Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Dariaus Kantaravičiaus, spręsdama nuteistojo M. Ž. kasacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio priėmimo, klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami M. Ž. kaltu pagal BK 184 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimus, nes nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus pateikti išvadas ir motyvus, kodėl atmetė vienus įrodymus ir vadovavosi kitais. Apeliacinės instancijos teismas remdamasis išimtinai netiesioginiais įrodymais ir fragmentiškais duomenimis, selektyviai vertindamas įrodymus, nevykdė pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Teismai nepagrįstai padarė išvadą, kad I. Ž. nebuvo reali ir faktinė UAB „P“ direktorė, o faktiniu UAB „P“ direktoriumi buvo M. Ž.. Teismai nenustatė, kad paskirta direktorė I. Ž. visiškai neturėjo kvalifikacijos, kompetencijos, bent minimalaus išsilavinimo, buvo intelektualiai nepajėgi vadovauti įmonei. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai ir iškreipiant esmę citavo ir vertino liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 208 straipsnio reikalavimus, nes byloje nebuvo skirta teismo ekspertizė ar gauta specialisto išvada, darant išvadas, kurioms reikalingos specialios žinios. Pažeistas BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas neteisėtai pripažįstant įrodymu VMI specialisto išvadą, nes specialisto išvadą pateikusi specialistė ir civilinio ieškovo atstovė - tos pačios biudžetinės įstaigos to paties padalinio tarnautojos (VMI per savo tarnautojus dalyvavo baudžiamojoje byloje tuo pačiu metu ir kaip specialistas, ir kaip civilinis ieškovas). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinių teisinių santykių atžvilgiu taikė baudžiamąjį įstatymą, nenustatęs veikos pavojingumo ir nenustatęs visų nusikaltimo sudėties požymių. Kaltinime ginčijamus UAB „P“ ir UAB „SN“, UAB „J“, UAB „S“ sudarytų sandorių aspektus reikėtų vertinti kaip būtent civilinius santykius, kurie galėjo būti apginti civilinės teisės priemonėmis, ir baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo taikyti. Teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ir 3 dalį. Net padarius prielaidą, kad kaltinamajame akte nurodytos veikos yra įrodytos, atitinkamai už kiekvieną nusikalstamą veiką M. Ž. paskirtos baudos, o taip pat subendrinta bausmė neatitinka teisingumo, protingumo principų.