- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- Ik-985-480/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00450-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė, Jolanta Medvedevienė, Albina Rimdeikaitė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Nataljos Zelionkienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1338-2223, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą, teiktą 2011 m. balandžio 26 d., reg. Nr. TP-1-(2.1)-1338, ir suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėja skunde (b.l. 6-10) nurodė, kad 2011 m. gegužės 24 d. gavo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1338-2223 (toliau – ginčijamas sprendimas), su kuriuo pareiškėja nesutinka, mano, kad sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 str. 1 d. numatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad pateikusi trumpą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstymą, tikėjosi, kad dokumentus, pagrindžiančius reikalavimą, galės pateikti vėliau, kai Tarnyba, nustačiusi, kad trūkstą dokumentų, reikalingų prašymo nagrinėjimui, kreipsis į pareiškėją. Akcentavo, kad Tarnyba neatkreipė dėmesio, kad prie prašymo nėra pateikta dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjos reikalavimą, vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 9 d. kreipėsi į advokatą dėl išvados, ar nėra minėto Įstatymo 11 str. 6 ir 7 d. nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Nurodė, kad advokatė pateikė Tarnybai išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Nurodė, kad Tarnyba nepasinaudojo savo teise pareikalauti iš pareiškėjos informacijos, reikalingos administracinei paslaugai atlikti, todėl pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių, kad teismui, nuo pat proceso pradžios, buvo žinoma apie šalių daugėtą ir teismas privalėjo įvykdyti įstatyme numatytą pareigą – informuoti į bylą neįtrauktą asmenį. Akcentavo, kad ji galėjo pateikti teismui 2005 m. sausio 13 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriame pažymima, kad savavališką statybą atlikęs asmuo V. K. yra vedęs ir turi du vaikus, pareiškėjos ir teismo proceso šalies V. K. santuokos liudijimą ir butų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartis, 1999 m. lapkričio 3 d. leidimą vykdyti statybos darbus, 2010 m. sausio 5 d. Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Kazlų Rūdos seniūnijos pažymą apie asmens deklaruojamą gyvenamąją vietą ir 2011 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, t.y. dokumentus, įrodančius, kad pareiškėja su nepilnametėmis dukromis gyvena Kazlų Rūdos savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, o pareiškėjos sutuoktinis V. K. gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad vietos, kuriose gyvena ji ir sutuoktinis, yra viena nuo kitos nutolusios, todėl pareiškėja apie prasidėjusį teismo procesą sužinojo tik 2011 m. balandžio 3 d.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime (b.l. 33-34) į skundą nurodė, kad Tarnyba nesutinka su pareiškėjos skundu ir jame keliamais reikalavimais panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2011 m. balandžio 26 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad pareiškėja pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-181-131/2009, kuriame buvo nurodyta, jog tik 2011 m. balandžio 3 d. ji iš savo sutuoktinio sužinojo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu nusprendė įpareigoti jos sutuoktinį nugriauti savavališkai pastatytą pastato antrą aukštą ir užpilti savavališkai iškastą rūsį. Pareiškėjos teigimu, statyba buvo vykdoma iš bendrų šeimos lėšų, tačiau teismas sprendimą priėmė į bylos procesą neįtraukęs pareiškėjos, todėl jos nuomone, teismas pažeidė jos teises. Nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 9 d., 2011 m. balandžio 2 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1325 kreipėsi į advokatę, prašydama susipažinti su pareiškėjos prašymu, pateiktais dokumentais ir pateikti išvadą ar nėra Įstatymo 11 str. 6 ir 7 dalyse nustatytų pagrindų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 13 d. Tarnyboje buvo gauta advokatės išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos sutuoktinis buvo įpareigotas savo lėšomis per 3 mėn. nugriauti savavališkai pastatytą antrąjį aukštą virš parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir užpilti savavališkai iškastą rūsį, bei sutvarkyti statybvietę, paliko nepakeistą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Garantas v. UAB „Revis“, bylos Nr.3K-3-6/2005, yra pažymėjęs, jog kilus ginčui iš materialinio teisinio santykio, kai turtas priklauso sutuoktiniams, nagrinėjant bylą turėtų dalyvauti abu sutuoktiniai, t. y. taikytinos privalomąjį procesinį bendrininkavimą reglamentuojančio proceso teisės normos, tačiau tai nereiškia, kad šiuo atveju atsiranda teismo pareiga įtraukti į bylą sutuoktinį, be to, jeigu dalyvaujanti byloje šalis nepraneša teismui apie šios daugetą, dėl tokio šalies neveikimo teismas objektyviai neturi galimybės įvykdyti įstatyme nustatytos pareigos informuoti apie prasidėjusį procesą neįtrauktą į bylos nagrinėjimą asmenį. Pažymėjo, kad iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis, kaip atsakovas teismo neinformavo, kad statybos darbai buvo vykdomi iš bendrų šeimos lėšų, nekėlė klausimo dėl pareiškėjos dalyvavimo byloje, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėja nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, negali būti pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-181-131/2009. Tarnyba taip pat pabrėžė, kad Įstatymo 18 str. 1 d. numatyta, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo, pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, o Įstatymo 4 str. yra numatytos pareiškėjo pareigos. Pažymėjo, kad pareiškėja pateikdama prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikė ir dokumentus, kuriais grindė savo reikalavimą antrinei teisinei pagalbai gauti. Nurodė, kad ir Tarnyba, ir advokatė, išanalizavę pareiškėjos pateiktus dokumentus, priėjo vienareikšmės išvados, jog jos reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
Pareiškėja ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta ABTĮ 75 str. numatyta tvarka. 2011 m. rugpjūčio 23 d. gautas teisme atsakovo atstovo prašymas bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d., 79 str. 5 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1338-2223 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. balandžio 21 d. prašymu, registruotu Tarnyboje 2011 m. balandžio 26 d. Nr. TP-1-(2.1)-1338 pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-181-131/2009 (b.l. 35-38).
Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 9 d., spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai, kreipėsi į advokatę, prašydama susipažinti su pareiškėjos prašymu ir pateikti išvadą, ar nėra Įstatymo 11 str. 6 ir 7 d. nustatytų pagrindų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama.
Advokatė 2011 m. gegužės 13 d. pateikė Tarnybai išvadą (b.l. 62-63), kad atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo praktiką (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005), vien pareiškėjos sutuoktinio neveikimas negali būti pagrindas besąlygiškai pripažinti būtinybę atnaujinti procesą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-181-131/2009, todėl atstovavimas byloje neperspektyvus.
Vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 6 d. 1, 2 p., 18 str. 2, 4 p., 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1338-2223 Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-181-131/2009, motyvuodama tuo, kad pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. (b.l 11, 65).
Teismas nurodo, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio Įstatymo 11–12 str. apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p. numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 2 punkte nurodyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas bei atstovavimo byloje perspektyvumas minėto Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant gali būti ribojamas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Kartu pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios atsisakymo teikti teisinę pagalbą priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu atsisakyti suteikti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą.
Teismas pažymi, jog vadovaujantis LR CPK 366 str. 1 d. 7 p. procesas civilinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu (b.l. 50-53) pareiškėjos sutuoktinis buvo įpareigotas savo lėšomis per 3 mėnesius nugriauti savavališkai pastatytą antrąjį aukštą virš negyvenamosios patalpos – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir užpilti savavališkai iškastą rūsį bei sutvarkyti statybvietę, o Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 54-61).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui kilus iš materialinio teisinio santykio, kai turtas priklauso sutuoktiniams, nagrinėjant bylą turėtų būti taikomos privalomąjį procesinį bendrininkavimą reglamentuojančios proceso normos, tačiau tai nereiškia, kad teismui atsiranda pareiga ex officio įtraukti į bylą sutuoktinį. Neįtrauktą į bylą asmenį informavus apie prasidėjusį procesą, įstoti į jį ar ne, sprendžia pats asmuo. Tačiau procesiniai veiksmai teismo gali būti atliekami tik su sąlyga, kad teismui žinoma apie vienos iš šalių daugetą ir tuo pagrindu turėjusį atsirasti privalomąjį procesinį bendrininkavimą. Jeigu dalyvaujanti byloje šalis nepraneša teismui apie šios daugetą, dėl tokio šalies neveikimo teismas objektyviai neturi galimybės įvykdyti įstatyme nustatytos pareigos informuoti apie prasidėjusį procesą tiek neįtrauktą į bylos nagrinėjimą asmenį (pareiškėją), tiek ieškovą. Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis, kaip atsakovas teismo neinformavo, jog statybos darbai buvo vykdomi iš bendrų šeimos lėšų, nekėlė klausimo dėl pareiškėjos dalyvavimo byloje. Esant situacijai, kai pareiškėja nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą dėl kito sutuoktinio neveikimo, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas besąlygiškai pripažinti būtinybę atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2005).
Teismas taip pat nurodo, kad sprendime, dėl kurio peržiūrėjimo pareiškėja prašo atnaujinti procesą, tiesiogiai nepasisakyta dėl jos teisių ar pareigų, jos teisės ir pareigos kyla ne iš teismo sprendimo, o iš turto teisinio režimo. Tai reiškia, kad sprendžiant ginčą teisme dėl savavališkos statybos, sutuoktinis veikia ir kito sutuoktinio interesais bei vardu, nes sutuoktinių materialinis suinteresuotumas dėl bendrojo turto yra tapatus. Pareiškėja savo prašyme atnaujinti procesą nenurodė, kokią įtaką gali turėti jos dalyvavimas teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismo nuomone, tai turi piktnaudžiavimo teise požymių.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, jog Tarnyba nepasinaudojo savo teise pareikalauti iš jos trūkstamos informacijos. Įstatymo 18 str. 1 d. numatyta, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo, pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, o Įstatymo 4 str. yra numatytos pareiškėjo pareigos – bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja Tarnybai pateikė ne tik prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet ir kitus dokumentus.
Pareiškėja turėjo teisę pateikti tarnybai visus dokumentus, jos manymu, pagrindžiančius jos reikalavimus, tačiau ji šia teise nepasinaudojo.
Teismo nuomone, pareiškėjos teiginys, kad vieta, kur gyvena ji su savo dukromis, ir vieta, kur gyvena jos sutuoktinis, yra viena nuo kitos nutolusios, todėl ji apie aukščiau minėtus teismo procesus nežinojo, pripažintina subjektyvia nuo pareiškėjos valios priklausančia aplinkybe.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Tarnyba tinkamai bei išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-181-131/2009, yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjai negali būti teikiama.
Kadangi pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą, teiktą Tarnybai 2011 m. balandžio 26 d., reg. Nr. TP-1-(2.1)-1338, ir suteikti antrinę teisinę pagalbą yra išvestinis, todėl atmetus pirmąjį reikalavimą dėl tarnybos sprendimo panaikinimo, pripažinti pagrįstu pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nėra pagrindo. Todėl skundas šioje dalyje atmestinas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.