- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-01-25
- Bylos Nr.
- A-556-87-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Nijolė Piškinaitė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Valstybinei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) pareigūnė patikrinusi mokesčio mokėtojos S. V. 2003 mokestinių metų pajamų mokesčio deklaraciją FR0462S15 (gautų pajamų apmokestinimą), 2004 m. lapkričio 25 d. patikrinimo aktu Nr. 35-04-10-123 papildomai apskaičiavo 284 954,81 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 17 610,22 Lt šio mokesčio delspinigių (37-39).
Pareiškėja 2005 m. sausio 3 d. pateikė atsikirtimą į minėtą aktą Vilniaus apskrities VMI, tačiau pastaroji 2005 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 17-2-20 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” patvirtino akto nurodymus ir skyrė 28 495 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą, taip pat nepatenkino pareiškėjos prašymo dėl jos atleidimo nuo 176 10,22 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių (b. l. 28-32).
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie LR FM) 2005 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 68-120 „Dėl S.V. 2005 m. vasario 17 d. skundo” patvirtino minėtą Vilniaus apskrities VMI sprendimą (b. l. 7-10).
Šalies argumentai
Pareiškėja S. V. (b. l. 3-5) skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti VMI prie LR FM 2005 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 68-120. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 10 punktas neprieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktui.
Pareiškėja paaiškino, kad mokesčiai ir bauda skirti dėl to, jog ji mokesčių inspekcijos pareigūnų nuomone neteisingai apskaičiavo ir 2003 m. pajamų deklaracijoje neteisingai nurodė mokėtiną gyventojų pajamų mokestį už 2003 m. parduotas akcijas. Teigė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas nepagrįstas ir naikintinas dėl šių motyvų:
1. Centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punkto nuostata, nes pasirašant 2003 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tarp jos ir jos vyro A. V. iš vienos pusės bei Suomijos bendrovės „Atria Yhtyma Oyj” iš kitos pusės, dar nebuvo aišku, ar bus sumokėta visa sandorio suma, todėl deklaracijos pildymo metu jai nebuvo žinoma, kad bus sumokėta ir papildoma akcijų kainos dalis. Be to, pareiškėjos nuomone, minėtų Taisyklių 10 punktas prieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktui;
2. Ginčijamu sprendimu atmesti pareiškėjos argumentai dėl akcijų įsigijimo kainos skaičiavimo, tačiau centrinis mokesčių administratorius nenurodo jokios konkrečios Taisyklių normos, kuria vadovavosi atmesdamas argumentus. Atsižvelgiant į tai mano, kad tokios normos iš viso nėra;
3. Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiu, jog nėra pagrindų atleisti ją nuo delspinigių, nes aktuose pakankamai aiškiai išdėstyta pajamų, gautų iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn deklaravimo, apskaičiavimo ir apmokestinimo tvarka. Mano, kad teisės aktai netobuli, o mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose nurodyti skirtingi įstatyminiai skundo atmetimo pagrindai įrodo, jog teisės aktai nėra pakankamai aiškūs.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie LR FM atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 16-18) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2002 m. liepos mėnesį pagal dvi akcijų pasirašymo sutartis įsigijo 95 116 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Šaltuva” (UAB „Vilniaus mėsa”) akcijų už 4 755 800 Lt, o 2003 m. rugpjūčio mėnesį pagal dvi akcijų pirkimo-pardavimo sutartis įsigijo 56 669 vnt. UAB „Vilniaus mėsa” akcijų už 3 960 985,40 Lt. Pareiškėja 40 366 vnt. UAB „Šaltuva” (UAB „Vilniaus mėsa”) akcijų pagal 2002 m. rugpjūčio 27 d. ir 2002 m. rugpjūčio 28 d. mainų sutartis perdavė UAB Sampo bankui mainais į 380 464 vnt. AB „Vilniaus mėsos kombinatas” akcijų. Likusią dalį (111 419 vnt.) UAB „Vilniaus mėsa” akcijų pareiškėja pagal 2003 m. liepos 8 d. sutartį už 4 mln. eurų pardavė Suomijos bendrovei „Atria Yhtyma Oyj”. Už minėtas akcijas ši užsienio kompanija 2003 metais sumokėjo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 2 mln. eurų (6 905 600 Lt). Pateiktose 2003 m. pajamų deklaracijose pareiškėja ir jos sutuoktinis lygiomis dalimis deklaravo po 3 452 800,00 Lt pajamų ir 3 615 691,62 Lt akcijų įsigijimo išlaidų. Tačiau deklaracijos priedo FR0462T II skyriaus T13 laukelyje turi būti įrašoma vertybinių popierių įsigijimo kainos ir kitų su jų pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnyje nurodytų išlaidų bendra suma. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus kitas deklaracijoje nurodytas pajamų ir išlaidų sumas, pareiškėja turėjo deklaruoti tik l 549 621,25 Lt išlaidų, tenkančių akcijų pardavimo pajamoms.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 14) prašė pareiškėjos skundo nepatenkinti. Nurodė, kad palaiko atsakovo VMI prie LR FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 126-128) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą bei vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais, padarė išvadą, jog mokesčių administratoriaus asmens metinės pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytų pajamų ir išlaidų sumų vertinimas yra teisingas ir jo išvada, jog pareiškėja turėjo deklaruoti tik 15 496 21,25 Lt išlaidų, tenkančių akcijų pardavimo pajamoms, neprieštarauja įstatymui. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai nuo 193 178,75 Lt (3 452 800,00 – l 549 621,25) apmokestinamųjų pajamų papildomai apskaičiavo 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio, t. y. 285 476,81 Lt (l 903 178,75 x 15 procentų). Teismas pažymėjo, kad ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms taikomas 15 procentų pajamų mokesčio tarifas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. 2 d. 9 p.). Teismas nurodė, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę nustatyti ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Taisykles. Nagrinėjamu atveju paminėto įstatymo straipsnių ir Taisyklių 10 straipsnio nuostatos įpareigojo pareiškėją, pateikiant metinę 2003 m. pajamų mokesčio deklaraciją, į išlaidas įtraukti tik gautoms pajamoms tenkančią akcijų įsigijimo išlaidų dalį. Teismas konstatavo, kad mokesčių mokėtojui delspinigiai ir minimali gyventojų pajamų mokesčio bauda paskirta įstatymo nustatyta tvarka, skyrimo motyvai pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 10 punkto ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio l dalies l punkto tarpusavio prieštaravimo turinys pareiškėjos nėra pakankamai motyvuotas ir jos prašymas nesukelia abejonių dėl paminėto Taisyklių punkto prieštaravimo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio l dalies l punktui.
III.
Pareiškėja S. V. apeliaciniu skundu (b. l. 132-135) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
2. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį už 2003 m. mokestinį laikotarpį, nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 10 punkto nuostata. Taisyklių 10 punkto nuostata galėtų būti taikoma tais atvejais, kai pardavėjo teisė gauti likusią parduodamo turto kainos dalį nėra apribota jokiomis sąlygomis. Tuo tarpu iš tarp A. V. ir S. V. (pardavėjai) ir Suomijos bendrovės „Atria Yhtyma Oyj” (pirkėja) 2003 m. liepos 8 d. sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nėra aišku, kokia bus galutinė akcijų pardavimo kaina. Deklaracijos pildymo metu pareiškėjai nebuvo žinoma, kad bus sumokėta ir papildoma akcijų kainos dalis. Be to, apeliantės nuomone, minėtų Taisyklių 10 punktas prieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Teismas nepagrįstai nepatenkino pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi Konstitucinį Teismą.
3. Nors Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 6 dalies nuostata ir leidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles, tačiau šios taisyklės neturėtų prieštarauti įstatymo normoms, nes įstatymas yra aukštesnės galios aktas negu Vyriausybės nutarimas. Taisyklių 10 punkto nuostata Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio l dalies l punkto nuostatai prieštarauja, nes tam tikrais atvejais (kai negaunama visa turto pardavimo kaina) mokesčių mokėtojas iš jau gautų pajamų gali atimti tik dalį įsigijimo kainos. Taisyklių 10 punkto nuostata akivaizdžiai blogina mokesčių mokėtojo padėtį, lyginant su tuo, jei būtų vadovaujamasi tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio l dalies l punkto nuostata.
4. Teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų argumentų, kuriuose ji vadovavosi Civilinio kodekso 6.433 straipsnio l dalies nuostatomis dėl akcijų įsigijimo kainos skaičiavimo. Apskaičiuodama parduotų akcijų įsigijimo vertę pareiškėja sudėjo pirkimo- pardavimo sutarčių ir akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu įsigytų akcijų vertę ir atėmė mainų sutartimis perleistų akcijų vertę. Šiuo atveju pareiškėjai tenkanti akcijų įsigijimo vertė būtų 3 615 691,38 Lt.
5. Patikrinimo akte bei mokesčių administratoriaus sprendimuose buvo pateiktas kitoks akcijų įsigijimo kainos skaičiavimas, pagal kurį jai tenkanti akcijų įsigijimo kainos dalis yra 3 099 242,70 Lt. Skirtumas tarp jos deklaruotos ir mokesčių administratoriaus paskaičiuotos akcijų įsigijimo kainos atsirado dėl to, kad mokesčių administratorius vadovavosi ne mainų sutartyse nurodyta sandorio verte, o vidutine vienos akcijos verte iki mainų sutarties sudarymo. Toks akcijų įsigijimų kainos skaičiavimas nėra paremtas jokiomis teisės normomis. Nei patikrinimo akte, nei savo sprendimuose mokesčių administratorius nenurodė nei vienos teisės normos, kuriomis remiantis mokesčių administratorius atliko savo skaičiavimus. Nei Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, nei Taisyklėse, nei kituose aktuose nėra numatytos taisyklės, pagal kurias turėtų būti skaičiuojama akcijų įsigijimo kaina, jei parduotos akcijos buvo įsigyjamos skirtingais sandoriais: dalis akcijų įsigyta jas perkant, vėliau tam tikras akcijų kiekis perleistas mainų sutarties pagrindu, o vėliau vėl nuperkamas tam tikras akcijų kiekis.
6. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog delspinigiai ir bauda pareiškėjai buvo paskirti įstatymo nustatyta tvarka, o jų skyrimo motyvai yra pagrįsti. Mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose nurodyti skirtingi įstatyminiai skundo atmetimo pagrindai įrodo, jog teisės aktai nėra pakankamai aiškūs.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie LR FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139-141) prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja savo argumentus, išdėstytus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 138) prašė pareiškėjos skundo nepatenkinti. Nurodė, kad palaiko atsakovo VMI prie LR FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 12 d. nutartimi (b. l. 151-155) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 19 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 10 punktu.
Teismas byloje nustatė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2002 m. liepos mėnesį įsigijo 95 116 vnt. UAB „Šaltuva“ (UAB „Vilniaus mėsa“) akcijų už 4 755 800 Lt, o 2003 m. rugpjūčio mėnesį įsigijo 56 699 vnt. UAB „Vilniaus mėsa“ akcijų už 3 960 985,40 Lt, iš jų 2003 m. sumokėta 3 460 985,40 Lt. Pareiškėja 40 366 vnt. UAB „Šaltuva“ (UAB „Vilniaus mėsa“) akcijų pagal 2002 m. rugpjūčio 27 d. ir 2002 m. rugpjūčio 28 d. mainų sutartis perdavė UAB Sampo bankui mainais už 380 464 vnt. AB „Vilniaus mėsos kombinatas“ akcijų. Likusias 111 419 vnt. UAB „Vilniaus mėsa“ akcijų pareiškėja 2003 m. liepos 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 13 811 200 Lt pardavė Suomijos bendrovei „Atria Yhtyma Oyj“. Ši užsienio bendrovė 2003 m. sumokėjo už akcijas 6 905 600 Lt. Pateiktose 2003 m. pajamų mokesčio deklaracijose pareiškėja ir jos sutuoktinis lygiomis dalimis deklaravo po 3 452 800 Lt pajamų ir 3 615 691,62 Lt akcijų įsigijimo išlaidų. Tuo tarpu pagal Taisyklių 10 punkto nuostatas turėjo deklaruoti 1 549 621,25 Lt akcijų įsigijimo išlaidų proporcingai tenkančių iš akcijų pardavimo gautoms pajamoms. Todėl apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos administracinis teismas padarė teisingą išvadą, kad pateikiant 2003 m. pajamų mokesčio deklaraciją, pareiškėja į išlaidas galėjo įtraukti tik gautoms pajamoms tenkančią akcijų įsigijimo išlaidų dalį. Pareiškėjos 2003 m. apmokestinamosios pajamos iš akcijų pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo 1 903 178,65 Lt. Todėl nuo šios sumos paskaičiuotas 15 procentų pajamų mokestis yra 285 476,81 Lt. Teismas nurodė, jog pareiškėja perleido akcijas, įsigytas pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl akcijų įsigijimo kaina pagrįstai buvo nustatyta pagal pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainas. Delspinigiai yra paskaičiuoti laikantis Mokesčių administravimo įstatymo 96-99 straipsnių reikalavimų. Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje numatyta nuo 10 iki 50 procentų nedeklaruoto ar neteisėtai sumažinto mokesčio bauda. Pareiškėjai paskirtoji bauda atitinka paminėto įstatymo reikalavimus. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 6 dalis suteikė Vyriausybei teisę nustatyti ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles. Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 10 punktas nereglamentuoja, kad ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina galėtų būti nustatyta didesnė ar kitokia, nei realiai už turtą buvo sumokėta. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Taisyklių 10 punkto atitikimo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatoms yra nepagrįstas.
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. birželio 29 d. nutartimi (b. l. 169-175) Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -1496/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8, p.54-61), pagal ginčo teisinių santykių turinį identiškoje nagrinėjamai bylai, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 10 punkte numatyta taisyklė negali paneigti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos nuostatos jau vien todėl, kad šie aktai nėra vienodi pagal jų teisinę galią. Aiškindama Taisyklių 10 punktą išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog būtina vadovautis principu, kad Vyriausybė, vykdydama įstatymą, visų pirma siekė nustatyti turto įsigijimo kainos nustatymo taisykles ir suvokdama, kad galimi atvejai, kai pajamos už gautą turtą gali būti gaunamos skirtingu mokestiniu laikotarpiu, numatė diskrecijos teisę mokesčių mokėtojui pasinaudoti ne tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, bet ir teisę laisva valia spręsti, ar iš skirtingais mokestiniais laikotarpiais gautų pajamų turto įsigijimo kainą atimti iš karto, ar dalimis. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog tokią išvadą suponuoja Taisyklių 10 punkte esantis žodžių junginys „ ... iš ... pajamų, gali būti atimta to turto įsigijimo kainos dalis“. Šio žodžių junginio prasmė leidžia teigti, jog minėta norma nėra imperatyvi, o ji iš tikrųjų yra dispozityvi ir mokesčių mokėtojas laisva valia pats gali pasirinkti savo elgesio variantą, tai yra, ar iš gautų pajamų iš karto atimti visą turto įsigijimo kainą, ar tai daryti proporcingai gautų pajamų daliai. Teisėjų kolegija nurodė, kad Vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A10-1570/2005 padarytos išvados dėl Taisyklių 10 punkto bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ginčo atveju nesutampa su Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų 2005 m. lapkričio 23 d. sprendime įtvirtintomis nuostatomis dėl atitinkamų teisės aktų taikymo išaiškinimo. Kolegijos nuomone, Vyriausiojo administracinio teismo byloje A10-1570/2005 galėjo būti nukrypta nuo administracinių teismų praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
Atnaujintos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – būtinumas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, šiuo konkrečiu atveju, interpretuojant ginčo laikotarpiu taikytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133, nuostatas, reglamentuojančias gyventojo parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymą.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2004 m. lapkričio 17 d. iki 2005 m. birželio 18 d.) buvo numatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn.
Taisyklių 10 punkte pasisakyta, jog tais atvejais, kai per mokestinį laikotarpį gaunama tik dalis ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybės pajamų, iš jų gali būti atimta to turto įsigijimo kainos dalis, proporcinga per tą mokestinį laikotarpį gautų pajamų daliai.
Abi šios teisės normos apsprendžia gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymą. Jos dydžiui daro įtaką to turto įsigijimo kaina ir sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn, kurie gali būti atimami iš kainos pardavus ar kitaip perleidus ne individualios veiklos turtą.
Tarp civilinių teisinių santykių subjektų sudaromi sandoriai pasižymi įvairove. Ne reti atvejai kada už parduodamą turtą atsiskaitoma ne per vieną mokestinį ataskaitinį laikotarpį, tačiau mokesčių mokėtojui pareiga pateikti pajamų deklaraciją už mokestinį laikotarpį išlieka, nepriklausomai nuo to, ar buvo gauta visa sutarta suma už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn ne individualios veiklos turtą. Teisės aktų leidėjai, reglamentuodami gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymą, gyventojui deklaruojančiam pajamas už ataskaitinį laikotarpį suteikė teisę pasirinkti: iš gautų pajamų atimti tą turto įsigijimo kainos dalį, kuri proporcinga per tą mokestinį laikotarpį gautų pajamų daliai arba iš gautų pajamų per mokestinį laikotarpį atimti visą parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn turto įsigijimo kainą. Mokesčių mokėtojo alternatyvos teisė nustatant turto įsigijimo kainą konkrečiai įtvirtinta Taisyklių 10 punkte vartojamos bendrinės lietuvių kalbos žodinės konstrukcijos pagalba, kuri expressis verbis atskleidžia gyventojo elgsenos variantus ir atitinka įstatymų leidėjo nustatytą gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką, išdėstytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.
Taisyklių 10 punkte įtvirtintos taisyklės dispozytivumas išsamiai atskleistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės penkių teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 - 1496/2005, kurioje pasisakyta: „aiškinant Taisyklių 10 punktą būtina vadovautis principu, kad Vyriausybė, vykdydama įstatymą, visų pirma siekė nustatyti turto įsigijimo kainos nustatymo taisykles ir suvokdama, kad galimi atvejai, kai pajamos už gautą turtą gali būti gaunamos skirtingu mokestiniu laikotarpiu, numatė diskrecijos teisę mokesčių mokėtojui pasinaudoti ne tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, bet ir teisę laisva valia spręsti, ar iš skirtingais mokestiniais laikotarpiais gautų pajamų turto įsigijimo kainą atimti iš karto, ar dalimis“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 12 d. nutartimi palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, aptariamas teisės aktų nuostatas šioje administracinėje byloje identiškoje pagal savo faktines aplinkybes su administracinės bylos Nr. A15 – 1496/2005 faktinės aplinkybėmis aiškino siaurąja prasme, paneigdamas teisės aktų leidėjų mokesčių mokėtojui suteiktą diskrecijos teisę nustatant ne individualios veiklos turto įsigijimo kainą iš jos atimti visą turto įsigijimo kainą ar tik atitinkamą jos dalį.
Gyventojo teisė per mokestinį ataskaitinį laikotarpį atimti iš gautų pajamų visą turto įsigijimo kainą sietina su realiu jų gavimu, gyventojo ne nuolatine ekonominės naudos siekiančia veikla ir apribota gali būti tik teisės aktų nustatyta tvarka (Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 8 str. 1 d.). Taigi pareiškėja S. V. deklaruodama pajamas už 2003 metus turėjo teisę už 2003 metais parduotas akcijas Suomijos bendrovei „Atria Yhtyma Oyj“ įrašyti visą jų įsigijimo kainą, patvirtintą dokumentais.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad procesas buvo atnaujintas pagrįstai, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartis ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimas naikintini, o pareiškėjos skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nusp rendžia:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti, ir priimti naują sprendimą.
S. V. skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 68 – 120, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkės 2005 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 17- 2 -20.
Sprendimas neskundžiamas.