Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi R. B. atskirąjį skundą dėl 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria nutarta atmesti pareiškėjos R. B. prašymą įtraukti ją į bankrutuojančios M. B. kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos finansinį reikalavimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi M. B. iškelta bankroto byla. 2016 m. kovo 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi. 2016 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas.

2016 m. rugpjūčio 29 d. teisme gautas pareiškėjos R. B. prašymas įtraukti ją į kreditorių sąrašą ir patvirtinti 7 379, 95 EUR finansinį reikalavimą. Nurodė, kad ji ilgą laiką dengė bankrutuojančios motinos M. B. įsiskolinimus, o būtent: antstolis išskaitė 1 067, 68 EUR iš jos pajamų; į antstolio depozitinę sąskaitą ji pervedė 564, 76 EUR; motinos skolos pagal 2011 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį Nr. P00164 dengimui pasiskolino iš T. S. 2 896, 20 EUR, kurie buvo pervesti išieškojimą vykdžiusiam antstoliui Ramūnui Kamarauskui; KU „Sostinės kreditas“ viso yra pervedusi 2 851, 31 EUR M. B. skolos dengimui. Nurodytos sumos sudaro prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą.

Bankrutuojančios M. B. bankroto administratorius UAB „Bankroto valdymas“ prašymui neprieštaravo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, pareiškėjos prašymo netenkino, padaręs išvadą, kad terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleistas nesant svarbių priežasčių, o prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas yra nepagrįstas.

Spręsdamas dėl termino praleidimo priežasčių, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė dėl kokių priežasčių terminas buvo praleistas. Nurodė, kad pareiškėja dalyvavo visuose teismo posėdžiuose sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo jos motinai, kaip ieškovę lydintis asmuo, taigi žinojo apie vykstantį procesą ir turėjo visas galimybes laiku pateikti prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

Spręsdamas dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo teismas padarė sekančias išvadas:

Sodros duomenys dėl išskaitų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. atlikimo iš R. B. sąskaitos, nepatvirtina, kad išskaitymai buvo atliekami dengiant M. B. skolinius įsipareigojimus.

Pareiškėja nepagrindė paskolinių teisinių santykių tarp jos ir T. S., nes T. S. į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė 2 896, 20 EUR, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Už M. B. butą“.

Pagal 2011 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp KU „Sostinės kreditas“ (teisių perėmėjas UAB „Turto lizingas“) prievolių įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu ir R. B. laidavimu. Paskolos paskirtis – verslo apyvartinėms lėšoms. Teismas padarė išvadą, kad pasiskolintomis lėšomis faktiškai disponavo ne 76 metų amžiaus (amžius paskolos sudarymo metu) paskolos gavėja, bet laiduotoja. Aplinkybę, kad pareiškėja įnešdavo į motinos sąskaitą lėšas, teismas laikė nepakankama įrodyti, kad ji kaip laiduotoja įgijo atgręžtinį reikalavimą pagrindiniam skolininkui (CK 6.83 straipsnis).

Teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad pareiškėja 2014 m. balandžio 22 d. įnešė už skolininkę 564, 76 EUR į antstolio Ramūno Kamarausko depozitinę sąskaitą. Tačiau atsižvelgęs į bendrąją vaikų pareigą rūpintis tėvais, nesant susitarimo dėl prievolių vykdymo tarp pareiškėjos ir jos motinos, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja turi teisę reikalauti bankrutuojančios motinos įvykdyti kokias nors prievoles.

Pareiškėjai 2014 m. gruodžio 29 d. motina išdavė bendrąjį įgaliojimą iki 2024 m. gruodžio 29 d. pilnai valdyti ir tvarkyti visą savo turtą, disponuoti sąskaitomis bankuose ir sąskaitose esančiomis lėšomis, atstovauti visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja tvarkė visus motinos reikalus, tame trape finansinius, ir byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad buvo veikiama išimtinai atstovaujamosios interesais.

Byloje surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti pareiškėjos nesąžiningumą, nes skolos paslaugų teikėjams už butą, kuriame gyvena ir pareiškėja, perkeltos išimtinai bankrutuojančiai motinai.

Pareiškėjos įtraukimas į kreditorių sąrašą, būtų nesąžiningas kitų kreditorių atžvilgiu, nes jiems sumažėtų galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-39273-391/2016 ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad prašomas patvirtinti kreditorinis reikalavimas pagrįstas rašytiniais įrodymais: 2016 m. rugpjūčio 25 d. Sodros pažyma, antstolio Ramūno Kamarausko 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažyma dėl informacijos pateikimo, 2014 m. kovo 3 d. bankinio pavedimo kopija, KU „Sostinės kreditas“ sąskaitos išrašo kopija. Teigia, kad terminą pateikti kreditorinius reikalavimus praleido dėl teisinių procedūrų nežinojimo ir teisinių žinių trūkumo. Nurodo, kad pareiškėja nežinojo terminų per kuriuos reikia pareikšti kreditorinius reikalavimus. Nesutinka su teismo nurodoma aplinkybe, jog pareiškėja, vykdydama dukters pareigas, galėjo dengti motinos skolinius įsipareigojimus. Nesutinka su teismo argumentu, jog R. B. kreditorinio reikalavimo patvirtinimas pažeis kitų kreditorių interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą M. B. ir nustatė 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. 2016 m. sausio 25 d. nutartimi terminas pratęstas ir nustatyta, kad kreditoriniai reikalavimai turi būti pareikšti iki 2016 m. vasario 8 d.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisme iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditoriai, pareikšdami bankroto administratoriui savo reikalavimus, kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs šių reikalavimų įvykdymą.

FABĮ 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas priima ir tvirtina iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos atsiradusius kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti tiesiogiai teismui praleidus šio straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimų pateikimo bankroto administratoriui terminą, jeigu teismas termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis ir reikalavimus pagrįstais.

Teismas spręsdamas dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, turi nustatyti kada objektyviai asmuo turėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba, ir įvertinti priežastis trukdžiusias laiku įgyvendinti savo subjektines teises.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad pareiškėja su prašymu įtraukti į kreditorių sąrašą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 29 d., t. y. praleidusi teismo nustatytą terminą daugiau nei pusę metų. Pareiškėja neneigė aplinkybės, kad apie iškeltą bankroto bylą jai buvo žinoma nuo pat inicijuoto proceso pradžios. Teismas nurodė, kad pareiškėja dalyvavo teismo posėdžiuose sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo jos motinai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustačius aukščiau nurodytas aplinkybes nebuvo jokio pagrindo pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis.

Pareiškėja, kaip pagrindinę praleidimo priežastį įvardino aplinkybę, kad ji nežinojo teisinių procedūrų. Pažymėtina, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 1.6 straipsnis). Nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėja atitikdama vidutiniškai atidaus ir rūpestingo asmens standartus, dalyvaudama kaip lydintis asmuo teismo posėdžiuose, gyvendama kartu su motina ir priimdama procesinius dokumentus (II t., b. l. 1), žinodama kad iš jos pajamų išskaitoma solidariems įsipareigojimams pagal vykdomąjį dokumentą Nr. JK-2516/2014 dengti, negalėjo suprasti vykstančio proceso, juolab, kad byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjos suvokimas apie vykstantį procesą buvo toks menkas, kad ji negalėjo imtis priemonių dėl teisinės pagalbos pasitelkimo.

Dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo.

Pareiškėja kreditorinį reikalavimą grindžia 2016 m. rugpjūčio 25 d. SODROS pažyma apie įvykdytus išskaitymus, antstolio Ramūno Kamarausko 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažyma, 2014 m. kovo 3 d. bankinio pavedimo kopija, Kredito unijos „Sostinės kreditas“ sąskaitos išrašo kopija. Nurodydama, kad ji vykdė bankrutuojančios M. B. prievoles.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

CK 6. 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas klausimas susijęs su fizinio asmens bankroto procesu, sistemiškai turi būti įvertintos ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos, ir visų pirma šio specialaus įstatymo paskirtį – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Fizinio asmens bankroto procedūra stengiamasi suteikti reikalingą apsaugą skolininkui su kuo mažesne intervencija į kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016)

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymas Nr. 11-49-12283, Nr. KA_PR1-21985 (I t., b. l. 48, II t., b. l. 191-92), tiek iš pareiškėjos tiek iš jos motinos, kaip iš solidarių skolininkių, buvo vykdomi išskaitymai pagal vykdomąjį dokumentą Nr. JK-2516/2014, t. y. 2014 m. balandžio 25 d. notaro vykdomąjį įrašą (I t., b. l. 165), dėl 20 118, 90 Lt skolos ir 6 procentų palūkanų, išieškojimo, kreditoriaus T. S. naudai, pagal M. B. 2014 m. kovo 3 d. išduotą paprastąjį vekselį 5 792, 40 EUR (20 000 Lt) sumai, už kurį laidavo pareiškėja R. B. (I t., b. l. 164).

Nustatyta, kad tą pačią dieną, kada buvo išduotas paprastasis vekselis, 2014 m. kovo 3 d. vekselio gavėjas T. S. pervedė į antstolio Ramūno Kamarausko depozitinę sąskaitą 2 896, 20 EUR (10 000 Lt), mokėjimo nurodyme nurodant „Už M. B. butą“ (II t., b. l. 194).

Antstolis Ramūnas Kamarauskas tuo metu vykdė išieškojimą iš skolininkės M. B. kreditoriaus Kredito unijos „Sostinės kreditas“ (teisių perėmėjas UAB „Turto lizingas“, t. I, b. l. 55) naudai pagal 2013 m. vasario 14 d. notaro vykdomąjį įrašą (t. I, b. l. 60, 168).

Taigi, faktiškai susiklostė situacija, kuomet T. S. įvykdė prievolę už M. B., įnešdamas aukščiau nurodytą sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, užsitikrindamas reikalavimo įvykdymą į skolininkę, vekseliu bei pareiškėjos laidavimu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjos M. B. kreditorių reikalavimų sąrašas. Tarp antros eilės kreditorių patvirtintas T. S. su 5 692, 48 Eur kreditoriniu reikalavimu (I t., b. l. 172 – 173).

Taigi, pareiškėja su savo motina yra solidarios skolininkės prieš kreditorių T. S.. Teismas sprendžia, kad pareiškėja į bankrutuojančios motinos kreditorių sąrašą galėtų būti įtraukta tik tuo atveju jeigu kreditoriui būtų padengtas visas įsiskolinimas, nes kitu atveju atsižvelgiant į bankroto proceso specifiką, dalinai prievolę įvykdęs solidarus skolininkas turėtų lygias teises su kreditoriumi gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančio asmens turto, tokiu būdu akivaizdžiai sumažinant kreditoriaus galimybes gauti reikalavimo patenkinimą iš bet kurio solidaraus skolininko pilna apimtimi.

Pagal, minėtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. pažymą (t. II, b. l. 191-192) matyti, kad vykdant išieškojimą iš solidarios skolininkės R. B. išieškota suma sudaro tik 930, 84 EUR. Taigi, prievolės nėra įvykdyta, todėl teismo vertinimu nėra ir pagrindo laikyti reikalavimą šioje dalyje pagrįstu.

Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog ji su T. S. sudarė paskolos sutartį dėl 2 896, 20 EUR (10 000 Lt) sumos, ir šioje dalyje ji turi reikalavimą į bankrutuojančią motiną, nepagrįsta nei rašytiniais įrodymais, nei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip nurodyta aukščiau lėšos buvo pervestos trečiojo asmens dengiant bankrutuojančio asmens įsiskolinimą, o ne suteikta paskola pareiškėjai.

R. B. kreditorinį reikalavimą taip pat grindžia antstolio Ramūno Kamarausko 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad R. B. 2014 m. balandžio 22 d. į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėjo 564, 76 Eur sumą (t. II, b. l. 193), vykdant išieškojimą KU „Sostinės kredito“ naudai.

Pagal 2011 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį sudarytą tarp Kredito unijos „Sostinės kreditas“ ir M. B. matyti, kad M. B. suteikta 26 700 Eur paskola, prievolei užtikrinti įkeistas nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, esantys adresu Rygos g. 16-32, Vilnius (I t., b. l. 28 – 33, 169-171). Paskolos paskirtis – refinansavimas/verslo apyvartinės. Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad prievolės įvykdymas yra užtikrinamas ir R. B. laidavimu, tačiau laidavimo sutartis į bylą nepateikta. 2013 m. vasario 14 d. vykdomasis įrašas išduotas tik skolininkės M. B. atžvilgiu (t. I, b. l. 168). Taigi, teismas neturi pagrindo išvadai, kad buvo susiklostę laidavimo teisiniai santykiai.

Taip pat, kreditorinis reikalavimas grindžiamas į bankrutuojančio asmens banko sąskaitą darytomis įmokomis (bendra suma 2 851, 31 Eur), kaip teigia pareiškėja, skirtomis būtent motinos įsiskolinimams dengti. Ši aplinkybė grindžiama pateiktu banko sąskaitos išrašu (t. II, b. l. 195-197), iš kurios matyti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. spalio 15 d. atitinkamomis dalimis įnešinėjo į savo motinos sąskaitą lėšas nenurodydama paskirties arba nurodant, kad yra įnešama už M. B..

M. B. teikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad iš Kredito unijos „Sostinės kreditas“ nurodyta paskola buvo paimta ankstesnių įsiskolinimų dengimui bei dukros R. B. verslo finansavimui. Byloje nėra duomenų apie buvusius M. B. įsiskolinimus iki paskolos paėmimo, juolab, kad įsiskolinimai buvo paskolos dydžio. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, paskolos paėmimo metu bankrutuojantis asmuo buvo 76 metų amžiaus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad gautos lėšos buvo panaudotos išimtinai pareiškėjos interesais. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą laiko pagrįsta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja turėjo motinos įgaliojimą tvarkyti visus turtinius klausimus (t. II, b. l. 206-208). Pirmosios instancijos nustatė, kad pareiškėja gyvena kartu su savo motina ir šios aplinkybės pareiškėja neginčijo.

Įvertinus nustatytas aplinkybes (31-35 punktai), darytina išvada, kad paskola buvo paimta ne bankrutuojančio asmens interesais, o būtent pareiškėja naudojosi gautais pinigais. Todėl, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja elgiasi nesąžiningai, ir sprendžia, kad pareiškėjos įtraukimas į kreditorių sąrašą pažeistų kreditorių interesus, būtų nesuderinamas su FABĮ paskirtimi, nes asmuo, kuris faktiškai panaudojo pasiskolintas lėšas nenustatytais tikslais, ir taip esminiai įtakodamas bankrutuojančio asmens nemokumo būklę, ir būdamas solidarus skolininkas kitų kreditorių atžvilgiu, turėtų galimybę atgauti sumokėtas sumas, nepagrįstai sumažinant kreditoriams galimybę gauti reikalavimų patenkinimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu,

nutaria:

apeliantės R. B. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį, kuria atsisakyta į M. B. kreditorių sąrašą įtraukti R. B., palikti nepakeistą.