Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ortas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1139-232/2011 pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Ortas“ ieškinį atsakovei T. D. dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Trečiasis asmuo G. D.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė pagal 2001 m. gegužės 11 d. preliminarią sutartį Nr. 79 įsipareigojo atlikti avansinius mokėjimus už ketinimą ateityje pirkti butą. Sudarius 2002 m. lapkričio 11 d. pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas 2002 m. gruodžio 17 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą serija GCB Nr. 72661915 sutartyje nurodytai buto kainai, kurią atsakovė visiškai apmokėjo sutartyje nustatyta tvarka. Į atsakovei parduodamo buto kainą nebuvo įtraukta buto vidaus apdailos vertė, kadangi už šiuos darbus buvo išrašytos atskiros PVM sąskaitos-faktūros, kurios buvo neapmokėtos ir apskaitytos kitoje įmonės sąskaitoje Nr. 242, kaip debetas (skola įmonei), buvęs buto pardavimo momentu ? 2002 m. gruodžio mėnesį.Teismo sprendimo motyvai apie tai, kad iš sutarties turinio aiškiai matyti, jog ginčo butas buvo parduotas jau įrengtas, yra neteisingi, kadangi ieškovo pateikti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai nebuvo visapusiškai ir objektyviai įvertinti, nebuvo tinkamai ir išsamiai įvertinti liudytojų parodymai dėl preliminarios sutarties sudarymo, buto kainos ir pardavimo aplinkybių. Teismas neteisingai interpretavo buto kainą, darydamas išvadą, jog vidaus apdailos darbai buvo šios kainos sudėtinė dalis. Buto vidaus apdailos darbai buvo atliekami pagal atskirai išrašomas PVM sąskaitas-faktūras už šiuos darbus, kaip tai numato Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovei sudarant pagrindinę sutartį butas jau buvo įrengtas, tačiau neteisingai vertino pateiktus įrodymus dėl buto kainos, kadangi vidaus apdailos darbai į buto kainą nebuvo įtraukti. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 12, 185 straipsnių nuostatas. Buto kaina neatitiko realios rinkos kainos ir analogiškų ieškovo bendrovės statomų ir parduodamų be vidaus apdailos butų kainų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo prašantys asmenys nemotyvuoja, apsiribodami tik nurodymu, kad pageidavimą reiškia vadovaudamiesi CPK 306 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 318 straipsnio 1 dalimi, tai yra proceso teisės normomis, nustatančiomis byloje dalyvaujančių asmenų teisę prašyti bylos žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme.

Dėl apelianto (ieškovo atstovo) ir atsakovės prašymų bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo bankrutavusios UAB „Ortas“ ieškinys, yra pagrįstas ir teisėtas.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ir atsakovė 2002 m. lapkričio 11 d. sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovė nusipirko bendrosios jungtinės nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą (butą), esantį (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.1 punktas) (b. l. 43-52). Šios sutarties 2.1. punkte numatyta, kad daikto pardavimo kaina yra 224 724 Lt, kuri mokama tokia tvarka ir terminais: 137 632,87 Lt pardavėjas (ieškovas) gavo iš pirkėjo (atsakovės) grynais pinigais prieš pasirašant sutartį, 87 091,13 Lt pirkėjas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti pardavėjui iki 2003 m. gegužės 31 d. Minėtas butas perdavimo-priėmimo nuosavybėn aktu buvo perduotas atsakovei 2002 m. lapkričio 11 d. (b. l. 66). 2002 m. gruodžio 17 d. ieškovas atsakovei išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 7261915, kurioje nurodyta buto kaina (neįkaitant PVM) 190 452,54 Lt (b. l. 67). Atsakovė buto pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą buto kainą yra sumokėjusi, dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti 78 017,94 Lt pagal šias PVM sąskaitas-faktūras: 2001 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija LBB Nr. 1702489, 2001 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija LBB Nr. 1702498, 2001 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija LBF Nr. 0656093, 2001 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija LBF Nr. 0656108, 2001 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija LBF Nr. 0656211 (b. l. 5, 7, 10, 15, 19). Ieškinį grindė tuo, kad ieškovas atliko vidaus apdailos darbus bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovė atliktus darbus priėmė, tačiau už atliktus darbus iki šiol neatsiskaitė. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, teigė, jog atsakovė su ieškovu iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sutarė, kad ieškovas, kaip buto statytojas, atliks buto vidaus apdailos darbus, kuriuos įskaitys į sutarties kainą, o buto pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą buto kainą atsakovė yra sumokėjusi. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ginčo butas buvo parduotas jau įrengtas, atlikus apdailos darbus ir už jį sulygta sumokėti tvirta kaina sutartyje numatyta tvarka, kad atsakovė buto pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą kainą yra sumokėjusi. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo pateikė ieškovas bankrutavusi UAB „Ortas“. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad sudarius 2002 m. lapkričio 11 d. pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas 2002 m. gruodžio 17 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą serija GCB Nr. 72661915 sutartyje nurodytai buto kainai, kurią atsakovė visiškai apmokėjo sutartyje nustatyta tvarka, tačiau į atsakovei parduodamo buto kainą nebuvo įtraukta buto vidaus apdailos darbų vertė. Pasak apelianto, už šiuos darbus buvo išrašytos atskiros PVM sąskaitos-faktūros, kurios buvo neapmokėtos ir apskaitytos kitoje įmonės sąskaitoje Nr. 242, kaip debetas (skola įmonei), buvęs buto pardavimo momentu. Taigi byloje keliamas klausimas dėl buto, kurį atsakovė nusipirko 2002 m. lapkričio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, vidaus apdailos, tai yra, ar į šalių sulygtą 224 724 Lt buto kainą buvo įskaičiuota ir buto vidaus apdailos darbų vertė. Sutartis aiškinama ne pagal jos raidę, o pagal subjekto valią, jeigu tikrosios valios turinį galima nustatyti. Tokiu būdu aiškinantis dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalyko, tai yra fakto, ar nagrinėjamu atveju šalys sudarė sutartį dėl buto su apdaila kainos, ar buto apdailos darbų vertė nebuvo įtraukti į bendrą buto pirkimo-pardavimo kainą, būtina aiškintis tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę bei tikslą, jos sudarymo aplinkybes.

Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Aiškinant šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę, yra svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Aiškinantis, ar į buto kainą, numatytą ieškovo ir atsakovės 2002 m. lapkričio 11 d. pasirašytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo įskaičiuota ir buto vidaus apdailos darbų vertė, esminė aplinkybė yra ta, kad ieškovo pateiktos atsakovės esą neapmokėtos PVM sąskaitos-faktūros bei atliktų darbų priėmimo aktai patvirtina, jog ginčo buto apdailos darbai buvo atlikti iki buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, nes tiek PVM sąskaitos-faktūros, tiek atliktų darbų aktai surašyti ir pasirašyti 2001 m. liepos ? lapkričio mėnesiais. Tai reiškia, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovės nupirktas butas buvo su vidaus apdaila. Atsakovė neneigia, kad ji yra pasirašiusi atliktų darbų aktus, kad ieškovas buto vidaus darbus derino su ja, tačiau tvirtina, jog į jai parduoto buto kainą buvo įtraukta ir vidaus apdailos darbų vertė. Su šia atsakovės pozicija nesutikti nėra pagrindo. CK 6.397 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina, kuri yra esminė tokios sutarties sąlyga. Buto pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta 2002 m. lapkričio 11 d., todėl darytina išvada, kad pirkimo-pardavimo sutarties metu šalys buvo susitarusios dėl visų esminių sutarties sąlygų, įskaitant kainą. Kaip jau minėta, sutartimi šalys numatė, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaina yra 224 724 Lt, iš kurių 137 632,87 Lt atsakovė ieškovui sumokėjo grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį, o 87 091,13 Lt atsakovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui iki 2003 m. gegužės 31 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė savo prievolę sumokėti buto kainą sutartyje numatyta tvarka ir terminais įvykdė tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitos-faktūros ir atliktų darbų aktai buvo surašyti iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kad šalys, pasirašydamos buto pirkimo-pardavimo sutartį, sutarė dėl visų esminių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, įskaitant kainą, kad sutartyje nėra aptarta ir numatyta jokių išlygų ar papildomų mokėjimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog butas atsakovei buvo parduotas tokios būklės, kokios buvo šio daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Be to, sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad pardavėjo atstovas pareiškė, jog daiktas yra tinkamas naudoti pagal jo paskirtį, neturi akivaizdžių ar esminių trūkumų, nėra paslėptų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas ketina jį naudoti arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs arba nebūtų tiek už jį mokėjęs. Buto pirkimo-pardavimo sutartyje nėra parašyta, kad buto pardavimo kaina nurodoma be buto vidaus apdailos darbų ar jų vertės, kad atsakovė įsipareigoja už buto vidaus apdailos darbus sumokėti atskirai nuo pirkimo-pardavimo sutartyje numatytos buto kainos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog šalys, pasirašydamos buto pirkimo-pardavimo sutartį, sutarė dėl buto be vidaus apdailos, o tai, kad ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros už buto vidaus apdailos darbus fiksuotos tam tikroje (atskiroje) bendrovės buhalterinės apskaitos sąskaitoje, nepatvirtina atsakovės skolos ieškovui, kadangi prievolinių teisinių santykių buvimo pagrindą sudaro ne PVM sąskaitos-faktūros, o tam tikras juridinis faktas. Taigi, remiantis nustatytomis aplinkybėmis konstatuotina, kad sutarties sudarymo momentu sutarties šalims buvo aišku, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo butas su visa apdaila, nes toks butas egzistavo sutarties sudarymo metu ir toks butas buvo faktiškai perduotas atsakovei, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina apėmė bendrą buto kainą su jo apdailos darbų verte. Pažymėtina, kad sutarties 9.6 punkte šalys numatė, kad 2002 m. lapkričio 11 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis apima visus šalių įsipareigojimus ir pakeičia bet kuriuos ankstesnius susitarimus dėl ketinimų šios sutarties atžvilgiu. Aplinkybę, kad į pirkimo-pardavimo sutartimi numatytą buto kainą buvo įskaičiuoti ir buto vidaus apdailos darbai, patvirtino ieškovo ? pardavėjo buvęs direktorius R. S.. Iš byloje esančio 2011 m. spalio 12 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad šis liudytojas teisme paaiškino, jog parduodamas butas buvo su apdaila, jog galutinė buto kaina, kuri nurodyta sutartyje, yra sumokėta, jog sutartyje numatyta bendra buto kaina buvo su prieš tai pasirašytais ir atsakovės priimtais darbais. Liudytojas R. S. negalėjo pasakyti, kodėl atsirado ginčijamos sąskaitos-faktūros, nurodė, kad sąskaitos galutinėje sutartyje turėjo būti arba minusuotos, arba pridėtos (b. l. 131). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į ieškovo elgesį po sutarties sudarymo, nes ieškovas po sutarties sudarymo nelaikė, kad atsakovė yra skolinga už vidaus apdailos darbus, o su ieškiniu dėl skolos už buto apdailos darbus priteisimo kreipėsi tik 2010 m. lapkričio 3 d., kada įgijo bankrutuojančios įmonės statusą ir tapo atstovaujamas bankroto administratoriaus.

Be to, atsižvelgiant į buto pirkimo-pardavimo sutarties šalis ir dalyką, darytina išvada, jog sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, kurioje atsakovė pripažintina silpnesniąja sutarties šalimi. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Pardavėjas, sudaręs vartojimo (šiuo atveju – buto pirkimo-pardavimo) sutartį, perduodamas pirkėjui daiktą nuosavybės teise, privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų vartotojo interesus. Įstatymų normos, susijusios su vartotojo teisėmis ir pareigomis, nustato vartotojo interesų prioritetą, nes turi būti veikiama vartotojo naudai. Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę ir t. t., informacija apie parduodamus daiktus neturi būti klaidinanti (CK 6.353 straipsnis). Šalys sutarties 9.4 punkte nurodė, jog atskleidė viena kitai visą joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarties sudarymui ir vykdymui, o 9.10 punkte parašyta, kad šalių neaptartos sutarties sąlygos, susijusios su šios sutarties sudarymu, pakeitimu, vykdymu, pasibaigimu, nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Teisėjų kolegija, remdamasi palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisykle contra proferentem, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, taip pat tuo, kad buto pirkimo-pardavimo sutartyje nėra sąlygos, jog butas už 224 724 Lt kainą parduodamas tik su daline apdaila, kad apdailos darbai bus derinami pagal atskirą šalių susitarimą, sprendžia, jog buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovės naudai, tai yra, aiškinamos taip: į buto pirkimo-pardavimo kainą buvo įtraukta ir buto vidaus apdailos darbų vertė.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 12, 185 straipsnių nuostatas, nes neteisingai vertino pateiktus įrodymus dėl buto kainos, buto vidaus apdailos darbus įtraukdamas į buto kainą. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Kaip jau minėta, šioje byloje ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl buto kainos, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, bylos medžiagą, faktinius duomenis, apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, jog šis ieškovo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Priešingai, pirmosios instancijos teismo išvada atmesti ieškovo reikalavimus atsakovei dėl skolos priteisimo už buto vidaus apdailos darbus atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 178 straipsniai).

Atsakovas savo apeliacinį skundą taip pat grindžia aplinkybe, jog parduodamo buto kaina neatitiko realios rinkos kainos ir analogiškų ieškovo bendrovės statomų ir parduodamų be vidaus apdailos butų kainų. Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kurį sudarantys asmenys kainą nustato savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.313 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis), todėl šalys turi teisę susitarti dėl daikto kainos, kuri gali būti ir žemesnė už analogiško daikto rinkos kainą; tai gali lemti tam tikri šalių tarpusavio santykiai, įvairios individualios aplinkybės ir pan. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į sutarčių laisvės principą, kuris numato šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, įskaitant ir teisę laisvai susitarti dėl kainos, ką nagrinėjamu atveju šalys ir padarė, sprendžia, jog šis ieškovo skundo argumentas neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Visgi teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog byloje buvo nustatytos aplinkybės dėl buto nestandartinės padėties, dėl ko šio buto pastatymo sąnaudos buvo mažesnės, kad tokiam butui sunkiau buvo surasti pirkėją ir kad ieškovui trūko apyvartinių lėšų, todėl reikėjo kuo greičiau parduoti butą. Be to, į bylą buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2002 m. spalio 9 d. vidutinė rinkos vertė buvo 187 097 Lt (b. l. 23), o 2002 m. lapkričio 11 d. atsakovė iš ieškovo šį butą nusipirko už 224 724 Lt.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo naikinti arba pakeisti apskųstą teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės.

Atsakovė prašo priteisti 1 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, į atsakovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kad atsakovei apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, kaip ir bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, sprendžia, jog atsakovės prašymas tenkintinas iš dalies, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 200 Lt išlaidų už suteiktą advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo atmestas ieškinys, turi būti panaikinamos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei T. D. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovo bankrutavusios UAB „Ortas“ (juridinio asmens kodas 120166799) 1 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – T. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini)) priklausančio turto areštą už 78 017,94 Lt sumą.

Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.