Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

14. Teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė aktualias Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4p., 86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 133 str. 2 d.), Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Tvarkos aprašo nuostatas (89, 99, 222 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (toliau – ir ESTT).

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas ir konstatavo, kad Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

20. Pasisakydamas dėl atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą ir Komisijos Sprendimą, todėl atmetė išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

28. Pareiškėjo vertinimu, jam nepagrįstai buvo nesuteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

33. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, o pirmosios instancijos teismas šias išvadas patvirtino.

35. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pagrįstai išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jam nustatytas draudimas atvykti, nes jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, dėl pareiškėjo elgesio kilo nelegalios migracijos grėsmė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

36. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

38. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

39. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V.

40. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S37123, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1973 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į C.SIS II perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendime padaryta rašymo apsirikimo klaida – neteisingai nurodyta atsakovo sprendimo data ir numeris – 2021 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 21S35190, nors atsakovas priėmė 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 21S37123, tačiau šis aprikimas neturi jokios įtakos minėto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

43. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

44. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, jog tai, kad šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-903-525/2019).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės šalį iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog jam, kaip (duomenys neskelbtini), gresia persekiojimas kilmės valstybėje, jo atžvilgiu gali būti „sufabrikuota“ byla, po (duomenys neskelbtini) buvo kankinami policijos pareigūnų, dėl to jis išvyko iš savo šalies.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra nepakankamai išsamus, stokoja detalumo ir konkretumo, t. y. pareiškėjas tik bendro pobūdžio teiginiais nurodė, jog jo kilmės šalyje vyksta (duomenys neskelbtini) ir jiems grasina valdančioji partija, (duomenys neskelbtini) kankindavo pareigūnai, tačiau konkrečiai apie jam kylančią individualią grėsmę plačiau nepasisakė. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) ir jam kylančias grėsmes nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (2021 m. spalio 22 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog neturi jokių dokumentų ar liudijimų, kurie pagrįstų jo pasakojimą), todėl nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus apklausų metu ir kitą bylos medžiagą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindė savo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, yra nesusiję su minėtomis priežastimis (baimė būti persekiojamam dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, tačiau nepateikė jokios informacijos apie jam asmeniškai kylančią grėsmę. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą.

54. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą politiniais ar priklausymo socialinei grupei motyvais nepagrįsta individualiomis aplinkybėmis ir (ar) asmenine patirtimi, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir spręstina, jog pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje – jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino asmeninių pareiškėjo savybių santykyje su bendra kilmės valstybės informacija, tačiau konkrečiai nenurodo, kokios pareiškėjo nurodytos ar susiklosčiusios individualios aplinkybės buvo neįvertintos. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla reali ir individuali grėsmė jo kilmės šalyje.

56. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą.

57. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas. Tai Migracijos departamento diskrecijos teisė nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, jog šiuo atveju turėjo būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo išklausytas – 2021 m. liepos 15 d. ir 2021 m. spalio 22 d. apklausų metu, pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje 2022 m. kovo 15 d., jo vardu advokatas teikė rašytinius skundus Migracijos departamentui ir teismui. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pateikti turimus įrodymus. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam jam buvo visapusiškai užtikrinta.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog panaikinus Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra išsami ir pagrįsta teisingu teisės aktų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

60. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.