Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto D. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarimo D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato (toliau –Institucija) Viešosios tvarkos skyriaus vyresnysis specialistas Rolandas Baravykas 2011 m. sausio 27 d. surašė D. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 27 d. 20.30 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, vairuodamas automobilį „Renault Megane Coupe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, į meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties arba sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, todėl nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Eismo įvykio metu buvo sužalotas keleivis, kuriam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, D. M. pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs ir kurio metu buvo sužeistas žmogus, vietos nepranešęs apie įvykį policijai. Tokiais savo veiksmais D. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133, 231.4 punktų reikalavimus.

pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį – 500 (penkių šimtų) litų piniginė bauda;

pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000 (trijų tūkstančių) litų piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, D. M. už šių pažeidimų padarymą paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda 3100 (trijų tūkstančių vieno šimto) litų piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu D. M. buvo pripažintas kaltu dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

ATPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

D. M. neginčija to, kad jis pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs ir kurio metu keleiviui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, vietos nepranešęs apie įvykį policijai, tačiau apeliaciniame nurodo, jog iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, o būtinojo reikalingumo būklėje.

Būtinojo reikalingumo, administracinę atsakomybę šalinančios aplinkybės, definicija pateikta ATPK 17 straipsnyje. Nurodyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Iš šios normos matyti, kad norint veiką vertinti kaip būtinąjį reikalingumą reikia nustatyti šias sąlygas – gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, nuosavybei, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; šis pavojus gali būti pašalinamas tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji. Pažymėtina, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog bylos medžiagoje nėra apelianto iškeltą versiją, kad tam, jog sūnėnas būtų greičiau apžiūrėtas kvalifikuotų vaikų gydytojų, jis nusprendė nepranešęs policijai apie eismo įvykį, vykti į (duomenys neskelbtini), kur vyko brolio vestuvės, nes žinojo, kad naujoji brolio žmona yra vaikų gydytoja, vestuvėse taip pat buvo dar dvi vaikų gydytojos, patvirtinančių objektyvių įrodymų. Iš bylos duomenų matyti, jog pirminiame savo paaiškinime (12–14 b. l.) D. M. nurodė, kad po įvykio sūnėnas buvo sąmoningas, kalbėjo, jokių išorinių sužalojimų nesimatė, sveikata nesiskundė, todėl apeliantas greitosios pagalbos į įvykio vietą nekvietė, galvos skausmais sūnėnas pradėjo skųstis tik nuvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą, apelianto brolio žmona, kuri yra gydytoja, jį apžiūrėjo, ir pasakė, kad jį reikia vežti į ligoninę ir padaryti tyrimus. Panašias įvykio aplinkybes, kad iškart po eismo įvykio G. M. nesiskundė, jog jam ką nors skauda ar kad būtų susižalojęs, nurodė ir eismo įvykyje dalyvavusi apelianto mama D. M. (43 b. l.). Liudytojas R. M. taip pat nurodė, kad po įvykio jis nepastebėjo, kad jo sūnui G. M. galėtų būti sunkiai sutrikdyta sveikata (11 b. l.). Teismo vertinimu šios liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto sūnėno G. M. būklė nebuvo kritiška, jam nebuvo reikalinga skubi medikų pagalba. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad iškart po eismo įvykio į įvykio vietą atvyko apelianto brolis R. M. su draugais, todėl teismas daro išvadą, kad apelianto nurodytoje situacijoje buvo objektyvi galimybė pasirinkti ir kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinio teisės pažeidimo darymu (pvz., paprašyti, kad sūnėną pas gydytojus nuvežtų R. M. ir pačiam likus eismo įvykio vietoje pranešti apie jį policijai ar kt.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad apeliantas jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą padarė ne būtinojo reikalingumo būklėje. D. M. argumentai dėl būtinojo reikalingumo vertintini kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, ir atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarimą nepakeistą ir D. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.