- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 2-444/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė, Donatas Šernas, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės miestelis“, UAB "Šiaurės miestelis" Vilniaus miesto savivaldybės Prokuroras, ginantis viešąjį interesą
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės miestelis“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-5396-560/2012, iškeltoje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus mieto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės miestelis“ dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Šiaurės miestelis“, prašydamas:
pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 1-580 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo“;
pripažinti negaliojančia 2012 m. gegužės 15 d. tarp UAB „Šiaurės miestelis“ ir Vilniaus miesto savivaldybės pasirašytą UAB „Šiaurės miestelis“ akcijų pasirašymo sutartį;
pripažinti negaliojančiu 2012 m. gegužės 15 d. turto priėmimo – perdavimo aktą Nr. A403-23 (2.2.6.23-FN4), kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė perdavė, o UAB „Šiaurės miestelis“ priėmė 5 059 610 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, nurodytą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 1-580 priede;
pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. 30-983 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo ir įstatų tvirtinimo“;
taikyti restituciją, įpareigojant UAB „Šiaurės miestelis“ grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 500 000 Lt ir nekilnojamuosius daiktus – butus bei gyvenamuosius namus, išvardintus ieškinio reikalavimuose nuo 6.1 iki 6.198.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teisės į ginčo statinius perleidimo draudimo, kadangi ieškiniu yra reikalaujama taikyti restituciją. Nurodė, kad atsakovams perleidus ginčo statinius tretiesiems asmenims ir priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti, nes reikalavimai nukreipiami ne tik šios bylos atsakovams, bet ir kitiems asmenims, nedalyvaujantiems bylos nagrinėjime, o tai neabejotinai komplikuotų galimo teismo sprendimo vykdymą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 8 d. nutartimi patenkino ieškovo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovo reikalavimų užtikrinimui nutarė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – padaryti įrašą viešame registre dėl atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo statinius
Teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad yra tikslinga iki teisme bus išnagrinėtas ginčas ir įsiteisės galutinis sprendimas, taikyti ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – šio turto areštą, padarant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.), kadangi nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai turi galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės - t. y. grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nagrinėjamu atveju, anot teismo, ši grėsmė yra reali ir pagrįsta, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą.
III. Atskirųjų skundų argumentai ir atsiliepimo į juos argumentai
Atsakovas UAB „Šiaurės miestelis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį ir atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas nevertino reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo tikimybės. Ieškovas nei tikėtinai pagrindė reiškiamus reikalavimus (ieškovo nurodyti argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti), nei įrodė, jog nesiėmus priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas tik formaliai nurodė, jog sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovui perleidus ginčo statinius tretiesiems asmenims ir priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti iš esmės. Be to, CK 6.146 straipsnyje yra nustatyti keli galimi restitucijos būdai - restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Net ir nusprendus, jog ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, galimai palankus teismo sprendimas galės būti įvykdytas, sumokant ekvivalentą pinigais – t. y. restitucija galėtų būti atliekama sumokant perduotų objektų ekvivalentą pinigais.Visas perduodamas turtas nėra priskirtas socialinio būsto fondui, nes šio turto būklė yra avarinė. Butai faktiškai nėra ir negali būti naudojami kaip socialinis būstas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą - suvaržius galimybę disponuoti perduotu turtu, yra nepagrįstai suvaržyta ne tik nuosavybės teisė, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės galimybės užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, t. y. investavus į bendrovę bus kuriama ar plėtojama infrastruktūra, įgyvendinami naudingi visuomenei investiciniai projektai.Skundžiama teismo nutartis priimta, pažeidžiant civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias, jog teismo nutartis turi būti motyvuota, todėl ji turi būti panaikinta CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį ir atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kokius nurodė atsakovas UAB „Šiaurės miestelis“ atskirajame skunde.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų atskiruosius skundus ieškovas prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartis yra motyvuota, priimta įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepažeidžiant proporcingumo principo, vadovaujantis teismų praktika. Anot ieškovo, skirtingai nei teigia apeliantai, priimant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 1-580 „Dėl UAB „Šiaurės mietelis“ įstatinio kapitalo didinimo ir vėliau sudarant sandorius, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos, todėl ginčo turtas buvo perleistas kito juridinio asmens nuosavybėn neteisėtai.Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo - iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Tai yra, dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms pripažinus negaliojančiais administracinį aktą, akcijų pasirašymo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą, taikytina restitucija, grąžinant savivaldybės nuosavybėn sprendimo pagrindu perleistą turtą ir pinigines lėšas. Atsakovų nurodomas restitucijos būdas – sumokant ekvivalentą pinigais, vadovaujantis CK 6.146 straipsniu, yra taikomas tik išskirtiniais atvejais, kai restitucijos taikyti natūra neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Atskirieji skundai netenkintini. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartis paliktina nepakeista.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui.
Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo statinius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nurodė tai, kad atsakovai turi galimybę ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Apeliantai pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą iš esmės įrodinėja tuo, kad teismas nevertino reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo tikimybės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies teisiniu reglamentavimu, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, nustatyti, ar ieškovas tikėtinai pagrindė pareikštus reikalavimus.
Preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas. Šiuo atveju vertinamas ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Tuo tarpu apeliantų argumentai, kuriais bandoma atsikirsti į ieškinyje nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiami pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai, pradinėje civilinės bylos stadijoje, t. y. kai yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, taip pat nėra vertinami, nes tai gali būti atliekama tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai, todėl, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013). Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, detaliai išdėstė aplinkybes ir išvardijo teisės aktus, kuriais yra grindžiami pareikšti reikalavimai (suformulavo ieškinio pagrindą) ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta, tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas manyti, jog ieškovo pareikšti reikalavimai yra preliminariai tikėtinai pagrįstai.
Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad ieškovas neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad CK 6.146 straipsnyje yra nustatyti keli galimi restitucijos būdai, nepaneigia galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo tikimybės dėl žemiau nurodytų aplinkybių.
Kaip matyti iš ieškinio, ieškovas be kitko pareiškė ir reikalavimą taikyti restituciją, įpareigojant UAB „Šiaurės miestelis“ grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei ginčo nekilnojamuosius daiktus, kurie pastarajai bendrovei buvo perduoti pagal šioje byloje ginčijamus administracinius aktus (sandorius).
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.146 straipsnį reikia taikyti ir aiškinti neatsiejamai nuo CK 6.145 straipsnio. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kitos pagerėtų. Restitucija paprastai atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2012).
Nagrinėjamu atveju prokuroras ieškiniu prašo, panaikinus ginčijamus aktus, taikyti restituciją natūra. Taigi, siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą (kad ateityje būtų įmanoma ginčo turtą grąžinti pirminiam savininkui), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant pagrindui taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju restitucijos natūra taikymo ateityje užtikrinimo būtinybė siejama ir su viešuoju interesu, nes pagal ginčijamus aktus perduotos patalpos, anot ieškovo (prokuroro, ginančio viešąjį interesą), priklauso Savivaldybės socialinio būsto fondui (ar perduotos patalpos iš tiesų priklauso socialinio būsto fondui, paaiškės nagrinėjant bylą iš esmės).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, kurios atžvilgiu jos yra taikomos, tačiau tai savaime nelemia proporcingumo principo pažeidimo. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos, nepažeidžiant ne tik proporcingumo, bet ir šalių interesų pusiausvyros bei ekonomiškumo principų – jos nėra perteklinės, yra pritaikytos tokia apimtimi, kiek reikia galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su apeliantais, jog ši nutartis turi būti panaikinta CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, t. y. nutarčiai esant be motyvų. Nutartis yra motyvuota, nors joje yra pateikti sutrumpinti motyvai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti esant absoliučiam pagrindui panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
Šioje nutartyje išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, reikšmingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui, taip pat iš esmės tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį nepakeistą.