Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo „BnP Finance“, AB apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal pagal „BnP Finance“, AB ieškinį atsakovei N. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė, gavusi ieškinį ir teismo pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo, atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimis, kuriomis teismas sumažino prašomą priteisti kredito mokestį nuo 288,52 Eur iki 97,91 Eur sumos, sumažino prašomas priteisti palūkanas nuo 20,08 Eur iki 7,34 Eur sumos bei sumažino priteistinas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apskųstosios teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str.).

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas su atsakove 2014-10-30 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. vnb5m7pd, pagal kurią ieškovas atsakovei N. B. suteikė 3000 Lt (868,86 Eur) dydžio kreditą. Pagal minėtos sutarties 3.6.2. punktą atsakovė įsipareigojo laiku grąžinti kreditoriui suteiktą kreditą ir sumokėti kredito mokestį. Atsakovė pagal minėtą sutartį įsipareigojimus vykdė iš dalies, todėl ieškovas 2015-12-09 nutraukė vartojimo kredito sutartį ir kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, prašydamas priteisti atsakovės 696,04 Eur negrąžinto kredito, 288,52 Eur kredito mokesčio, 20,08 Eur palūkanų už naudojimąsi kreditu po kredito grąžinimo termino pabaigos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas, nesutikdamas su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas priteistiną kredito mokestį sumažino nuo 288,52 Eur iki 97,91 Eur sumos, skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai pažymėjo, jog atsakovei tenka pareiga mokėti palūkanas (kredito mokestį) tik už pradelstą laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Pasak apelianto, vartotojams taikoma apsauga nesudaro išimčių nuo prievolės laikytis prisiimtų įsipareigojimų.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime už akių nurodė, jog atsakovė pradelsė sumokėti tris įmokas ir nemokėjo palūkanų nuo 2015-07-29, kai įmokėjo paskutinę įmoką iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2015-12-09. Pasak pirmosios instancijos teismo, šiuo laikotarpiu atsakovė turėjo sumokėti 97,91 Eur palūkanų (kredito mokesčio), todėl būtent ši kredito mokesčio suma turėtų būti priteisiama ieškovui, nes atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba šiuo atveju kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Šalių sudarytos sutarties 1.13 punkte numatyta, kad vartojimo kredito mokestis tai suma, kurią vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kreditu. Nagrinėjamu atveju kredito mokestis vertintinas kaip pelno palūkanos. Kredito mokestis atsakovei buvo skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo mokėtinos įmokos. Atsakovė kreditą privalėjo grąžinti per 24 mėnesių terminą, tačiau įmokų laiku nemokėjo ir dėl to vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta 2015-12-09.

Sutarties 8.6 punkte numatyta, kad sutarties nutraukimas įsigalioja po 10 dienų, kai kredito gavėjas gauna informaciją apie kredito sutarties nutraukimą. Iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo grąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo apskaičiuotas kredito sutartines palūkanas (pelno palūkanas arba kitaip sutarties šalių įvardytą kredito mokestį) bei palūkanas už vėlavimą grąžinti kreditą, jei tokios yra. Atsakovei kreditas buvo suteiktas dvejiems metams (24 mėn.), taigi, teismo nuomone, visas kredito mokestis galėtų būti reikalaujamas tik tuo atveju, jeigu kreditu būtų naudojamasi visą sutarties laikotarpį. Nutraukus sutartį nepasibaigus visam kredito sutarties laikotarpiui, atsakovė iš esmės neturėjo galimybės paskolintų lėšų naudoti bei grąžinti per dvejų metų laikotarpį, kuomet ir turėjo būti sumokėtas visas 24 mėnesių kredito mokestis.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

Bylos nagrinėjimo metu iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovė jai suteikto kredito ir priskaičiuotų palūkanų dar nebuvo sumokėjusi, tai patvirtina ieškovo kreipimosi į teismą faktas. Taigi atsakovė ir toliau naudojosi jai paskolintomis lėšomis ir už šį laikotarpį privalo sumokėti apskaičiuotą kredito mokestį. Byloje nepateikta duomenų apie tai, kad atsakovė skolos nesumokėjo po sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, konstatina, jog yra pagrindas priteisti kredito mokestį iki sprendimo priėmimo, nes kredito mokesčio priteisimas už būsimą laikotarpį neatitiktų kredito mokesčio paskirties. Tuo atveju, jeigu atsakovė skolos bei kredito mokesčio nesumokės ir po sprendimo priėmimo arba skolos nepavyks išieškoti, ieškovas gali kreiptis dėl kredito mokesčio priteisimo už kitą laikotarpį.

Vadovaujantis išdėstytu, kredito mokestis nagrinėjamu atveju turi būti mokamas nuo 2015-07-29, kai atsakovė nustojo mokėti įmokas ir palūkanas, nors naudojosi pinigais, iki 2016-01-21, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo. Įvertinus tą aplinkybę, kad kredito mokestis kiekvieną mėnesį buvo kintantis priklausomai nuo mokėtinos sumos, ieškovui iš atsakovės priteistinas 132,42 Eur (457,22 Lt) kredito mokestis.

Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių dalyje, kuria sumažintos ieškovo prašytos priteisti palūkanos nuo 20,08 Eur iki 7,34 Eur sumos. Apelianto teigimu, kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Pažymėjo, jog skolininkas negali būti atleistas nuo jų mokėjimo, nes taip jis nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo prašytas priteisti palūkanas sumažino iki 0,05 proc. palūkanų už kiekvieną pradelstą dieną, kadangi tokia palūkanų suma, teismo nuomone, yra adekvati faktiškai kreditoriaus patirtiems nuostoliams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 str.). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė praleido sutartyje nustatytą terminą kreditui grąžinti, šalys nebuvo sutarusios šį terminą pratęsti, taigi kredito gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip minimalių kreditoriaus nuostolių dėl termino grąžinti paskolą praleidimo mokėjimo. Kita vertus, Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros (1 dalis); preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų (2 dalis). Sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai yra imamas trumpam laikotarpiui (pvz., mėnesiui), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015).

Sutartyje nurodytų 49,92 proc. metinė palūkanų norma neviršija Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 proc. ribos. Teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti. Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, skundžiama teismo sprendimo už akių dalis keistina ir tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl 20,08 Eur sutartinių palūkanų priteisimo.

Galiausiai, apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sumažintomis bylinėjimosi išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pateiktu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 23 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog byla nėra sudėtinga, ieškovui tokio pobūdžio bylose teikiamos pastovios ir pagal savo pobūdį vienodos teisinės paslaugos, nėra sprendžiamas naujas teisės taikymo klausimas, atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl papildomų proceso veiksmų dėl ginčo nagrinėjimo teisme atlikti nereikėjo, todėl, teismo nuomone, ieškovas patyrė 50 Eur pagrįstų ir būtinų išlaidų procesiniams dokumentams parengti ir atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų apimtį priteisė 39,88 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už ieškinio parengimą bei 18 Eur žyminio mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalba apmokėjimo atlyginimo apmokėjimo tvarka ir sąlygos. Proceso teisės normoje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Antra, ribojant bylinėjimosi išlaidas, siekiama ne tik užtikrinti teismo prieinamumą, bet ir išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priteistinos bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos, nes yra nepagrįstos. Pažymėtina, jog Lietuvos teismuose yra nagrinėjama daug bylų dėl įsiskolinimų ieškovui priteisimo, kurių ieškinio pagrindas ir dalykas iš esmės sutampa su nagrinėjama byla, bylose ieškovą atstovauja ta pati advokatų profesinė bendrija „Euroteisės biuras“. Pažymėtina ir tai, jog byloje ieškovas iš esmės pateikė tik vieną procesinį dokumentą – ieškinį, kurio parengimas neturėjo pareikalauti didelių ieškovo atstovų darbo ir laiko sąnaudų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, patenkinęs apeliacinį skundą iš dalies, pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, paskirsto šalių bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 3 d., 5 d., 98 str.1 d., 3 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovo naudai iš atsakovės priteisė 841,17 Eur (696,04 Eur skolos, 97,91 Eur kredito mokesčio, 7,34 Eur palūkanų ir 39,88 Eur už procesinių dokumentų parengimą), iš ieškovo prašytų priteisti 1 125,64 Eur, t.y. patenkino 74,73 proc. pareikštų reikalavimų. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai priteisė 18 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apelianto skundą iš dalies, padidino priteistiną kredito mokesčio sumą iki 132,42 Eur, taip pat visa apimtimi tenkino ieškinio reikalavimą dėl 20,08 Eur palūkanų priteisimo, t.y. ieškovo naudai iš atsakovės priteisė 888,42 Eur (696,04 Eur skolos, 132,42 Eur kredito mokesčio, 20,08 Eur palūkanų ir 39,88 Eur už procesinių dokumentų parengimą) iš prašytų priteisti 1 125,64 Eur. Atsižvelgiant į tai, keistina iš atsakovės ieškovo naudai priteistino žyminio mokesčio suma, vietoje 18 Eur žyminio mokesčio priteisiant 18,15 Eur žyminio mokesčio.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašė iš atsakovės papildomai priteisti 289,47 Eur, apeliacinės instancijos teismas papildomai iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 47,40 Eur, t.y. tenkino 16,37 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apeliantui iš atsakovės priteistina 16,37 proc. už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (15 Eur), t.y. 2,45 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendė:

Pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimą už akių ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovo BnP, AB, į.k. 302447985, naudai iš atsakovės N. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 696,04 Eur skolos, 132,42 Eur kredito mokesčio, 20,08 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18,15 Eur žyminio mokesčio ir 39,88 Eur procesinių dokumentų rengimo išlaidų.”

Priteisti ieškovui BnP, AB, į.k. 302447985, iš atsakovo N. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 2,45 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.