Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovei (apeliantei) V. R. ir jos atstovei advokatei Renatai Narbutienei, atsakovui A. K. ir jo atstovei advokatei Gretai Paskačimienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. R. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui A. K. dėl paskolos sumos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo A. K. priešieškinį ieškovei V. R. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas pareiškė prieštaravimus dėl ieškinio ir teismo 2013 m. spalio 1 d. preliminaraus sprendimo. Pasak atsakovo, paskolos sutartis buvo pasirašyta, likus vienai dienai iki pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas įsigijo asmeninėn nuosavybėn butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), sudarymo. Atsakovo teigimu, paskolos sutarties pasirašymo tikslas – užtikrinti galimą ieškovės kompensaciją už butą, jeigu šalių santykiai ateityje nutrūktų ir atsakovas nuspręstų parduoti butą tretiesiems asmenims ar kitaip juo disponuotų, neatsižvelgdamas į ieškovės interesus. Sutartas kompensavimo mechanizmas buvo įgyvendintas, sudarius buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė ieškovei butą gerokai mažesne negu rinkos vertė kaina: butas buvo įvertintas 616 000 Lt, o ieškovei parduotas už 217 526,40 Lt. Pasak atsakovo, jam nebuvo perduota paskolos suma. Sutartyje formaliai nurodyta, jog jis gavo pinigus, prieš pasirašant sutartį. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė ne tik neperdavė, bet ir negalėjo perduoti tokios pinigų sumos, nes jos turtinė padėtis nebuvo gera. Atsakovo teigimu, aplinkybę, jog jam nebuvo perduota paskolos suma, pagrindžia ir tas faktas, kad ieškovė nė karto nuo paskolos sutarties sudarymo ir reikalavimo teisės atsiradimo dienos nereikalavo, kad atsakovas grąžintų jai paskolos sumą.

Ieškovė atsiliepdama pareiškė, jog atsakovo prieštaravimai yra nepagrįsti. Ieškovė, atsikirsdama į atsakovo argumentą, bylojantį apie paskolos sutarties sudarymo tikslą, akcentavo, jog tiek paskolos sutartyje, tiek buto pirkimo-pardavimo sutartyse nenustatytos sąlygos, bylojančios apie atsakovo įvardijamą prievolių įvykdymo užtikrinimą ir / ar paskolos sutarties sąsajas su buto perleidimo sutartimis. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas paskolos sutarties antruoju punktu patvirtino, jog jis gavo paskolos sumą, prieš pasirašant sutartį, todėl, pasak ieškovės, akivaizdu, kad pinigai buvo perduoti atsakovui. Pasak ieškovės, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad ieškovė neturėjo finansinių galimybių paskolinti atsakovui 40 000 Lt. Ieškovės teigimu, paskolos sutartis byloja, kad ji sutarties sudarymo metu turėjo paskolos sumą ir perdavė ją atsakovui. Ieškovė papildomai pažymėjo, jog ji įstatymų nustatyta tvarka deklaravo atsakovui suteiktą paskolą. Pasak ieškovės, šis faktas patvirtina, jog paskolos sutartis nėra niekinis sandoris.

Atsakovas pareiškė priešieškinį, prašydamas pripažinti paskolos sutartį negaliojančia. Priešieškinis yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais yra grindžiami atsakovo prieštaravimai dėl ieškinio ir teismo 2013 m. spalio 1 d. preliminaraus sprendimo. Pasak atsakovo, paskolos sutartis buvo pasirašyta tik dėl akių, neketinant sukurti paskolos teisinių santykių.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė, suėjus paskolos sumos grąžinimo terminui, bent kartų būtų kreipusis į atsakovą dėl paskolos sumos grąžinimo. Pasak teismo, ieškovė bylą nagrinėjant teisme pripažino, jog ji iki bylos iškėlimo nereikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolos sumą, pažymėdama, jog aplinkybės ją vertė „moteriškai sugudrauti“. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną (2009 m. sausio 14 d.) jau buvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas. Teismo vertinimu, bet kuris protingai, atidžiai ir rūpestingai savo teisėmis besirūpinantis asmuo, sudarydamas pirkimo sandorį su asmeniu, kuris yra jam skolingas, prašytų skolos suma sumažinti kainą. Ieškovė teigia, jog pagal paskolos sutartį yra perdavusi atsakovui 40 000 Lt, bet, pirkdama iš jo butą, neprašė skolos suma sumažinti kainą, nors taip būtų galėjusi prisiimti 40 000 Lt mažesnius įsipareigojimus bankui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktas metines ieškovės turto ir pajamų deklaracijas, pripažino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė turėjo realias galimybes sutaupyti ieškovui paskolintą pinigų sumą. Teismo vertinimu, bylos duomenų visumos analizė sudaro pagrindą pripažinti įrodytais atsakovo argumentus, jog šalys pasirašė paskolos sutartį, siekdamos išspręsti turtinius klausimus, susijusius su buto įsigijimu. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog atsakovas bylą nagrinėjant teisme teikė nuoseklius paaiškinimus dėl visų su ginčo šalių santykiais susijusių aplinkybių, o ieškovės paaiškinimai nebuvo nuoseklūs. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog ieškovė, sakydama baigiamąją kalbą, paaiškino, kad ji norėtų, jog jai būtų priteisti 40 000 Lt kaip kompensacija, nes atsakovas pardavė jai butą didesne negu įsigijimo kaina. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovės argumentai, vertinant juos kitų jos paaiškinimų, išsakytų bylos nagrinėjimo metu, kontekste, tik patvirtina, kad paskolos sutartis, kuria nebuvo remiamasi beveik dešimt metų po jos sudarymo, pasirašyta, neketinant sukurti paskolos teisinių santykių.

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinį. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles. Pasak ieškovės, atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo suvokti ir suvokė pasirašomos paskolos sutarties teisines pasekmes. Priešingu atveju jis nebūtų sudaręs sandorio. Ieškovės teigimu, bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovas turėjo motyvą pasiskolinti pinigų, nes jis kitą dieną po paskolos sutarties pasirašymo sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Pasak ieškovės, formuluotė „Aš, A. K., man skolinamus 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) gavau iš V. R. prieš pasirašant šią sutartį“ patvirtina, jog atsakovui buvo perduotas sutarties dalykas. Be to, paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovui faktą patvirtina ieškovės turto ir pajamų deklaracijos, bylojančios, kad, pirma, ieškovė turėjo pakankamai pajamų, todėl, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, galėjo turėti santaupų, antra, paskolintos piniginės lėšos buvo deklaruojamos. Ieškovės teigimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nėra suteikusi atsakovui paskolos, nes, suėjus paskolos grąžinimo terminui, nereikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolą. Pasak ieškovės, ji pirmiausia tikėjosi išspręsti klausimus, susijusius su vaiko išlaikymu, ir tada, jeigu atsakovas neįvykdys prievolės, inicijuoti civilinę bylą dėl skolos priteisimo. Ieškovės vertinimu, ginčo sandoris buvo netinkamai aiškinamas, neidentifikuotas tikrasis sandorio dalykas, neįvertinta šalių valia ir jų ketinimai. Pasak ieškovės, ji įvykdė savo sutartinę prievolę – perdavė atsakovui paskolos sutarties dalyką, todėl šalių sudarytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju sandoriu. Be to, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad senaties termino pradžia – 2013 m. spalio 12 d., kai atsakovas gavo preliminarų sprendimą, yra nepagrįsta. Atsakovo teiginys, kad paskolos sutartis yra negaliojanti, byloja, jog jam sandorio negaliojimo faktas buvo žinomas nedelsiant po sandorio sudarymo. Vadinasi, ieškinio senaties terminas prasidėjo ne tuomet, kai atsakovas gavo preliminarų sprendimą, o tądien, kai buvo pasirašyta paskolos sutartis, tai yra 2003 m. rugsėjo 29 d. Taigi, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme palaikė apeliacinį skundą ir jame suformuluotus argumentus.

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme palaikė atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šalys 2003 m. rugsėjo 29 d. pasirašė paskolos sutartį. Šios sutarties pirmajame punkte nurodyta, jog apeliantė neatlygintinai skolina atsakovui 40 000 Lt. Atsakovas sutarties antruoju punktu patvirtino, kad jam yra perduota paskolos suma, ir įsipareigojo grąžinti paskolos sumą iki 2008 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog šalys nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių. Apeliantė nesutinka su tokia bylos faktinių aplinkybių kvalifikacija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sutarties antrojo punkto formuluotė „Aš, A. K., man skolinamus 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) gavau iš V. R. prieš pasirašant šią sutartį“ yra pakankama konstatuoti, jog atsakovui šios bylos procese kyla pareiga įrodyti, kad jam nebuvo perduotas ginčo sutarties dalykas, o ne apeliantei įrodyti, kad ji perdavė atsakovui paskolos sumą. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad jam nebuvo perduota paskolos suma. Pasak atsakovo, paskolos sutartis buvo pasirašyta, siekiant kitokių pasekmių – užtikrinti apeliantės turtinį interesą, atsakovui asmeninėn nuosavybėn įgijus butą.

Kaip jau buvo nustatyta, atsakovas ginčo sutarties antruoju punktu įsipareigojo grąžinti paskolos sumą iki 2008 m. rugsėjo 29 d. Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog šalys 2009 m. sausio 14 d. sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė apeliantei butą už 63 000 Eur (217 526,40 Lt). Pirkimo-pardavimo sandoris buvo finansuotas kredito įstaigos, suteikusios apeliantei kreditą, lėšomis. Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu buvo pasibaigęs paskolos sumos grąžinimo terminas. Laikant, kad šalys turėjo tikslą sukurti ir sukūrė paskolos teisinius santykius, būtų pagrindas konstatuoti, jog apeliantė, šalims sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, turėjo vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kuris iš esmės yra identiškas pirmosios instancijos teismo vertinimui, bet kuris vidutiniškai protingas, rūpestingas, atidus ir apdairus asmuo, turėdamas reikalavimo teisę į pardavėją, reikalautų turimo vykdytino reikalavimo apimtimi sumažinti parduodamo turto kainą arba tiesiog pareikštų, jog savuoju priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu padengia pardavėjo reikalavimo sumokėti turto kainą dalį. Juo labiau bonus pater familias taip veiktų, kai pirkimo-pardavimo sandoris finansuojamas kredito įstaigos lėšomis. Apeliantė, iki sudarant ir sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, nepareikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolos sumą, ir kitais (aukščiau įvardytais) būdais nepasinaudojo, jos teigimu, turima reikalavimo teise į atsakovą. Taigi, apeliantė neveikė taip, kaip šios bylos faktinių aplinkybių kontekste veiktų bonus pater familias. Apeliantė tik pareikštu ieškiniu, praėjus beveik penkeriems metams nuo to momento, kai įgijo jos nurodomą reikalavimo teisę į atsakovą, pareikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolos sumą. Toks apeliantės elgesys, kuris yra reikšmingas ginčo sutarties aiškinimo kriterijus (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalis), iš tikrųjų sudaro pagrindą abejoti, jog šalys, pasirašydamos ginčo sutartį, siekė sukurti ir sukūrė paskolos teisinius santykius. Apeliantė teigia, jog ji nepareikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolos sumą, nes pirmiausia tikėjosi išspręsti klausimus, susijusius su vaiko išlaikymu, ir tada, jeigu atsakovas neįvykdys prievolės, inicijuoti civilinę bylą dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų kontekste yra teisiškai nereikšmingas, todėl plačiau neaptartinas.

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, be kita ko, netinkamai įvertino jos turtinę padėtį ir finansines galimybes suteikti atsakovui ginčo paskolos sumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė apeliantės metinių turto ir pajamų deklaracijų turinį. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama, koks yra šių deklaracijų turinys, tiesiog teikia šių duomenų vertinimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pajamos, kurias ji laikotarpiu nuo 1998 metų iki ginčo sutarties pasirašymo momento gavo darbo užmokesčio pavidalu, nebuvo didelės ir kartu, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pakankamos sutaupyti tokią pinigų sumą, kokia yra užfiksuota ginčo sutartyje ir, kaip teigia apeliantė, perleista atsakovo nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, jog reikšminga apeliantės pajamų dalis buvo skiriama tenkinti jos pačios ir dviejų nepilnamečių vaikų kasdienius poreikius. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė, jeigu ir turėjo santaupų, ne tiek, kad galėtų perleisti atsakovo nuosavybėn tokią didelę (turint omenyje ginčo paskolos sutarties pasirašymo momentą) pinigų sumą. Be to, pastebėtina, jog apeliantė skyrium nedeklaravo, kad turi santaupų, kas „sustiprina“ abejones dėl jos finansinių galimybių suteikti atsakovui ginčo paskolos sumą.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas įrodė, jog jam objektyviai negalėjo būti (turint omenyje apeliantės turtinės padėties aspektą) ir nebuvo perduotas ginčo sutarties dalykas.

Atsakovas pagal 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą viena diena vėliau, negu buvo pasirašyta ginčo sutartis, įsigijo asmeninėn nuosavybėn butą, unikalus numeris 1094-0454-3017:0018 (toliau – ir butas). Šios pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte išdėstyta buto kainos mokėjimo tvarka. Sprendžiant pagal šį sutarties punktą, buto kaina buvo sumokėta trim etapais. Pirmoji kainos dalis, pinigine išraiška sudaranti 29 500 Lt, buvo sumokėta, prieš pasirašant sutartį. Antroji kainos dalis, pinigine išraiška sudaranti 20 000 Lt, buvo sumokėta sutarties sudarymo dieną. Trečioji kainos dalis, pinigine išraiška sudaranti 66 000 Lt, buvo sumokėta po sutarties sudarymo, bet ne vėliau kaip 2003 m. spalio 29 d. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog pirmoji kainos dalis buvo sumokėta jo asmeninėmis lėšomis. Antroji ir trečioji kainos dalys buvo sumokėtos trečiųjų asmenų paskolintomis lėšomis. Be to, atsakovas paaiškino, kad buto kainos dalis, kuri nėra aptarta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo sumokėta, apeliantės motinos (pardavėjos) interesais įrengus pastogę (palėpę). Atsakovas apeliacinės instancijos teisme taip pat paaiškino, jog šalys laikė, kad piniginis įnašas, sudarantis 80 000 Lt, yra jų bendras lygiavertis indėlis, įsigyjant butą. Pasak atsakovo, subjektyvi priežastis – apeliantės šeimos narių konfliktas – nulėmė, kad apeliantės indėlis buvo užtikrintas ne nuosavybės teisės į buto dalį įgijimu, o ginčo paskolos sutarties pasirašymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti šiais atsakovo paaiškinimais. Atsakovas, priešingai negu apeliantė, buvo nuoseklus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, jo paaiškinimai yra logiški, dera su kitais bylos įrodymais. Kaip jau buvo nustatyta, apeliantė nebuvo finansiškai pajėgi sukaupti piniginį įnašą, sudarantį 40 000 Lt. Kita vertus, šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Butas buvo įgytas ir naudotas tenkinti bendruosius šalių poreikius. Apeliantės įnašas, vedant bendrą ūkį ir įsigyjant butą, galėjo būti ir nepiniginis (Civilinio kodekso 6.970 straipsnio 1 dalis). Kaip paaiškino atsakovas, šalys suteikė apeliantės įnašui piniginę vertę. Toks šalių susitarimas atitinka įstatymą (Civilinio kodekso 6.970 straipsnio 2 dalis).

Kaip jau buvo nustatyta, šalys 2009 m. sausio 14 d. sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė apeliantei butą už 63 000 Eur (217 526,40 Lt). Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad, jam tokia kaina pardavus apeliantei butą, buvo įgyvendintas tas turtinis interesas, kurį užtikrinti buvo pasirašyta ginčo sutartis. Tai yra apeliantei tokia forma buvo grąžintas jos įnašas, kuriam šalys, įsigyjant butą, suteikė piniginę vertę.

Pačiame pirkimo-pardavimo sandoryje užfiksuota, jog buto vidutinė rinkos vertė (valstybės įmonės Registrų centro 2009 m. sausio 12 d. duomenimis) – 616 000 Lt. Apeliantė, siekdama paneigti atsakovo teikiamą versiją, pateikė į bylą 2008 m. rugpjūčio 8 d. turto vertės nustatymo pažymą, kurioje nurodyta, jog buto rinkos vertė (2008 m. liepos 31 d.) – 480 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažįstant, jog turto vertės nustatymo pažymoje užfiksuota buto rinkos vertė yra artimesnė tikrajai (realiajai) vertė negu ta, kuri yra nurodyta pačiame pirkimo-pardavimo sandoryje, akivaizdu, jog butas parduotas gerokai mažesne negu rinkos vertė kaina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu šios bylos procese nustatytų aplinkybių analize, labiau tikėtina negu netikėtina, jog, atsakovui pardavus butą gerokai mažesne negu rinkos vertė kaina, apeliantei buvo grąžintas jos įnašas, kuris buvo užtikrintas paskolos sutarties pasirašymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, buvus šalių susitarimus dėl tokio turtinio intereso, pridengto ginčo sutartimi, ir jo įgyvendinimo buto pardavimu mažesne negu rinkos vertė kaina patvirtina (nors ir netiesiogiai) ir pačios apeliantės elgesys. Apeliantė, 2010 m. gegužės 3 d. teikdama 2009 metais valdyto turto deklaraciją, nurodė, kad yra suteikusi 40 000 Lt paskolą, o 2011 m. balandžio 21 d. ir 2012 m. balandžio 25 d. teikdama atitinkamai 2010 metais ir 2011 metais valdyto turto (pirmines) deklaracijas, nurodė, jog nėra suteikusi paskolų.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog šalys, pasirašydamos ginčo sutartį, nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių. Kita vertus, atsakovas neįrodinėjo, kad šalys, pasirašydamos ginčo sutartį, apskritai nesiekė teisinių padarinių. Priešingai, jis įrodinėjo ir įrodė, kad šalys ginčo sutartimi siekė užtikrinti apeliantės turtinį interesą, atsakovui asmeninėn nuosavybėn įgijus butą, tai yra jos indėlį, įsigyjant butą. Todėl, kitaip negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčo sutartis yra apsimestinis (ne tariamas) sandoris (Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apsimestinis sandoris taip pat yra niekinis sandoris, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo ginčo sutartį, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, bylojančia, kad niekinio sandorio negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010). Kita vertus, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti, ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006).

Šios bylos procese jau buvo nustatyta, jog apeliantė tik pareikštu ieškiniu pareikalavo, kad atsakovas vykdytų ginčo sutartį ir grąžintų jai paskolos sumą. Vadinasi, ginčo sutartis nebuvo pradėta vykdyti iki ieškinio pareiškimo teisme momento. Suprantama, jog objektyviai neįmanoma sužinoti apie sandorio vykdymą, kol jis nėra pradėtas vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas tik tada, kai gavo apeliantės ir teismo procesinių dokumentų, tarp jų – ir 2013 m. spalio 1 d. preliminaraus sprendimo, kopijas, sužinojo apie ginčo sutarties vykdymą ir apeliantės reikalavimą vykdyti šią sutartį. Atsakovo sutuoktinei 2013 m. spalio 12 d. buvo įteikti procesiniai dokumentai, adresuoti atsakovui. Vadinasi, šią dieną prasidėjo ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo nesudaryta. Akivaizdu, jog, priešingai negu teigia apeliantė, atsakovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo ginčo sutartį, teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako šiame procesiniame sprendime neaptartais argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese

Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme. Todėl ji neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų kompensacijos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovas, savo ruožtu, įgijo tokią teisę. Atsakovas šios bylos apeliaciniame procese patyrė 497,54 Eur išlaidas už advokato padėjėjo ir advokatės pagalbą. Todėl jam iš apeliantės priteistinas 497,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi atidėjo 922 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, iki bus priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Apeliantė pralaimėjo šį apeliacinį ginčą, todėl iš jos į valstybės biudžetą priteistinas 267,03 Eur (922 Lt) žyminis mokestis.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti A. K. iš V. R. 497,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš V. R. į valstybės biudžetą 267,03 Eur žyminį mokestį.