dukrą. Jis yra teistas du kartus (t. 1, b. l. 80-82). Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jų namuose grasinimas nužudyti nuolat skamba. Jeigu tėvui kažkas nepatinka, jis sako: „jeigu tu ką nors pasakysi teisme, aš tave užmušiu“, „užmušiu“ skamba bendrine prasme. Taip pat nukentėjusioji paaiškino, kad iš tėvo pusės gana dažnas reiškinys buvo tokiu būdu aiškintis santykius. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusioji nesikreipė į medikus ir nėra byloje specialisto išvados nepaneigia nusikalstamos veikos buvimo, fizinio skausmo sukėlimo faktą patvirtina nukentėjusioji, liudytojai.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog J. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Visgi nukentėjusioji M. M. apklausta apeliacinės instancijos teisme išsklaidė dvejones dėl jai sukelto fizinio skausmo, nežiūrint į tai, kad ji prašė tėvo už tai nebausti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta veika padaroma tyčia (tiesiogine arba netiesiogine tyčia), suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Nustatytos bylos aplinkybės neleidžia abejoti, kad kaltinamasis būdamas neblaivus, supykęs dėl tą pačią dieną iškviestų į namus policijos pareigūnų ir dukros parodymų davimo apie jo veiksmus, suduodamas šluota nukentėjusiajai, kuri tuo metu buvo nėščia į nugaros sritį, po to stumdydamas, tampydamas ją už drabužių, suimdamas už kaklo ne neatsargiai, o siekdamas sukelti fizinį skausmą, taigi, jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, kad tokie jo veiksmai (sudavimas su šluota nukentėjusiajai, tampymas už drabužių, griebimas rankos dilbiu ir žastu už kaklo) fizinis skausmas, nežymus sužalojimas gali kilti ir to siekdamas. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojantys požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Šioje byloje nustatyta, kad J. Z. smurtą vartojo savo dukros, t. y. šeimos nario atžvilgiu. Esant tokioms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja įrodytomis šias nustatytas aplinkybes: J. Z. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,73 promilių neblaivumo laipsnis), 2015-07-28 apie 20.50 val. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su dukra metu šluota du kartus M. Z. sudavė į nugaros sritį, po to stumdydamas, tampydamas ją už drabužių, rankomis suėmęs ją už kaklo ją smaugdamas, sukėlė nukentėjusiajai M. Z. (M.) fizinį skausmą. Tokie veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji M. M. teigė, kad susitaikė su kaltinamuoju tėvu J. Z., jie gyvena atskirai, visus metus jis netrukdo jai gyventi, šiandien santykiai normalūs, bendrauja retai, jam, suteikia darbo, paprašo kaime kažką nuveikti, ji nemano, kad jį reikėtų už tą įvykį teisti.
Už nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalies padarymą. Įstatymas numato, kad už šios veikos padarymą asmuo gali būti nuteistas: viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. J. Z. anksčiau teistas du kartus iš esmės už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas (pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, t. 1, b. l. 76-82). Aplinkybė, jog anksčiau J. Z. teistas už smurtinę nusikalstamą veiką prieš tėvus (t. 1, b. l. 81-82) rodo, kad jis iš ankstesnio savo teistumo nepasimokė, nerodo noro elgtis pagal pripažintas visuomenės elgesio normas. Vieną kartą skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, kitą kartą realiai atliko laisvės atėmimo bausmę. J. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 83-92). Gydytas Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje (t. 1, b. l. 98). Iš byloje esančios specialisto išvados nustatyta, kad J. Z. praeityje diagnozuotas asmenybės sutrikimas ir psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholinius gėrimus (t. 1, b. l. 108). Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad prokuroro prašymas skirti J. Z. laisvės atėmimo bausmę yra pagrįstas, kitos įstatyme numatytos bausmės būtų neteisingos, per švelnios. Byloje yra duomenų, kad J. Z. turi problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, tačiau nukentėjusioji, jo dukra M. M. patvirtino, kad šiuo metu jų tarpusavio santykiai yra geri, jie susitaikė, J. Z. šiuo metu padeda atliekant ūkio darbus kaime, kaltinamasis jai netrukdo gyventi, pats bando kabintis, dirbti. Teismo vertinimu, verta šioje byloje taikyti išimtis ir skirtą laisvės atėmimo bausmę atidėti, suteikti galimybę J. Z. gyventi dorai ir blaiviai. Všį „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad darbo laikotarpiu nuo 2015-10-19 iki 2015-12-11 dirbo pagalbiniu darbininku (aplinkos tvarkymas, smulkūs remonto darbai), jam patikėtus darbus atlikdavo laiku ir kokybiškai, sutartis nutraukta suėjus sutarties terminui (t. 1, b. l. 157). Bendrai vertinant kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką matyti, kad jo naudojamas smurtas nebuvo aktyvus ir ilgalaikis. Padaryto nusikaltimo prieš savo dukrą metu nebuvo padaryti jokie sužalojimai, o tik sukeltas fizinis skausmas. Nebuvo išankstinio pasirengimo smurtauti. Nukentėjusioji nesikreipė dėl pagalbos į medikus dėl padarytų sužalojimų. Įvertinus nukentėjusiosios prašymą tėvo neteisti, nusikalstamos veikos įvykdymo laiką (daugiau nei prieš metus), kaltinamojo pastangas taisytis, teismas vertina, jog šiuo atveju tikslinga taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir skirtą laisvės atėmimo bausmę atidėti paskiriant J. Z. baudžiamojo poveikio priemones - dalyvauti pataisos elgesio programoje ir jam sutikus gydytis priklausomybės ligas (pirmosios instancijos teisme jis prašė neskirti laisvės atėmimo, nurodė, kad ketina gydytis nuo alkoholizmo, t. 1, b. l. 176).
Į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2015-07-28 iki 2015-08-28 (t. 1, b. l. 47, 61-63).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 1, b. l. 65) palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo nepakeistą.
Teismas netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinto prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 46,32 Eur (t. 1, b. l. 203) priteisimo. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje būtinas (BPK 322 str. 1 d.). Nors nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme ir yra įtvirtinta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau tokios įstatymo nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam gynėjas užtikrintas įstatyme imperatyviai numatytu pagrindu, prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 2 p., kolegija
nutarė:
Prokuroro apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria J. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
J. Z. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, skirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1-3 dalimis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant:
-per vienerius metus įvykdyti pareigą - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;
-J. Z. sutinkant gydytis priklausomybės ligas.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos laisvės atėmimo bausmės terminą įskaityti J. Z. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2015-07-28 iki 2015-08-28.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki įsiteisės nuosprendis.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti valstybės naudai išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį (dėl išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį) palikti nepakeistą.