Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – L. M., gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. kovo 23 d. nutarties, kuria L. M. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. birželio 3 d. nutartimi L. M., būnant nepakaltinamai padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Skundžiama nutartimi teismas L. M. pratęsė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis toje pačioje įstaigoje. Teismas nutartyje nurodė, kad jos psichikos būklė išlieka nepakankamai stabili, ji nėra kritiška padarytai veikai ir savo ligai. Nors ji prašo taikyti jai ambulatorinį stebėjimą jos gyvenamojoje vietoje, bet ji pervertina savo asmenines galimybes gyventi savarankiškai.

3. Skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas V. Kupcikevičius prašo L. M. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Priverčiamoji medicinos priemonė gydant ją ligoninės stacionare L. M. taikoma jau beveik 4 metus, nors ji padarė nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką, yra nepavojinga nei sau, nei aplinkiniams, ką teismo posėdyje apylinkės teisme patvirtino ligoninės atstovas G. I.. Todėl tolimesnis ilgalaikis jos laisvės varžymas laikant ją uždaro tipo ligoninėje nebegalėtų būti toleruojamas.

3.2. Ligoninės gydytojų komisijos išvadoje teigiama, kad per gydymo laikotarpį L. M. psichinė sveikata pagerėjo, nebuvo stebėta jokių jos konfliktų, agresyvaus ar smurtinio elgesio, ji teisingai orientuota savyje, vietoje ir laike. Dėl to galima tikėtis, kad ji galės savimi pilnai pasirūpinti ir gydytis ambulatoriškai. Jei tai L. M. nepavyks, priverčiamoji medicinos priemonė jai galės būti vėl sugriežtinta.

3.3. Sprendžiant dėl galimybės L. M. stebėjimą ligoninės stacionare pakeisti į jos gydymąsi gyvenamojoje vietoje ambulatorinėmis sąlygomis, negalima pernelyg sureikšminti aplinkybių, kad ji neturi artimųjų, kurie galėtų ja pasirūpinti, o brolis atsisako tai daryti. Pati L. M. patvirtino, kad ji savimi pasirūpinti galėtų ir pati, be to, jai padėti gali ir užsienyje gyvenanti jos dukra.

3.4. BK 98 straipsnio 2 dalis nenumato įpareigojimo asmenį, kuriam yra pagrindas taikyti ambulatorinį stebėjimą, perduoti giminaičių ar kitų asmenų globai bei rūpybai. Gynėjo teigimu, tokiu atveju nesant artimųjų asmeniui priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti taikoma iki gyvos galvos, nors įstatymas reikalauja, kad tokia priemonę galima taikyti tik iki tol, kol asmuo pasveiksta, pagerėja jo psichikos būklė ar išnyksta jo pavojingumas.

4. Teismo posėdyje asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas prašė jo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys, jų taikymo pagrindai ir sąlygos numatyti BK 98 straipsnyje. BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. To paties straipsnio 3 dalyje teigiama, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalis, be kita ko, numato, jog priverčiamosios medicinos priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Pagal BK 98 straipsnio 7 dalį, jeigu priverčiamąsias medicinos priemones taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti nustatomas medicininis stebėjimas.

7. Esant tokiam teisiniam reguliavimui nėra jokio pagrindo nesutikti su gynėjo skundo argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stabėjimo sąlygomis, pakeitimo į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis negali tapti lemiamomis skunde nurodytos aplinkybės, kad asmuo, kuriam taikoma tokia priemonė, neturi giminaičių, artimųjų ar kitų asmenų, kurie galėtų tinkamai pasirūpinti tokiu asmeniu ar kad toks asmuo neturi kur gyventi. Esmė yra tame, kad bet kuri priverčiamoji medicinos priemonė taikoma iki tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau, kaip jau minėta, ambulatorinį stebėjimą įstatymas leidžia taikyti asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.

8. Viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių paskirčių yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Teismų praktikoje pažymima, kad gydymo įstaigos komisijos medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio, kad teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, turi įvertinti ne tik ją, bet ir asmens socialinį pavojingumą, galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą.

9. Iš 2023-02-04 Komisijos dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados (toliau – Išvados) šioje byloje matyti, kad L. M. psichikos sutrikimas pasireiškė jai sulaukus 24 metų amžiaus. Po metų jai dėl psichikos sutrikimo buvo nustatytas neįgalumas, ji daug kartų buvo gydyta įvairiuose psichiatrijos stacionaruose, jai buvo nustatomos paranoidinės šizofrenijos, šizoafektinio sutrikimo diagnozės, klinikiniame vaizde vyravo emocinis neadekvatumas, nuotaikos svyravimai, mąstymo nenuoseklumas, pasireiškė persekiojimo kliedesiai, kritikos stoka, socialinė dezadaptacija. Paskutinį kartą psichiatrijos stacionare ji buvo gydoma 2019-08-19 – 2019-09-05. Priverstinai, jau taikant jai stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ji gydoma nuo 2019-10-07. Iš šių duomenų galima spręsti, kad L. M. psichikos liga serga jau pakankamai ilgą laiką, ji daug kartų periodiškai buvo gydyta įvairiuose stacionaruose. Ir kas šiuo atveju yra labai svarbu, Išvadoje yra teigiama, jog L. M. per ilgą jos gydymosi laikotarpį buvo taikomas ir ambulatorinis gydymas, tačiau ji pas psichiatrus lankėsi ir jai paskirtus vaistus vartojo nereguliariai.

10. Išvadoje, vertinant L. M. elgesį, psichinės sveikatos būklę per stebimą laikotarpį, nurodoma, kad ji savarankiškai pilnai apsitarnauja, susitvarko aplinką, būna tvarkingos išvaizdos, teisingai orientuota savyje, vietoje ir laike. Konfliktų, agresyvaus, smurtinio elgesio nestebėta, formaliai jos elgesys teisingas, režimo pažeidimų nebuvo. Bet su kitomis pacientėmis ji bendrauja mažai, dažnai ir daugiau būna atsiribojusi, užeina nerimo epizodai dėl neužtikrintos ateities, blogų santykių su artimaisiais. Jos nuotaika lėkšta, su nežymia disforija, emocijos blėsios, su dirglumo komponentu, mąstymas vidutinio tempo, stokojantis nenuoseklumo, epizodais paralogiškas, rigidiškas. Gydytojų komisijos vertinimu, jos psichinė būsena išlieka nepakankamai stabili. Klinikiniame vaizde stebimas jos nerimas, įtampa, nenuoseklus, paralogiškas mąstymas, nestabilus afektas. Nors skyriuje jos elgesys formaliai teisingas, be agresijos, konfliktų, impulsų kontrolė buvo pakankama, įvykdytos neteisėtos veikos ir susirgimo atžvilgiu ji nėra kritiška.

11. Išanalizavusi jos socialinius ryšius komisija Išvadoje pažymėjo, kad L. M. nesuvokia savo realios situacijos, pervertina savo asmenines galimybes gyventi savarankiškai, nenori būti apgyvendinta socialinės globos namuose. Ji pyksta ant brolio, kad jos nepriima gyventi tėvų bute ir atsisako ja rūpintis. Ligoninės atstovas G. I. teismo posėdyje paaiškino, kad iš mamos, kuri pati reikalinga nuolatinės priežiūros ir šiuo metu yra slaugoma (duomenys neskelbtini) socialinės globos namuose, bei iš užsienyje šiuo metu gyvenančios ir dirbančios dukters pagalbos ji taip pat nesulaukia. Ji neturi kitos gyvenamosios vietos, bando susisiekti su tolimesniais giminaičiais prašydama, kad ją priimtų globon. Nors kalba apie socialinį būstą (duomenys neskelbtini), toks būstas jai nėra suteiktas. Pasak atstovo G. I., gydytojų komisijos nuomone, L. M. yra būtinas asmuo, ar darbuotojas, kuris ją prižiūrėtų ir pablogėjus jos psichinei būklei padėtų jai nuvykti pas specialistus, suteiktų kitokią pagalbą. Būtent sistemingas ir reguliarus jai paskirtų vaistų vartojimas ligoninėje lėmė pagerėjusią jos psichinės sveikatos būklę, ir juos ji būtinai turi vartoti ir ateityje, kad tokia jos būklė išliktų stabili.

12. Įvertinęs visus šiuos duomenis, teismo posėdyje išklausęs ir pačią L. M., apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal esamą situaciją ir ginant jos kaip asmens, kuris serga psichine liga, interesus, jai šiuo metu dar reikalingas tolimesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis, bendro stebėjimo sąlygomis. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, nes L. M. psichinės sveikatos būklė nors ir yra pagerėjusi, bet ji dar nėra stabili, ji dar nėra pasveikusi arba tokios psichinės būklės, kad galėtų gyventi ir savo psichikos sveikata rūpintis savarankiškai.

13. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra ir pakankamo pagrindo manyti, jog L. M. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar netgi išvis išnykęs. Kaip minėta, Išvadoje nurodyta, kad jos mąstymas paralogiškas, nenuoseklus, stebėti nerimo epizodai, ji išlieka nekritiška tiek dėl padarytos veikos, tiek savo sveikatos būklei. Teismo posėdyje ji pati neneigė, kad su artimaisiais jos santykiai konfliktiški. Byloje yra duomenys, kad dukters prašymu L. M. buvo apribota galimybė skambinėti dukrai, nes pokalbiai dažniausiai pasibaigdavo pykčiais ir konfliktu. Tai taip pat parodo, kad jos gydymasis ambulatorinėmis sąlygomis gyvenamojoje vietoje yra problematiškas, jo taikymas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti.

14. Negalima sutikti su gynėju, kad L. M. galima būtų skirti ambulatorinį stebėjimą ir jeigu jau jai nepavyks pačiai gyventi savarankiškai, tuomet ši priverčiamoji medicinos priemonė vėl galėtų būti jai sugriežtinta. Akivaizdu, kad šiuo ir panašiais atvejais susiduriama su labai pažeidžiamu, psichiškai nesveiku žmogumi, kuris nesupranta savo veiksmų ir negali jų valdyti. Todėl galimybė tokiam asmeniui gyventi savarankiškai ir pačiam pasirūpinti savo psichinės sveikatos būkle, stebėti jos dinamiką, reaguoti į pablogėjimą, ir pan., turi būti suteikta labai pamatuotai ir tik visiškai įsitikinus, jog tai užtikrins tiek tokio asmens, tiek aplinkinių gerovę, ir nesukels jiems jokio pavojaus. Šiuo gi konkrečiu atveju L. M. prižiūrintys medikai pripažino, kad kol kas ji nesuvokia savo realios situacijos ir pervertina savo galimybę gyventi savarankiškai, kad jai reikalinga priežiūra ir pagalba. Tokio asmens ar institucijos, kurie galėtų ją prižiūrėti ir ja tinkamai pasirūpinti, šiuo atveju nėra, todėl eksperimentuoti su jos psichinės sveikatos būkle tikrai negalima.

15. Apibendrinęs virš išdėstytą, skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad L. M. gydymas ambulatoriškai kol kas yra negalimas dėl nepakankamai stabilios jos psichikos būklės, negalėjimo savimi pasirūpinti, neišnykusio ar reikšmingai nesumažėjusio jos socialinio pavojingumo. Todėl jai toliau turi būti tęsiamas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Keisti skundžiamą nutartį gynėjo skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – L. M., gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. kovo 23 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.