Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie LR susisiekimo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3. Byloje kilus ginčui dėl eismo įvykio vietos, taip ir liko nenustatyta kurioje konkrečioje vietoje įvyko eismo įvykis. Daryti išvadas apie transporto priemonės judėjimo amplitudę remiantis spėliojimais ar prielaidomis, teismas neturėjo jokio pagrindo.

5. Byloje nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. 1 p., 4 str. 1 p. numatyta valstybės pareiga rūpintis eismo saugumu keliuose, tačiau tai yra bendrojo pobūdžio pareiga. Tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą. Teismas iš viso nenustatinėjo neteisėtų valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko, veiksmų, t.y. nepasisakė ir neatskleidė neteisėtų valstybės veiksmų (neveikimo) turinio, todėl laikytina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti ir konstatuoti.

6. Valstybė šiuo atveju nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei LR CK 6.210 str. 1 d., nei LR CK 6.37 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos. Šiuo atveju byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo, taigi ne sutartinių santykių. Pažymėtina, kad tarp bylos šalių nėra ir nebuvo sudarytos jokios sutarties, todėl akivaizdu, kad nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas, neatsirado jokia skola, nes paprasčiausiai tokios nebuvo.

1. neaišku, iš kokios pareigos nesilaikymo ir kokių neteisėtų veiksmų kildinama valstybės civilinė atsakomybė: netinkamo laukinės gyvūnijos valdymo ar reikalavimų kelio priežiūrai pažeidimo. Šioje byloje turėjo būti sprendžiamas ne apskritai gyvūnijos, kaip tokios visumos, galimos žalos sukėlėjo ir atlyginimo už ją klausimai, bet konkrečios žalos, atsiradusios konkrečiam automobiliui susidūrus su prieš jį staiga į kelią konkrečioje vietoje išbėgusiu gyvūnu atlyginimo klausimas.

5. Sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą, reikia pažymėti, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus.

2. Duomenų, jog ieškovo į bylą pateikti eismo įvykiai yra faktiškai neįvykę ar, kitokius duomenis fiksuojančios statistikos atsakovas nepateikė, todėl teismas pagrįstai vertino Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktus duomenis apie eismo įvykius įvykusius kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda atitinkamoje atkarpoje. Aplinkybės su kokias gyvūnas transporto priemonės susidūrė ir ar susidūrimai įvyko ženklo „laukiniai žvėrys" galiojimo zonoje bei kas atsakingas už minimus eismo įvykius šioje byloje nėra svarbios, nes kaip jau minėta aukščiau, statistika į bylą pateikta su tikslu įrodyti, jog 2008-05-08 eismo įvykis nebuvo vienintelis šiame kelyje, jog transporto priemonės su laukiniais gyvūnais susiduria nuolat.

3. Nagrinėjamu atveju, tai, jog konkrečios stirnos iššokimas į kelią Vilnius-Kaunas-Klaipėda yra laikytina nenugalimos jėgos aplinkybe privalėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, dėl ko teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, dėl kurių laukinio žvėries išbėgimas į kelią turėtų būti pripažįstamas nenugalima jėga, be to, atsakovo nurodytos aplinkybės neatitinka force majeure kriterijų visumos.

7. Ieškovo prašomos priteisti 5 proc. metinės palūkanos yra laikomos procesinėmis ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Šios palūkanos numatytos įstatyme, o jų paskirtis - operatyvus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tokios palūkanos atlieka kompensacinę funkciją bei skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu.

1. Nagrinėjamu atveju laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama, remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.

2. Atsakomybė atsakovui kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto pažeidimo, o dėl valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai.

3. Apelianto teiginiai, jog transporto priemonė galimai susidūrė ne su stirna, vėlgi buvo tik prielaidų lygmenyje ir jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta.

4. Byloje esant rašytiniams įrodymams, jog A. M. veiksmuose nebuvo jokių KET pažeidimų, kurie galėtų sąlygoti susidūrimą su laukiniu žvėrimi, taip pat jokių duomenų apie vairuotojo didelį neatsargumą, pagrindo teigti esant vairuotojo kaltę nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2008-05-08, apie 00:55 val., kelyje Vilnius – Kaunas – Klaipėda, ties 67,836 kilometru į kelią staiga išbėgus gyvūnui įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė Mercedes Benz ATEGO 815, valst.reg.Nr.BEM 97, priklausanti UAB „Respublikos spaustuvė“ (I t., b.l.78-82, 84). Ši transporto priemonė buvo apdrausta ieškovo bendrovėje Kasko draudimu (I t., b.l.89-90, 157-158). Dėl eismo įvykio metu padarytų sugadinimų ieškovas, įvykį pripažinęs draudiminiu bei remdamasis pateiktais transporto priemonės remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, išmokėjo 4747,45 Lt dydžio draudimo išmoką (I t., b.l.91-93). Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino ir teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka, kad eismo įvykio vietoje nebuvo įrengtas kelio ženklas Nr.131 „Laukiniai žvėrys“, o prieš tai pastatyto tokio kelio ženklo galiojimo zona baigėsi 67,100 kilometre. Ties eismo įvykio vieta nebuvo įrengta tinklo tvora nuo laukinių gyvūnų. Tai patvirtina VĮ „Automagistralė“ 2009-08-18 raštas ir 2010-08-16 raštas (I t., b.l.85, II t., b.l.1).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos, pagal analogiją turi būti taikoma CK 6.267 str. 1 d. norma, bet kad taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, turi būti įrodytas atsakovo tam tikrų pareigų pažeidimas. Teismas pripažino, kad 2008 metais ties 67 kilometru vidutinis kelio intensyvumas buvo 21400 automobilių per parą, t.y. intensyvumas labai didelis, kelias magistralinis, o minėto kelio 67-69 kilometrų ruožas yra avaringas kelio ruožas, o tokią išvadą grindė Vilniaus universiteto mokslinio tiriamojo darbo „Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės magistralinius kelius tyrimas, probleminių ruožų identifikavimas, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones parengimas“ baigiamosios ataskaitos analizės išvadomis, padarytomis remiantis Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktais duomenimis (I t., b.l.167). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų bei ieškovo atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, bylos medžiagą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir to pasekoje, tenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Pagal LR laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Todėl valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas, privalo užtikrinti, kad jai nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Pagal LR CK 6.267 str. 2 d laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, galiojančiais įstatymais nėra reglamentuota laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo tvarka, nėra įstatymo, tiesiogiai įpareigojančio valstybę, kaip laukinių gyvūnų savininką, atlyginti žalą tais atvejais, kai ji padaroma laukiniam gyvūnui susidūrus su valstybiniu keliu važiuojančiu automobiliu. Pagal savo pavojingumą aplinkai laisvėje gyvenantis laukinis žvėris yra ne mažiau pavojingas nei naminis gyvūnas arba asmens žinioje esantis laukinis gyvūnas. LR CK 6.267 str. 2 d. blanketinę normą įtvirtinti atskiru įstatymu laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo tvarką valstybė neįgyvendino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009). Tokia situacija yra įstatymo spraga, nepaneigianti asmens teisės gauti dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimą, nes būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). LR CK 6.267 str. 1 d. reglamentuojami panašūs santykiai kaip ir CK 6.267 str. 2 d.. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis LR CK 1.8 str., taikė įstatymo analogiją ir ginčui taikė LR CK 6.267 str. 1 d. normą, numatančią naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą. Atitinkamai dėl nurodytų motyvų atmestini apeliantų argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma įstatymo analogija, nes LR CK 6.267 str. 2 d. yra speciali norma LR CK 6.267 str. 1 d. atžvilgiu. Analogiškos nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-138/2009, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-509/2009, 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismų praktika nagrinėjamu klausimu nevienareikšmė bei kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika nagrinėjamoje situacijoje, kadangi pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą teismai privalo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse formuojamą teismų praktiką (LR CPK 4 str., LR teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Vis dėlto, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo metu formuojama kasacine praktika, tais atvejais, kai yra sprendžiamas ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, o šalies atsakomybė yra grindžiama CK 6.267 str. 1 d. pažeidimu, šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės nėra taikoma, t.y. nėra taikoma griežtoji atsakomybė. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Tai reiškia, jog valstybės atsakomybė galima nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), jos kaltę, nuostolių padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių. Atsižvelgdama į minėtus argumentus, teisėjų kolegija atmeta ieškovo atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentą, kad valstybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą atsakovo be kaltės. Tuo pačiu teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog ieškovas neįrodė visų būtinų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o būtent neteisėto neveikimo ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neveikimo ir padarytos žalos.

Vertinant valstybės veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jos civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui. Kaip minėta, ties eismo įvykio vieta kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ nebuvo įrengtas, o prieš tai pastatyto tokio ženklo galiojimo zona pasibaigė ties 67 kilometru, techninės apsaugos priemonės (atitvarai, tvoros ir pan.), užkertančios kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, toje kelio atkarpoje taip pat nebuvo įrengtos. Remiantis LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika” avaringi ruožai nustatomi taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių (13 p.). Byloje esanti Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos informacija apie eismo įvykius, kurie įvyko transporto priemonėms susidūrus su gyvūnais kelyje Vilnius –Kaunas-Klaipėda ( I t., 83, 87-88) nuo 2004-04-30 iki 2008-05-08 (iki eismo įvykio, dėl kurio prašoma atlyginti nuostolius šioje byloje), liudija, jog kelio A1 67-68 kilometre per šį laikotarpį buvo įvykęs vienintelis eismo įvykis – 2006-05-11, kuris buvo susijęs su laukinio gyvūno išbėgimu į kelią, kiti eismo įvykiai įvyko arba susidūrus su naminiais gyvūnais, arba su nenustatytu gyvūnu, arba jie negali būti imami domėn dėl jų didelio nutolimo nuo nagrinėjamoje byloje aptariamo eismo įvykio. Kituose kelio ruožuose, kuriuose eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, pasitaikė daugiau negu vienas, kelio ženklas ,,Laukiniai žvėrys“ buvo įrengtas. Remdamasi šia statistika, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog konkreti kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa, bent jau dėl grėsmės susidurti su į kelią išbėgančiais laukiniais žvėrimis. Valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją nurodytame kelio ruože, tuo labiau užfiksavus tik vieną eismo įvykį dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu, nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti būdriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės). Vertinant atsakovo veiksmus negali būti imami domėn visoje kelio Vilnius-Kaunas atkarpoje ar net kelių kilometrų spinduliu esančioje atkarpoje įvykę eismo įvykiai, susiję su gyvūnija, įskaitant susidūrimus su naminiais gyvūnais. Kelio ženklų, įspėjančių apie pavojų susidurti su laukiniais žvėrimis pastatymą tose vietose, kuriose buvo tokio pobūdžio eismo įvykių ir tokia grėsmė egzistuoja, pripažintinas pakankamu, atitinkančiu protingumo, apdairumo ir rūpestingumo kriterijus, elgesiu. Nagrinėjamu vienas eismo įvykis nelaikytinas pakankamu daryti išvadą apie grėsmę kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 67,8 kilometre susidurti su laukiniais gyvūnais, kai vėliau eismo įvykiai iki 2008-05-08 nesikartojo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas ir atsakovo kaltę grindė Vilniaus universiteto mokslinio tiriamuoju darbu „Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės magistralinius kelius tyrimas, probleminių ruožų identifikavimas, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones parengimas“, nes šiame darbe buvo tiriamas platesnis laikotarpis, apimantis ir žymiai vėlesnį laikotarpį po nagrinėjamoje byloje nagrinėjamo eismo įvykio, įvykusio 2008-05-08, kuomet ir įvyko daugiausia tokio pobūdžio eismo įvykių, ši ataskaita buvo pateikta tik 2009 metais, o įrodymų, kad valstybė turėjo duomenų apie laukinių gyvūnų migraciją ties kelio atkarpa, kurioje įvyko nagrinėjamoje byloje aptariamas eismo įvykis, byloje nėra. O laikotarpis po 2008-05-08 negali būti imamas domėn, vertinant atsakovo veikimą/neveikimą, nes turi būti vertinama ar atsakovas elgėsi rūpestingai ir apdairiai pagal eismo įvykio dieną turimus duomenis. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos informaciją apie eismo įvykius, dėl ko padarė klaidingas išvadas dėl atsakovo neteisėto neveikimo, nepastačius kelio ženklo “Laukiniai žvėrys” ar neįrengtus aptvaro nuo laukinių gyvūnų. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant pakankamai įrodymų, pripažino įrodyta aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko, automobiliui susidūrus su laukiniu gyvūnu – stirna. Eismo įvykio vietoje gyvūnas, su kuriuo susidūrė automobilis, nebuvo surastas, o policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė apie susidūrimą su laukiniu gyvūnu, remdamiesi išimtinai vairuotojo paaiškinimais, o vairuotojo paaiškinimai nagrinėjamu atveju yra nepakankami pripažinti, kad eismo įvykis įvyko, būtent susidūrus automobiliui su laukiniu, o ne naminiu, gyvūnu. Remdamasi tuo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje, atsižvelgiant į nustatytas ir aukščiau nurodytas aplinkybes, nebuvo pagrįsto poreikio ir būtinybės valstybei ties 67,8 kilometru minėtame kelyje įrenginėti kelio ženklą Nr.131 „Laukiniai gyvūnai“ ar įrengti apsauginę tvorą, saugančią kelią nuo laukinių gyvūnų patekimo į kelią, todėl valstybės veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus bei atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, taip pat aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas šios pareigos neįvykdė, t.y. neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos (CK 6.247 str.). Remdamasi tuo, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį atmesti (CPK 326str. 1 d. 2 p.).

Dėl nurodytų motyvų, kadangi ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei priežastinio ryšio ir dėl to ieškovo ieškinys atmetamas, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentų, kadangi jie nebeturi teisinės reikšmės ginčui.

Atmetus ieškovo ieškinį, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Be to, iš ieškovo priteisiamos 48 Lt dydžio procesinių dokumentų įteikimo išlaidos į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo „If P&C Insurance AS“ 48 (keturiasdešimt aštuonis) litus bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.