- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- A-62-3617-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos advokatūrai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjai K. G., Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatui A. J. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. Ž. skundu prašė panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-214-11 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių nedelsiant priimti sprendimą dėl 100 procentų valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00905-1, priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjai padarytą 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skundžiamą sprendimą laikė nepagrįstu ir neteisėtu, nukreiptu prieš ją ir jos teisėtus interesus. Nurodė, kad Tarnybos jai paskirtuoju advokatu A. J. visiškai nepasitiki, be to, pareiškėja neprašė šio advokato jai skirti, Tarnyba su ja nesitarė dėl advokato parinkimo ir pan. Paaiškino, kad minėtas advokatas su ja nebendrauja, savo pozicijos baudžiamojoje byloje nepateikė, tyčia nesusipažino su bylos medžiaga, nepasirūpino įrodymais, įkalčiais, liudytojais ir kt. Teigė, kad Tarnyba skyrė advokatą nesivadovaudama įstatymais, neįvertinusi reikšmingų ginčo situacijos aplinkybių. Suvaržančiu pareiškėjos teises laikė Sprendimo 5 punktą, kuriame nurodyta, kad šis Sprendimas galioja iki 2011 m. vasario 13 d., kai advokatas jai reikalingas visam procesui, o ne vienkartiniam veiksmui. Nurodė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) nuostatas, reglamentuojančias ginčo teisinės pagalbos teikimo tvarką. Teigė, kad pareiškėja turi teisę pasirinkti advokatą pati, tokia galimybė jai Tarnybos nebuvo suteikta. Nesutinka su ginčijamo Sprendimo 6.2 punktu, kuriuo jai nepagrįstai numatoma atsakomybė, jei bus nustatyta, jog ji sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas, piktnaudžiavo šia pagalba, procesinėmis ar materialiosiomis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais; jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas dėl šių priežasčių, teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Tai argumentuoja tuo, kad atitinkamos sąlygos išgalvotos, o apgauti valstybės ar piktnaudžiauti ginčo teisine pagalba tikslo neturi ir dėl to jos kaltės nėra. Taip pat prieštarauja Sprendimo 6.6. punkto nuostatoms (išlaidų išieškojimas pagal minėto 6.2 punkto atvejus), teigdama, kad tokių sąlygų jos atžvilgiu negali būti. Iš šių neteisėtų Tarnybos veiksmų pareiškėja kildino reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą paskirtas teikti advokatas A. J., kuris teisės aktų nustatyta tvarka yra įrašytas į advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą prireikus, sąrašą. Paaiškino, kad pareiškėja savo nuožiūra pasirinkti advokatą turėtų tik tuo atveju, jeigu advokatą nuspręstų pasisamdyti privačiai, tačiau ginčo teisinę pagalbą teikiančių advokatų atžvilgiu jai tokia teisė nėra suteikta. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, VGTPĮ 18 straipsnio 5 dalimi. Nepagrįstais laikė skundo argumentus, susijusius su ginčo teisinės pagalbos teikimo sąlygomis (nustatytas pagalbos teikimo terminas, ne visose galimose bylos nagrinėjimo stadijose ir pan.), kadangi Sprendimas neatima iš pareiškėjos teisės, pasibaigus nurodytoms proceso stadijoms ar suėjus nustatytam terminui, dar kartą kreiptis į Tarnybą su pašymu suteikti pagalbą kitose proceso stadijose. Nors toks pagalbos tiekimas ne visoms proceso stadijoms VGTPĮ ir nėra įvardintas, tai įstatymui neprieštarauja, nepažeidžia pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų gauti kokybišką ir efektyvią teisinę pagalbą. Priešingai, toks sprendimas gina pačios pareiškėjos ir visų kitų pareiškėjų interesus, nes padeda užtikrinti VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti šia pagalba, materialiomis ir procesinėmis teisėmis, lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų apsaugos principų įgyvendinimą. Nurodė, kad priimdama Sprendimą vadovavosi ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos (toliau – ir Kolegija) 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 5, kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atskiroms bylos stadijoms. Pabrėžė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo suskaidymas pagal bylos proceso stadijas padeda užtikrinti antrinės teisinės pagalbos kokybę, efektyvumą ir ekonomiškumą, nes skatina pareiškėjus aktyviau bendradarbiauti su Tarnyba bei antrinę teisinę pagalbą teikiančiais advokatai, teikti jiems teisingą ir išsamią informaciją, siekiant antrinės teisinės pagalbos vėlesnėje proceso stadijoje. Pažymi, kad visos Sprendime (6.2., 6.6. ir kituose punktuose) išdėstytos esminės sąlygos yra teisėtos ir pagrįstos, į Sprendimo turinį įtrauktos remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 patvirtinta rekomenduojama Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma bei identiškos VGTPĮ išdėstytoms nuostatoms.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos advokatūra atsiliepime į pareiškėjos T. Ž. skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos nuomone dėl advokatūros dalyvavimo šioje byloje. Dėl pareiškėjos skundo reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas A. J. atsiliepimu pareiškėjos T. Ž. skundo reikalavimus vertino kaip visiškai nepagrįstus.
Pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime yra nurodyta pareiškėjos pareiga bendradarbiauti su ginčo pagalbą teikiančiu advokatu, gavus Sprendimą su juo susisiekti, susitarti dėl pagalbos tiekimo eigos ir kt. Tačiau pareiškėja su juo nesusisiekė nei telefonu, nei kreipėsi į advokato kontorą, nei per Tarnybą ar pačią advokatūrą. Paaiškino, kad pareiškėjos telefonas advokatui nežinomas, gyvenamosios vietos adresas taip pat. Gavęs Sprendimą tą pačią dieną susisiekė su ikiteisminį tyrimą atliekančia pareigūne, kurios paprašė iš anksto informuoti jį apie pareiškėjos iškvietimą į policiją bei sudaryti galimybę iki procesinių veiksmų atlikimo išsiaiškinti su pareiškėja jos poziciją tyrime bei požiūrį į advokato tinkamumą ją ginti. Pareiškėja kviečiama į policiją neatvyko. Nurodo, kad jis jau kreipėsi į Tarnybą dėl sprendimo atšaukimo, kadangi esant tokioms aplinkybėms negali pareiškėją ginti ikiteisminiame tyrime.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba, išnagrinėjusi 2011 m. vasario 7 d. pareiškėjos prašymą (su priedais) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, vadovaudamasi VGTPĮ normomis, nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00905-10 dėl viešosios tvarkos pažeidimo, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme, paskyrė advokatą A. J. (nurodyta jo darbo vietos adresas, telefonų numeriai) teikti antrinę teisinę pagalbą advokato nustatytomis darbo dienomis ir valandomis, Sprendimas galiojo iki 2012 m. vasario 13 d.. Sprendimo 6 punkto 6.1-6.6. papunkčiuose nurodytos nuostatos, kuriomis pareiškėja informuojama apie ginčo teisinės pagalbos teikimo tvarką, asmens, kuriam ji teikiama, teises ir pareigas. Jokių privalomojo pobūdžio reikalavimų paminėtais punktais pareiškėjai nenustatyta. Sprendime taip pat nurodyta, kad valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis pareiškėjai yra 100 procentų. Anot teismo, skundžiamas Sprendimas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jo pasirašytas, Sprendime nurodyta apskundimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas su priedais Tarnybai pateiktas 2011 m. vasario 7 d., skundžiamas Sprendimas priimtas nedelsiant – 2011 m. vasario 8 d. Vertindamas šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba jai pavestą funkciją realizavo tinkamai, operatyviai, sprendimo priėmimo nevilkino, taigi ir VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Teismas, išanalizavęs VGTPĮ 9 straipsnio, 17 straipsnio 1-3 dalių, 18 straipsnio 6 ir 7 dalių, 21 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1R-121, kuriuo buvo patvirtinta rekomenduojama Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma, nuostatas, pažymėjo, kad Tarnyba yra kompetentinga parinkti ir skirti asmeniui advokatą, o dėl advokato pakeitimo Tarnyba sprendžia gavusi asmens arba advokato motyvuotus rašytinius prašymus, jeigu tarp jų nustatomas interesų konfliktas arba yra kitų aplinkybių, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma yra patvirtinta ir Tarnyba ginčo atveju, anot teismo, šios formos pagrįstai laikėsi. Taip pat, teismo nuomone, Sprendimu nustatyta ginčo pagalbos teikimo tvarka tinkamai juridiškai motyvuota, Sprendime nurodytas galiojimo terminas (5 punktas) nepažeidžia VGPTĮ nuostatų bei atitinka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms Kolegijos rekomenduojamos laikytis ginčo pagalbos teikimo tvarkos, o 6 punkto 6.1.-6.6. punktuose išdėstytos nuostatos savo turiniu iš esmės yra tik informacinio, o ne imperatyvaus pobūdžio paaiškinimai pareiškėjai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pobūdžio, sąlygų ir pan. Išanalizavęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisinius ginčo situacijos aspektus, teismas konstatavo, kad Sprendimas priimtas kompetentingos institucijos, teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis VGTPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis antrinės teisinės pagalbos teikimą, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjus pareiškėjos prašymo faktines aplinkybes, bei iš esmės pagrįstai laikantis ir (ar) atsižvelgiant į Kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. protokolo nuostatas. Ginčijamas aktas, anot teismo, pagrįstas ir teisėtas, atitinka VGTPĮ nuostatas, reglamentuojančias antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, Tarnybos kompetenciją. Teismas pareiškėjos skundo argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo ir kt., atmetė kaip juridiškai nepagrįstus. Teismas laikė, kad tai pareiškėjos subjektyvaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų vertinimo rezultatas, nesudarantis juridinių pagrindų ginčijamą aktą laikyti neteisėtu. Pripažinęs, jog ginčijamas aktas savo turiniu ir forma yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nematė juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą dėl ginčo teisinės pagalbos teikimo. Teismas, pripažinęs skundžiamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, konstatavo, kad nėra vieno iš būtinų turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo elementų – institucijos neteisėtų veiksmų. Ginčo atveju delikto nėra, taigi ir civilinė atsakomybė nekyla. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostata, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir šališkas. Teismas akivaizdžiai veikė prieš pareiškėją, šiurkščiai pažeidė visas jos teisės, procesines normas, įstatymo reikalavimus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo, jai ir jos atstovui nedalyvaujant. Akcentuoja, kad tokiu būdu buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Nurodo, kad, neturėdama advokato, negalėjo realizuoti teisės pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, jai nebuvo suteikta galimybė teisingai ir tinkamai apginti savo teises į teisingą ir nešališką šios bylos nagrinėjimą. Pabrėžia, kad advokato pagalba šioje byloje jai itin svarbi, reikalinga ir būtina. Samdyti privatų advokatą jai neleidžia sunki finansinė padėtis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė motyvuotą protestą dėl šios administracinės bylos visiško sustabdymo dėl neužtikrintos teisės į nešališką ir teisingą teismą, teismo pirmininkės A. R. neteisėto ir brutalaus baudžiamojo persekiojimo, dėl ko tolimesnis bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme tapo negalimas, tačiau teismas dėl šio protesto sprendime nepasisakė, pažeisdamas procesinės teisės normas. Pažymi, kad iki šiol nėra išspręstas klausimas dėl visų neišnagrinėtų administracinių bylų perdavimo nagrinėti visiškai kitos teritorijos teismui, tame tarpe ir dėl šios administracinės bylos. Akcentuoja, kad teismas šiurkščiai pažeidė ABTĮ 81 straipsnį ir atsisakė aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, jų aplamai nerinko ir nenustatė jokių bylai svarbių aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai visiškai netyrė, bylos faktiškai neišnagrinėjo. Pabrėžia, kad teismas nepanoro išsiaiškinti ir įsitikinti, kad advokatas A. J. negalėjo ir negali aplamai jai atstovauti nei vienoje byloje, taip pat ir baudžiamojoje, nes pats tariamai yra kaltinamasis, pasidavęs saugumo spaudimui, veikiantis prieš žmogų, todėl ji turi teisę šiuo advokatu nepasitikėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti proceso dalyviams nedalyvaujant. Nesutinka, kad buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Pabrėžia, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos gina asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, teisę turėti advokatą, o ne tokią pareiškėjos administracinėje byloje teisę. Tarnyba taip pat pabrėžia, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą, anot atsakovo, teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad byloje pirmosios instancijos teismo įvykdytas teisingumas buvo neveiksmingas. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas visapusiška ir objektyvia byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos advokatūra atsiliepime į pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos nuomone dėl advokatūros dalyvavimo šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniui. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų prašo spręsti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas A. J. atsiliepimu pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai nėra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis. Pareiškėja nurodo aplinkybes, kurios nepaminėtos jos skunde ir kurios nebuvo nagrinėtos teismo posėdyje. Pabrėžia, kad apeliacinis skundas yra beprasmis, nes ikiteisminis tyrimas, kuriame gynė pareiškėją, yra nutrauktas. Pažymi, kad jo atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-214-11 teisėtumo ir pagrįstumo bei iš netinkamo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veikimo minėto Sprendimo priėmimo metu kildinamos neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme VGTPĮ įtvirtintos procedūros ir taisyklės laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šių taisyklių nesilaikymas gali būti pagrindas pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).
Konkrečiu atveju pareiškėja skunde Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-214-11 panaikinimo pagrindu nurodė šiuos Tarnybos, jos nuomone, padarytus pažeidimus – Tarnyba buvo šališka, neteisėtai užklausė ir vadovavosi žodžiu gauta informacija iš tyrėjos R. G., nepagrįstai, neatsižvelgusi į pareiškėjos siūlymą, antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė netinkamą ir nekompetentingą advokatą A. J., antrinę teisinę pagalbą skyrė terminuotai, tik iki 2012 m. vasario 13 d., ir tik ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo proceso metu, nebuvo sudaryta atstovavimo sutartis su advokatu. Teigė, kad Sprendimo sąlygos (akcentavo 6.2 ir 6.6 punktus) yra neteisėtos, pažeidžia jos interesus ir yra palankios tik Tarnybai.
Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir bylai aktualų VGTPĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPA-214-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei administracinės bylos medžiagą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Nustatyta, kad 2011 m. vasario 7 d. prašymu Nr. ATP-251 pareiškėja T. Ž. siekė gauti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje (b. l. 40-44). Minėtame prašyme pareiškėja nurodė, kad kviečiama apklausai kaip įtariamoji Klaipėdos miesto 2-ajame policijos komisariate pas tyrėją R. G., tačiau baudžiamosios bylos iškėlimo aplinkybių nežino. Esant tokiai situacijai, Tarnyba, siekdama išsiaiškini kokioje konkrečioje baudžiamojoje byloje pareiškėjai reikalinga antrinė teisinė pagalba, teisėjų kolegijos nuomone, teisėtai pasinaudojo VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalimi suteiktais įgalinimais ir užklausė pačios pareiškėjos nurodytos tyrėjos R. G. papildomų duomenų, kurių pagrindu 2011 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-214-11. Sprendimas priimtas kompetentingo subjekto – Tarnybos Teisės skyriaus vedėjos K. G., laikinai einančios Tarnybos direktoriaus pareigas, nepažeidžiant VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų terminų. Sprendimas atitinka VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalyje nurodytus turinio reikalavimus, inter alia 2 punkte nurodyta, kad pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą advokato nustatytomis darbo dienomis ir valandomis teikti skiriamas advokatas A. J., kurio darbo vieta yra Bokštų g. 3, Klaipėda, tel. 8 46 410 352, 8 682 31588 (VGTPĮ 18 str. 4 d. 9 p.). Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad advokatas A. J. paskirtas, neatsižvelgiant į jos nuomonę, pažeidžiant VGTPĮ 18 straipsnio 5 dalį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad lingvistinis ir loginis minėtos teisės normos aiškinimas suponuoja išvadą, jog asmens, siekiančio gauti antrinę teisinę pagalbą, siūlymas dėl konkretaus advokato sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimančiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nėra privalomas ir turi būti įvertinamas kitų aplinkybių visumoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad VGTPĮ negarantuoja asmeniui absoliučios teisės pasirinkti jo pageidaujamą advokatą. Konkrečiu atveju pareiškėja T. Ž. 2011 m. vasario 7 d. prašyme Nr. ATP-251 nenurodė, kad advokatas A. J. dėl objektyviai pagrįstų aplinkybių negalėtų atstovauti jos interesus, neišreiškė pozicijos dėl konkrečios advokato kandidatūros, o prašė skirti advokatą Klaipėdos mieste iš sudaryto antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų sąrašo, kas ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad pareiškėjos teiginiai dėl advokato nebendravimo su ja, netinkamo atstovavimo yra neįrodyti. Be to, yra nereikšmingi vertinant Tarnybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes pareiškėjos modeliuojama situacija susiklostė jau po Sprendimo priėmimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų informavusi Tarnybą prieš Sprendimo priėmimą apie objektyviai egzistuojančias aplinkybes, trukdančias advokatui A. J. suteikti pareiškėjai kokybišką antrinę teisinę pagalbą. Taip pat iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja, išreikšdama abejones dėl tinkamos paskirto advokato atstovavimo, prašymo Tarnybai VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies pagrindu nepadavė, o iš karto kreipėsi į teismą, skųsdama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-214-11, kas kelia abejonių dėl pareiškėjos siekių, tinkamo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis. Taip pat atmetami pareiškėjos argumentai dėl Tarnybos netinkamo veikimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnio, įtvirtinančio būtinas gynėjo dalyvavimo sąlygas, požiūriu. Konkrečiu atveju BPK 51 straipsnio būtino gynėjo dalyvavimo sąlygos nebuvo nustatytos, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro motyvuoto nutarimo ar teismo motyvuotos nutarties, kuriais pripažįstama, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, nebuvo gauta, todėl Tarnyba teisingai pareiškėjos 2011 m. vasario 7 d. prašymą Nr. ATP-251 sprendė bendra VGTPĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka (VGTPĮ 21 str. 6 d.). Dėl pareiškėjos argumento, kad tarp jos ir advokato nebuvo sudaryta atstovavimo sutartis, pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal VGTPĮ atveju pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas yra sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 18 str. 6 d.), jokia atstovavimo sutartis pagal VGTPĮ įtvirtintą reguliavimą nėra sudaroma. Sprendimu antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00905-10 pareiškėjai buvo skirta, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme, Sprendimo galiojimo terminas numatytas iki 2012 m. vasario 13 d. Nėra pagrindo teigti, kad šios Sprendimo nuostatos pažeidžia pareiškėjos teises ir yra neteisėtos. Iš VGTPĮ 18 straipsnio 8 dalies normos matyti, kad visi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimai, praėjus metams nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos, yra peržiūrimi, patikrinant, ar asmens turtinė padėtis nepasikeitė ir ar jis toliau turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat, įvertinus VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies ir 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, matyti, kad VGTPĮ nepaneigia galimybės antrinės teisinės pagalbos teikimą skaidyti etapais pagal bylos proceso stadijas ir imperatyviai nenumato, kad asmeniui visose proceso stadijose antrinę teisinę pagalbą teiktų tas pats advokatas. Be to, Tarnyba vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. posėdžio metu priimtu sprendimu Nr. 5, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d. nutarta sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti atskiromis stadijomis. Nepaneigta, kad tokiu būdu buvo siekiama užtikrinti antrinės teisinės pagalbos kokybę, efektyvumą ir ekonomiškumą. Pažymėtina, kad pasibaigus Sprendimo galiojimo terminui ar Sprendime nurodytoms bylos proceso stadijoms pareiškėja turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą, jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas jai dar bus aktualus. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimo 6.2 ir 6.6 punktai yra neteisėti ir pažeidžia jos interesus, pažymėtina, kad minėti Sprendimo punktai atitinka VGTPĮ 19 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio nuostatas ir yra įtraukti į Sprendimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 patvirtinta rekomenduojama Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad minėti pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėja teigė, kad Tarnyba buvo šališka, spręsdama jos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė. Priešingai, tai, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-214-11 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, paneigia pareiškėjos keliamą versiją dėl Tarnybos ar jos darbuotojų tyčinio veikimo prieš pareiškėjos interesus.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-214-11 panaikinimo ir įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių nedelsiant priimti sprendimą dėl 100 procentų valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00905-1. Palikus galioti skundžiamą Sprendimą, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjos skundą atmetus, pagrįstai pareiškėjai nepriteistos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 44 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu dėl nagrinėjamo ginčo esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, o savo poziciją grindė abstrakčiais argumentais apie pirmosios instancijos teismo pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus nevykdymą. Pareiškėja teigė, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino dėl advokato A. J. reputacijos. Nurodė, kad advokatas buvo atleistas iš Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo pareigų, pats yra įtariamasis, pasidavęs saugumo spaudimui, veikiantis prieš žmogų, todėl ji turi teisę juo nepasitikėti. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėja skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, minėtų argumentų dėl advokato A. J. reputacijos nebuvo nurodžiusi, jokių kitų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje taip pat nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas objektyviai neturėjo galimybės jas ištirti ir įvertinti. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nurodydama apie tariamai neigiamą advokato A. J. reputaciją, taip pat nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms patvirtinti. Be to, akcentuotina, kad minėtos naujai pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl advokato A. J. reputacijos nėra reikšmingos sprendžiant dėl Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-214-11 teisėtumo ir pagrįstumo, nes neįrodyta, kad tokios aplinkybės realiai egzistavo ir buvo Tarnybai žinomos Sprendimo priėmimo metu. Pažymėtina, kad VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalis suteikia galimybę pareiškėjai motyvuotu prašymu (inter alia iškeliant klausimą dėl advokato A. J. reputacijos) kreiptis į Tarnybą dėl advokato pakeitimo. Duomenų, kad pareiškėja šia teise pasinaudojo, nėra. Kokių kitų konkrečių duomenų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo, kokių įrodymų neanalizavo, į kokius jos esminius argumentus neatsakė, pareiškėja nenurodė, todėl nėra įmanoma aiškiai identifikuoti, kokie konkrečiai pažeidimai buvo padaryti, ir juos teisiškai įvertinti. Teisėjų kolegija jokių akivaizdžių ir esminių pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nekonstatavo. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylai aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai įvertino, padarytos išvados yra motyvuotas, pagrįstos įrodymų ir bylai aktualaus teisinio reglamentavimo analize, o vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas ne jos naudai, yra netinkamas, nesudaro pagrindo šį sprendimą naikinti.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui, buvo šališkas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Šie argumentais atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos bei jos atstovo nedalyvavimo pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas jau buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, tačiau pareiškėjai neatvykus į 2011 m. birželio 9 d. posėdį, bylą nagrinėjo iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja apie teismo posėdį buvo tinkamai informuota, tik 2011 m. birželio 7 d. (kelias dienas prieš teismo posėdį) pateikė protestą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, teisėjų kolegijos bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės nušalinimo, bylos perdavimo kitam apygardos administraciniam teismui, teigdama, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės iniciatyva pradėjus jos atžvilgiu ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, tolimesnis administracinės bylos nagrinėjimas šiame teisme negalimas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjos proteste reiškiamus prašymus ir 2011 m. birželio 9 d. nutartimi pagrįstai atsisakė juos tenkinti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkė neįėjo į bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 dalimi, teismo pirmininkas, organizuodamas administravimą teisme, negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad šis imperatyvus įpareigojimas buvo nevykdomas ir administracinę bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teisėjų kolegijai buvo daromas realus poveikis. Pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus dėl ginčo esmės, o pirmosios instancijos teismas juos išanalizavo ir motyvuotai atsakė (ABTĮ 81 str.). Proceso pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, inter alia pateikdama prašymą dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nušalinimo. Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjos teisė į teisminę gynybą. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Pareiškėja šioje administracinėje ginčo byloje nėra įtariamoji ar kaltinamoji, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.