Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį už veiką, padarytą 2006 m. gruodžio 7 d., laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už veiką, padarytą 2006 m. gruodžio 11 d., laisvės atėmimu trejiems metams; 260 straipsnio 1 dalį už veiką, padarytą 2006 m. gruodžio 14 d., laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 4 dalimi, galutinė subendrinta bausmė V. D. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendis, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už veiką, padarytą 2006 m. gruodžio 14 d.; ši bausmė ir kitos nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė V. D. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo V. D. gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad:

2006 metų gruodžio mėnesį iki 7 dienos, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti 0.197 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,114 g narkotinės medžiagos – heroino, kuriuos 2006 m. gruodžio 7 d., 16.30 val. bute, esančiame Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, (duomenys neskelbtini), už 50 Lt neteisėtai pardavė nusikalstamos veikos imitacijos veiksmų vykdytojui;

2006 metų gruodžio mėnesį iki 11 dienos, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti 0,158 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,1 g narkotinės medžiagos – heroino, kuriuos 2006 m. gruodžio 11 d., 17.30 val. bute, esančiame Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, (duomenys neskelbtini), už 50 Lt neteisėtai pardavė nusikalstamos veikos imitacijos veiksmų vykdytojui;

2006 metų gruodžio mėnesį iki 14 dienos, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti 0,397 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,259 g narkotinės medžiagos – heroino, kuriuos 2006 m. gruodžio 14 d., 10 val. bute, esančiame Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, (duomenys neskelbtini), už 100 Lt neteisėtai pardavė nusikalstamos veikos imitacijos veiksmų vykdytojui;

2006 metų gruodžio mėnesį iki 14 dienos, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti 1,070 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,635 g narkotinės medžiagos – heroino, kurie 2006 m. gruodžio 14 d., 11 val. buvo rasti ir paimti kratos bute, esančiame Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, (duomenys neskelbtini), metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. D. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 ir 59 straipsnių taikymo

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi bei atsižvelgė į šią aplinkybę skirdamas bausmę. Kasaciniame skunde nuteistojo V. D. gynėjas nepagrįstai teigia, kad teismai šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės tinkamai neįvertino. V. D. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirta bausmė tik nežymiai viršija BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimalią ribą. Įvertinus kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, į kurias taip pat buvo atsižvelgta skiriant bausmę (V. D. nusikalto neišnykus teistumui, padarė sunkius nusikaltimus, nedirbo, neturėjo legalaus pajamų šaltinio), darytina išvada, kad nurodyta V. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė turėjo labai didelę reikšmę skiriant jam bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad V. D. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nebuvo formalumas, nes jis tokios pozicijos laikėsi ne tik teisme, bet ir viso ikiteisminio tyrimo metu prieš susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga, reiškia ne ką kita, kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios atsakomybės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punktas). Šie argumentai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas V. D. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir visiškai nereiškia, kad V. D. reikia švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 2 dalimi, V. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo pripažinti dar ir tai, kad jis buvo provokuojamas daryti nusikalstamas veikas bei tai, kad padaryta nusikalstama veika nesukėlė nei sunkių, nei iš viso jokių pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl provokavimo, nuosprendyje konstatavo, kad prieš V. D. nebuvo atliekami veiksmai, skatinantys jį nusikalsti, t. y. kad V. D. nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad, atmesdamas minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje pateikta provokacijos samprata, iškreipiančia visuotinai priimtą provokacijos sąvoką, ir nurodo, kad provokacija – tai pastangos dirbtinai sukelti kokius nors veiksmus, kieno nors reakciją, gal būt jam pačiam pražūtingą.

Teismo nustatytos nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas V. D., aplinkybės rodo, kad V. D. veiksmai nebuvo sukelti dirbtinai. Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai, turėdami informacijos apie tai, jog V. D. užsiima neteisėta narkotinių medžiagų prekyba, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo atliekami BPK numatyti veiksmai (procesinės prievartos priemonės): telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, slaptas sekimas. Dėl šių veiksmų atlikimo BPK nustatyta tvarka buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriam buvo pateikta turima medžiaga apie galimą V. D. nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, patikrinęs pateiktą medžiagą ir nustatęs, kad joje yra pakankamai duomenų apie V. D. daromą nusikalstamą veiką, priėmė nutartis dėl minėtų veiksmų atlikimo (t. 1, b. l. 6, 9, 14). Atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, turima informacija apie V. D. nusikalstamą veiką pasitvirtino ir buvo surinkti konkretūs duomenys apie tai, kad jis iš tikrųjų parduoda narkotinę medžiagą – heroiną.

Atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, V. D. nebuvo provokuojamas nusikalsti. Tai patvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai bei šio liudytojo pokalbių su V. D. stenogramos. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, imitavo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytus nusikalstamus veiksmus ir nedarė tokio pobūdžio įtakos, kad sukurstytų V. D. padaryti nusikalstamą veiką. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką (žr., pavyzdžiui, Teixeira de Castro v. Portugal, no 25829/94, judgement of 9 June 1998), provokacija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuotos teisės į teisingą procesą pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atliekami su asmeniu, apie kurį neturima duomenų, kad jis daro nusikalstamą veiką. Nutartyje jau minėta, kad policijos pareigūnai turėjo duomenų apie V. D. nusikalstamą veiką, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti neperžengiant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytų ribų, taigi nėra pagrindo išvadai, kad V. D. buvo provokuojamas nusikalsti ir nėra pagrindo pripažinti tai V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Ta aplinkybė, kad V. D. nusikalstama veika nesukėlė pasekmių, taip pat nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes BK 260 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formalioji, t. y. jokių pasekmių nereikalaujanti, nusikaltimo sudėtis. Šiuo atveju yra baudžiama už konkrečių BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimą, nepriklausomai nuo to, ar jie sukėlė kokias nors pasekmes, ar jokių pasekmių nesukėlė. Nurodyta aplinkybė nepripažintina V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dar ir todėl, kad nusikalstama veika pripažįstami ne tik narkotinių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas, bet ir veiksmai su šiomis medžiagomis, atliekami neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti (BK 259 straipsnis), kurie taip pat nesukelia jokių pasekmių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. D. gynėjo kasacinį skundą atmesti.