- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-25
- Bylos Nr.
- AN2-332-932/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00210-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. G.
- Institucija
- Vilniaus rajono policijos komisariatas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. spalio 11 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje, kuria J. G. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus (toliau – Institucija) 2022 m. vasario 28 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje (ROIK 21146531492) paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ajame veiklos skyriuje 2021 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas J. G. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad jos tėvui T. G. daline nuosavybe priklausančiame name, galimai namo bendrasavininkė E. O., neatsiklaususi bendrasavininko leidimo, savavališkai įrengė elektros instaliaciją.
Žemesnės instancijos teismas
2. Institucija 2022 m. vasario 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje (ROIK 21146531492) nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal J. G. pareiškimą, konstatuodama, kad E. O. veikoje nebuvo nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje, požymiai ir nėra pakankamai įrodymų patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Teismas konstatavo, kad nagrinėjant pareiškimą ir gavus nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą nustatyta, jog pareiškėja pareiškimo pateikimo dieną nebuvo oficiali nekilnojamojo turto bendrasavininkė. J. G. nuosavybės teisę įgijo 2022 m. sausio 10 d. pagal dovanojimo sutartį, pagal kurią jai priklauso ¼ minėto namo. Nutarime taip pat nurodyta, kad buvęs namo bendrasavininkas T. G. pareiškimo teikimo metu jau buvo miręs, paveldėjimo teisė dukrai nebuvo įteisinta, kas reiškia, kad asmuo, neįteisinęs savo nuosavybės, neturi teisės ja disponuoti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad turto bendrasavininkė E. O. nuo T. G. mirties buvo vienintelė oficiali turto savininkė ir turėjo teisę rūpintis savo nekilnojamu turtu, t. y. pakeisti elektros įvadą, kuris buvo senas.
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. spalio 11 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje netenkintas J. G. skundas ir Institucijos 2022 m. vasario 28 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje (ROIK 21146531492) paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
4. Apeliaciniu skundu pareiškėja J. G. prašo išnagrinėti jos skundą, apsaugoti nuosavybės teisę, garantuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, bei įpareigoti E. O. pašalinti savavališkai ir neteisėtai per oro liniją jos namo pusėje įrengtą galingą elektros įvadą, trukdantį jos šeimai laisvai disponuoti savo nuosavybe, jų siekiams atnaujinti namą ir elektros instaliaciją savo namo pusėje.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. O. sąmoningai šeimininkavo svetimoje teritorijoje, gerai žinodama, kad nei žemė, nei namo dalis nepriklauso jai, darė viską, ką norėjo, pasinaudojusi J. G. šeimos nebuvimu sodyboje. Pareiškėjos įsitikinimu, E. O. veiksmai atitinka ANK 518 straipsnyje numatytą nusižengimą, pastaroji pažeidė nuosavybės, žmogaus būsto neliečiamumą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad bendros dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.
4.2. Skunde pažymima, kad J. G. tėvas buvo vienintelis namo savininkas iki to momento, kol pusę namo nepadovanojo E. O. motinai. Pati E. O., siekdama sau palankaus sprendimo, davė teismui neteisingus parodymus, t. y. klaidingai nurodė nežinojusi namo bendrasavininkų, nors beveik kiekvieną savaitę susitinka su ja (apeliate) sodyboje. Taip pat melavo, kad pakeitė seną įvadą nauju, nors realiai buvo įrengtas naujas elektros įvadas. E. O. namo pusėje daug metų nebuvo nei elektros laido, nei elektros energijos, todėl ji negalėjo atnaujinti to, ko nebuvo. Teismo posėdžio metu E. O. negalėjo įrodyti, kad senas įvadas buvo pakeistas nauju. Be to, iš teismui pastarosios pateikto nekilnojamojo turto registro duomenų bazės matyti, kad ji turi prieigą prie šios duomenų bazės. Be to, E. O. sakė netiesą, nurodydama, jog neturėjo kitos galimybės įsivesti naują elektros įvadą.
4.3. Nors skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad Institucijos nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną priimtas išsamiai ištyrus įvykio aplinkybes, surinkus objektyvius duomenis, tačiau, apeliantės teigimu, Institucija, nustatydama teisiškai reikšmingas aplinkybes, neįvertino byloje surinktų įrodymų prieštaravimų, logiškumo, nuoseklumo, duomenų nurodymo aplinkybių, įrodymų šaltinių patikimumo, todėl negalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti padarytos veiklos aplinkybių ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovas nurodo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. spalio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, joje nurodyti detalūs argumentai, dėl to prašoma J. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkinamas
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria J. G. skundas netenkintas ir Institucijos 2022 m. vasario 28 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje (ROIK 21146531492) paliktas nepakeistas, yra teisėta ir pagrįsta. Keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
7. Nagrinėjamoje byloje administracinio nusižengimo bylos teisena E. O. nutraukta, nenustačius ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių.
8. ANK 518 straipsnyje numatyta atsakomybė už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Atkreiptinas dėmesys, kad tai yra blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CK bei kituose įstatymuose, todėl sprendžiant klausimą, ar asmeniui kyla administracinė atsakomybė pagal ANK 518 straipsnį, privaloma nustatyti, kokio konkretaus teisės akto reikalavimai buvo pažeisti asmens veiksmais.
Žemesnės instancijos teismas
9. CK 1.136 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda: 1) iš CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenumatytų, tačiau jiems neprieštaraujančių sandorių; 2) iš teismų sprendimų; 3) iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes; 4) kaip intelektinės veiklos rezultatai; 5) dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; 6) dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes.
10. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tai, jog įgyvendinami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, taip pat veikti sąžiningai, laikytis protingumo bei teisingumo principų. Minėto straipsnio 3 dalyje yra numatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims ar prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, tokie atvejai, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai. Traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, privaloma nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius – asmens tyčinius veiksmus, kuriais iš esmės pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. O. savo veiksmais nepažeidė nurodyto teisinio reglamentavimo.
11. Nors apeliaciniame skunde ir tvirtinama, kad E. O. sąmoningai šeimininkavo svetimoje teritorijoje, gerai žinodama, kad žemė, namo dalis nepriklauso jai, su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, E. O. teisę į ½ namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įgijo nuo 2013 m. balandžio 30 d. pagal dovanojimo sutartį (b. l. 28-29). Tuo tarpu pareiškėja paveldėjimo teisę į minėto namo ¼ dalį pagal testamentą įgijo tik nuo 2022 m. sausio 10 d. Pareiškimu dėl galimo savavaldžiavimo buvo kreiptasi 2021 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad buvęs namo bendrasavininkas T. G. pareiškimo policijai teikimo metu jau buvo miręs, tokias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir pati J. G. (b. l. 17, 49). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad E. O., iki pareiškėjai tampant teisėta ¼ namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies savininke, buvo vienintele žinoma jai priklausančios minėto nekilnojamojo turto dalies savininke. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad E. O. nepriklausė namo dalis ar tai, kad E. O. vykdė savo teisę nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos.
12. Kitoje skundo dalyje apeliantė tvirtina, kad E. O. davė teismui neteisingus parodymus, t. y. pastaroji klaidingai nurodė nežinojusi namo bendrasavininkų, melavo seną įvadą pakeitusi nauju, nors faktiškai buvo įrengtas visiškai naujas elektros įvadas. Kaip matyti iš pačios E. O. parodymų, jai įrengiant naujus skaitiklius, kitas turto savininkas (savininkai) dar nebuvo žinomas. Tokią pastarosios poziciją patvirtina ir byloje esantys VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenys, iš kurių matyti, kad J. G. ir B. V. po ¼ namo dalį įgijo tik nuo 2022 m. sausio 10 d. E. O. kaip tik akcentuoja, kad vykstant paveldėjimo bylai, pareiškėja, t. y. J. G., nebuvo namo bendrasavininkė. Apklausiama E. O. neigė, kad įrengdama elektros įvadą, sąmoningai ignoravo įstatymo reikalavimus naudotis nekilnojamo daikto bendraturčių teise pagal tarpusavio susitarimą, kadangi, jos teigimu, ji apskritai nepažeidė dar 1995 m gruodžio 4 d. sudarytos sutarties dėl gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos (b. l. 27). Čia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad sutartimi buvo nustatyta naudojimosi tvarka namo viduje esančiomis patalpomis, bet ne jo išorėje, būtent kur kyla ginčas dėl elektros instaliacijos. Skundžiamoje nutartyje taip pat pagrįstai nurodyta, kad kiekvienam namo naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, o pareiškėjos keliamos versijos dėl galimų kitokių elektros tiekimo būdų, elektros instaliacijos saugumo, niekaip nepagrindžia savavaldžiavimo.
13. Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjos argumentais, kad Institucija išsamiai neištyrė įvykio aplinkybių, atitinkamai šių klaidų neva neištaisė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad Institucijos nutarime buvo remiamasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, iš kurių ir buvo daroma išvada, jog E. O., būdama namo dalies savininkė, turėjo teisę pakeisti elektros įvadą. Teismo posėdžio metu buvo apklausta tiek pareiškėja J. G., tiek ir E. O., bei, įvertinus pastarųjų duotus parodymus, VĮ Registrų centro duomenis, konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nepadarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 518 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti priešingą išvadą, taip pat spręsti, kad tokiai išvadai pagrįsti liko neišsiaiškintos reikšmingos aplinkybės, neatlikti būtini procesiniai veiksmai.
14. Apygardos teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti E. O. veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti nei savavališką teisės vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nei jos kaltę padarius ANK 518 straipsnyje numatytą savavaldžiavimą, juo labiau būtiną šio nusižengimo subjektyviosios pusės požymį – veikimą tyčia. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad savavaldžiavimo faktas negali būti pagrįstas vien tik asmens, laikančio save nukentėjusiu, pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais). Vien tai, kad priimtas procesinis sprendimas netenkina apeliantės J. G. interesų, neleidžia skundžiamą nutartį naikinti kaip nepagrįstą ar neteisėtą, kadangi apylinkės teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, teisingai įvertino bylos duomenis ir jų visumos pagrindu padarė teisingas išvadas dėl administracinio nusižengimo sudėties požymių nebuvimo, kurių apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, būtų taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (ar administracinis nusižengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-451/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-85/2013). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tarp proceso dalyvių kylantys konfliktai, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių savavaldžiavimu, neįvertinant kitų teisės šakų, šiuo atveju civilinės teisės veiksmingumo, atkuriant vienos iš šalies galbūt pažeistas teises, neatitinka administracinės teisės paskirties.
16. Atsižvelgdamas į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Institucija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai vadovavosi įstatymu, pirmosios instancijos teismas patikrino priimto nutarimo teisėtumą, pagrįstumą, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai Institucijos 2022 m. vasario 28 d. nutarimą paliko nepakeistą, todėl naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. spalio 11 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjos J. G. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.