Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovei V. D. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tretieji asmenys AB SEB bankas, AB SEB lizingas, teikianti išvadą institucija – Vilniaus miesto administracijos Sveiktos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

atsakovė pateikė teismui savo turtinę padėtį įrodančius dokumentus, kuriuose atsispindi, jog ji neturi realizuotino turto, pakankamai pajamų, kad patenkintų minimalius poreikius, nes šiuo metu yra bedarbė, kurios pajamos sudaro 524,19 Lt per mėnesį, o šios sumos nepakanka. Be to, turėtų būti taikoma CK 6.461 str. 2 d. analogija, pagal kurią išlaikymo iki gyvos galvos atveju vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Atsakovė augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką.Teismas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindė išimtinai remdamasis tik ieškovo aiškinimais ir argumentais, nevertindamas atsakovės pateiktų duomenų kompleksiškai, t.y. ieškovas neneigia atsakovės teiginio, kad nuo 2013 m. liepos iki lapkričio mėnesio, yra pervedęs į jos sąskaitą 3 850 Lt, kas mėnesiui sudaro 641,66 Lt. Ši suma skirta tiek vaiko, tiek ir atsakovės poreikių tenkinimui, nors akivaizdu, jog tokia suma nėra pakankama siekiant patenkinti būtinuosius 2 asmenų poreikius. Atsakovė nevengė dirbti ir prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo gimus vaikus, t.y. kai dar vaikui nebuvo vienerių metų, atsakovė dirbo nuo 2011 m. liepos iki 2012 m. lapkričio mėnesio. Vėlesnės pelningesnio darbo paieškos nebuvo efektyvios, todėl atsakovė nutarė ieškotis darbo per darbo biržą, o tai turėtų būti vertintina kaip pozityvios pastangos ieškant darbo. Kita vertus, ieškovo ir teismo nutartyje akcentuojamu laikotarpiu atsakovė taip pat galėjo pasinaudoti įstatymo nustatytomis motinystės (vaiko priežiūrai iki 3 metų) skirtomis atostogomis. Ieškovo paaiškinimai, jog jis rūpinasi savo asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu mokėdamas mokesčius ir paskolą neturėtų būti interpretuojami kaip atsakovės piktybiškas vengimas prisidėti prie šių poreikių tenkinimo ar kaip argumentas, kad atsakovei nereikalingas išlaikymas.Didesnes pajamas gaunantis tėvas turi prisiimti didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti. Atsakovės turtinė padėtis yra sunki ir ji negali skirti tokio pat dydžio išlaikymo sūnui, kaip ieškovas, todėl teismo nurodyta suma – 1000 Lt – vaikui iš abiejų tėvų nesusidaro. Tėvų gyvenimas skyriumi neturi lemti vaikų poreikių patenkinimo esminio pablogėjimo. Be to, ieškovas teikia išlaikymą sūnui K. D. iš pirmosios ieškovo santuokos, o išlaikymo dydis sudaro net 2 500 Lt.

atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad jos materialinė padėtis yra sunki. Be to, nors ji nurodo, kad jos padėtis yra prasta, tačiau 2014 m. vasario mėn. pasirašė sutartį dėl sūnaus leidimo į privačią vaikų ugdymo įstaigą, kurioje mėnesinis mokestis yra 800 Lt. Vien ta, aplinkybė, kad atsakovė yra bedarbė ir užsiregistravusi darbo biržoje, dar neįrodo fakto apie jos materialinę padėtį.Atsakovės nurodyta 3 850 Lt suma buvo pervesta būtent vaiko išlaikymui ir vaiko poreikiams tenkinti. Atsakovė nuo 2012 m. lapkričio mėnesio jokių pastangų susirasti darbą nedėjo, nors tuo metu buvo laisva. Be to, atsakovė nusprendė ieškoti darbo tik tada, kai ieškovas pateikė ieškinį dėl skyrybų. Atsakovė, kaip sąžininga ir rūpestinga motina, būdama darbingo amžiaus, neturėdama kitų išlaikytinių, byloje neesant duomenų apie kokius nors fizinius trūkumus, turi imtis visų įmanomų priemonių susirasti savo amžių ir profesines galimybes atitinkantį darbą, kad galėtų išlaikyti save bei teikti išlaikymą savo augančiam vaikui. Ji negali teisintis aplinkybe, kad jos pajamos yra labai mažos ir tuo pagrindu reikalauti išlaikymo iš savo dirbančio sutuoktinio. Ieškovas geranoriškai kas mėnesį atsakovei perveda 500 Lt sumą, jai nereikia mokėti už buto nuomą, komunalinius ir kitus mokesčius. Ieškovas vaikui skiria papildomai daugiau pinigų nei nustatęs teismas, perka drabužius, kitus reikalingus daiktus, veža vaiką pas gydytoją, vaiko interesams pervesdavo lėšas į atsakovės asmeninę sąskaitą. Ieškovas visada rūpinosi sūnumi, registravo į darželius. Vaikui iš pirmosios santuokos mokamas 2 500 Lt išlaikymas yra nustatytas dėl to, kad K. D. yra nustatytas sunkus neįgalumas, jam reikalinga pastovi ir speciali priežiūra. Todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, jog vaikui iš pirmosios santuokos mokamas toks didelis išlaikymas turėtų būti mažintinas, kad abiems vaikams jis būtų vienodas. Nepilnametis šalių vaikas, kaip asmenybė, geriau vystysis augdamas su tėvu, kadangi jis juo nuolat rūpinasi, yra finansiškai stabilios būklės, vaikui siekia suteikti kuo daugiau tobulėti skatinančių užsiėmimų. Kadangi atsakovė pažeidžia vaiko teises ir interesus, neturėdama beveik jokių pajamų, neturėdama jokio nuosavybės teise priklausančio turto, tikslinga nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas pasisako tik dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų.

Atskiruoju skundu atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas jos prašymas dėl laikino 500 Lt kas mėnesį išlaikymo jai iš ieškovo priteisimo ir kuria iš ieškovo priteistas ne atsakovės prašytas 1 200 Lt, tačiau 500 Lt dydžio per mėnesį laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui. Atsakovės teigimu, jos materialinė padėtis yra sunki, turimų pajamų nepakanka jos minimaliems pragyvenimo poreikiams tenkinti. Be to, ji neturi galimybės tiek pat, kiek ir ieškovas, prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, todėl iš atsakovo turi būti priteistinas 1 200 Lt dydžio per mėnesį laikinas išlaikymas sūnui.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas (CPK 144 str.). Remiantis CPK 3.65 str. teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Pagal minėtą normą teismas gali taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę kaip laikinojo išlaikymo nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui priteisimą iš kito sutuoktinio.

Spręsdamas dėl laikinosios apsaugos priemonės – išlaikymo sutuoktiniui – taikymo būtinumo, teismas pagal analogiją vadovaujasi CK 3.72 straipsnio nuostatomis. Preziumuojama, kad sutuoktiniui yra reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Be to, teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, atsižvelgia į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes (CPK 3.72 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovė, nepaisant to, kad šiuo metu augina bendrą šalių nepilnametį vaiką, neginčija, kad yra sveika ir darbinga, yra darbingo amžiaus (28 m.), taigi turi realias ir palankias galimybes susirasti darbą, tokiu būdu išlaikyti tiek save, tiek šalių nepilnametį vaiką tiek kiek jai priklauso prisidėti prie vaiko išlaikymo. Atsakovė, prašydama laikino išlaikymo iš ieškovo priteisimo, nenurodė teismui jokių priežasčių, kodėl ji negali įsidarbinti ir taip pagerinti savo turtinės padėties, kad dėl bendrų šeimos interesų, vaiko priežiūros negalėjo įgyti reikiamos kvalifikacijos ar pan. Be to, nors apeliantė ir nurodo, kad deda visas pastangas darbo paieškoms, vis dėlto, matyti, kad ji darbo paieškų ėmėsi ir Lietuvos darbo biržoje užsiregistravo tik gavusi ieškovo ieškinį (b.l. 46). Sutiktina su apeliante, kad šios pastangos turi būti vertinamos pozityviai, tačiau nesant duomenų, kad apeliantė būtų naudojusis vaiko priežiūros atostogomis, tokia aplinkybė iš dalies patvirtina atsakovės pasyvumą prisidedant prie šeimos, savo pačios ir nepilnamečio vaiko išlaikymo. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovas išlaiko butą, kuriame atsakovė šiuo metu gyvena, atsakovei nereikia mokėti jokių su gyvenamąja vieta susijusių išlaidų, o ieškovas geranoriškai perveda atsakovei dar ir papildomų lėšų. Be to, ieškovas ieškiniu prašo nutraukti šalių santuoką dėl atsakovės kaltės, tuo tarpu tenkinus tokį reikalavimą, atsakovė neturėtų teisės į išlaikymą (CK 3.70 str. 1 d.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir motyvus, prašomos laikinosios apsaugos priemonės tikslingumą teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, darytina išvada, kad pirmosios instancijos pagrįstai atsakovės prašymą dėl išlaikymo jai iš ieškovo atmetė.

CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas, o CK 3.155 str. 2 d., 3.192 str. 1 d. vienareikšmiškai reglamentuota tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiems tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Be to, pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus. Taigi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko, nenagrinėdamas byloje esančių įrodymų, nes įrodymų pateikimo procesas tik prasidėjęs, o kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaikų išlaikymo, atsižvelgiant į kiekvieno jų turtinę padėtį, bus teismo nustatyti išnagrinėjus bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, sudaro vieną minimalią mėnesio algą per mėnesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Apeliantė, nesutikdama su priteistu laikino išlaikymo vaikui iš ieškovo dydžiu – 500 Lt, iš esmės teigia, kad jai negalint tokia pat suma prisidėti prie vaiko išlaikymo, ieškovas turi prisiimti didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti. Su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.192 str. įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi ar kitomis aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių, vien tik atsakovės prasta finansinė padėtis negali būti pagrindu perkelti jos pareigą prisidėti prie vaiko išlaikymo vien tik ieškovui. Atsakovė patvirtina, kad nuo 2013 m. liepos iki 2013 m. lapkričio mėnesio atsakovas pervedė jai maždaug po 641,66 Lt per mėnesį, šios išlaidos, teismo vertinimu, yra skirtos būtent nepilnamečiam vaikui, be to, atsakovė neneigia, kad ieškovas papildomai perka įvairius drabužius ir kitus daiktus sūnui, rūpinasi juo, išlaiko atsakovės ir nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą. Taigi, preliminariai įvertinus atsakovės pateiktus jos ir vaiko išlaidų kvitus (b.l. 41-45), nesant byloje duomenų apie realius ir būtinus nepilnamečio vaiko poreikius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovo priteisė laikiną išlaikymą 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atkreiptinas dėmesys, kad išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą, tuo tarpu, apeliantės nurodyti teiginiai, kad kitam nepilnamečiam vaikui K. D. iš pirmosios santuokos ieškovas moka pastovų 2 500 Lt išlaikymą per mėnesį, dar nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ir šalių sūnui D. D. reikalingas tokio pat dydžio laikinas išlaikymas, ypač įvertinus, kad 2 500 Lt per mėnesį išlaikymas K. D. yra nustatytas dėl jo specialių poreikių (b.l. 62).

Įvertinus nurodytas aplinkybes bei motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ir pagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl laikino išlaikymo atsakovei priteisimo bei nustatė tinkamo dydžio (500 Lt per mėnesį) laikiną išlaikymą iš ieškovo šalių nepilnamečiam vaikui D. D.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bylos nagrinėjimo metu bus apsaugoti šalių nepilnamečio vaiko D. D. turtiniai ir neturtiniai interesai. Dėl nurodytų motyvų atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.