Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. S. (K. S.) ir E. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendis, priimtas naujas nuosprendis:

K. S. ir E. B. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš nuteistųjų K. S., E. B. ir A. P. (A. P.), nuteisto tuo pačiu nuosprendžiu, tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra paduota, solidariai priteista 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. N. bei 68,20 Lt – Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu K. S. ir E. B. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų praktikoje viešoji vieta aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr.: 2K-796/2007, 2K-670/2002, 2K-210/2008). Kasatoriai akcentuoja, kad BK 284 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, o jos pasekmės – realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas įžūliais veiksmais, grasinimais arba vandališkais veiksmais. Nuteistųjų K. S. ir E. B. nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jie savo įžūliu elgesiu viešoje vietoje spardydami ir mušdami nukentėjusįjį demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltumas gali būti įrodytas tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas šia teisės norma nesivadovavo, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais, abejonių keliančiais nukentėjusiojo E. N. ir liudytojo R. S. parodymais. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino minėtų asmenų parodymus apie nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, pagrįstai nurodydamas, kad juos paneigia specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog E. N. odos nubrozdinimas galvos kairėje pusėje buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas daro klaidingą išvadą, kad specialisto išvada nepaneigia, jog E. N. buvo suduota daugiau smūgių, nes dėl girto nukentėjusiojo elgesio jis nebuvo išsamiai apžiūrėtas ir ne visi galimi sužalojimai užfiksuoti.

Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors apkaltinamajame nuosprendyje pripažįstama, jog nukentėjusysis E. N., būdamas neblaivus, savo įžūliu elgesiu pats išprovokavo konfliktą, tačiau jų kaltė grindžiama nukentėjusiojo parodymais, neatsižvelgiant į tai, kad po sumušimo jis dėl girtumo net negalėjo atpažinti jį sumušusių asmenų, o beveik po mėnesio rašydamas pareiškimą policijai tiksliai nurodė visas įvykio aplinkybes. Skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo bei liudytojo R. S., skirtingai nurodžiusių E. N. sumušimo vietą, parodymų.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatorių duoti parodymai, jog jie kartu su A. P. trise sumušė nukentėjusįjį, neteisingi. Jų teigimu, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius parodymus jie davė dėl tyrėjos daromos įtakos, teisinio neišprusimo bei gynėjų nedalyvavimo pirmosiose apklausose. Vėlesni jų parodymai nepaneigti, juos iš dalies patvirtina liudytojų B. D., V. S., V. K. parodymai, specialisto išvada. Kasatorių manymu, nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, visi neaiškumai ar netikslumai turėjo būti aiškinami jų naudai. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas, neteisingai įvertino bylos duomenis, netinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai skyrė bausmes ir priteisė neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų K. S. ir E. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo E. N. ir liudytojo R. S. duotų parodymų vertinimu, nes mano, kad šių asmenų parodymai prieštaringi ir abejotini, neatitinka kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, todėl jais grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Kasatoriai neginčija šių įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis), tačiau akcentuoja, jog šių asmenų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyto įrodymų sąsajumo principo.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai netinkamą, jų nuomone, jų padarytos veikos kvalifikavimą grindžia prašymu kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir faktus, t. y. ginčija teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie - ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Iš apeliacinės instancijos teisme nustatytų aplinkybių matyti, kad, išprovokavus nukentėjusiajam, asmeninių santykių aiškinimasis tarp jo ir nuteistųjų peraugo į viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nuteistieji pademonstravo įžūlų elgesį viešoje vietoje: spardė ir mušė nukentėjusįjį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį.

Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nors ir išsamiai bei visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tačiau netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. pirmiausia nukentėjusiojo E. N. ir liudytojo R. S. parodymus, taip pat ir kitus įrodymus. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo R. S. ir nukentėjusiojo E. N. parodymus, išsamiai motyvavo, kodėl pripažįsta juos patikimais ir atitinkančiais objektyvią tiesą. Teismas įvertino, kad liudytojas R. S. nesuinteresuotas bylos baigtimi, neturintis artimesnių sąsajų nė su viena iš konfliktavusių pusių. Jo parodymai apie tai, kad jam tiesiogiai stebint, trys vaikinai vijosi nukentėjusįjį, jį pargriovė ir visi trys spardė, atitinka nukentėjusiojo E. N. parodymus, kuris taip pat parodė, kad jį pasivijo ir spardė trys asmenys. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad liudytojo R. S. bei nukentėjusiojo E. N. parodymus dėl smurtą naudojusių asmenų skaičiaus atitinka ir liudytojo policijos pareigūno V. K. parodymai, kad buvo gautas pranešimas apie muštynes ir nurodyti trijų įtariamųjų, kurie vėliau buvo sulaikyti, požymiai, iš dalies atitinka ir konflikto pradžią mačiusios liudytojos B. D. parodymai, kuri patvirtino, kad matė nubėgantį nukentėjusįjį ir jį nusivejančius kitus du asmenis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo E. N. ir liudytojo R. S. parodymų vertinimu. Šių asmenų parodymai patvirtina esmines reikšmingas bylai aplinkybes, atskleidžiančias viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybes. Kasaciniame skunde nurodyti nuteistųjų K. S. ir E. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai, kad jie prieš nukentėjusįjį smurtavo visi trys, teisme ištirti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka. Pirmosios instancijos teismui juos nutylėjus, apeliacinės instancijos teismas pripažino juos reikšmingais tikrinant ir vertinant teisme duotus kasatorių parodymus bei kitus įrodymus. Taigi laikantis BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių bendrame bylos duomenų kontekste, pirminiai kasatorių parodymai (duoti įtariamiesiems atsisakius gynėjų) visiškai pagrįstai įvertinti kaip turintys reikšmės apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti.

Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo teisės medicinos duomenys apie jam padarytų sužalojimų pobūdį ir kiekį. Šie duomenys aptarti ir įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Naujame apkaltinamame nuosprendyje aptartas ir įvertintas taip pat ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys prieš įvykį, kuris pripažintas nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus kaltinančius kasatorius duomenis, pagrįstai pripažindamas juos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio normų keliamus reikalavimus, ir surašydamas naują apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi BPK 331 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nurodyti bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintuosius pripažinti kaltais. Tokie duomenys nuosprendyje nurodyti, jais remiantis nuteistųjų nusikalstama veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir kvalifikuota teisingai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų E. B. ir K. S. kasacinį skundą atmesti.